Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (pareiškėjo) V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. e2-7292-1101/2024 pagal ieškovės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui V. K. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

17. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

18. Pažymėtina, kad pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį, išnagrinėjęs pareiškimą, teismas panaikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą, jeigu konstatuoja bent vieną iš šių aplinkybių: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

19. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

21. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – patvarkymų dėl skolos išieškojimo kopijas. Nagrinėjamu atveju matyti, jog teikiamas naujas rašytinis įrodymas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kadangi nauji įrodymai yra pateikti kartu su atskiruoju skundu, su juo turėjo galimybę susipažinti bylos šalys, nenustačius, kad apeliantas savo teise teikti įrodymus piktnaudžiautų, apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl procesinių dokumentų įteikimo

22. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovo pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, yra pagrįsta ir teisėta.

23. Pagal CPK 285 straipsnio 1 dalį sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių dėl neatvykusio ar procesinio dokumento nepateikusio atsakovo gali būti priimtas tik dėl tų ieškinio reikalavimų ir jį pagrindžiančių aplinkybių, apie kuriuos atsakovui buvo pranešta šio kodekso nustatyta tvarka. Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų atvykusios (ar procesinį dokumentą pateikusios) šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Taigi viena iš esminių sąlygų priimti sprendimą už akių yra tinkamas priešingos šalies informavimas apie jai pareikšta ieškinį, t. y. tinkamas procesinių dokumentų įteikimas.

24. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškinys su priedais ir teismo pranešimas, kuriame taip pat nurodyta, jog siunčiamas ieškinys su priedais atsiliepimui pateikti, buvo išsiųsti teismui žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) ir atsakovo darbovietės (duomenys neskelbtini) adresu, tačiau atsakovui skirti procesiniai dokumentai grįžo neįteikti, atsakovui jų įteikti nepavyko. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui realiai procesinių dokumentų įteikti nepavyko, atsakovui skirti procesiniai dokumentai buvo persiųsti jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta procesinių dokumentų įteikimo fikcija, laikė tinkamai įteiktais praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Taigi pirmosios instancijos teismas visus atsakovui dokumentus įteikė vadovaujantis CPK reikalavimais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo argumentai, jog faktiškai dokumentų negavo yra tik jo gynybinė pozicija. Pabrėžtina, kad atskirajame skunde atsakovas taip pat nurodo, jog prašo visus procesinius dokumentus korespondencijai siųsti minėtu jo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog atsakovas nebuvo pakankamai aktyvus ir rūpestingas procese, nes netikrino savo deklaruotos gyvenamosios vietos pašto dėžutės. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog vien tai, kad atsakovas teismo procesinių dokumentų faktiškai negavo, savaime nesuponuoja, jog jam siųsti procesiniai dokumentais minėtais siųstais adresais išvis negalėjo būti įteikti ir nepreziumuoja buvus neteisėtą įteikimo procedūrą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai, o nustatytu terminu atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, ieškovei prašant tokiu atveju priimti sprendimą už akių, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę priimti sprendimą už akių (CPK 285 straipsnio 1 dalis).

25. Nors atsakovas nurodo, jog ieškovė, žinodama apie priimtą atsakovui nepalankų sprendimą už akių, galėjo informuoti atsakovą dėl minėto priimto sprendimo, kad atsakovas geranoriškai įvykdytų sprendimą už akių, tačiau to nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog nurodyti atsakovo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, nes kaip teisingai nurodė ieškovė, įstatymas nenumato ieškovės pareigos pranešti atsakovui apie inicijuotą civilinę bylą.

26. Taip pat atsakovo argumentai, jog ieškovė neskubėjo teismo sprendimo už akių pateikti vykdyti tikslu, kad atsakovui būtų paskaičiuota kuo didesnė bauda už teismo įpareigojimų nevykdymą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tik atsakovo subjektyvi nuomonė, deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Dėl sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo

27. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalies 1 punktą pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo turi būti nurodytos aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Pažymėtina, kad bylos šalies, siekiančios sprendimo už akių peržiūrėjimo, pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas, nepaisant šalies netinkamo naudojimosi savo procesinėmis teisėmis, t. y. jos procesinio pasyvumo, laiku nesirūpinant savo teisių ir interesų apsauga (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-84-464/2020).

28. Taigi siekdamas savo pareiškime nurodyto rezultato, atsakovas turėjo pateikti tokius duomenis, kurie leistų pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Pažymėtina, jog priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų šalies pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Taigi, teismas formaliai įvertino pateiktus ieškovės įrodymus ir ieškinį tenkino.

29. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

30. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų, turinčių esminės reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui. Atsakovas nurodo, jog jam priklausančios transporto priemonės yra pašalintos, todėl jokiems asmenims ar gamtai nebuvo padaryta žala. Taip pat transporto priemonės buvo tik iš dalies laikomos bendro naudojimo vietoje

31. Bylos duomenimis nustatyta, jog visos Transporto priemonės stovėjo bendro naudojimo vietoje, kas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir tik dalis transporto priemonės FORD TRANZIT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo buvo A. K. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kas nepaneigia padaryto teisės aktų pažeidimo.

33. Kaip matyti, transporto priemonės buvo paliktos be priežiūros bendro naudojimo vietoje – kieme, kuris yra valstybinėje žemėje, atviras, nes patekimas į jį yra laisvas ir neribojamas jokiomis priemonėmis (vartais, užtvarais ir pan.), į kurį gali patekti visi (duomenys neskelbtini) pastato savininkai ir visi kiti asmenys, bei įvažiuoti/išvažiuoti/sustoti transporto priemonės. Transporto priemonės buvo neeksploatuojamos, nes jos dėl akivaizdžių trūkumų nenaudojamos ir negalėjo būti naudojamos pagal tikslinę paskirtį (nėra arba sugadinti stiklai, ratai, žibintai, kėbulo detalės), bei buvo išregistruotos ir dalyvavimas eisme draudžiamas.

34. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, Savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 2 d., 2018 m. birželio 25 d., 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. birželio 27 d., 2021 m. rugsėjo 27 d., 2021 m. spalio 19 d., 2022 m. rugpjūčio 23 d. ir 2023 m. spalio 11 d. atliktų patikrinimų aktuose yra fiksuota, kad transporto priemonės buvo laikomos kieme, esančiame (duomenys neskelbtini). Patikrinimų aktų nuotraukose aiškiai matyti, kad transporto priemonės buvo laikomos bendro naudojimo vietoje ir tik transporto priemonės FORD TRANZIT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo dalis buvo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini).

35. Taigi ieškovei 2023 m. spalio 11 d. atlikus minėtą patikrinimą nustatyta, kad transporto priemonės nėra pašalintos, t. y. teismo sprendimas už akių nebuvo įvykdytas. Atsižvelgiant į tai, ieškovė kreipėsi į antstolius dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, ir tik 2024 m. sausio 16 d. patikrinimo metu nustatyta, kad transporto priemonės pašalintos. Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ta aplinkybė, kad po teismo sprendimo už akių priėmimo atsakovas jį įvykdė, nereiškia priimto teismo sprendimo už akių neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad atsakovams, siekiantiems sprendimo už akių peržiūrėjimo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu – atsakovų pateikti įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti panaikintas nepaisant atsakovų netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365-690/2018). Nagrinėjamu atveju matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių ir skundžiamą nutartį, įvertino visus byloje esančius įrodymus. Apeliantas byloje neteikė jokių įrodymų ir (ar) pagrįstų teiginių, kurie paneigtų sprendime už akių/ skundžiamoje nutartyje nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantas tik deklaratyviai nurodo savo nesutikimą ar abejones teismo priimtu sprendimu už akių. Taigi, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų įrodymų, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

38. Teismas pažymi, kad rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, bei nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad priimtas teismo sprendimas akivaizdžiai yra neteisingas (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos faktinius duomenis bei teisinę situaciją konstatuoja, kad atsakovas nenurodė jokių svarbių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių abejoti priimto sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, pareiškimą grindė deklaratyviais teiginiais, todėl atsakovo pateikti argumentai negali turėti įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

39. Nors atsakovas nurodo, jog teismo paskirtos baudos dydis yra aiškiai per didelis, ypač atsižvelgiant į atsakovo gaunamas pajamas, tačiau sprendime už akių baudos dydis yra pagrįstas ir proporcingas, nes toks dydis parinktas atsižvelgiant į atsakovo daryto pažeidimo trukmę, pobūdį ir pasekmes, t. y. transporto priemonės pažeidžiant teisės aktų reikalavimus buvo beveik 15 metų, o pirmą kartą 2009 m. vasario 2 d. Savivaldybės administracija dėl transporto priemonių neteisėto laikymo kreipėsi į policiją. Visą 15 metų laikotarpį atsakovas nevykdė ieškovės įpareigojimų, atsisakydamas priimti jam asmeniškai įteikiamus rašytinius reikalavimus, įteikiamus ieškovės darbuotojų, tiek antstolio (2022 m. birželio 20 d. šaukimo atvykti, 2021 m. rugsėjo 29 d. pranešimo pasirūpinti transporto priemonėmis, 2020 m. spalio 29 d. ir 2021 m. rugpjūčio 23 d. antstolės I. Beliačic dokumentų gavimo pažymos). Kaip matyti, jog toks atsakovo elgesys nepasikeitė net ir 2022 m. liepos 4 d. ieškovės nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, skyrus administracinę nuobaudą – įspėjimą už ANK 414 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, transporto priemonių nepašalinimas iš bendro naudojimo vietos kėlė grėsmę aplinkai ir gyventojams, nes jau kelis kartus jos buvo degusios. Taip pat šiuo atveju priešingai nei teigia apeliantas, teismo sprendimą įvykdyti galėjo tik pats atsakovas, nes kaip jas pašalinti (į kurią vietą) ar jomis pasirūpinti (suremontuoti) galėjo nuspręsti tik pats atsakovas, kuriam transporto priemonės priklauso nuosavybės teise. Ieškovė ar antstolis teismo sprendimo įvykdyti negalėjo, nes tokios būklės neeksploatuojamų transporto priemonių perkėlimas į bet kurią kitą bendro naudojimo vietą būtų neteisėtas (Įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pažeidimas). Įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad neturi pagrindo spręsti, kad atsakovui paskirta bauda yra per didelė.

40. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškime peržiūrėti teismo sprendimą už akių nenustatyta ir antroji aplinkybė, o būtent tai, kad tiek su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek su atskiruoju skundu apeliantas nepateikė įrodymų ir duomenų, galinčių turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl procesinės bylos baigties

41. Nustačius, kad atsakovas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nepagrindė aplinkybės, jog negalėjo būti priimtas sprendimas už akių, taip pat nenurodė naujų su bylos dalyku susijusių aplinkybių bei įvertinus tai, kad atsakovas nei kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nei su atskiruoju skundu nepateikė priimtame teismo sprendime už akių konstatuotų argumentų paneigiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kurie galėtų turėti įtakos priimto teismo sprendimo už akių teisėtumui bei pagrįstumui, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina pirmosios instancijos teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl šios priežasties panaikinti ar pakeisti teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

43. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

44. Atsižvelgus į tai, kad šia nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo atskirąjį skundą parengimą, tačiau tokių įrodymų, ieškovė, pagrindžiančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

45. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.