Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024-10-09 nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, jam skirta 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendžiu taip pat išspręsti civilinio ieškinio, kardomųjų priemonių ir kiti procesiniai klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistasis R. D. apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, nustatytų faktinių aplinkybių bei veikos juridinės kvalifikacijos neginčija. Apeliantas prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

6. Spręsdama klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-45/2007). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

7. Kaip minėta, apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kadangi jo sveikatos būklė dėl nustatyto pankreatito yra itin bloga, jam ūmiai prasideda skausmai, dėl ko yra priverstas kreiptis skubios pagalbos į medikus, o jam atliekant laisvės atėmimo bausmę nebus kas jam suteiks ar iškvies medicininę pagalbą. Be to, jis nuo 2016 metų nebuvo teistas už nusikaltimų padarymą, pripažino savo kaltę, atsiprašė nukentėjusiojo.

8. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal BK 75 straipsnio 3 dalį nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Kaip matyti, ši įstatymo nuostata draudžia atidėti bausmės vykdymą tiems asmenims, kurie padarė sunkius nusikaltimus, numatytus BK XVIII skyriuje. R. D. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK XVIII – „Nusikaltimai žmogaus sveikatai“ skyriuje, todėl taikyti bausmės vykdymo atidėjimą iš dalies nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, nuteistojo prašymas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą atmestinas kaip nepagrįstas.

9. BK 54 straipsnio 3 dalis numato, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę; taip pat BK 62 straipsnis įtvirtina sąlygas, kurioms esant teismas turi teisę paskirti mažesnę arba švelnesnę bausmę.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir pagrįstai išdėstė nuteistojo R. D. asmenybę neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, lėmusias sprendimą netaikyti bausmę švelninančių įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nors nuteistasis nusikalto būdamas neteistu, tačiau anksčiau yra teistas net 14 kartų, ne kartą atlikęs laisvės atėmimo bausmes, be to, 4 kartus jo atžvilgiu buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, kurie buvo nutraukti. Dar daugiau, R. D. šiuo metu yra sulaikytas kaip įtariamasis kartu su kitais asmenimis, nes buvo gauti duomenys, kad jis galimai padarė tyčinį nužudymą. Akivaizdu, jog tokie objektyvūs asmenį apibūdinantys duomenys itin neigiamai jį charakterizuoja, nuteistasis nepadarė jokių teigiamų išvadų iš ankstesnių teistumų bei jam skirtų bausmių, priešingai, jo daromos nusikalstamos veikos tik sunkėja. Į baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistasis R. D. pripažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailėjosi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė skirdamas artimą minimaliam sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės dydžiui bei taikydamas BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažindamas skirtą bausmę vienu trečdaliu. Aukštesniojo teismo vertinimu, dar labiau mažinti skirtą bausmę nėra jokio teisinio pagrindo.

11. Apeliacinio skundo argumentai, jog esant itin prastai nuteistojo R. D. sveikatos būklei, laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje jam nebus suteikta reikiama skubi medicininė pagalba, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Visų pirma pažymėtina, jog bloga sveikatos būklė nuteistajam nesutrukdė padaryti sunkaus nusikaltimo, dėl kurio yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, be to, kaip minėta, šiuo metu jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ikiteisminiame tyrime dėl labai sunkaus nusikaltimo, t. y. tyčinio nužudymo, galimo padarymo; byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad R. D. dėl savo sveikatos būklės negalėtų atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina ir tai, kad asmens sveikatos priežiūra laisvės atėmimo vietose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka, taigi, esant reikalui, nuteistajam tokios pat kokybės ir lygio medicininė pagalba (gydymas), kaip ir laisvėje esantiems asmenims, bus užtikrinama ir laisvės atėmimo vietoje (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnis).

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

12. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

13. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2024-11-21 nutartimi nuteistajam R. D. paskirtas gynėjas advokatas A. Z., 2024-12-11 teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam R. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 93,75 Eur išlaidų.

14. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. D. skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš R. D. klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad šiuo metu nuteistajam yra skirta kardomoji priemonė – suėmimas ikiteisminiame tyrime dėl galimai naujos padarytos nusikalstamos veikos, būdamas laisvėje asmuo nedirbo, turi sveikatos problemų, neturi turto. Įvertinus paminėtas aplinkybes, bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo (BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas), teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už R. D. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Iš R. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai neišieškoti.