Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1033-343/2016 pagal ieškovo O. B. ieškinį atsakovei J. R. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo ar nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir atsakovės J. R. priešieškinį ieškovui O. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas O. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovės J. R. 70 000 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytas lėšas, 2 090 Eur palūkanų arba pripažinti nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad su atsakove jį siejo artimi santykiai, jie kartu gyveno, vedė bendrą ūkį. Šalys už ieškovo asmenines lėšas įsigijo butą. Kadangi ieškovas besąlygiškai pasitikėjo atsakove, butas įgytas atsakovės vardu. Tačiau paaiškėjus, kad šalys bendro gyvenimo nesukurs, atsakovė atsisakė kompensuoti 70 000 Eur buto įsigijimui panaudotų lėšų arba perleisti butą ieškovui.Atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovą iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad ją su ieškovu nuo 2013 m. rugpjūčio mėn. siejo artimi santykiai – jis gyveno jos namuose ir buvo jos išlaikomas. 2015 m. balandžio 7 d. atsakovė nuosavybės teisėmis įgijo butą, kuriame ketino gyventi su ieškovu. Tačiau ieškovas ją sumušė ir jų santykiai nutrūko. Po incidento atsakovė ragino ieškovą išsikelti iš buto, tačiau jis atsisakė tą padaryti. Atsakovė nėra davusi sutikimo gyventi ir naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu, tarp jų faktiniai nuomos santykiai taip pat nėra susiklostę. Atsakovė, kaip buto savininkė, turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius savininkės teisių pažeidimus (CK 4.98 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino ieškovui nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini) bei priteisė iš atsakovės 2 627 Eur bylinėjimosi išlaidų, priešieškinio reikalavimus atmetė. Teismas, remdamasis ginčo šalių paaiškinimais, liudytojos I. M. parodymais nustatė, jog šalys nuo 2013 metų rudens iki 2015 m. birželio mėnesio kartu gyveno ir kūrė ateities planus, siekė įsigyti butą. Todėl šalių santykius teisiškai teismas kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir dėl ginčo turto teisinio statuso sprendė pagal jungtinę veiklą bei bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Atsakovei neįrodžius paskolinių santykių tarp jos ir jos sūnaus faktinio egzistavimo, t. y. neįrodžius, jog M. V. 2014 m. gruodžio 15 d. turėjo grynais 73 000 Eur (to nepatvirtino ir byloje pateiktos pajamų deklaracijos) ir juos paskolino mamai, o taip pat neįrodžius, kad pati atsakovė ieškovui paskolino 70 000 Eur ir, kad 2015 m. kovo 3 d., ieškovui pervedus lėšas tarp ginčo šalių susiklostė paskoliniai santykiai, teismas sprendė, kad ginčo butas įgytas išimtinai už ieškovo asmenines lėšas. Todėl nutraukus bendrąją jungtinę veiklą, teismas būtent ieškovui pripažino nuosavybės teisę į ginčo butą. Pripažinęs ieškovui nuosavybės teisę į ginčo butą, teismas atmetė priešieškinį, kuriame prašoma iškeldinti ieškovą iš ginčo buto.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė J. R. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Teismas klaidingai nustatė, kad šalys vedė bendrą ūkį, planavo įsigyti butą ir jame gyventi kartu, kartu rinkosi butą, kartu nutarė, jog ginčo butas yra tinkamas. Šias aplinkybes paneigia atsakovės ir liudytojos I. M. bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai. Teismas neįvertino atsakovės paaiškinimų, kad šalis siejo artimi santykiai, o nuo 2013 metų vidurio ir nuo pat santykių pradžios ieškovas ir jo įmonė UAB „Karkazai“ turėjo finansinių sunkumų (tai patvirtina Turto arešto aktų registro archyvo išrašai). 2014 metų pabaigoje atsakovė kreipėsi į savo sūnų ir paprašė jo paskolinti pinigų butui pirkti. M. V. paskolinus atsakovei 73 000 Eur, ji dalį pinigų (70 000 Eur), perskolino ieškovui, o šis jai išrašė vekselį ir nurodė, kad pinigus grąžins po to kai įvykdys UAB „Karkazai“ turto pardavimo sandorį. Ieškovas, įvykdęs UAB „Karkazai“ turto pardavimą, grąžino atsakovei skolą, o ši jam jo išrašytą vekselį. Teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovas yra patyręs verslininkas ir, atlikdamas mokėjimus, privalėjo elgtis protingai bei tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą, t. y. pasirūpinti, jog mokėjimo nurodyme būtų nurodyta už ką ir kokiu pagrindu yra atsiskaitoma.Šalys jokios jungtinės veiklos nevykdė ir jokio rezultato nesukūrė. Ginčo butas buvo pirktas už atsakovės lėšas, kurias ji pasiskolino iš sūnaus. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pajamų deklaracijos neįrodo, jog M. V. 2014 m. gruodžio 15 d. turėjo 73 000 Eur. Teismas neanalizavo į bylą pateiktų M. V. pajamų deklaracijų, kurios įrodo, kad 2014 gruodžio 15 dienai jis turėjo lėšų, iš kurių atsakovei ir paskolino 73 000 Eur. Be to, po ginčo buto įsigijimo jame apsigyveno atsakovės sūnus, o ieškovas niekada nemokėjo mokesčių už buto išlaikymą, butas išlaikomas atsakovės lėšomis. Ieškovas neturi ir neturėjo jokio pagrindo gyventi ginčo bute, todėl turi būti iškeldintas.Teismas padarė procesines teisės normos, numatytos CPK 141 straipsnyje, pažeidimą. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu priėmus patikslinto ieškinio dalyką be atsakovės sutikimo, buvo pažeisti rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai. Teikdamas patikslintą ieškinį ieškovas turėjo pareigą primokėti žyminio mokesčio dalį. Be to, teismas nenurodė ginčo buto rinkos vertės, kaip įpareigoja CPK 272 straipsnio reikalavimai, todėl sprendimo rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant ginčo turto (buto) vertę.Teismas netyrė ir nevertino byloje surinktų įrodymų, nenustatinėjo teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, nepadarė teisinių išvadų ir nenustatė teisinių (juridinių) faktų, kurie turi esminės reikšmės taikant materialinės teisės normas ginčo teisiniams santykiams, todėl civilinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos jos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas O. B. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Atsakovė apeliacinį skunda iš esmės grindžia tik netinkamu įrodymų vertinimu. Pati atsakovė teismo posėdžio metu pripažino, jog šalys nuo 2013 m. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį. Nei atsakovė, nei jos sūnus 2014 m. ir 2015 m. neturėjo 70 000 Eur buto įsigijimui. Byloje pateikta 2015 m. vasario 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Karkazai“ ir UAB „Labaritos metalas“, pagal kurią ieškovas pardavė bendrovės turtą, todėl galėjo 70 000 Eur skirti buto pirkimui. Teismas teisingai vertino pinigų pervedimo paskirtį lingvistine prasme, pagrįstai atsižvelgė į bylai reikšmingas aplinkybės, jog 2015 m. kovo 3 d. į J. R. pervesta 70 000 Eur suma yra gauta pardavus UAB „Karkazai“ turtą. Butas įgytas išimtinai už ieškovo asmenines lėšas, todėl teismas pagrįstai ieškovui pripažino nuosavybės teisę į ginčo butą. Patikslintu ieškiniu buvo pareikštas papildomas alternatyvus reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į butą. Teismas pagrįstai priėmė patikslintą ieškinį, kadangi jo patikslinimas neužvilkino bylos nagrinėjimo. Ieškinio kaina yra nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba grąžintino turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnis). Kadangi šioje byloje buvo pareikštas alternatyvus reikalavimas (priteisti pinigus, arba butą) ieškinio kaina yra 70 000 Eur, nuo ko ir buvo sumokėtas visas žyminis mokestis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas, o apeliantės (atsakovės) priešieškinis atmestas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis apeliantės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantė pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia iš esmės aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo institutą, kitaip tariant, nevertino bylos įrodymų kaip visumos, todėl padarė neteisingas išvadas dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo.

Dėl jungtinės veiklos instituto taikymo ginčo teisiniams santykiams

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 ir kt.).Remdamasis įrodymų analize, pirmosios instancijos teismas nustatė ir padarė pagrįstą išvadą, kad šalys nuo 2013 m. gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kurį tvarkė kartu asmeninėmis lėšomis bei buvo partneriai šeimos sukūrimo tikslu. Šios išvados, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia nei pačių šalių, nei ieškovo iškviestos liudytosios I. M. parodymai (teismų informacinėje sistemoje LITEKO patalpintas 2016 m. gegužės 12 d. teismo posėdžio garso įrašas). Todėl pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius pagrįstai kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą. Ši teismo išvada atitinka teisės normas ir kasacinio teismo praktiką dėl bendros jungtinės veiklos, o apeliacinio skundo argumentas šiuo klausimu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl nekilnojamojo turto padalijimo

Ginčo teisinius santykius kvalifikavus jungtinės veiklos sutartimi, spręstinas nekilnojamojo turto (buto) padalijimo tarp buvusių sugyventinių klausimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu. Tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, pagal kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016, 18 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-378/2017, 21 punktas).Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016 ir kt.).Nustatyta, kad šalims, nuo 2013 m. gyvenusioms kartu, 2015 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovės J. R. asmeninės nuosavybės teise buvo įgytas nekilnojamasis turtas – butas, kuriame šalys planavo apsigyventi. Butas buvo įgytas sandoriu, sumokant nustatytą kainą (70 000 Eur). Tokiu atveju sprendžiant, ar šis nekilnojamasis turtas pripažintinas bendru sutarties dalyvių, ar vieno iš jų turtu, aktualu nustatyti, kurio (ar abiejų) iš bendros sutarties dalyvių lėšos buvo panaudotos šio turto įgijimui. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad ginčo turtas buvo įgytas jo asmeninėmis lėšomis, gautomis pardavus jo įmonės UAB „Karkazai“ nekilnojamąjį turtą. Byloje pateikta 2015 m. vasario 4 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB „Karkazai“ perleido pirkėjai UAB „Labaritos metalas“ 240 384,62 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, ir 2015 m. kovo 3 d. bankinis pavedimas, kuriuo atsakovei pervesta 70 000 Eur suma (įvardinta „skola“). Ieškovas tvirtino, kad šio pavedimo lėšos buvo skirtos ginčo buto įsigijimui. Atsakovė laikėsi kitokios pozicijos ir įrodinėjo, kad buto pirkimui buvo panaudotos jos asmeninės lėšos, 2014 m. gruodžio 15 d. paskolos sutarties pagrindu pasiskolintos iš jos sūnaus M. V., o 2015 m. kovo 3 d. ieškovo atliktas bankinis pavedimas, buvo skirtas ne buto pirkimui, o skolos sugrąžinimui. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad tarp apeliantės ir jos sūnaus buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir, kad ginčo butas buvo pirktas iš atsakovės lėšų, kurias jai paskolino sūnus. Aplinkybė, kad apeliantės sūnus turėjo piniginių lėšų ir galėjo jų paskolinti, byloje buvo grindžiama Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktais metinės pajamų deklaracijos duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad M. V. būtų klaidingai deklaravęs gautas pajamas. Vis dėlto, priešingai nei teigia apeliantė, M. V. pajamų deklaracijų, kurios buvo pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai, duomenų visiškai pakanka spręsti, kad jis 2014 m. gruodžio 15 d. buvo finansiškai pajėgus paskolinti 73 000 Eur ir, juolab kad ši paskolos sutartis galėjo būti įvykdyta tik grynais pinigais. Be to, objektyviai negalima atmesti ir ieškovo argumentų, pagrįstų leistinais rašytiniais įrodymais, kad 2015 m. vasario 4 d. pardavus jo įmonės nekilnojamąjį turtą, 2015 m. kovo 3 d. bankiniu pavedimu pervesta atsakovei 70 000 Eur suma, 2015 m. balandžio 3 d. buvo panaudota buto įsigijimui. Nepaisant to, kad 2015 m. balandžio 3 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, panaudojant 2015 m. kovo 3 d. bankinio pavedimo lėšas, aplinkybės kelia tam tikrų abejonių, nurodomų apeliantės, dėl bankinio pavedimo paskirties, tačiau prielaidos, jog butas buvo įgytas panaudojus tik ieškovo asmeninės lėšas, tikimybė yra kur kas didesnė (CPK 185 straipsnis). Protingo ir apdairaus asmens (verslininko) etalono taikymas ginčo faktinėms aplinkybėms taip pat neteikia apeliantės norimo rezultato. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus, kad ginčo butas įgytas jos lėšomis. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo šalių turtinę padėtį rašytinių įrodymų, pagrindžiančių turimų lėšų dydį įsigyjant ginčo butą, kontekste ir pagrįstai sprendė, kad butas jungtinės veiklos santykiuose buvo nupirktas panaudojant tik ieškovo asmenines lėšas, todėl jis nebuvo įgytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė. Apeliacinio skundo argumentai bei motyvai nepaneigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl šis sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Apeliaciniame skunde įvardinta ir visa eilė procesinės teisės normų pažeidimų, apeliantės įsitikinimu, sąlygojusių neteisingą bylos išsprendimą. Visų pirma, apeliantė tvirtina, kad buvo pažeistos CPK 141 straipsnio nuostatos, nes pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės ieškovui nepagrįstai sudarytos sąlygos patikslinti ieškinį. CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatą pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą ieškovas turi teisę tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama garantuoti proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, skatinti šalis rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis), derinant tai su šalies teise veikti proceso eigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-407-969/2015).Nustatyta, kad ieškovas 2015 m. spalio 13 d. pateikęs ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto ir skolos priteisimo, 2016 m. kovo 3 d. patikslintame ieškinyje suformulavo alternatyvų ieškinio reikalavimą (pripažinti nuosavybės teisę į butą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovui pasirinkus tokį savo teisių gynybos būdą ir ieškinio dalyko papildymą įforminus patikslintu ieškiniu (CK 1.137 straipsnis, CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135, 141 straipsniai), pirmosios instancijos teismas jį tinkamai kvalifikuoti pagal CPK 141 straipsnio taisykles ir šio straipsnio 1, 2 ir 5 dalių reikalavimų nepažeidė. Apeliantei buvo suteikta teisė pateikti atsiliepimą į ieškovo patikslintą ieškinį ir šia teise ji pasinaudojo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl CPK 141 straipsnio pažeidimo, kaip teisiškai nepagrįstus.Negalima sutikti ir su apeliantės teiginiu, kad buvo padarytas CPK 272 straipsnio pažeidimas, turintis esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui. CPK 272 straipsnyje nustatyta, kad priteisdamas turtą natūra teismas sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, jog turto nėra. Ši norma laikytina papildoma teismo sprendimo įvykdymo garantija, nes dėl įvairių priežasčių įvykdyti sprendimą natūra gali tapti neįmanoma (pavyzdžiui, atsakovas daiktus gali paslėpti, daiktai gali sugesti). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje ginčo turtas, į kurį apeliantui pripažinta nuosavybės teise, yra nekilnojamasis objektas (butas), kuris sugesti ar būtų paslėptas negali, CPK 272 straipsnio normoje įtvirtinta garantija nagrinėjamu atveju nėra aktuali. Panašios pozicijos laikomasi ir teisminėje praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-527/2011). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad CPK 272 straipsnyje numatytas vienas iš atvejų, kada galima keisti sprendimo vykdymo tvarką. Kasacinis teismas, be kita ko, išaiškino, kad jeigu priimant sprendimą nebuvo taikytas pirmiau nurodytas CPK 272 straipsnis ir sprendime nenurodyta grąžinamo turto vertė, tai, keičiant tokio sprendimo vykdymo tvarką, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas atsižvelgiant į kainas, buvusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014). Vadinasi tuo atveju, jeigu vykdant sprendimą dėl turto priteisimo natūra vis tik paaiškėtų, kad turto ar jo dalies natūra nebėra ir įvykdyti sprendimą – išieškoti turtą – neįmanoma, tai sprendimas būtų vykdomas išieškant turto ekvivalentą pinigais, vadovaujantis paminėtais teisiškai reikšmingais išaiškinimais dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Galiausiai, apeliantė kelia žyminio mokesčio klausimą. Apeliaciniame skunde teigiama kad ieškovas, patikslinęs ieškinio dalyką ir suformulavęs naują reikalavimą, nepagrįstai už jį nesusimokėjo žyminio mokesčio valstybei. Nustatyta, kad ieškovas, už pareikštą pradinį ieškinį sumokėjo 1 527 Eur dydžio žyminį mokestį (Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartimi 200 Eur žyminio dalis grąžinta, atsisakius reikalavimo dėl 17 500 Eur skolos priteisimo). Kaip buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė teismo priteisti iš atsakovės 70 000 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytas lėšas arba pripažinti nuosavybės teises į butą. Alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015).Taigi ieškovo reikalavimas dėl 70 000 Eur priteisimo laikytinas turtiniu, kuris pareikštas elektroninių ryšių priemonėmis, apmokestinamas 1 267 Eur žyminiu mokesčiu. (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Kadangi ieškovas pareikštu ieškiniu realiai siekė 70 000 Eur sumos priteisimo arba nuosavybės teisių į tokios pat vertės turtą (butą) pripažinimo, vieno iš alternatyvių reikalavimų patenkinimo atveju, jam būtų priteista ne didesnė nei 70 000 Eur suma, todėl apeliantės argumentai dėl nesumokėto žyminio mokesčio nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai nekompensuotinos (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis). Ieškovas prašo priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (2016 m. rugpjūčio 22 d. teisinių paslaugų sutartį ir sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 107/2016 bei pinigų paėmimo kvitą).Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nustatytus kriterijus, į šių rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 748 Eur), teisėjų kolegija ieškovo prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintina (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui O. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.