Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. Ū. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti D. Ū. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties ir nutarta jį grąžinti skundą padavusiam asmeniui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. Ū. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, Ž. Ū. – pagal BK 220 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį.

2. Ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. birželio 3 d. prokuroro nutarimu, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. Ū. turtui, uždraudžiant disponuoti, naudotis ir valdyti pinigines lėšas – 30 740 Eur, rastas ir paimtas 2019 m. vasario 13 d. kratos, atliktos A. Ū. gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), metu.

3. 2020 m. liepos 30 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių apygardos teismas, 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi spręsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo paminėtoms piniginėms lėšoms termino pratęsimo klausimą ir nustatęs, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nei asmenų pripažintų civiliniais ieškovais (pripažinti juo (duomenys neskelbtini) valstybinę mokesčių inspekciją buvo atsisakyta), nei pareikštų civilinių ieškinių nėra, laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą paminėtoms piniginėms lėšoms pratęsė tik galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti. Tais pačiais pagrindais laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis Šiaulių apygardos teismo nutartimis.

4. 2025 m. sausio 9 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas D. Ū. prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą daliai kaltinamojo A. Ū. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastų piniginių lėšų, t. y. 6 000 Eur, ir šiuos pinigus grąžinti jai, kaip teisėtai savininkei. D. Ū. teigimu, šiuos pinigus pagal 2018 m. rugsėjo 18 d. ir 2018 m. gruodžio 20 d. paprastuosius vekselius ji buvo paskolinusi savo sūnui kaltinamajam Ž. Ū., kuris šias pinigines lėšas laikė savo brolio kaltinamojo A. Ū. gyvenamojoje vietoje, kur jie ir buvo rasti.

6. Nesutikdama su priimta nutartimi, D. Ū. pateikė skundą Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą, kuris 2025 m. kovo 6 d. nutartimi atsisakė priimti skundą ir grąžino jį D. Ū.. Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad nutartys, kuriomis netenkinami proceso dalyvių prašymai dėl paskirtų procesinių prievartos priemonių, be kita ko, ir dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo ar pakeitimo, patenka į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 439 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ir yra neskundžiamos. Taip pat teismas sprendė, kad D. Ū. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo apklausta tik kaip liudytoja, jos atžvilgiu nėra taikomos BPK 163 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės, todėl ji nėra baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme dalyvė ir negali būti laikoma byloje dalyvaujančiu asmeniu BPK 440 straipsnio 1 dalies prasme, galinčiu paduoti skundą dėl žemesniojo teismo nutarties.

II. Skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

D. Ū. skundas tenkintinas.

8. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs D. Ū. skundo argumentus ir įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas 2025 m. kovo 6 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti D. Ū. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties.

9. Skundo nagrinėjimui pateiktais ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje esančiais duomenimis nustatyta, kad D. Ū. prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą daliai kaltinamojo A. Ū. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastų piniginių lėšų, t. y. 6 000 Eur, ir šiuos pinigus grąžinti jai, kaip teisėtai jų savininkei, Šiaulių apygardos teismui buvo pateiktas 2025 m. sausio 9 d. Tuo metu laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. Ū. gyvenamojoje vietoje rastoms ir paimtoms piniginėms lėšoms buvo taikomas pagal Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 1 d. nutartį, kuria laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. gruodžio 3 d. D. Ū. prašymas buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi, jį atmetant, kartu išsprendžiant ir klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino, besibaigiančio 2025 m. kovo 3 d., pratęsimo. Taigi, šiuo atveju, minėta Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo išspręstas ir D. Ū., kuri byloje yra liudytoja, prašymas, ir klausimas dėl besibaigiančio byloje taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant pateiktą skundą, būtina įvertinti ar Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties dalis dėl D. Ū. prašymo gali būti skundžiama aukštesnės instancijos teismui, taip pat ar D. Ū. gali skųsti nutarties dalį dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo.

10. Skundžiama nutartimi apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad šio teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties dalis, kuria buvo išspręstas D. Ū. prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą daliai A. Ū. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastų piniginių lėšų, t. y. 6 000 Eur, pagal BPK 439 straipsnio 2 dalį negali būti skundžiama aukštesniajam teismui. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, savo nutartyse ne kartą pakartojęs, kad BPK 439 straipsnio 2 dalyje numatyta taisyklė dėl neskundžiamų žemesniojo teismo nutarčių taikoma ir nutartims, kuriomis pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas atmeta proceso dalyvių prašymus dėl procesinių prievartos priemonių (tarp kurių ir laikinas nuosavybės teisės apribojimas) pakeitimo ar panaikinimo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1S-232-616/2020, Nr. 1S-80-449/2020, Nr. 1S-30-318/2021, Nr. 1S-196-870/2021, Nr. 1S-282-1076/2021, Nr. 1S-282-1076/2021, Nr. 1S-294-658/2022, Nr. 1S-178-579/2023).

11. Visgi, nagrinėjamo skundo ir keliamo klausimo kontekste pabrėžtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi buvo ne tik atmestas D. Ū. prašymas, bet ir nutarta pratęsti laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą kaltinamojo A. Ū. gyvenamojoje vietoje rastoms ir paimtoms piniginėms lėšoms. Šia nutartimi taip pat konstatuota, kad turtas, į kurį apribotos nuosavybės teisės, galimai yra konfiskuotinas. Tai reiškia, kad turtas, į kurį apribotos nuosavybės teisės, sulaikytas ne dėl galimo civilinio ieškinio užtikrinimo ar padarytos žalos atlyginimo, o dėl to, kad jis gali būti pripažintas turtu, gautu iš nusikalstamos veikos, kurią padarė ne skundą pateikusi D. Ū., o byloje kaltinami asmenys. Tokiu būdu, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi iš esmės buvo pripažinta, kad turtas, į kurį apribotos nuosavybės teisės, yra ne D. Ū., o galimai kaltinamųjų.

12. Ginčas dėl šio klausimo iš esmės yra betarpiškai susijęs ir su klausimu, ar D. Ū., kuri byloje yra liudytoja, gali skųsti priimtą nutartį bei tuo pačiu reikšti pretenzijas į šį turtą. Apygardos teismas skundžiama nutartimi šiuos klausimus sprendė atsietai ir iš esmės akcentavo tik procesines taisykles dėl proceso dalyvių prašymų nagrinėjimo tvarkos (taip pat ir dėl tokių sprendimų neskundžiamumo pagal BPK 439 straipsnio 2 dalį) bei nesančių galimybių spręsti liudytojų prašymus. Vis dėlto būtina pastebėti, kad priešingai šiems argumentams, žemesnysis teismas suteikė galimybę D. Ū. kaip liudytojai reikšti prašymą ir jį išsprendė, taip tam tikra prasme pripažino būtinybę įvertinti D. Ū. poziciją dėl nuosavybės teisės į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje sulaikytą turtą.

13. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog tam tikrais atvejais, kai laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra taikomas galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti ir tuo metu kyla klausimas dėl turto, kuriam nuosavybės teisės apribotos, priklausomybės, teisminė gynyba asmeniui, deklaruojančiam savo nuosavybės teisę į galimai konfiskuotiną turtą, bet neturinčiam jokio procesinio statuso nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, turi būti galima. Per turto konfiskavimo institutą į baudžiamosios teisės reguliavimo sferą įtraukiami asmenys, tarp kurių ir valstybės nesusiklosto baudžiamieji teisiniai santykiai dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nors tokie asmenys nėra kaltinami nusikalstamos veikos padarymu, konfiskuojant turtą ribojama jų teisė į nuosavybę, todėl jiems turi būti suteikiamos tinkamos procesinės garantijos. Pagal galiojančias BPK nuostatas asmuo, iš kurio gali būti konfiskuojamas turtas, iš esmės neturi aiškaus procesinio statuso ikiteisminio tyrimo stadijoje ir proceso pirmosios instancijos teisme metu, tačiau sprendžiant turto konfiskavimo, be kita ko, ir laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrįstumo, klausimą turi būti imamasi visų priemonių siekiant garantuoti tokio asmens teisių apsaugą: nustatomos reikšmingos aplinkybės, asmeniui suteikiama galimybė išdėstyti savo poziciją, pateikti atitinkamus argumentus ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1S-303-579/2023). Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, pagal kurią, asmeniui, kurio turtas gali būti konfiskuotas, turi būti suteikta galimybė pateikti savo argumentus nacionaliniams teismams (2023 m. kovo 23 d. EŽTT sprendimas byloje Gayibova prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 33085/12, 22 punktas).

14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra pavyzdžių, kai buvo priimti ir nagrinėjami asmenų, neturinčių procesinio statuso baudžiamojoje byloje, skundai dėl žemesniojo teismo nutarties, kuria skirtas arba pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 1S-190-487/2023 – tiesiogiai procese nedalyvaujantys asmenys, ginčijo turto – piniginių lėšų, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas galimam turto konfiskavimui užtikrinti, priklausomumą, Nr. 1S-303-579/2023 – juridinio asmens, tiesiogiai nedalyvaujančio byloje, atstovas ginčijo laikino nuosavybės teisės apribojimo, kuris taikytas siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį ir turto konfiskavimą, pagrįstumą nekilnojamajam turtui, galimai priklausančiam su kaltinamuoju susijusiems tretiesiems asmenims, Nr. 1S-178-579/2023 – paliekant nenagrinėtu juridinio asmens, tiesiogiai nedalyvaujančio byloje, atstovo skundą dėl galimybės skųsti nutartį, kuria buvo nagrinėtas prašymas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo, kartu pasisakyta, kad argumentai dėl taikomos procesinės prievartos priemonės pagrįstumo galėtų būti pateikiami skunde dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo). Visa tai patvirtina, kad, priešingai nei konstatuota skundžiamoje nutartyje, skundą dėl žemesniojo teismo priimtos nutarties skirti arba pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą tam tikrais atvejais gali pateikti ir BPK 440 straipsnio 1 dalyje neįvardintas subjektas.

15. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytus laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindus bei dviprasmišką žemesniojo teismo poziciją dėl D. Ū. (priėmė ir išnagrinėjo jos prašymą; apklausiant liudytoja, be kita ko, buvo aiškinamasi apie tuos pačius 6 000 Eur, dėl kurių grąžinimo ji ir kreipėsi į teismą, teikdama, kad šios piniginės lėšos priklauso būtent jai) teisinio statuso byloje, spręstina, kad šiuo atveju apygardos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties, todėl skundžiama apygardos teismo nutartis panaikinama.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – grąžinti Šiaulių apygardos teismui iš naujo spręsti D. Ū. skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties priėmimo klausimą.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.