Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-158-730/2016

2016 m. vasario 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondos Andrulienės, Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, išnagrinėjusi ieškovo E. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovei UAB „ V.“ dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-02-05 sprendimo Nr. DGKS-634 panaikinimo darbo byloje Nr. APS-7-22608/2015, trečiasis asmuo byloje UAB „AS24 Lietuva“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija priėmė 2015-02-05 sprendimą Nr. DGKS-634 darbo byloje Nr. APS-7-22608/2015, kuriuo ieškovės UAB „V.“ prašymą atsakovui E. Š. dėl materialinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir nusprendė iš atsakovo E. Š. išieškoti ieškovės UAB „V.“ naudai 2068,25 Eur materialinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Valstybinės darbo inspekcijos Tauragės teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija teisėtai ir pagrįstai atnaujino terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, ir nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nustatytos visos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, nes, apelianto vertinimu, nėra nustatyta ieškovo kaltė ir neteisėti veiksmai.Visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta netinkamai, kadangi neatitinka DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų, kartu pažeidžia darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą.Netinkamai apskaičiuotas žalos dydis, kadangi ieškovas negali būti atsakingas už degalus, kurie buvo nupilti 2011-02-12 ir 2011-02-13 dienomis po ieškovo pranešimo apie vagystę ir kuro kortelių užblokavimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-02-05 sprendimo Nr. DGKS-634 panaikinimo darbo byloje Nr. APS-7-22608/2015, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 15 d. ieškovas pasirašė su atsakove darbo sutartį Nr. 47, pagal kurią ieškovas buvo priimtas neterminuotai dirbti vairuotoju ekspeditoriumi (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 6–7). Su ieškovu 2010-11-20 buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. 1, pagal kurią ieškovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už darbdavio jam perduotų materialinių vertybių išsaugojimą (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 23–24). 2010-11-30 atsakovės įsakymu ieškovui buvo priskirtas krovininis automobilis S. , valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 25). 2010-11-30 atsakovės įsakymu ieškovui kartu perduotos kortelės: AS24 Nr. 0002-0 (AS24 kuro), AS24 Nr. 711375641705100022 (AS24 Eurotrafic) ir AS24 Nr. 711375641705100014 (AS24 Eurotrafic) (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 25, 78, 79). Atsakovė 2011-02-07 įsakymu Nr. 113 „Dėl komandiruotės“ išsiuntė ieškovą į komandiruotę Tauragė (Lietuva)–Europa–Tauragė (Lietuva) nuo 2011-02-07 iki 2011-02-18 vežti automobilius Europoje pagal užsakymus autovežiu (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 28). UAB ,,AS24 Lietuva“ raštu (b. l. 70–71) nustatyta, kad UAB ,,AS24 Lietuva“ blokavo UAB „V.“ išduotas kuro korteles: 0002-0 (AS24 kuro) 2011-02-12 12.32.25 val. (Prancūzijos laiku); 1000-1 Eurotrafic kortelė (Nr. 711375641705100014) blokuota 2011-02-12 12.51.43 val. (Prancūzijos laiku); 1000-2 Eurotrafic kortelė (Nr. 711375641705100022) blokuota 2011-02-12 12.51.43 val. (Prancūzijos laiku). 2011 m. vasario 12–13 dienomis, pasinaudojant ieškovo E. Š. prarastomis kortelėmis, priklausančioms UAB „V.“, buvo nupilta 6601,99 litro degalų, kurių vertė su PVM – 28 358,95 Lt (8213,32 EUR), be PVM – 23 804,19 Lt (6894,17 EUR) (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 31–32, 77). Už šiuos degalus 2011-02-15 buvo pateikta apmokėti UAB „AS24 Lietuva“ sąskaita faktūra Nr. 6100ARF000825, kuri buvo baigta apmokėti 2011-03-16. Ieškovas atleistas iš darbo 2013-07-15 atsakovės įsakymu pagal DK 127 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuo 2013-07-15 (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 80 ).

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad Visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta netinkamai, kadangi neatitinka DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų, kartu pažeidžia darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyrą. Nesutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Kaip jau minėta, tarp ieškovo ir atsakovės 2010-11-20 sudaryta Visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ieškovo vertinimu, minėtoje sutartyje nėra aiškiai įvardytų visiškos materialinės atsakomybės objektų, todėl nėra aišku, už kokias tiksliai materialines vertybes apeliantas privalo materialiai atsakyti. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad su darbuotoju sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę jų sužalojimo, praradimo ar kitokio nuvertėjimo (dėl darbuotojo kaltės) atvejais. Kita vertus, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia konkrečiai išvardyti materialinių vertybių, juolab kad, esant materialinių vertybių judėjimui, aptariamoje sutartyje praktiškai užfiksuoti to gali būti net neįmanoma. Taigi, atitinkamais atvejais konkrečioje sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012).

Iš 2010-11-20 Visiškos materialinės atsakomybės sutarties teksto matyti, kad ieškovas, eidamas krovinių pervežimo transporto priemonės vairuotojo pareigas ir atlikdamas krovinių priėmimo pervežti, krovinių pakrovimo, išdėstymo ir pritvirtinimo transporto priemonėje, transporto dokumentacijos priėmimo, pildymo ir patikrinimo, krovinių pervežimo, transporto priemonės vairavimo, transporto priemonės ir krovinių saugojimo, krovinių perdavimo tinkamam gavėjui, krovinių iškrovimo, transporto dokumentų surašymo ir pildymo, pinigų paėmimo, saugojimo ir perdavimo bei kitus darbus, tiesiogiai susijusius su jam perduotų krovinių, piniginių lėšų, transporto priemonių, ryšio priemonių, dokumentų ir kitų materialinių vertybių saugojimu, apribojimu, priėmimu, perdavimu, transportavimu ir panaudojimu gamybos procese, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už atsakovės perduotų materialinių vertybių išsaugojimą (Sutarties 1 punktas). Taigi, sprendžiant iš šio sutarties punkto formuluotės, darytina išvada, kad ieškovas prisiėmė visišką atsakomybę už jam perduotus krovinius, pinigines lėšas, transporto priemones, ryšio priemones, dokumentus ir kitokias materialines vertybes, reikalingas jo tiesioginiame darbe. Nors tiesiogiai sutartyje šalys neaptarė, jog ieškovas prisiima materialinę atsakomybę už kuro kortelių išsaugojimą ir tinkamą naudojimą, tačiau įvertinus tai, jog kuro kortelės yra būtinos jo darbo funkcijoms atlikti, kadangi pagrindinė ieškovo darbo funkcija – krovinių pervežimas, formuluotė „ir kitų materialinių vertybių“ yra pakankama ieškovui suprasti, jog ieškovas yra atsakingas už bet kokio pobūdžio jam darbdavio perduotas darbo priemones. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605-313/2015.

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog nenustatytos visos materialinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, kadangi nenustatyta ieškovo kaltė ir neteisėti veiksmai. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę (tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos) ir neturtinę žalą (DK 250, 257 straipsniai). Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje, kurio 3 punkte įtvirtinta darbuotojo pareiga atlyginti visą žalą, jei ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Ji gali būti sudaroma tik su tais darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Ši sutartis turi būti įforminama raštu. Joje nustatoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus turi vykdyti darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žalos neatsirastų. Taigi, nors visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas su darbuotoju yra darbdavio siekis užtikrinti jam galinčios atsirasti materialinės žalos atlyginimą ir tokia sutartimi yra ginami darbdavio interesai, tačiau ja taip pat nustatomas įpareigojimas darbdaviui imtis priemonių bei sudaryti tokias darbo sąlygas, kad žalos neatsirastų (DK 256 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605-313/2015).

Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011).

Kasacinio teismo praktikoje pasakyta, kad kaltė paprastai suprantama kaip asmens (darbuotojo) veikos (veikimo, neveikimo) ir siekiamų arba galinčių atsirasti žalingų padarinių – žalos atsiradimo, santykis. Pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: 1) tiesioginę tyčią; 2) netiesioginę tyčią; 3) neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo; 4) neatsargumą dėl nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-47/2011). Bet kuri kaltės forma ir rūšis yra pakankamas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Tais atvejais, kai darbuotojas praranda turtą, priimtą savo žinion pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, preziumuojama, kad jis yra kaltas. Tokiu atveju pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui.

Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad nėra kaltas dėl atsiradusios žalos, kadangi ieškovas prieš išeidamas užrakino automobilį, po įvykio nedelsdamas skambino sutuoktinei, kad ši imtųsi veiksmų dėl ieškovo telefono užblokavimo bei praneštų atsakovei apie kuro kortelių vagystę ir būtinybę jas užblokuoti. Be to, ieškovo vertinimu, jis nėra kaltas dėl atsiradusios žalos, kadangi ieškovas nebuvo apmokytas ir informuotas, kaip turėtų saugoti autovežyje paliekamus daiktus, kaip turėtų elgtis vertybių užsienio valstybėje vagystės atveju, autovežyje nebuvo įrengta rakinama daiktadėžė.

Ieškovas pirmiausia teigia, jog jam buvo išduotos dvi, o ne trys kuro kortelės. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui 2010-11-30 įsakymu priskirtas automobilis S., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su kortelėmis: AS24 Nr. 0002-0 (AS24 kuro), AS24 Nr. 711375641705100022 (AS24 Eurotrafic), AS24 Nr. 711375641705100014 (AS24 Eurtrafic). Pažymėtina ir tai, kad byloje yra pateiktas ir kitas tos pačios dienos įsakymas, kuriame nurodyta, kad ieškovui priskiriamos kuro kortelės AS24 Nr. 711375641705100003 (AS24 Eurotrafic) ir 002-0 (AS24 kuro). Tačiau įvertinus UAB „AS24 Lietuva“ pateiktą ataskaitą apie piltų degalų kiekį laikotarpiu nuo 2011-02-01 iki 2011-02-15, matyti, kad La Lanqueros miestelyje, kuriame, teigiama, įvyko vagystė, degalai buvo pilti naudojantis kortele AS24 Nr. 0002-0 bei kita kortele Nr. 1000-2. Šiomis kortelėmis naudotasi beveik vienu metu. Kita kortele Nr. 1000-1, prie kurios nurodytas ieškovo automobilio valstybinis numeris, naudotasi tą pačią dieną tik vėlesniu metu kitoje kolonėlėje. Tarpuose tarp naudojimosi kortele Nr. 1000-1 naudotasi kortele Nr. 1000-2 dar kitoje degalinėje. Visomis šiomis kortelėmis pasinaudota dviejų dienų laikotarpiu. Esant tokioms aplinkybėms, labiau tikėtina išvada, kad ieškovui buvo skirtos trys skirtingos kuro kortelės, nei priešingai.

Kadangi teismų praktikoje suformuota nuostata, jog pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog kuro korteles ieškovas prarado ne dėl savo kaltės.

Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus savo paaiškinimus, kurie pagrįstų faktą, jog 2011-02-12 Ispanijoje buvo įvykdyta vagystė, kurios metu iš ieškovo autovežio pavogtos kuro kortelės, telefonas. Tas faktas, kad ieškovas skambino savo sutuoktinei, kolegoms, siekdamas informuoti apie įvykį, neįrodo vagystės fakto. Tai, kad įvykio vietoje buvęs policijos pareigūnas nedėjo jokių pastangų ieškovui padėti, neatleido ieškovo nuo pareigos tinkamai užfiksuoti įvykį. Ieškovas apeliaciniame skunde argumentuoja, jog nebuvo apmokytas, kaip turėtų elgtis vertybių užsienio valstybėje vagystės atveju, tačiau ieškovas kaip protingas, rūpestingas, atsakingas darbuotojas turėjo galimybę paskambinti atsakovei ir paklausti informacijos, kokių veiksmų šioje situacijoje turėtų imtis. Įrodymų, jog ieškovas būtų dėjęs pastangas kokiu nors būdu užfiksuoti vagystės faktą, byloje nėra. Ieškovo argumentas, jog ieškovas automobilį užrakino, o autovežyje nebuvo rakinamos daiktadėžės, todėl jo kaltės dėl kortelių vagystės nėra, nepagrįstas, kadangi ieškovas neįrodė, jog kortelės prarastos vagystės metu. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė, kad prarado jam perduotas materialines vertybes ne dėl savo kaltės.

Pažymėtina ir tai, jog ieškovui kuro kortelės buvo perduotos su PIN kodais, be kurių šiomis kortelėmis neįmanoma pasinaudoti. Aplinkybė, jog kortelėmis buvo pasinaudota 2011-02-12 bei 2011-02-13 dienomis, patvirtina, jog kartu su prarastomis kuro kortelėmis buvo ir PIN kodai. Tokiu būdu ieškovas neužtikrino, jog net ir praradus kuro korteles, tretieji asmenys neturėtų galimybės jomis pasinaudoti, tai yra nesilaikė įsipareigojimo, numatyto Visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, imtis priemonių bet kokiems nuostoliams išvengti (Sutarties 1 punkto b dalis). Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai laikydamas kartu su kuro kortelėmis PIN kodus, tokiu būdu netinkamai ir nerūpestingai atliko savo darbo pareigas (Sutarties 1 punkto a dalis). Nors privalėjo numatyti, jog dėl jo nerūpestingumo gali būti patirta žala.

Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes bei formuojamą teismų praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tiek ieškovo kaltė, tiek neteisėti veiksmai įrodyti, o ieškovo kaltės forma – neatsargumas dėl nerūpestingumo.

Kadangi ieškovas neginčija kitų darbuotojo materialinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, teisėjų kolegija dėl jų pagrįstumo nepasisako.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog netinkamai apskaičiuotas žalos dydis, kadangi ieškovas negali būti atsakingas už degalus, kurie buvo nupilti 2011-02-12 ir 2011-02-13 dienomis po ieškovo pranešimo apie vagystę ir kuro kortelių užblokavimo.

Viena iš būtinųjų materialinės atsakomybės sąlygų yra ta, kad darbuotojas darbdaviui turi būti padaręs savo neteisėta veika materialinę žalą. Įstatymų nustatyta, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos (DK 257 straipsnio 1 dalis). Žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualizuotai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį įrodyti privalo darbdavys (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012). Kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymas numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2012).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, jog ieškovas apie kuro kortelių praradimą pranešė atsakovei 2011-02-12. Trečiojo asmens UAB „AS24 Lietuva“ raštas patvirtina, kad kortelė 0002-0 AS24 blokuota 2011-02-12 12.32.25 val. Prancūzijos laiku, kortelė 1000-1 blokuota 2011-02-12 12.51.43 val. Prancūzijos laiku, kortelė Nr. 1000-2 blokuota 2011-02-12 12.51.43 val. (b. l. 70). UAB „AS24 Lietuva“ degalų užpildymo ataskaita patvirtina, kad po kortelių užblokavimo kortelėmis Nr. 1000-1 ir Nr. 1000-2 naudotasi iš viso 11 kartų ir nupilta 4764,54 litro degalų. Iki kortelės 1000-2 užblokavimo nupilta 1000,39 litro degalų, iki kortelės 0002-0 užblokavimo nupilta 1000,22 litro degalų. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2015-02-05 sprendime įvertino, jog reali atsakovės patirta žala sudaro 6984,17 Eur. Įvertinusi ieškovo kaltės formą, finansinę padėtį, žalos sumą sumažino iki 2068,25 Eur.

Ieškovo argumentas, kad jis nėra atsakingas už atsiradusią žalą dėl nupilto degalų kiekio po kuro kortelių užblokavimo, tai yra už 4764,54 litro degalų, kadangi jis jau buvo įvykdęs savo pareigą pranešti apie kortelių praradimą, nepagrįstas. Byloje esantis trečiojo asmens raštas patvirtina, kad dėl techninių ypatumų AS24 partnerius (atitinkamas degalines) informacija apie kortelių blokavimą pasiekia ne iš karto, o po kurio laiko (b. l. 81). Dėl šios priežasties 2011-02-12 ir 2011-02-13 buvo nupilta daugiau nei 4 tonos degalų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentu, jog jis dėl žalos už 4764,54 litro nupiltų degalų nėra atsakingas, kadangi žala atsirado vien dėl tos aplinkybės, jog ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsakingas kartu su kuro kortelėmis saugodamas jų PIN kodus. Vien ši aplinkybė buvo pagrindas žalai atsirasti, kadangi nežinant kortelių PIN kodų, jomis pasinaudoti neįmanoma, jos yra bevertės. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovas yra atsakingas už visą žalą, atsiradusią dėl degalų nupylimo.

Apelianto argumentas, jog jis daugiau nei 2000,00 Eur žalos jau yra atlyginęs atsakovei, nepagrįstas. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tokią aplinkybę ieškovas įrodinėjo rašytiniu įrodymu „Vairuotojų fondas“, kuris, ieškovo vertinimu, įrodo tą aplinkybę, jog ieškovas buvo susitaręs su atsakove dėl žalos atlyginimo dalimis po 200,00 Eur. Atsakovė šios aplinkybės nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsiliepime į apeliacinį skundą nepripažįsta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis rašytinis įrodymas patvirtina, jog ieškovas dėl kažkokių priežasčių kažkam mokėjo po 200,00 Eur. Tačiau minėtas rašytinis įrodymas nepagrindžia ieškovo nurodomų aplinkybių, jog pinigai mokėti atsakovei už žalą, atsiradusią dėl pasinaudojus kuro kortelėmis nupiltų degalų, kadangi šiame išraše nėra jokio patvirtinimo, žymų ar pan., jog išskaita daroma atsakovei ir kokiu pagrindu.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sprendžiant dėl žalos dydžio, buvo įvertinta ieškovo kaltės forma (neatsargumas dėl nerūpestingumo), ieškovo finansinė padėtis (uždirbdavo minimalią algą) bei aplinkybė, jog galimai žala atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtos veikos, todėl iš ieškovo priteistinas žalos atlyginimas buvo sumažintas 70 procentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žalos dydis atitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus, šios konkrečios bylos kontekste yra teisingas, adekvatus padarytai žalai, protingas, todėl pagrindo jį mažinti nėra.

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrįstai pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Tauragės teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-02-05 sprendimas Nr. DGKS-634 darbo byloje Nr. APS-7-22608/2015 yra pagrįstas ir teisėtas.

Dėl senaties termino

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Valstybinės darbo inspekcijos Tauragės teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija teisėtai ir pagrįstai atnaujino terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, ir nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Nesutiktina su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

DK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendras ieškinio senaties terminas darbo teisiniams santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 straipsnio 5 dalis). DK 29 straipsnyje nustatyta, kad darbo įstatymuose nustatytiems procedūriniams ir procesiniams terminams taikomos CPK nuostatos dėl tokių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis.

Atsakovė su ieškiniu dėl materialinės žalos atlyginimo kreipėsi į Jurbarko rajono apylinkės teismą 2014-01-15. Tuo metu galiojo Darbo kodekso redakcija, galiojusi nuo 2013-08-20 iki 2014-05-01. Šios redakcijos Darbo kodekso 287 straipsnis nurodė, kad darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos. Darbuotojas ar darbdavys rašytinį prašymą nagrinėti individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijai gali pateikti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti, kad pažeistos jo teisės (DK 298 straipsnio 1 dalis). Jurbarko rajono apylinkės teismas 2014-05-02, o po to Kauno apygardos teismas, kuris paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį, išaiškino atsakovei, jog nuo 2013-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų, reglamentuojančių individualių darbo ginčų nagrinėjimą, pakeitimai, todėl atsakovės reikalavimas dėl materialinės atsakomybės taikymo ieškovui turi būti nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje. Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2014-09-17, atsakovė su ieškiniu į darbo ginčų komisiją kreipėsi 2014-12-08. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentas, jog terminas prašymui darbo ginčų komisijai paduoti buvo atnaujintas teisėtai, pagrįstas, kadangi atsakovė turėjo teisę ginti savo pažeistus interesus, tai, kad buvo įvestas naujas individualių ginčų nagrinėjimo institutas, dėl kurio atsakovė dėl savo pažeistų interesų netinkamai kreipėsi į teismą, o ne į ginčo darbo komisiją, negali būti priežastis, užkertanti kelią apginti savo pažeistas teises. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog po Kauno apygardos teismo 2014-09-17 nutarties, kuria atsakovei išaiškinta individualių ginčų nagrinėjimo tvarka, ji nepažeisdama įstatymo nustatyto termino kreipėsi į darbo ginčų komisiją.

Be to, atsakovei žala realiai atsirado 2011-03-16, kuomet atsakovė visiškai apmokėjo trečiojo asmens 2011-02-15 pateiktą sąskaitą faktūrą už pasinaudojant kuro kortelėmis nupiltus degalus (bylos Nr. APS-7-22608, b. l. 38). Atsakovė su ieškiniu dėl materialinės žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio darbdavio kreipėsi į Jurbarko rajono apylinkės teismą 2014-01-15. Esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendras DK 27 straipsnyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas šiuo konkrečiu atveju nepraleistas, kadangi atsakovė savo teisę apginti savo pažeistas teises pareikšdama ieškinį realizavo per įstatymo numatytą terminą.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę (DK 246 straipsnis), ieškinio senaties terminą (DK 27 straipsnis, 298 straipsnis), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė pateikė įrodymus apie patirtas 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, jos priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovo E. Š. 250,00 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei UAB „V.“, patirtas apeliacinės instancijos teisme.