- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-30
- Bylos Nr.
- 1S-103-966/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-6-00031-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jurga Vasiliauskienė
- Kaltinamasis
- A. Ū.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjo D. Ū. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties, kuria D. Ū. prašymas grąžinti jai 6 000 Eur buvo atmestas ir kaltinamajam A. Ū. paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstas 3 (trims) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. kovo 3 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1.1. Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje A. Ū. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį tuo, kad neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla – variklinių transporto priemonių pirkimu – pardavimu, tai yra, pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 3 straipsnio, numatančio, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas, 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, 2013 m. birželio 25 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. VA-36 „Dėl fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą/išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių patvirtinimo“ 6.1 punkto reikalavimus, nustatančius, kad taisyklės taikomos mokesčių mokėtojams, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą (įskaitant individualią veiklą per nuolatinę bazę), išskyrus tų veiklos rūšių, kurias pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus gali vykdyti tik juridiniai asmenys, vykdymą, 7 punktą, kuris numato, kad mokesčių mokėtojai, kuriems yra taikomos šių taisyklių nuostatos, turi tinkamai užpildytą Fizinio asmens prašymo įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą (duomenys neskelbtini) formą pateikti VMI, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d., neįregistravęs individualios veiklos, iš nenustatytų asmenų užsienio šalyse įgytus ir į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtus lengvuosius automobilius savo vardu neįregistravo, o pardavė fiziniams asmenims, laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. iš viso pardavė 8 automobilius, taip versliškai bei stambiu mastu vykdė pastovią ūkinę komercinę veiklą – transporto priemonių prekybą, kuria versdamasis 2017 – 2018 metais gavo ne mažiau kaip 56 500 Eur (daugiau nei 500 MGL) pajamų).
2. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės A. M. 2020 m. birželio 3 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, buvo skirtas laikinas (6 mėnesiams) nuosavybės teisės apribojimas A. Ū., uždraudžiant disponuoti, naudotis ir valdyti piniginėmis lėšomis – 30 740 Eur, kurie buvo rasti ir paimti 2019 m. vasario 13 d. kratos, atliktos A. Ū. gyvenamoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (t. 15, b. l. 150–151). Šiaulių apygardos teismas, 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi spręsdamas laikino nuosavybės teisės apribojimo paminėtoms piniginėms lėšoms termino pratęsimo klausimą ir nustatęs, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nei asmenų pripažintų civiliniais ieškovais (pripažinti juo Šiaulių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją buvo atsisakyta), nei pareikštų civilinių ieškinių nėra, laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą paminėtoms piniginėms lėšoms pratęsė tik galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti. Tais pačiais pagrindais laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis Šiaulių apygardos teismo nutartimis.
3. 2025 m. sausio 9 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas D. Ū. prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą daliai kaltinamojo A. Ū. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastų piniginių lėšų, t. y. 6 000 Eur, ir šiuos pinigus grąžinti jai, kaip teisėtai savininkei. D. Ū. teigimu, šiuos pinigus pagal 2018 m. rugsėjo 18 d. ir 2018 m. gruodžio 20 d. paprastuosius vekselius ji buvo paskolinusi savo sūnui kaltinamajam Ž. Ū., kuris šias pinigines lėšas laikė savo brolio kaltinamojo A. Ū. gyvenamojoje vietoje, kur jie ir buvo rasti.
Žemesnės instancijos teismas
4. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi D. Ū. prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Ta pačia nutartimi, nustačius, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo A. Ū. gyvenamojoje vietoje atliktos kratos metu rastoms piniginėms lėšoms baigiasi 2025 m. kovo 3 d., jis buvo pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. kovo 3 d. Teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys leidžia manyti, jog kaltinamasis A. Ū. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir iš jos gauti 56 500 Eur pajamų, pažymint, kad tik priimdamas galutinį procesinį sprendimą dėl kaltinamojo A. Ū. (taip pat kaltinamojo Ž. Ū.) kaltės, teismas įvertins D. Ū. prašyme pateiktus motyvus, jos, kaip liudytojos, parodymus bei pateiktus vekselius, lygindamas šiuos duomenis kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste ir nuspręsdamas dėl tolesnio piniginių lėšų likimo.
II. Skundo argumentai ir prašymai
5. Pareiškėja D. Ū. skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį, kuria buvo atmestas jos prašymas dėl 6 000 Eur grąžinimo ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundas būtų patenkintas visa apimtimi, tai yra, jai būtų grąžinti 6 000 Eur. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. žemesnysis teismas neargumentavo dėl kokių priežasčių yra vis dar manoma, kad byloje bus pareikštas civilinis ieškinys. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 152 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo ir neįvardijo kokio asmens ieškinio reikalavimui užtikrinti yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir dėl kokių priežasčių šis asmuo vis dar nepateikė turtinių pretenzijų kuriam nors iš kaltinamųjų. Vadovaujantis BPK 112 straipsnio nuostatomis, terminas paduoti civilinį ieškinį jau yra praleistas;
5.2. D. Ū. nėra susijusi su nusikalstama veika, todėl vadovaujantis BPK 151 straipsnio nuostatomis laikinas nuosavybės teisės apribojimas jos turtui negali būti taikomas. D. Ū. nuosavybės teisė į 6 000 Eur sumą yra pagrįsta byloje pateiktais vekseliais;
5.3. žemesniojo teismo nutartis yra nepagrįsta iš esmės, nes 30 740 Eur suma, į kurią apribotos nuosavybės teisės, priklauso tretiesiems asmenims, kurie nėra materialiai atsakingi už A. Ū. veiksmus, šių asmenų turtas nėra gautas nusikalstamu būdu, nėra nusikalstamos veikos rezultatas bei neatitinka BK 72³ numatytų požymių, taigi net ir pripažinus A. Ū. kaltu, iš šio turto negalėtų būti atlyginta padaryta žala, nes jis nepriklauso A. Ū.;
5.4. remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.871 straipsnio 3 dalimi, vekselis turi įrodomąją galią ir yra laikomas neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu paskolos teisinių santykių egzistavimą. Skundžiamoje nutartyje nėra abejojama, kad D. Ū. galėjo disponuoti 6 000 Eur suma, vekseliai nebuvo pripažinti fiktyviais ir žemesnysis teismas tik formaliai konstatavo, kad minėtos piniginės lėšos galėjo priklausyti A. Ū.;
5.5. vien todėl, kad piniginės lėšos buvo rastos A. Ū. sutuoktinės R. Ū. gyvenamojoje vietoje, negalima laikyti, kad jos yra A. Ū. nuosavybė. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad kratos metu paimti pinigai – 30 740 Eur priklausė A. Ū. Priešingai, byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad šie pinigai priklausė tretiesiems asmenims, o taip pat, kad A. Ū. negyveno tuo adresu, kur buvo atlikta krata ir rasta minėta suma ir negalėjo ten laikyti savo pinigų. R. Ū. tiek atliekant kratą, tiek ir vėliau, 2019 m. liepos 18 d. apklausos metu bei rašytiniuose prašymuose ir skunduose argumentuotai pagrindė, kad visa paimta suma buvo nepagrįstai laikoma A. Ū. turtu. Skunde tvirtinama, kad apygardos teismas netyrė ir nevertino, kam priklauso ši suma, ar šie pinigai susiję su nagrinėjamais nusikaltimais, ar asmenys, deklaruojantys nuosavybės teisę į šią sumą turi kokį nors ryšį su nagrinėjamais nusikaltimais;
5.6. teismas darė išankstines išvadas, kad kratos metu rasta suma gali priklausyti A. Ū., tačiau teismas taip pat turi užtikrinti, kad toks nuosavybės teisės ribojimas bus proporcingas;
5.7. A. Ū. nuo 2018 m. kovo 28 d. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), kur jis faktiškai visada ir gyveno. Tuo metu jis ėjo DNSB (duomenys neskelbtini) revizoriaus, o vėliau ir pirmininko pareigas, kurias eina iki šiol. Tai patvirtina, kad jo faktinė gyvenamoji vieta buvo Palangoje, o Šiauliuose jis lankydavosi epizodiškai, reikalais, susijusiais su verslu;
5.8. 2019 m. vasario 13 d. FNTT pareigūnams atvykus vykdyti kratą adresu (duomenys neskelbtini), buvo apžiūrėti du pastatai, tai yra, gyvenamasis namas, kuriame faktiškai gyveno tik A. Ū. sutuoktinės su vaikais ir atskiras statinys nuo gyvenamojo namo, kuriame A. Ū. vykdė automobilių pardavimo ir tarpininkavimo juos parduodant, veiklą, bei tame pačiame pastate apsistodavo lankydamasis Šiaulių mieste. Tuo metu dėl šeimyninių aplinkybių A. Ū. su R. Ū. negyveno, jis gyveno Palangoje, dažnai lankydavosi B. K.;
5.9. A. Ū. buvo sulaikytas ūkinio pastato garaže, tame pačiame ūkiniame pastate yra ir gyvenamosios patalpos, kuriose jis gyvendavo, kai lankydavosi Šiauliuose, tačiau grynieji pinigai buvo rasti visai kitame pastate, ten, kur gyveno R. Ū. ir ji nurodė, kad aptikti pinigai nepriklauso A. Ū., o yra kitų asmenų bei jos santaupos. Skundžiamoje nutartyje, nesiremiant jokiais objektyviais duomenimis, buvo padaryta išvada, kad šios lėšos priklauso būtent A. Ū.
5.10. Skunde cituojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas ir tvirtinama, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo riboti D. Ū. nuosavybės teisę, taigi skundžiama nutartimi pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra nepagrįstas ir prieštarauja konstituciniam nuosavybės neliečiamumo principui. Procesinės prievartos priemonės negali būti taikomos nepagrįstai ar be tiesioginio ryšio su nagrinėjama baudžiamąja byla ir bet koks nuosavybės ribojimas privalo būti griežtai proporcingas, teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl skundžiama nutartis prieštarauja minėtiems imperatyvams. Žemesnysis teismas skundžiamoje nutartyje neišsprendė esminių klausimų, susijusių su paimtų lėšų priklausomybės nustatymu, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta, nes yra neteisėta ir nepagrįsta.
Atsiliepimas
6. Proceso dalyvių atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
D. Ū. skundas atmetamas.
7. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs D. Ū. skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties bei pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, jog teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti D. Ū. skundo reikalavimą nėra.
8. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. kai procese būtina užtikrinti civilinį ieškinį, turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.
9. Sprendžiant klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, užtenka nustatyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog galimai padaryta nusikalstama veika, byloje gali būti ar yra pareikštas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Šios priemonės pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o asmuo, galimai padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų nusikalstamais veiksmais galimai padarytą žalą, neįgytų nepagrįstos turtinės naudos iš nusikalstamos veikos ir pan. Baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad A. Ū. galimai padarė jam inkriminuotą apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje. Tokie duomenys užfiksuoti liudytojų parodymuose, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose ir kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje. Apygardos teismas, spręsdamas procesinės prievartos priemonės pratęsimo klausimą, tinkamai įvertino šiuos duomenis ir jų pakankamumą.
10. Skundžiama nutartimi Šiaulių apygardos teismas pratęsė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam A. Ū. priklausantį turtą – 30 740 Eur, siekdamas užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą. Kitaip nei teigiama pareiškėjos D. Ū. skunde, A. Ū. paskyrus laikiną nuosavybės teisės apribojimą nėra siekiama užtikrinti civilinius ieškinius. Pareiškėjos D. Ū. teigimu, teismui pateikti vekseliai, aplinkybės, kad A. Ū. negyveno toje vietoje, kurioje kratos metu buvo rasta aptariama pinigų suma, sudaro pagrindą sumažinti laikino nuosavybės teisės apribojimo mąstą ir sugrąžinti jai priklausančius 6 000 Eur. Su šiais skundo argumentais negalima sutikti.
11. Pažymėtina, kad taikant ar pratęsiant laikiną nuosavybės teisės apribojimą į turtą, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ar išplėstinį turto konfiskavimą, užtenka tik pagrįsto manymo, kad konkretus turtas galimai atitinka konfiskuotino turto požymius ir galėtų būti konfiskuotas ateityje. A. Ū. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybės (kaltinamajam inkriminuota, kad jis neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla), specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-3-3202 pateikta informacija, kad fizinių asmenų A. Ū. ir R. Ū. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. patirtos išlaidos viršija pajamas net 104602,82 Eur (t. 13, b. l. 147–164) suteikia pagrįstą pagrindą manyti, kad A. Ū. iš nusikalstamos veikos galėjo neteisėtai pasipelnyti. Iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos taip pat matyti, kad aptariama suma – 30 740 Eur grynaisiais buvo rasta A. Ū. gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 15, b. l. 150–152), o tai leidžia teigti, jog minėti pinigai priklauso A. Ū. Taigi, aukštesniojo teismo vertinimu, apygardos teismas teisingai nustatė tolesnio laikino nuosavybės teisės į 30 740 Eur apribojimo taikymo pagrindą.
12. Skunde nurodomi pareiškėjos D. Ū. argumentai, kuriais ginčijamas turto, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, priklausymas kaltinamajam. Pasisakant dėl šių argumentų, pažymėtina, kad pareiškėjos skunde nurodomos turto priklausymo jai aplinkybės yra fakto klausimai, kurie nustatomi pirmosios instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą iš esmės. Todėl skunde minimos aplinkybės apie Ž. Ū. paskolintus pinigus, savaime nesudaro pagrindo aukštesniajam teismui kitaip vertinti taikomos procesinės prievartos priemonės pagrįstumą. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, t. y. tolesnio šios priemonės taikymo pagrįstumo, turto įgijimo aplinkybių nevertina. Tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės, bus padarytos išvados dėl rastos pinigų sumos nuosavybės teisės bei šios sumos kilmės, t. y. bus nustatyta, ar skunde minimas turtas priklauso pareiškėjai ir laikytinas konfiskuotinu turtu, kaip tai numatyta BK 72 straipsnio 2 dalyje, taip pat ar jis atitinka BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius, ar šis turtas yra įgytas teisėtu būdu, kaip skunde tvirtina D. Ū. bei turi būti grąžintas turto savininkui. Todėl, skundo argumentai dėl 6 000 Eur sumos įgijimo aplinkybių, pateikiant vekselius, šioje bylos proceso stadijoje nepaneigia tolesnio procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindų ir tikslingumo. Tuo pačiu pažymėtina, jog tai, kad šia taikoma priemone galimai suvaržoma ne kaltinamojo, bet kitų asmenų (pareiškėjos) nuosavybės teisė, neturi prioritetinės reikšmės, lyginant su įstatymo leidėjo nurodytais tikslais ir visuomenės interesais. BPK 72 ir 72³ straipsnių nuostatos leidžia konfiskuoti tiek pas kaltinamąjį, tiek ir pas kitus asmenis esantį, minėtuose straipsniuose nurodytus požymius atitinkantį turtą, taigi ir nuosavybės teisės į tokį turtą apribojimo taikymas asmenims, kurie nėra byloje kaltinamaisiais, savaime nėra neteisėtas.
13. Pažymėtina, jog nuosavybės teisių suvaržymas yra laikino pobūdžio. Šioje proceso stadijoje procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos nėra išnykę ar pasikeitę. Baudžiamoje byloje duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo (uždraudžiant turtu disponuoti) procesinė prievartos priemonė varžytų pareiškėjos teises labiau, nei reikia tokios rūšies priemone numatytiems tikslams pasiekti, nėra. Naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu šios procesinės prievartos priemonės nebetaikyti, nenustatyta. Nors kiekviena procesinė prievartos priemonė tam tikra apimtimi suvaržo asmenų galimybes laisvai disponuoti daiktinėmis teisėmis, nuosavybės teisė nėra absoliuti, o jos suvaržymas įstatyme nustatytai pagrindais ir tvarka savaime nereiškia, kad priemonė taikoma neteisėtai ar nepagrįstai.
14. Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje kaltinamajam netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas galimos nuosprendžio dalies dėl turto konfiskavimo įvykdymas. Taigi, pareiškėjos D. Ū. skundas atmetamas, kaip nepagrįstas, o skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti pareiškėjos D. Ū. skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.