Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-343-567/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-25
Bylos Nr.: e2A-343-567/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-43100-2017-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Jadvyga Mardosevič
Atsakovas: A. P., V. T.
Ieškovas: N. L.
Trečiasis asmuo: BUAB ,,A“

Kategorijos

2.6.2.2Laidavimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-343-567/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43100-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič ir Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4553-967/2018 pagal ieškovo N. L. ieškinį atsakovams A. P. ir V. T. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo BUAB ,,A“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas N. L. pateikė ieškinį, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. P. ir V. T. 18 666,67 Eur negrąžintos paskolos, 1 623,33 Eur palūkanų, 903,46 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. liepos 21 d. su UAB „A“ sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė 30 000 Eur paskolą UAB „A“, o UAB „A“ įsipareigojo ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 22 d. Ieškovas paskolos lėšas pervedė tretiesiems asmenims pagal UAB „A“ įsipareigojimus. 2016 m. liepos 21 d. ieškovas ir atsakovai A. P. ir V. T., kurie yra UAB „A“ akcininkai, sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui visu savo turtu, jeigu UAB „A“ tinkamai ir laiku neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal sutartį. Atsakovai įsipareigojo atsakyti už 2/3 dalis visų UAB „A“ įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. UAB „A“ paskolos sutartyje nustatytu terminu visos paskolos sumos ir palūkanų negrąžino. Ieškovas kreipėsi su pretenzija į atsakovus ir ragino geranoriškai sumokėti pagal laidavimo sutartį įsipareigotą mokėti sumą, tačiau atsakovai su ieškovu nebendradarbiauja ir mokėtinų sumų iki šiol negrąžino (CK 6.6 str., 6.80 str.).

Atsiliepimas

2. Atsakovas A. P. prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad paskolos sutartis ir laidavimo sutartis neįsigaliojo, nes paskolos sutartyje nurodyta suma (30 000 Eur) niekada nebuvo perduota paskolos gavėjui UAB „A“. Ieškovo pridedamoje buhalterinėje pažymoje nurodyta informacija apie sumų pervedimą tretiesiems asmenims nepagrindžia skolos suteikimo. Pažymoje nurodyti pinigai, kurie buvo perduoti ieškovui iš UAB „A“ avansu, kaip atskaitingam asmeniui, atsiskaitymams bendrovės vardu atlikti. 5 000 Eur suma, kurią ieškovas nurodo sumokėjęs UAB „Bikuvos prekyba“, iš tikrųjų buvo skirta ieškovo asmeniniams (tėvų namo B gyvenvietėje statyboms), o ne UAB „A“ įsipareigojimams vykdyti. Ieškovas buvo UAB „A“ vadovu, todėl, jeigu paskolos sutartis buvo galiojanti, tik nuo paties ieškovo veiksmų priklausė UAB „A“ pareigos grąžinti paskolą įvykdymas. Tarp šalių egzistuoja asmeninis konfliktas, todėl nuolat keliamos bylos atsakovui ir jo šeimos nariams (CK 6.875 str.; CPK 178 str.).

3. Atsakovas V. T. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad paskolos sutartis neįsigaliojo, nes ieškovas nepervedė visos paskolos sumos UAB „A“. Pripažinus, kad sudaryta paskolos sutartis yra negaliojanti, atsakovui negali kilti atsakomybė pagal laidavimo sutartį. Iš ieškovo pateiktos buhalterinės pažymos nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovas atliko mokėjimus. Atsakovas pasirašė laidavimo sutartį, manydamas, kad ieškovas bendrovei pervedė visą paskolos sumą (CK 6.76 str., 6.78 str.).

4. Trečiasis asmuo BUAB ,,A“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Būrai“, prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra pagal byloje esančius įrodymus. Nurodė, kad UAB „A“ 2018 m. sausio 22 d. iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 29 d. sprendimu nusprendė patenkinti ieškinį visiškai ir ieškovui N. L. iš atsakovų A. P. ir V. T. solidariai priteisti 18 666,67 Eur negrąžintos skolos dalį, 1 623,33 Eur palūkanų, 903,46 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 222,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas nustatė, kad ieškovas N. L. ir trečiasis asmuo UAB „A“ 2016 m. liepos 22 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 2016/07/22, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti 30 000 Eur paskolą UAB „A“, o UAB „A“ įsipareigojo ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 22 d. Paskolos sutartį UAB ,,A“ vardu įgaliojimo pagrindu pasirašė atsakovas A. P.. Ieškovas iš savo asmeninės sąskaitos atliko šiuos mokėjimus: 2016 m. birželio 27 d. sumokėjo 728 Eur Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijai žyminį mokestį dėl UAB „Rudesta“; 2016 m. liepos 4 d. sumokėjo 97,28 Eur iš savo asmeninės sąskaitos antstolei E. M. už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą UAB „Rudesta“; 2016 m. liepos 8 d. sumokėjo 5 000 Eur iš savo asmeninės sąskaitos UAB „Bikuvos prekyba“ daliniam įsiskolinimui apmokėti; 2016 m. liepos 17 d. sumokėjo 7 227,63 Eur iš savo asmeninės sąskaitos UAB „Loro“ 2016 m. birželio 6 d. sąskaitos LORO0 Nr. 0055889 likučiui apmokėti; 2016 m. liepos 18 d. pervedė į trečiojo asmens atsiskaitomąją sąskaitą 16 947,08 Eur; sumokėjo trečiajam asmeniui 1 ct, dėl kurio sumokėjimo ginčo nekilo. 2016 m. liepos 22 d. šalys sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo atsakyti, kaip solidarūs bendraskoliai, ieškovui visu savo turtu, jeigu UAB „A“ tinkamai ir laiku neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal paskolos sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais (įskaitant palūkanas, netesybas, nuostolius ir visas kitas su tuo susijusias prievoles). Atsakovai pagal laidavimo sutartį įsipareigojo ieškovui atsakyti už 2/3 dalis visų UAB „A“ įsipareigojimų pagal paskolos sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais, įskaitant bet neapsiribojant, paskolos grąžinimą, palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimų, netesybų sumokėjimą. Paskolos sutarties sudarymo metu UAB ,,A“ finansinė padėtis buvo pakankamai sudėtinga dėl trečiųjų asmenų nesąžiningumo ir teisminių procesų, nebuvo apyvartinių lėšų, tačiau šalys buvo įsitikinusios, jog įmonė turi perspektyvių galimybių (realiai vykdomų su įmonės statybos veikla susijusių projektų bei objektų) stabiliai vykdyti veiklą, todėl tokia finansinė padėtis buvo laikina ir greitu laiku turėjo pagerėti. 2018 m. sausio 22 d. trečiajam asmeniui UAB „A“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB ,,Būrai“.

7. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, įrodymo pakankamumo ir vertinimo taisykles, padarė išvadą, kad, siekdami išgelbėti įmonę, ieškovas ir atsakovai, kaip įmonės akcininkai (šių asmenų akcijų suma procentine išraiška sudarė 100 proc.) nutarė patys paskolinti įmonei pinigų lygiomis dalimis, tačiau tuo metu pinigų turėjo ir realiai paskolinti pinigų galėjo tik ieškovas N. L. Nenorėdamas prisiimti visiškos atsakomybės ir rizikuoti pakankamai didele fiziniam asmeniui suma, ieškovas pasiūlė atsakovams tokį problemos sprendimo būdą, kai tarp ieškovo ir įmonės sudaroma paskolos sutartis, o atsakovai su ieškovu pasirašo laidavimo sutartį, tokiu būdu prisiimdami dalį atsakomybės. Teismas nurodė, kad tokią išvadą papildomai pagrindžia tai, kad paskolos sutarties nutraukimas susiejamas su laidavimu (paskolos sutarties 7.1.6, 8 punktai), laidavimo sutarties 2.2 punkte sutarties šalys nustatė, kad atsakovai ieškovui atsako už 2/3 dalis visų trečiojo asmens įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, t. y. šalys aiškiai nubrėžė tiek atsakovų (bendrai 2/3), tiek ieškovo (likusi 1/3 skolos dalis) atsakomybės ribas, užtikrindami prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą.

8. Teismas dėl sumų, ieškovo išmokėtų tretiesiems asmenims, pažymėjo, kad paskolos sutartį UAB „A“ vardu pasirašė įgaliotas asmuo atsakovas A. P., kuris žinojo arba turėjo žinoti, jog ieškovas paskolos pasirašymo momentu jau yra sumokėjęs už įmonę tam tikras pinigų sumas tretiesiems asmenims, o dalį jų pervedęs tiesiai į sąskaitą, juo labiau, kad paskolos sutarties 1.2 punkte nurodyta, jog ieškovas paskolos sutarties sudarymo dieną yra pervedęs paskolą į trečiojo asmens sąskaitą. Teismas sutiko, kad paskolos sutarties 1.2 p. formuluotė nėra tiksli ir galėjo būti detalizuota, tačiau nurodė, kad ši aplinkybė negali būti vertinama formaliai, t. y. negali būti vertinama, kaip neįvykdyta esminė sutarties sąlyga, leidžianti paskolos sutartį laikyti negaliojančia. Paskolos sutarties pasirašymo dieną ieškovas vienu ar kitu būdu trečiajam asmeniui ar trečiojo asmens vardu buvo sumokėjęs 29 999,99 Eur, todėl nelaikytina atsitiktinai sutampančia su paskolos sutartyje nurodomu paskolos dydžiu. Teismo vertinimu, atsakovų keliamos abejonės, susijusios su nepagrįstu tam tikrų sumų trečiojo asmens vardu UAB ,,Bikuvos prekyba“ sumokėjimu, nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad šios sumos nebuvo sumokėtos trečiojo asmens vardu, nes trečiasis asmuo tokios aplinkybės neneigė.

9. Teismas nurodė, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, todėl atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovas, būdamas trečiojo asmens direktoriumi, pirmiausia skolą turėjo pabandyti išsiieškoti iš trečiojo asmens UAB „A“. Teismas nurodė, kad trečiasis asmuo nei pačios skolos fakto, nei paskolos sutarties neginčijo, o atsakovai neginčijo laidavimo sutarties. Laidavimo sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad atsakovai ieškovui atsako už 2/3 dalis visų trečiojo asmens įsipareigojimų pagal paskolos sutartį su visais vėlesniais jos pakeitimais, įskaitant bet neapsiribojant, paskolos grąžinimą, palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimų, netesybų sumokėjimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo, dėl kurio ieškinys negalėtų būti tenkintas visiškai (CK 6.6 str., 6.76 str., 6.80 str., 6.81 str., 6.83 str., 6.193 str.; CPK 178 str. 185 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Teismas nepagrįstai nusprendė ieškinį tenkinti. Paskolos sutarties 10.1 p. įtvirtinta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, tačiau bet kokiu atveju ne anksčiau kaip paskolos suma perduodama paskolos gavėjui, ir galioja iki visiško paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymo momento. Ieškovo pateikta buhalterinė pažyma patvirtina, kad ieškovas tik 2016 m. liepos 18 d. į trečiojo asmens UAB „A“ atsiskaitomąja sąskaitą sumokėjo 16 947,08 Eur. Ieškovas 13 052,91 Eur sumą apmokėjo iš savo asmeninės banko sąskaitos Valstybinei mokesčiu inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolei E. M., UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Loro“. Darytina išvada, kad ieškovas pagal paskolos sutartį nepervedė UAB „A“ sutartyje numatytos paskolos sumos, todėl paskolos sutartis neįsigaliojo. Pripažinus, kad pagrindinė prievolė yra negaliojanti, atsakovams negali kilti atsakomybė pagal 2016 m. liepos 22 d. laidavimo sutartį, nes laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė.

10.2. Ieškovo iš asmeninės banko sąskaitos sumokėtos sumos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolei E. M., UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Loro“ negali būti prilyginamos paskolos suteikimu trečiajam asmeniui UAB ..A“. Ieškovas yra UAB „A“ direktorius, todėl nurodytus mokėjimus iš savo asmeninės banko sąskaitos galėjo atlikti, kaip bendrovės atskaitingas asmuo, o ne skolindamas bendrovei pinigus pagal paskolos sutartį.

10.3. Byloje neįrodyta, kad ieškovo atlikti mokėjimai tretiesiems asmenims buvo atlikti UAB „A“ naudai. 5 000 Eur suma, kurią 2016 m. liepos 8 d. mokėjimu nurodymu ieškovas sumokėjo iš savo asmeninės banko sąskaitos, iš tikrųjų buvo skirta ieškovo asmeniniams (tėvų namo B gyvenvietėje statyboms), o ne trečiojo asmens UAB „A“ įsipareigojimams vykdyti.

10.4. Šios bylos nagrinėjimo metu trečiajam asmeniui UAB „A“ buvo iškelta bankroto byla. Darytina išvada, kad ieškovui atliekant mokėjimus už UAB „A“, bendrovė jau galėjo neturėti pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Paaiškėjus, kad ieškovas atliko mokėjimus už UAB „A“, pažeisdamas CK 6.930¹ str. 1 d. įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, trečiasis asmuo UAB „A“ atskirose bylose galėtų reikalauti, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolė E. M., UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Loro“ grąžintų bendrovei lėšas, sumokėtas, pažeidžiant eiliškumą. Tokiu būdu susidarytų situacija, kad skundžiamo sprendimo pagrindu ieškovas iš atsakovų gautų sumas ir tokias pačias sumas UAB „A“ dar galėtų prisiteisti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolės E. M., UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Loro“.

10.5. Atsakovai pasitikėjo ieškovu ir manė, kad jis visą 2016 m. liepos 22 d. paskolos sutarties sumą sutarties sudarymo dieną yra pervedęs į UAB „A“ atsiskaitomąją banko sąskaitą. Atsakovams nebuvo žinoma apie ieškovo atliktus mokėjimus bendrovės naudai ir atsakovai tam sutikimo nebuvo davę. Nepaisant to, ieškovas parengė paskolos sutartį, nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją. Paskolos ir laidavimo sutarčių sąlygas parengė ieškovas, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos atsakovų naudai.

10.6. UAB „A“ 2018 m. sausio 22 d. buvo iškelta bankroto byla. Bendrovės bankroto administratorius nurodė, kad jam nebuvo perduoti bendrovės dokumentai. Darytina išvada, kad ieškovas, būdamas UAB „A“ direktoriumi, galėjo susigrąžinti per kasą iš bendrovės paskolos sutartimi paskolintus pinigus, tačiau šias aplinkybes galimai slepia, neperduodamas bankroto administratoriui bendrovės dokumentų. Pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti iš UAB „A“ mokėjimų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolei E. M., UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Loro“ pagrįstumą patvirtinančius įrodymus, o trečiajam asmeniui UAB „A“ negalint jų pateikti – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta BUAB „A“ bankroto byla. Kadangi byla išnagrinėta be įrodymų, kurie atskleistų ginčo esmę apelianto naudai (nustatyti ieškovo atliktų mokėjimų pagrįstumą ir įsitikinti, ar mokėjimai atlikti, nepažeidžiant eiliškumo), laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Neišreikalavus nurodytų įrodymų, taip pat buvo apribota apelianto teisė į teisminę gynybą, ginantis nuo ieškinio reikalavimų.

10.7. Ieškovas buvo UAB „A“ vadovu, todėl nuo jo veiksmų priklausė bendrovės įsipareigojimų vykdymas. Laidavimas yra šalutinė prievolė, todėl ieškovas skolą pirmiausia turėjo pamėginti susigrąžinti iš UAB „A“.

Atsiliepimas

10.8. Trečiasis asmuo BUAB „A“ pateikė bendrovės banko sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta, kad bendrovė pagal paskolos sutartį grąžino ieškovui 2 000 Eur. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (CK 6.76 str., 6.82 str., 6.193 str., 6.870 str., 6.930¹ str.).

11. Ieškovas N. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo A. P. apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

11.1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad paskola buvo sumokėta dalimis iki paskolos ir laidavimo sutarčių sudarymo. Atsakovai neginčijo, kad ieškovas savo lėšas sumokėjo UAB „A“ naudai, o apeliantas, veikdamas UAB „A“ vardu, pats savo parašu paskolos sutartyje patvirtino, kad lėšas gavo. Apeliantas su paskolos ir laidavimo sutarčių nuostatomis buvo tinkamai susipažinęs, nes pats šiuos dokumentus pasirašė. Ieškovo reikalavimas yra patvirtintas ir paskolos gavėjo bankroto byloje, todėl tai patvirtina, kad paskolos ir laidavimo sutartys yra galiojančios.

11.2. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, teisingai nustatė, kad, siekdami išgelbėti įmonę, paskolos gavėjo akcininkai nutarė patys paskolinti įmonei pinigų lygiomis dalimis, tačiau kadangi tuo metu pinigų turėjo ir realiai jų paskolinti galėjo tik paskolos davėjas, piniginės lėšos buvo paskolintos tik paskolos davėjo, o laiduotojai dalį rizikos dėl paskolos negrąžinimo prisiėmė, pasirašydami laidavimo sutartį. Šalių ketinimai, sudarant paskolos ir laidavimo sutartis, buvo bendri, t. y. visi UAB „A“ akcininkai siekė gerinti įmonės finansinę padėtį.

11.3. Atsakovai pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad turėjo prieigą prie UAB „A“ banko sąskaitos, todėl jiems buvo žinoma, kad ieškovas į bendrovės sąskaitą pervedė 16 947,08 Eur. Apeliantas teismo posėdyje taip pat patvirtino, kad jam buvo žinoma, kad likusios lėšos buvo sumokėtos tretiesiems asmenims, vykdant UAB „A“ įsipareigojimus.

Šalies argumentai

11.4. Apeliantas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas dėl skolos grąžinimo pirmiausia turėjo kreiptis į paskolos gavėją UAB „A“, kadangi pagal įstatymą kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

11.5. Piniginės lėšos buvo pervestos UAB „A“ kreditoriams, todėl bendrovės bankroto byloje nustačius, kad buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, kreditoriai lėšas turėtų grąžinti bendrovei. Grąžintos lėšos būtų paskirstytos bendrovės kreditoriams, tarp jų ir ieškovui už likusią neatlygintą skolą ir laiduotojams už paskolos gavėją įvykdytas prievoles.

Žemesnės instancijos teismas

11.6. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kad dalis paskolos buvo grąžinta, tačiau ieškinį tenkino jo reikalavimų apimtyje, t. y. atsižvelgiant į grąžintą paskolos sumą, nes ieškinyje nurodyta, kad paskolos gavėjas yra grąžinęs 2 000 Eur paskolos dalį. Ieškovas grąžintos paskolos dydžiui suformulavo ieškinio reikalavimus (CPK 178 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

13. Byloje ginčas kilo dėl laiduotojų – trečiojo asmens UAB „A“ akcininkų atsakovų A. P. ir V. T. – atsisakymo įvykdyti prievolę už pagrindinį skolininką, t. y. grąžinti skolą ieškovui N. L. (UAB „A“ direktoriui ir akcininkui) pagal jo su UAB „A“ 2016 m. liepos 22 d. sudarytą paskolos sutartį. Atsakovai pirmosios instancijos teisme nurodė, kad visa paskolos suma (30 000 Eur) nebuvo pervesta bendrovei paskolos gavėjui (pervesta tik 16 947,08 Eur), todėl, atsakovų manymu, ieškovas iki laidavimo sutarties pasirašymo dienos nepervedė į paskolos gavėjo UAB „A“ visos sutartyje numatytos 30 000 Eur sumos ir liko skolingas bendrovei 13 052,92 Eur. Atsakovai taip pat nurodė, kad pagal paskolos sutarties nuostatas sutartis turėjo įsigalioti nuo jos pasirašymo momento, tačiau bet kokiu atveju ne anksčiau kaip paskolos suma perduodama trečiajam asmeniui. Kadangi visa paskolos suma bendrovei nebuvo pervesta, vadinasi, paskolos sutartis neįsigaliojo, o laiduotojams nekilo pareiga atsakyti pagal bendrovės prievoles ieškovui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovai, siekdami išgelbėti UAB „A“, nutarė patys paskolinti įmonei pinigų lygiomis dalimis. Tuo metu pinigus turėjo tik ieškovas, todėl atsakovai su ieškovu pasirašė laidavimo sutartį, kuria įsipareigojo ieškovui atsakyti už 2/3 dalis visų bendrovės įsipareigojimų pagal paskolos sutartį neįvykdymą. Paskolos sutarties pasirašymo dieną ieškovas vienu ar kitu būdu bendrovei ar jos vardu buvo sumokėjęs 29 999,99 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovų argumentai dėl paskolos suteikimo fakto yra nepagrįsti, todėl ieškinį tenkino visiškai. Apeliantas A. P. apeliaciniu skundu nesutinka, kad ieškovas suteikė paskolą bendrovei, kad dalį lėšų pervedė bendrovės vardu. Apelianto teigimu, ieškovas lėšas bedrovės vardu pervedinėjo, kaip atskaitingas asmuo, dalis lėšų buvo panaudota ieškovo (jo tėvų) poreikiams tenkinti, ieškovas iki UAB „A“ bankroto bylos iškėlimo galėjo susigrąžinti lėšas per bendrovės kasą.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas iš savo asmeninės sąskaitos atliko šiuos mokėjimus: 2016 m. birželio 27 d. sumokėjo 728 Eur Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijai žyminį mokestį dėl UAB „Rudesta“; 2016 m. liepos 4 d. sumokėjo 97,28 Eur antstolei E. M. už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą UAB „Rudesta“; 2016 m. liepos 8 d. sumokėjo 5 000 Eur iš savo asmeninės sąskaitos UAB „Bikuvos prekyba“ daliniam įsiskolinimui apmokėti; 2016 m. liepos 17 d. sumokėjo 7 227,63 Eur UAB „Loro“ 2016 m. birželio 6 d. sąskaitos LORO0 Nr. 0055889 likučiui apmokėti; 2016 m. liepos 18 d. pervedė į UAB „A“ atsiskaitomąją sąskaitą 16 947,08 Eur; viso pervesta – 29 999,99 Eur. 2016 m. liepos 22 d. tarp ieškovo N. L. ir trečiojo asmens UAB „A“, atstovaujamo A. P., buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 2016/07/22, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo sutekti 30 000 Eur paskolą UAB „A“, o UAB „A“ įsipareigojo ją grąžinti ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 22 d. Paskolos sutarties 1.2 p. sutarties šalys patvirtino, kad paskolos davėjas šios sutarties sudarymo dieną yra pervedęs paskolą į paskolos gavėjo atsiskaitomąją banko sąskaitą. Sutarties 10.1 p. nurodyta, kad ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, tačiau bet kokiu atveju ne anksčiau, kaip paskolos suma perduodama paskolos gavėjui, ir galioja iki visiško paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymo momento. 2016 m. liepos 22 d. tarp N. L. ir atsakovų A. P. ir V. T. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria atsakovai įsipareigojo ieškovui atsakyti už 2/3 dalis visų ar dalies UAB „A“ neįvykdytų (jeigu neįvykdys) įsipareigojimų pagal ieškovo ir UAB „A“ 2016 m. liepos 22 d. sudarytą paskolos sutartį (laidavimo sutarties 1 p., 2 p.). 2018 m. sausio 22 d. trečiajam asmeniui UAB „A“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB ,,Būrai“.

15. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 26 d. nutartimi priėmė apelianto A. P. papildomai pateiktus įrodymus (elektroninius laiškus ir UAB „Bikuvos prekyba“ PVM sąskaitas–faktūras), kuriais apeliantas įrodinėja, kad ieškovas, iš savo banko sąskaitos atsiskaitydamas su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstole E. M., UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Loro“, faktiškai apmokėjo ieškovo tėvų namo B gyvenvietėje statybas.

16. 2019 m. kovo 20 d. ieškovas N. L. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad apelianto pateikti papildomi įrodymai yra nepatikimi, kadangi nėra galimybės patikrinti jų autentiškumo ir sąsajumo su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Apeliantas visais būdais siekia išvengti prievolių ieškovui vykdymo.

17. 2019 m. kovo 27 d. apeliantas A. P. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ieškovas N. L. savo 2019 m. kovo 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė, apie kokį projektą apelianto pateiktuose elektroniniuose laiškuose jis rašė. Tai, kad BUAB „A“ bankroto administratorius UAB „Būrai“ nenustatė aplinkybių, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos ieškovo ar su juo susijusių asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti, dar nereiškia, kad to nebuvo. Iš ieškovo su 2019 m. kovo 20 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktų UAB „A“ skolų suvestinės ir bandomojo balanso neįmanoma nustatyti, koks asmuo šiuos dokumentus sudarė. Nurodyti dokumentai sudaryti 2018 m. vasario 21 d., todėl galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas elektroninius laiškus atsitiktinai rado savo kompiuteryje, nes jame naudojosi darbiniu elektroniniu paštu.

18. Pagal CK 6.870 str. 1 d. paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento.

19. Pagal CK 6.193 str. 1 d. sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. CK 6.193 str. 3 d. nustatyta, kad jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. To paties straipsnio 4 d. nurodyta, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 str. 2 d.).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai turi būti bendri abiem šalims ir jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto ar atskirų jos nuostatų prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018). Kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015).

21. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

22. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 str., aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

24. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo, kad 2016 m. liepos 22 d. paskolos sutartis ir prievolių pagal ją įvykdymą užtikrinanti laidavimo sutartis buvo sudarytos tuo metu, kai UAB ,,A“ buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, neturėjo apyvartinių lėšų, t. y. siekiant stabilizuoti bendrovės veiklą. Šias aplinkybes taip pat patvirtina paskolos sutarties ir laidavimo sutarties nuostatos, pagal kurias bendrovės akcininkai (atsakovai) įsipareigojo atsakyti ieškovui už 2/3 dalis visų UAB „A“ neįvykdytų (jei tokių būtų) įsipareigojimų pagal paskolos sutartį. Vadinasi, UAB „A“ veiklą lygiomis dalims siekė stabilizuoti tiek bendrovės vadovas ir akcininkas (ieškovas), tiek kiti akcininkai (atsakovai), tačiau sutarčių sudarymo metu tokias lėšas galėjo paskolinti tik ieškovas.

25. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme ginčijama iš esmės vienintelė (pagrindinė) aplinkybė, t. y. kad pagal paskolos sutartį lėšos bendrovei taip ir nebuvo pervestos, paskolos sutartis neįsigaliojo, todėl laiduotojams nekilo pareiga įvykdyti prievolę už UAB „A“. Konkrečiai yra kvestionuojamos paskolos sutarties 1.2 p. kuriame nurodyta, kad šalys patvirtina, kad paskolos davėjas šios sutarties sudarymo dieną yra perdavęs paskolą į paskolos gavėjo atsiskaitomąją banko sąskaitą, ir 10.2 p., kuriame nurodyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, tačiau bet kokiu atveju ne anksčiau kaip paskolos suma perduodama paskolos gavėjui, ir galioja iki visiško paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymo momento. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir pažymi, kad byloje nustatyta, jog iki paskolos sutarties sudarymo, t. y. nuo 2016 m. birželio 27 d. iki 2016 m. liepos 18 d., ieškovas iš savo asmeninių lėšų bendrovei ar jos vardu kitiems asmenims (kontrahentams) sumokėjo iš viso 29 999,99 Eur sumą. Paskolos sutartį UAB „A“ vardu pasirašė bendrovės akcininkas A. P., kuriam turėjo būti žinoma bendrovės finansinė padėtis ir ieškovo atliktų mokėjimų bendrovės naudai faktas. Paskolos sutartį ieškovas sudarė, kaip fizinis asmuo, todėl kitos sutarties šalies atstovui, t. y. atsakovui, kilo pareiga įsitikinti, ar lėšos bendrovei buvo perduotos taip, kaip nurodyta sutarties 1.2 p. Atsakovai pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad jie turėjo prieigą prie įmonės banko sąskaitos, todėl akivaizdu, kad kliūčių patikrinti lėšų pervedimą jiems nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nustačius, jog dalį piniginių lėšų ieškovas pervedė bendrovei, o kitą dalį jos kontrahentams iki paskolos sutarties sudarymo, nesudaro pagrindo abejoti paskolos suteikimu ir remtis vien pažodiniu paskolos sutarties 1.2 p. aiškinimu, t. y. kad visa paskola turėjo būti pervesta į bendrovės sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju sudaryta paskolos sutartimi iš esmės buvo siekiama užfiksuoti paskolos lėšų suteikimą ir kitos sutarties šalies pareigą juos grąžinti. Paskolos suteikimo faktą bendrovei neginčijo ir jos bankroto administratorius UAB „Būrai“, o iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad BUAB „A“ bankroto byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. eB2-22-656/2019) 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo patvirtintas trečios eilės kreditoriaus N. L. reikalavimas 37 079,40 Eur sumai. Ieškovo kreditorinis reikalavimas išliko nepakitęs iki 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo dėl UAB „A“ pabaigos priėmimo (CPK 179 str. 3 d.). Darytina išvada, kad aplinkybė, kad paskolos suteikimo faktas buvo įformintas po lėšų pervedimo bendrovei ir jos kontrahentams, nesudaro pagrindo spręsti, kad paskolos sutartis yra negaliojanti vien dėl to, kad piniginės lėšos po jos sudarymo nebuvo pervestos į bendrovės sąskaitą.

26. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad jo apeliacinės instancijos teismui pateiktas elektroninis susirašinėjimas ir UAB „Bikuvos prekyba“ PVM sąskaitos–faktūros pagrindžia, kad ieškovas, iš savo banko sąskaitos atsiskaitydamas su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstole E. M., UAB „Bikuvos prekyba“ ir UAB „Loro“, atsiskaitinėjo už ieškovo tėvų namo statybas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodytuose dokumentuose nėra konkrečiai nurodyta jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog ieškovas nurodytus mokėjimus atliko savo, o ne UAB „A“ interesais. Priešingai, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, nustatyta, kad apeliantas patvirtino žinojęs, kad UAB „A“ yra skolinga nurodytiems asmenims. Darytina išvada, kad apelianto papildomai pateikti įrodymai nepatvirtina jo nurodomų aplinkybių dėl ieškovo paskolintų lėšų panaudojimo namo statybai.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Jeigu ko kita nenustatyta laidavimo sutartyje, tai skolininkas, laiku neįvykdęs pagrindinės prievolės, ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosiose teisės normose kreditoriui suteikiama teisė pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014). Nagrinėjamu atveju pagrindinio skolininko UAB „A“ prievolės yra užtikrintos bendrovės akcininkų A. P. ir V. T. laidavimo sutartimi, sukuriančia solidariąją prievolę. Vadinasi, ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas, tiek laiduotojai ar vienas iš jų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas pagrindinio skolininko laiduotojams, todėl aplinkybės, susijusios su lėšų panaudojimo eiliškumu pagal CK 6.930¹ str., ieškovo galimybėmis pačiam išsiimti lėšas iš bendrovės kasos, esant nenuginčytoms paskolos (BUAB „A“ bankroto administratorius neginčijo lėšų išėmimo, nei kreditorinio reikalavimo) ir laidavimo sutartims, šios bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nekilo ginčo, kad ieškovui, būnant UAB „A“ vadovu, pagal paskolos sutartį buvo grąžinta 2 000 Eur, o likusi ginčo suma yra paskaičiuota pagal paskolos ir laidavimo sutarties nuostatas.

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad esminiai apelianto argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra grindžiami prielaidomis ir formaliais pagrindais, kurie yra nepagrįsti ir neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų ir tuo pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, daro išvadą, jog tikrieji paskolos ir laidavimo sutarčių šalių ketinimai, sudarant sutartis, buvo konstatuoti paskolos suteikimo faktą ir užtikrinti pagrindinio skolininko ir laiduotojų prievoles grąžinti ieškovui bendrovei iki sutarčių sudarymo (tiesiogiai ir jos kontrahentams) pervestą sumą, kurį iš esmės atitinka paskolos sutarties sumą (skirtumą sudaro 1 centas). Ieškinio suma bet kuriam fiziniam asmeniui yra didelė, o esant solidariai prievolei, kreditorius gali pareikalauti jos įvykdymo iš bet kurio skolininko, todėl akivaizdu, kad išvadą dėl šalių tikrųjų ketinimų papildomai pagrindžia ir kito atsakovo pozicija neskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliantas įrodymais pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir pagrįstumo nepateikė, apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas formaliais pagrindais, nesudarančiais pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar perduoti bylą nagrinėti iš naujo, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas. Kiti apelianto argumentai neturi teisinės reikšmės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija jų nevertina (CK 6.6 str., 6.76 str., 6.80 str., 6.81 str., 6.83 str., 6.193 str.; CPK 178 str. 185 str.).

29. Pagal CPK 276 str. 2 d. teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime dėl rašymo apsirikimo neteisingai nurodė tarp ieškovo N. L. ir trečiojo asmens UAB „A“ sudarytos paskolos sutarties sudarymo datą ir numerį, todėl šis rašymo apsirikimas taisytinas, nurodant 2016 m. liepos 22 d. Nr. 2016/07/22. Byloje nėra ginčo, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens paskolos sutartis, už kurios prievolių įvykdymą laidavo atsakovai, buvo sudaryta 2016 m. liepos 22 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta aiški rašymo apsirikimo klaida, kuri neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, taisytina, nurodant teisingą paskolos sutarties priėmimo datą ir numerį (CPK 276 str., 302 str.).

31. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio.

32. Atmestus apeliacinį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 592,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašoma priteisti suma neviršija Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 p. nurodyto dydžio. Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, teismas nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių (LR CPK 93 str., 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą nepakeistą.

Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendime padarytą rašymo apsirikimą, nurodant, kad ieškovo N. L. ir UAB „A“ paskolos sutarties sudarymo data yra 2016 m. liepos 22 d., numeris 2016/07/22.

Priteisti 592,90 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovo A. P. ieškovo N. L. naudai.

Teisėjos Rūta BurdulienėJadvyga MardosevičNeringa Švedienė