Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Godos grupė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-160-479/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Godos grupė“ ieškinį atsakovui V. G. individualiai įmonei, tretieji asmenys V. B., A. G., J. V., dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (CPK 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė skundžiamo teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų, todėl šią apeliacinę bylą nagrinėja neperžengdama ieškovo BUAB „Godo grupė“ skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovo argumentais ir laiko, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, yra tikslinga dar kartą paminėti čia aktualias įrodymų vertinimo taisykles.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles

Pažymėtina, kad civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių dispozityvumo, rungimosi ir lygiateisiškumo principais, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, kasacinis teismas suformulavo tokias esmines nuostatas, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle; kad teismas civiliniame procese įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas turi pagrindą konstatuoti byloje reikšmingų aplinkybių egzistavimą arba neegzistavimą (CPK 177 str. 1 d.). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d.), teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013 ir kt.). Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog sprendžiant dėl CPK 178 straipsnyje nurodytos juridinio asmens pareigos įvykdymo, turėtina omenyje tai, jog šio asmens įrodinėjami faktai, susiję su sutartinių teisinių įsipareigojimų įvykdymu (pvz.: sutarčių / susitarimų sudarymas, jų keitimas, nutraukimas; prievolinių pretenzijų reiškimas; medžiagų / įrengimų / darbo jėgos panaudojimas; atliktų / atliekamų statybos rangos darbų fiksavimas etc.) – turi būti grindžiami leistinais įrodymais, tai yra tokiais dokumentais, kurie atitinka specialų teisės aktų, imperatyviai reglamentuojančių juridinių asmenų prievolių, turto judėjimo, finansinių operacijų ir kt. apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymas, Finansinės atskaitomybės įstatymas ir kt.).

Taip pat pažymėtina tai, kad eksperto išvada, kaip žinoma, yra viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių (CPK 212-219 str.). Teismų praktikoje šiais klausimais yra nurodyta, kad eksperto pagalba pasitelkiama tada, kai byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Tačiau pagrįstu gali būti laikomas tik toks ekspertizės aktas, kuriame šio specialisto išvada išplaukia iš akto tiriamosios (motyvuojamosios) dalies, yra motyvuota, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Teismo ekspertizės įstatymo 24 str.). Taip pat pažymėtina, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau sprendime (nutartyje) turi būti išdėstyti nesutikimo su eksperto išvada motyvai (CPK 218 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: tyrimo neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas atitinkamas išvadas nagrinėjamais klausimais gali daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-469/2011 ir kt.). Taigi dar kartą pabrėžtina tai, kad ekspertizės akto išvados teismui nėra privalomos.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama ieškovo BUAB „Godos grupė“ skunde, tinkamai aiškino bei taikė paminėtas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl ginčo esmės sprendė tik itin išsamiai išnagrinėjęs kiekvieną abiejų ginčo šalių pateiktą įrodymą, be kita ko, visų specialistų išvadas, suformuluotus argumentus teisinę reikšmę byloje turinčiais klausimais bei remdamasis surinktų įrodymų visetu (CPK 185 str.).

Dėl CK 6.659 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei teismų praktikos nuostatų

Pirmiau šioje nutartyje jau yra paminėta, kad apeliantas ieškovas BUAB „Godos grupė“, nesutikdamas su teismo išvadomis, teigia, jog teismas taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas byloje aktualias materialiosios teisės normas ir be pagrindo atmetė jo argumentus dėl CK 6.659 straipsnio, 6. 663 straipsnio, 6. 685 straipsnio, 6. 695 straipsnio reikalavimų pažeidimo iš atsakovo (rangovo) V. G. individualios įmonės (toliau V. G. IĮ) pusės.

Kaip žinoma, bendrasis civilinių teisinių santykių principas – sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), įpareigoja sutarties šalis vykdyti abipusius įsipareigojimus, t. y. teisinių santykių dalyviai privalo vykdyti savo prievoles, pareigas, kurios nustatytos jų suderinta valia (sutartimi) (CK 6.200 str., 6.256 str.), o CK 6.659 straipsnyje rangovui, kaip specialistui, nustatytą pareigą įspėti užsakovą apie konkrečias aplinkybes, keliančias grėsmę tinkamam sutarties įvykdymui.

Šiame kontekste kolegija pažymi, jog kasacinis teismas šiuo klausimu laikosi pozicijos, jog toks reglamentavimas užtikrina viešąjį interesą, kad užsakovo nurodymai ir kitos paaiškėjusios aplinkybės dėl darbo atlikimo būdo nekeltų grėsmės atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ir saugumui, taip pat rangos sutarties šalių interesą, kad nė viena šalis nepatirtų žalos dėl atliktų darbų netinkamumo. Tai, kad viena iš statybos rangos sutarties šalių – rangovas – yra profesionalas, būtent jam suponuoja pareigą žinoti, kokie darbo atlikimo būdai gali būti naudojami, kad galutinis rangos rezultatas atitiktų sutarties reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2014 etc.).

Apeliantas savo skundą grindžia būtent tuo, kad, priešingai nei sprendė teismas, bylos medžiaga patvirtina jo teiginius, jog atsakovas šiuos darbus vykdė pažeisdamas norminių aktų reikalavimus, jo neįspėjo apie pastato statybos darbų trūkumus – nukrypdamas nuo projekte numatytos horizontalios grindų hidroizoliacijos, nepagrįstai pasirinko sprendimą, pagal kurį įrengiant rūsio grindis kaip hidroizoliacija paklota dviejų sluoksnių polietileninė plėvelė, kad dėl netinkamai atliktų šių paslėptų statybos darbų broko rūsio patalpos nėra apsaugotos nuo vandens –liūties metu per grindų plyšius, sienos sujungimus vanduo veržėsi į pastato vidų, kad pastato eksploatavimo procese pastebėjo, jog atsakovas, įrengdamas patalpas mansardoje, nukrypo nuo projekto ir ten įrengė per mažo ploto sanitarines patalpas – o visa tai sukėlė 572 721 Lt dydžio nuostolių atsiradimą, kuriuos pastarasis turi atlyginti (CK 6.659 str. 2 d.).

Dėl atsakovo V. G. individualios įmonės (rangovo) civilinės atsakomybės už nekokybiškus darbus – netinkamą rūsio grindų įrengimą

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apelianto teiginius pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo V. G. individualios įmonės (rangovo) civilinės atsakomybės prieš ieškovą BUAB „Godos grupė“ (statytoją / užsakovą), visiškai pagrįstai pirmiausiai nustatė atsakovo prievoles pastarajam pagal šalių 2006 m. gruodžio 5 d. sudarytą rangos sutartį dėl viešbučio, esančio Basanavičiaus g. 29, Palangoje, statybos. Teismas konstatavo, kad šios sutarties 9.2.1 punkte iš tiesų yra nustatyta atsakovo pareiga atlyginti ieškovui padarytus nuostolius, jeigu pirmasis nepašalina defektų, nustatytų per garantinį laikotarpį. Tačiau remdamasis gausia bylos medžiaga, teismas sprendė, kad nėra nustatyta nei atsakovo neteisėtų veiksmų vykdant šią sutartį, nei priežastinio ryšio tarp jo atliktų darbų bei ieškovo nurodomų nuostolių atsiradimo.

Pirmiausiai pažymėtina tai, kad remdamasis bylos medžiaga, teismas konstatavo, jog šiame objekte statybos darbus vykdė 6 rangovai ir vienas subrangovas; kad generalinis rangovas statybos procese nebuvo paskirtas; kad statybą prižiūrėjo ieškovo paskirtas statybos darbų prižiūrėtojas trečiasis asmuo A. G.; kad pats ieškovas buvo įsipareigojęs parengti ir pateikti pastato statybos projektą (tiek techninį, tiek darbo); kad šiuos statybos darbus ieškovas vykdė ūkio būdu ir pats prisiėmė statytojo / statybos darbų užsakovo / projekto valdytojo funkcijas, tai yra valdė pastato statybos procesą; kad atsakovas buvo vienas iš pastato statybos darbų rangovų; kad pastato drenažo įrengimą organizavo ir vykdė pats ieškovas, pasitelkęs kitus rangovus; kad būtent ieškovas atsisakė pasiūlymo įrengti monolitines rūsio grindis, pamatus pagal V. B. įmonės paruoštus sprendinius (brėžinius); kad pastatas norminių aktų nustatyta tvarka buvo pripažintas tinkamu naudoti pagal paskirtį; kad rūsio patalpos pripažintos tinkamomis vandens procedūroms atlikti; kad patalpų užliejimo atvejai paaiškėjo tik esant ekstremalioms situacijoms (2010-08-03 ir 2012-08-06 ekstremalių liūčių metu persipildė miesto lietaus kanalizacijos tinklas, o pastato drenažo linijos išleistuve nesant atbulinio vožtuvo, toks drenažas yra ne tik nepakankama apsauga nuo užliejimo, bet tampa pagrindine užliejimo priežastimi) – ieškinys atsakovui pareikštas praėjus 3 m. nuo statybos darbų pabaigos. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad paties ieškovo tiesiogiai pasamdytos įmonės įrengė: pastato drenažą – UAB „Vacerna“, lietaus nuotekų lauko inžinerinius tinklus – UAB „Klaipėdos Grundolita“.

Teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog būtent ieškovas tuometinė L. Ž. visuomeninės maitinimo įmonė „Goda“, būdamas verslininku – užsiimdamas apgyvendinimo paslaugų teikimu, – pats vadovavo statybai, priėmė sprendimus. Taigi visų pirma ieškovas ir jo savininkas žinojo / turėjo žinoti apie tokioms patalpoms keliamus reikalavimus, o antra – šių sprendimų trūkumai nebuvo akivaizdūs jų priėmimo metu.

Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atmestinas apelianto teiginys, kad ,,visi statybos dalyviai (tame tarpe ir atsakovas, būdamas Rangovu) dar statybos metu suprato, jog esamais projektiniais sprendiniais negalima užtikrinti kokybiško sutarties objekto, tačiau atsakovas tęsė darbus savo rizika, neatsisakė sutarties, todėl turi atsakyti už nuostolius“. Priešingai nei teigiama skunde, bylos medžiaga rodo, kad išaiškėjus užsakovo L. Ž. visuomeninės įmonės „Goda“ pateikto pastato techninio projekto trūkumams, būtent atsakovas V. G. IĮ sustabdė darbus ir apie šiuos trūkumus pranešė ieškovui, o darbai buvo tęsiami tik šiam priėmus sprendimą dėl nurodytų aplinkybių (CK 6.659 str.); kad ieškovas pats imdamasis atsakomybės pasirinkti vėliau įgyvendintus (taip pat ir atsakovo) sprendinius, beje, byloje neginčijama, kad pigesnius, – pats sąmoningai prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų statybos darbų pasekmių. Šiuo klausimu atsakovas V. G. IĮ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad šis, pats apsiėmęs savarankiškai valdyti minimo pastato statybos procesą, turėjo pasirūpinti tiek tinkamu statybos techniniu projektu, tiek – vėliau išaiškėjus šio projekto trūkumams – atitinkamu projekto sprendinių pakeitimu, tam pasitelkdamas kvalifikuotus projektuotojus. Atsakovas taip pat teisus teigdamas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 31.7. punktu, 32.2.10 punktu, ieškovui nusprendus įsirengti drenažą, būtent jam kilo pareiga pasirūpinti atitinkamais šios inžinerinės sistemos projektiniais dokumentais (CPK 185 str.).

Teismas, nagrinėdamas ieškovo teiginius, kuriais šis grindė reikalavimus atsakovui dėl rūsio grindų netinkamos hidroizoliacijos, išsamiai išanalizavo tiek V. G. įmonės 2010-08-03 atlikto rūsio patalpų apžiūros aktą (ypatingų statinių statybos techninis prižiūrėtojas V. G.), tiek UAB „Uostamiesčio ekspertizė“ 2011-01-25 aktą Nr. 11/01 (ekspertas L. J. V.), tiek teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi paskirtos ir UAB ,,Vakarų regiono statybos konsultacinis biuras“ eksperto A. S. atliktos teismo pirminės ekspertizės 2012-07-19 aktą Nr. 12-07/02; tiek teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi paskirtos ir eksperto V. B. E. atliktos pakartotinės teismo ekspertizės 2013-11-20 aktą Nr. 2-282-479/2013; UAB „Pastatų diagnostika ir statyba“ specialistų atliktos ginčo statinio apžiūros 2012-08-07 aktu Nr. 12/08/16-489 etc.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas turėjo pagrindo nesiremti minėtų V. G. įmonės, UAB „Uostamiesčio ekspertizė“ atliktais tyrimais bei išvadomis, konstatavęs, kad jos yra prieštaringos, grindžiamos prielaidomis, ir šių įrodymų analize pagrindęs tokius argumentus. Pažymėtina, kad apeliantas, nesitikdamas su jo pateiktų įrodymų įvertinimu, skunde iš esmės nepaneigė teismo išvadų (CPK 178 str.).

Teismas taip pat pagrįstai nesirėmė eksperto A. S. atliktos teismo ekspertizės išvadomis, kad minimo pastato rūsio grindys (rangovas atsakovas V. G. IĮ) yra įrengtos ne pagal techninio projekto sprendimus, nustatęs, jog šio eksperto išvada grindžiama ekspertizės metu ekspertui pateiktais V. B. įmonės paruoštais brėžiniais dėl rūsio sienų konstrukcijos detalių, darbo brėžinių ir detalių, nes šie dokumentai nebuvo techninio projekto dalis, juose ieškovui buvo siūloma sustiprinti rūsio grindų konstrukcijas, įvertinant statybos darbų metu paaiškėjusią aplinkybę apie gruntinio vandens lygį arti žemės paviršiaus, tačiau pasiūlymai nebuvo įgyvendinti dėl paties ieškovo valios (pasirinktas pigesnis statybos darbų atlikimo būdas). Teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo pareigos vykdyti statybą pagal dokumentus, kurie ieškovo iniciatyva nebuvo pateikti jam vykdyti. Teismas taip pat argumentuotai nesirėmė šio eksperto išvada dėl per didelės drėgmės rūsio patalpose, nustatę, kad ji yra pateikta neįvertinus faktinių pastato eksploatavimo aplinkybių, prieštarauja faktinei bylos medžiagai. Nesiremdamas minėto UAB „Pastatų diagnostika ir statyba“ 2012-08-07 akto duomenimis bei išvada, teismas pagrįstai nurodė, kad jie iš esmės paremti eksperto A. S. padarytomis išvadomis, be to, akte fiksuoti patalpų užliejimo vandeniu padariniai, kurie neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl atsakovo kaltės vykdant statybos darbus. Pažymėtina, kad apeliantas dėl šių teismo argumentų taip pat neteikia argumentuotų prieštaravimų (CPK 306 str. 1 d. 4 p.).

Remdamasis bylos medžiaga, o taip pat pakartotinę ekspertizę atlikusio eksperto V. B. E. išvadomis, teismas nustatė, kad pats ieškovas yra atsakingas už pastato statybos projekto sprendinių kokybę ir tinkamumą; kad pastato rūsio grindų projektiniuose sprendimuose nebuvo numatytas hidroizoliacijos tipas; kad hidroizoliacija buvo įrengta įvertinus faktinę padėtį; kad grindis įrenginėjęs atsakovas ją įrengė šiuos sprendinius suderinęs su ieškovu; kad tam atsakovo panaudota plėvelė atitinka norminių aktų reikalavimus, tačiau jos panaudojimas negali būti pakankamas apsaugoti patalpas nuo jų užliejimo vandeniu dėl ekstremalių liūčių; kad tokiai pastato apsaugai drenažo šulinyje gali būti įrengtas atbulinis vožtuvas; kad rūsio patalpų drėkimas yra nulemtas nepakankamo patalpų vėdinimo ir kt.

Tuo remdamasis teismas pagrįstai sprendė, kad patalpų užliejimą nulėmusios priežastys (pastato drenažo, jo eksploatavimo trūkumai, netinkamas sienų apšiltinimas) ir jų galimybę šalinančios priemonės nėra susijusios su atsakovo atliktais darbais, kartu nurodydamas, jog atsakovo atsakomybės klausimas byloje nebuvo siejamas su patalpų vėdinimo, apšiltinimo darbų kokybe (CK 6. 663 str., 6.665 str.).

Esant tokioms šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, be kita ko, patvirtinančioms tai, kad atsakovas (rangovas) informavo ieškovą (užsakovą) apie jam paaiškėjusias kliūtis, trukdančias tinkamai įvykdyti statybos rangos darbus, darbus tęsė pastarajam priėmus atitinkamus sprendimus (CK 6.659 str.) – teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto BUAB „Godos grupė“ teiginius, susijusius su pastato rūsio patalpų ir jų konstrukcijų drėkimo priežastimis, su atsakovo V. G. IĮ kaip profesionalaus rangovo, specialisto prievoline atsakomybe dėl to, kad jis darbus pradėjo nesant atliktų inžinerinių–geologinių tyrimų pastato techninio projekto rengimo stadijoje, nereikalavo iš jo detalizuotų techninio projekto sprendinių; kad dar darbų atlikimo metu atsakovui buvo žinoma, jog drenažas įrenginėjamas netinkamai (CPK 185 str.).

Dėl atsakovo V. G. individualios įmonės (rangovo) civilinės atsakomybės už nekokybiškus darbus – netinkamą pastato mansardinio aukšto įrengimą

Apeliantas BUAB „Godos grupė“, nesutikdamas taip pat ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu šiuo klausimu, nurodė, kad teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai. Pirmiau šioje nutartyje jau buvo paminėta, kad teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad atsakovas V. G. IĮ, neįspėjęs jo kaip užsakovo apie jo pateikto techninio projekto neatitikimą teisės normoms, reglamentuojančioms gyvenamųjų patalpų įrengimą, minimoje pastato dalyje atliko darbus – įrengė pertvaras, nukrypdamas nuo šio projekto (įrengtos per mažo ploto sanitarinės patalpos), kad šį darbo broką jis pastebėjo pastato eksploatavimo procese įvertinęs gyventojų nusiskundimus (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 str. 6 d. 6 p.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pirmiausiai, patalpų plotai yra akivaizdi aplinkybė, kurios įvertinimas nėra susijęs su specialių žinių turėjimu; antra, ieškovo verslas – laikino apgyvendinimo paslaugų teikimas, suponuoja pareigą žinoti reikalavimus, keliamus gyvenamosios patalpoms įrengti; trečia, pagal Palangos savivaldybei pateiktą mansardos patalpų projektą šioje namo dalyje buvo numatyta įrengti ne gyvenamąsias, o technines patalpas, gi duomenys apie patalpų paskirties pakeitimą teismui nepateikti (CPK 178 str.); ketvirta, pagal pakartotinės ekspertizės išvadas ten įrengtos gyvenamosios patalpos neturi evakuacinio išėjimo, įrengtos vietoje pagalbinių patalpų ir nėra techninių galimybių jas padidinti tiek, kad atitiktų tokioms patalpoms keliamus reikalavimus. Be to, čia pažymėtina, kad pagal bylos medžiagą ieškovas šiuos atsakovo atliktus statybos darbus yra priėmęs (CK 6.667 str.).

Taigi teismas teisingai sprendė, kad ieškovui neteisėtai pakeitus ginčo patalpų paskirtį iš negyvenamųjų į gyvenamąsias, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas, vykdydamas sutartį, pažeidė gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus; kad tokiu būdu ieškininiai reikalavimai iš esmės yra grindžiami ne statybos darbų trūkumais, bet patiriamais nepatogumais dėl ginčo patalpų apgyvendinimo (CPK 185 str. CK 6. 663 str., 6.665 str.).

Nustačiusi pirmiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apelianto motyvus, susijusius su tuo, kad atsakovas jo neįspėjo, jog jo pateikto mansardos patalpų interjero dizaino projektas neatitiko įstatymų reikalavimų, sutikdama su atsakovu V. G. IĮ, kuris atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą šiuo klausimu teigia, kad jie traktuotini kaip formalūs, tai yra neturintys įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui (CPK 185 str., 306 str. 1 d. 4 p., 328 str.).

Vadovaudamasi prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis bei argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo V. G. IĮ atžvilgiu nėra pagrindo taikyti CK 6.659 straipsnio 2 dalies nuostatas bei atmesdamas ieškovo BUAB „Godos grupė“ ieškinį, tinkamai atskleidė šios bylos esmę – teisingai įvertino ir išsamiai išanalizavo į bylą pateiktus įrodymus, teisingai aiškino, taikė materialinės bei proceso normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į jį nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kaip žinoma, paskirstant apeliacinės instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos atlyginamos tuo atveju, kai šaliai priimamas palankus procesinis sprendimas (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovo BUAB „Godos grupė“ apeliacinis skundas yra nepatenkinamas, todėl jo prašymas šias atlyginti išlaidas, kurias pagrindžia pateikti dokumentai, netenkinamas (CPK 79 str., 98 str.).

Kaip minėta, atsakovas prašė priteisti 3 630 Lt atlyginimą už advokato pagalbos išlaidas bylos apeliaciniame procese. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, taip pat vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1–5 dalimis, 98 straipsniu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad prašomos priteisti 3 630 Lt (1 051,32 EUR) lėšos už priteistinos iš ieškovo, nurodant, kad jos turi būti atlygintos iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidų (ĮBĮ 36 str., CPK 93 str., 98 str., 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. G. individualiai įmonei (kodas 173938792) iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Godos grupė“ (kodas 152448689) 1 051,32 EUR (tūkstantis penkiasdešimt vienas EUR 32 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.