Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei I. G., jos atstovams advokatams Gyčiui Jalinauskui, Ingai Abramavičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovei L. G. dėl žalos atlyginimo ir skolos priteisimo ir atsakovės L. G. priešieškinį dėl permokos už dujas priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, H. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai, priešieškinys atmestinas.

Vertinant byloje esančių įrodymų visumą, nustatytos tokios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, kuriomis teismas remiasi, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą. Ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pavėsinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Naudojimosi tvarka nekilnojamuoju turtu tarp ieškovės ir atsakovės nėra nustatyta. Abi ginčo šalys gyvena ir naudojasi šiuo nekilnojamu turtu.

Iš 2019 m. balandžio 1 d. akcinės bendrovės (toliau – AB) „Swedbank“ mokėjimo nurodymo nustatyta, jog atsakovė 2019 m. balandžio 1 d. atliko 695,00 Eur mokėjimą ieškovei, paskirtyje nurodydama „1/2 sumos už bendrai (1390 Eur) sumokėtas namo, (duomenys neskelbtini) išlaidas“.

Iš ieškovės ir atsakovės į bylą pateiktų lentelių už suvartotą elektros energiją už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2020-01-31, matyti, kad išlaidos sutampa ir ieškovė sumokėjo 2018-12-31 – 242,29 Eur; 2019-02-23 – 63,86 Eur; 2019-05-23 – 91,84 Eur; 2019-11-11 – 164,66 Eur; 2020-01-01 – 50,75 Eur(iš viso: 549,54 Eur). Atsakovė ir trečiasis asmuo sumokėjo 2018-05-09 – 469,11 Eur; 2018-11-07- 506,36 Eur; 2019-05-10 – 50 Eur; 2019-06-13 – 31,28 Eur; 2019-07-04 – 22,55 Eur; 2019-07-19 – 40 Eur; 2019-09-03 – 42,72 Eur; 2019-10-31 – 11,80 Eur; 2019-11-25 – 20 Eur; 2019-12-18 – 20 Eur; 2020-01-02 – 50 Eur (iš viso: 1263,82 Eur). Iš viso šiuo laikotarpiu sumokėta 1 813,36 Eur už elektrą.

Ieškovės pateikti mokėjimo kvitai patvirtina, jog ieškovė 2019-02-23 sumokėjo 436,31 Eur įmokos už dujas ir 63,68 Eur įmokos už elektros energiją. AB „Swedbank“ 2019-05-23 mokėjimo nurodymas patvirtina, jog ieškovė sumokėjo 452,65 Eur įmoką už dujas ir 91,84 Eur įmoką už elektros energiją (už gegužės mėnesį). AB „Swedbank“ 2019-11-11 mokėjimo nurodymas patvirtina, jog ieškovė sumokėjo 187,92 Eur įmoką už dujas ir 164,66 Eur įmoką už elektros energiją (už spalio mėnesį).

Iš 2020-02-13 AB „SEB“ bankas išrašo iš atsakovės banko sąskaitos už laikotarpį 2019-01-01 - 2020-02-13, „Ignitis“ 2020-08-25 priskaitymų ir mokėjimų ataskaitos matyti, jog atsakovė sumokėjo 2019-05-07 - 50,00 Eur už elektrą, 2019-06-13 - 33,28 Eur (už elektrą 31,28 Eur, už dujas 2,00 Eur), 2019-07-04 - 22,55 Eur už elektrą, 2019-07-19 - 40,00 Eur už elektrą; 2019-09-04 - 78,68 Eur (42,72 Eur už elektrą ir 35,96 Eur dujos).

2020 m. birželio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole antstolės B. Tamkevičienės užfiksuoti bendri kontroliniai dujų bei elektros tiekimo skaitiklių parodymai bei atsakovės susirašinėjimo su ieškove žinutės.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad kontrolinis skaitliukas yra su lipduku holograma, kurioje nurodyta 2008 m. data. Dujos buvo įvestos ir sudaryta sutartis 2010-09-08. Lietuvos energetikos instituto Šiluminių įrenginių tyrimo ir bandymų laboratorija pateikė išvadą, kad skaitiklis yra tinkamas naudoti.

Dėl ieškinio reikalavimų

Byloje tarp bendraturčių kilo ginčas dėl apmokėjimo išlaidų, mokesčių, susijusių su bendrąja daline nuosavybe valdomame name. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 452,64 Eur žalos atlyginimo už dujas, 61,00 Eur skolą už elektrą už laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. Nurodo, kad šalys susitarė mokėti namo, kuris priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, išlaikymo mokesčius per pusę, nepriklausomai nuo to, kiek kuri išnaudoja faktiškai.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo, kad atsakovė yra skolinga ½ dalį ieškovės apmokėtų sąskaitų už elektros ir dujų paslaugas, suteiktas jų bendrosios nuosavybės valdomam namui. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, nustatyta, kad nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir gyvenamąjį namą, ginčo šalys valdo lygiomis dalimis – po 1/2, nors šalys nekilnojamąjį turtą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau realios šalims priklausančio turto dalys nėra nustatytos, šalys šiame turte gyvena ir juo naudojasi, turto naudojimosi tvarka nenustatyta. Taip pat iš byloje pateiktų šalių rašytinių ir žodinių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad nuo 2013 m. pabaigos šalys susitarė, kad už gyvenamajam namui teikiamas išlaikymo paslaugas, mokės po ½ gautos sąskaitos sumos, nepriklausomai nuo faktiškai šalių išnaudojamo dujų ir elektros kiekio. Nors nuo 2019 m. balandžio mėnesio ieškovė siuntė prašymus atsakovei atsiųsti skaitiklių rodmenis ir pradėti skaičiuoti teikiamas komunalines paslaugas pagal faktiškai suvartotą jų kiekį, tačiau tik iš į bylą pateikto šalių 2020-03-05 susirašinėjimo matyti, kad šalys tokį susitarimą pasiekė tik 2020 m. kovo 3 d. ir priėmė sprendimą už elektros, dujų ir vandens sąskaitas mokėti proporcingai už kiekvienos šalies sunaudotą faktinį kiekį. Be to teismo posėdžio metu atsakovė pripažino, kad gavo tokias žinutes ir ieškovės su reikalavimu atsiųsti skaitiklių parodymus, bet ieškovė nuolat teikdavo pastabas, kad skaitikliai pateikti netinkamai ir pagal juos skaičiavimų neatlikdavo, todėl buvo nustojusi kreipti dėmesį į ieškovės siunčiamus reikalavimus atsiųsti skaitiklių parodymus. Be to abi ginčo šalys patvirtino, jog joms buvo patogu taip mokėti už namui teikiamas išlaikymo paslaugas. Taigi, remiantis išdėstytu, sprendžiant klausimą dėl elektros ir dujų sąskaitų apmokėjimo, konstatuotina, kad šalys susitarė, kad už dujų ir elektros teikiamas paslaugas bendraturės mokės per pusę, nepriklausomai nuo kiekvienos iš šalių faktiškai išnaudoto kiekio, o tai neprieštarauja ir CK 4.76 straipsnio nuostatai, kad šalys turi pareigą išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę proporcingai savo daliai, nustačius, kad šalių nekilnojamojo turto dalys yra lygios.

Sprendžiant klausimą dėl skolos dydžio, taip pat svarbu nustatyti laikotarpį už kurį apskaičiuojamas elektros ir dujų suteiktų paslaugų įsiskolinimas atsakovei.

Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovė ieškovei yra skolinga už laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. suteiktas komunalines paslaugas už elektrą ir dujas. Už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovė atsiskaitė su ieškove 2019 m. balandžio 1 d., pervesdama 695 Eur, į šią sumą įeina mokesčiai už elektros, dujų, vandens tiekimą bei laistymo sistemos atjungimo ir pajungimo darbai, išlaidos už pakeistą vandens siurblį. Atsakovė nesutinka, nurodo, kad 2019 m. balandžio mėnesį ieškovei pervedė 695 Eur už šalių gyvenamajam namui suteiktas elektros ir dujų paslaugas 2018 m. ir 2019 m.

Ieškovė nurodo, kad 695 Eur atsakovės sumokėta suma už 2018 m. apmokėtas sąskaitas yra ½ 1 389,51 Eur (suapvalinus 1 390 Eur) sumos, kurią sudarė 614,34 Eur už dujas apmokėta 2018-12-31; 242,29 Eur už elektrą apmokėta 2018-12-31; 35,19 Eur už vandenį apmokėta 2018-11-27; 58,86 Eur už vandenį apmokėta 2018-10-30; 15,96 Eur už dujas apmokėta 2018-10-30; 0,87 Eur komisiniai mokesčiai apmokėti 2018-10-30; 60 Eur laistymo sistemos pajungimas, pakeitimas apmokėta 2018 m. gegužę grynaisiais pinigais; 60 Eur laistymo sistemos atjungimas apmokėta 2018 m. lapkritį grynaisiais; 302 Eur už vandens siurblio pakeitimą apmokėta 2018 m. gegužę grynaisiais.

Iš į bylą pateiktos Pažymos apie abonentą matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-05-16 iki 2018-12-31 gyvenamajam namui, priklausančiam šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvo suvartota dujų 614,34 Eur sumai. Iš į bylą pateiktos Priskaitymų ir mokėjimų su suvartotą elektros energiją ataskaitos matyti, kad laikotarpiu nuo 2018-10-05 iki 2018-12-31 gyvenamajam namui, priklausančiam šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, buvo suvartota elektros 242,29 Eur sumai. Bendra suma už suvartotą dujų ir elektros kiekį – 856,63 Eur. Ieškovė į bylą pateikė Sąskaitos išrašą 2018-01-01 – 2018-12-31 laikotarpiui, iš kurio matyti, kad 2018-12-31 buvo atliktas mokėjimas UAB „Elektroninių mokėjimų agentūrai“ (manogile.lt) 856,63 Eur sumai, kuri sutampa su 2018 m. išnaudotu dujų ir elektros kiekiu. Tai patvirtina ir ieškovės bei atsakovės pateiktos lentelės už atliktus dujų ir elektros mokėjimus už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2020-01-31. Byloje taip pat pateikti mokėjimo kvitai, įrodantys, kad ieškovė apmokėjo 35,19 Eur už vandenį (Perlo paslaugos) 58,86 Eur už vandenį ir 15,96 Eur už dujas, 0,87 Eur komisinis mokestis už atsiskaitymą (Lietuvos pašto paslaugos). Dėl ieškovės išlaidų (60+60+302 Eur), susijusių su laistymo sistemos pajungimo ir atjungimo darbais ir vandens siurblio pakeitimo, ieškovė nurodė, jog už suteiktas paslaugas atsiskaitė grynais, apie šių paslaugų būtinumą atsakovei buvo žinoma, tai patvirtina šalių pateiktas 2019-04-23 vykęs susirašinėjimas trumposiomis SMS žinutėmis. Ieškovė pateikė UAB „Autorolex“ 2020-10-23 Pažymą, kuria patvirtina, kad 2018 m. šalims priklausančioje teritorijoje buvo atlikti laistymo sistemos pajungimo darbai ir paruošimo darbai žiemai, kuriuos užsakė ieškovė. Įmonė patvirtino, kad už atliktus darbus buvo atsiskaityta avansu, nes buvo papildomai numatyti kiti darbai kitiems metams dėl detalių trūkumo. Papildomai pažymėjo, kad atsakovė į įmonę dėl nurodytų darbų niekada nesikreipė ir mokėjimų neatliko. Teismas atkreipia dėmesį, kad nors atsakovė teigia, jog minėtos įmonės Pažyma apie atliktus darbus yra suklastota ir kad vis dėlto ieškovė į bylą nėra pateikusi įmonės išrašytų sąskaitų – faktūrų už suteiktas paslaugas, tačiau pati atsakovė, teigdama, jog šie įrodymai suklastoti, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 184 straipsnio 1 dalis), atsakovė nepateikė ir jokių įrodymų paneigiančių tiek šias ieškovės nurodytas aplinkybes, taip pat nepateikė duomenų, jog ji būtų mokėjusi už šias nurodytas paslaugas ir kam mokėjusi, neteikė duomenų, jog šios paslaugos nebuvo būtinos bei suteiktos, todėl teismas neturi pagrindo abejoti ieškovės pateiktais įrodymais (CPK 185 straipsnis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad per 2018 m. ieškovė patyrė 1 390 Eur išlaidų, todėl kiekviena iš šalių namo išlaikymui turėjo skirti po 695 Eur. Taigi atsakovės 695 Eur 2019-04-01 pavedimas ieškovei laikytinas atsiskaitymu už 2018 metais teiktas įvairias namo išlaikymo paslaugas, o ne elektros ir dujų tiekimą už 2018 m. lapkričio, gruodžio ir 2019 m. sausį, vasario, kovo ataskaitinius mėnesius. Taip pat atsakovės 695 Eur pavedimas ieškovei mokėjimo paskirtyje nurodžius „1/2 sumos už bendrai (1390 eurų) sumokėtas namo, (duomenys neskelbtini), išlaidas“, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad 695 Eur yra ½ dalis 1 390 Eur sumos, kurią sudaro išlaidos už gyvenamojo namo išlaikymą būtent už 2018 metus. Taigi nors atsakovė 2019 m. gegužės ir birželio mėnesių susirašinėjimuose teigia, kad 695 Eur suma sumokėta 2019-04-01 yra atsiskaitymas už komunalines paslaugas - už dujas ir elektrą, suteiktas 2018-2019 m., tačiau faktiniai skaičiavimai byloje, remiantis pateiktais sąskaitų kvitais, bankų sąskaitų išrašais, tokį atsakovės teiginį paneigia. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė 2019-04-01 atsiskaitė su ieškove tik už 2018 m. laikotarpį, todėl sprendžiant klausimą dėl atsakovės įsiskolinimo ieškovei už apmokėtas namo išlaikymo paslaugas, imamas ataskaitinis laikotarpis nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d. už suteiktas dujų ir elektros paslaugas šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiam namui.

CK 4.76 straipsnio nuostatos reglamentuoja bendraturčių teises ir pareigas naudojantis ir išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tai yra daiktinės teisės norma, reglamentuojanti santykius, susijusius su nuosavybės teisės į daiktą įgyvendinimu. Šioje normoje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, o jeigu vienas iš jų nevykdo savo pareigos, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti, kurios ieškinyje nurodytos išlaidos buvo skirtos turtui išlaikyti ir išsaugoti. Akivaizdu, kad tai yra išlaidos namo šildymui (už gamtines dujas), tačiau prie šių išlaidų negalima priskirti įmokų už sunaudotą vandenį, elektrą, taip pat telekomunikacijų paslaugas. Pastarosios įmokos yra susijusios ne su gyvenamojo namo išlaikymu ir išsaugojimu, o su asmenų, gyvenančių tame name, poreikių tenkinimu. Tai yra paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės (CK ketvirtoji knyga), o prievolių teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006).

Taigi šioje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovės, kaip bendraturtės, netinkamo pareigos vykdymo mokėti komunalinius mokesčius už gamtinių dujų tiekimą gyvenamajam namui, taikytinos daiktinės teisės nuostatos.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Siekiant pagrįsti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, būtina nustatyti visas civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai).

Ieškovė teigia, kad laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-10-31 priskaičiuota komunalinių mokesčių suma už gamtinių dujų tiekimą šalims priklausančiam gyvenamajam namui buvo 1 027,21 Eur. Šiuo laikotarpiu abiem šalims priklausė mokėti po 513,60 Eur.

Iš į bylą pateiktų abiejų šalių priskaičiuotų ir atliktų mokėjimų už gamtinių dujų tiekimo lentelių, matyti, kad duomenys apie priskaičiuotą suvartotą dujų kiekį gyvenamajam namui laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-10-31 sutampa ir yra 1 027,21 Eur.

Laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-10-31 ieškovė ir atsakovė kartu apmokėjo sąskaitas 1 137,84 Eur sumai (1 027,21 Eur priskaičiuota suma + 110,63 Eur įsiskolinimas, kurį padengė ieškovė 2019-02-23, apmokėdama sąskaitą už suvartotas dujas (436,31 Eur)). Taigi bendraturtės turėjo sumokėti po ½ nuo 1 027,21 Eur sumos, t.y. po 513,60 Eur.

Ieškovė minėtu laikotarpiu apmokėjo 966,25 Eur (2019-02-23 – 325,68 Eur (436,31-110,63 Eur); 2019-05-23 – 452,65 Eur) , o atsakovė – 60,96 Eur (2019-06-13 – 2 Eur; 2019-09-03 – 35,96 Eur; 2019-10-31 – 23 Eur) nuo 1 027,21 Eur sumos. Taigi ieškovė sumokėjo 452,64 Eur (513,60 Eur – 60,96 Eur) už atsakovę.

Byloje konstatuota, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas už visus mokesčius, susijusius su bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto išlaikymą, mokėti lygiomis dalimis. CK 4.76 straipsnis numato bendraturčių pareigą mokėti gyvenamojo būsto išlaikymo mokesčius proporcingai savo turimai turto daliai, t.y. šiuo atveju sąskaitą už šildymą gyvenamajam namui gamtinėmis dujomis apmokėti per pusę. Nagrinėjamu atveju, iš atliktų skaičiavimų matyti, kad atsakovė ieškovei liko skolinga 452,64 Eur už namo šildymą gamtinėmis dujomis. Įvertinus, tai kad atsakovė žinojo ir suprato tarp šalių esantį susitarimą mokėti gyvenamojo būsto išlaikymo mokesčius lygiomis dalimis, nepaisydama ieškovės raginimų atsiskaityti su ja už sumokėtas sąskaitas už dujas, darytina išvada, kad atsakovė, kaip bendraturtė, neteisėtais, sąmoningais ir kaltais veiksmais nevykdė CK 4.76 straipsnio įpareigojimo išlaikyti gyvenamąją būstą kartu su kitais bendraturčiais – ieškove. Tai sąlygojo 452,64 Eur dydžio turtinę žalą ieškovei. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės neteisėti veiksmai yra tiesiogiai susiję su ieškovei kilusia 452,64 Eur turtine žala, todėl yra pagrindas priteisti iš atsakovės 452,64 Eur turtinės žalos atlyginimo ieškovės naudai.

Vadovaujantis anksčiau nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu, ieškovės reikalavimas priteisti susidariusią skolą už suvartotą elektros energiją iš atsakovės, spręstinas pagal CK prievolių teisės nuostatas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip trečiasis asmuo, įvykdė prievolę už atsakovę kreditorei UAB „Ignitis“, apmokėdama sąskaitas už elektros energiją. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai, 2 dalyje - kad kreditorius negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus šio kodekso 6.50 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį, o 3 dalyje - kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, be to, kai prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį atitinka tikrąją prievolę įvykdžiusio asmens valią, toks asmuo įgyja teisę susigrąžinti tai, ką sumokėjo iš skolininko, tačiau negali vienašališkai pakeisti savo valios ir reikalauti sumokėtų sumų grąžinimo iš buvusio kreditoriaus (asmens, kuriam prievolę įvykdė). Trečiasis asmuo už skolininką prievolę gali įvykdyti dėl įvairių priežasčių tiek skolininko prašymu, tiek savo iniciatyva ir be įgaliojimo ar perįgaliojimo. Tokia taisyklė nustatyta teisingumo interesais, nes prievolės turi būti vykdomos sąžiningai ir laiku. Įstatyme ar šalių sutartyje taip pat gali būti nustatytas draudimas tretiesiems asmenims įvykdyti skolininko prievolę kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2006; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2014; Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-466-221/2015).

Ieškovė teigia, kad laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-10-31 priskaičiuota mokesčių suma už elektros energijos tiekimą šalims priklausančiam gyvenamajam namui buvo 518,71 Eur. Į bylą pateiktų abiejų šalių priskaičiuotų ir atliktų mokėjimų už gamtinių dujų tiekimo lentelių, matyti, kad duomenys apie apskaičiuotą suvartotą elektros energijos kiekį gyvenamajam namui laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-10-31 sutampa ir yra 518,71 Eur. Laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-11-11 ieškovė ir atsakovė kartu apmokėjo sąskaitas 518,71 Eur sumai. Taigi bendraturtės turėjo sumokėti po ½ nuo 518,71 Eur sumos, t.y. po 259,36 Eur.

Ieškovė minėtu laikotarpiu apmokėjo 320,36 Eur (2019-02-23 – 63,86 Eur; 2019-05-23 – 91,84 Eur; 2019-11-11 – 164,66 Eur (ieškovės padengtas įsiskolinimas už 2019-10-31)), o atsakovė – 198,35 Eur (2019-05-07 – 50 Eur; 2019-06-13 – 31,28 Eur; 2019-07-04 – 22,55 Eur; 2019-07-19 – 40 Eur; 2019-09-03 – 42,72 Eur; 2019-10-31 – 11,80 Eur), nuo 518,71 Eur sumos. Taigi ieškovė sumokėjo 61 Eur (259,36 Eur – 198,35 Eur) už atsakovę.

Remiantis anksčiau išdėstytu skaičiavimu, darytina išvada, kad atsakovė tinkamai nesilaikė susitarimo apmokėti sąskaitas lygiomis dalimis, ieškovė, kaip trečiasis asmuo, įvykdė atsakovės pareigą atsiskaityti su elektros energijos tiekėju, o tai lėmė atsakovės 61 Eur įsiskolinimą ieškovei. Atsižvelgus į tai, kad ieškovė sumokėjo didesnę dalį mokėtinų mokesčių už elektros energiją, yra pagrindas priteisti iš atsakovės 61 Eur įsiskolinimą ieškovės naudai.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio procesinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007; 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-915/2018, 45 punktas).

Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, taip pat jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Pareiga mokėti šias procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo. Taigi tokių palūkanų priteisimo pagrindas yra numatytas įstatymu – CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir CK 6.210 straipsnio 2 dalis, ir suteikiantis teisę ieškovui reikalauti procesinių palūkanų priteisimo tais atvejais, kai tenkinamas jo ieškinys. Taigi tokio prašymo patenkinimą lemia ieškinio pagrįstumas ir jo tenkinimo galimybė.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pripažinus, jog ieškovės ieškinys pagrįstas ir jį tenkinus visiškai, iš atsakovės priteistinos įstatyme numatytos penkių procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 513,64 Eur sumos nuo 2020 m. sausio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl priešieškinio

Atsakovė priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovės 570,02 Eur permoką laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 2 d. iki 2019 m. spalio 31 d. už dujas, teikdama, jog ieškovės faktiškai sunaudotas dujų kiekis yra didesnis nei atsakovės.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimų, konstatavo, jog atsakovės sumokėta 695 Eur suma pervesta ieškovei bankiniu pavedimu 2019-04-01, yra atsiskaitymas už 2018 m. suteiktas paslaugas (dujas, elektrą, laistymo sistemos pajungimą ir atjungimą, vandens siurblį) gyvenamajam namui išlaikyti, todėl atsakovės priešieškinio argumentas dėl permokos už dujas už 2018 m. gruodžio ir 2019 m. sausio mėnesius, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Taip pat atsakovė teigia, kad ji permokėjo už faktinį suvartotą dujų kiekį už laikotarpį nuo 2019-02-01 iki 2019-10-30, kadangi 2019 m. balandžio mėn. 11 d. užfiksuoti dujų skaitiklių rodmenys buvo 28 600 m³, iš kurių atsakovės sunaudotas dujų kiekis – 13 443 m³, o ieškovės – 15 157 m³, todėl ieškovė sunaudojo 1 714 m³ daugiau dujų nei atsakovė, ir ieškovė už dujas turėtų mokėti 668,46 Eur daugiau nei atsakovė. Atsakovė prašo priteisti 570,02 Eur (668,46 Eur – 98,44 Eur), kadangi atsakovės skaičiavimais ji yra skolinga ieškovei 98,44 Eur už suvartotą elektrą ir dujas 2018 m. gruodžio 2019 m. sausio mėnesiais.

Dėl atsakovės atliktų skaičiavimų už faktinį suvartotą dujų kiekį, teismas atkreipia dėmesį, tarp šalių nėra ginčo, kad bendras dujų skaitiklis buvo įrengtas 2008 metais, dujos name įvestos 2010 metais, kad 2010 m. atsakovės namo pusėje buvo įrengtas kontrolinis dujų skaitiklis ir šalys nuo 2010 m. iki 2013 m. galo mokėjo už dujas pagal faktiškai išnaudotą jų kiekį. Tarp šalių nėra ginčo, kad nuo 2013 m. pabaigos šalys dėl patogumo, nustojo skaičiuoti, kiekvienos šalies faktiškai išnaudotą dujų kiekį, ir nutarė mokėti už bendrą sunaudotą dujų kiekį per pusę – ½ dujų tiekėjo atsiųstos sąskaitos už suvartotą dujų kiekį. Taip pat teismas byloje konstatavo, kad šalių susitarimas mokėti už suvartotą dujų kiekį per pusę galiojo iki 2020 m. kovo 3 d., kai šalys raštiškai patvirtino, jog už namui teikiamas komunalines paslaugas mokės pagal faktiškai išnaudotą dujų kiekį ir pradėjo siųsti viena kitai tinkamai užfiksuotus skaitiklių rodmenis.

Atsakovė priešieškiniu teigia, kad šalys nuo 2019 m. balandžio 11 d. pradėjo mokėti už dujas pagal faktiškai išnaudotą jų kiekį, kadangi toks susirašinėjimas vyko tarp šalių (antstolės B. Tamkevičienės 2020-06-01 atliktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas), tačiau iš šalių pateiktų vėlesnių susirašinėjimų (birželio, liepos, rugsėjo mėnesiais) ir į bylą pateiktų mokėjimų ataskaitų, matyti, kad šalys ir po 2019 m. balandžio 11 d. negalėjo susitarti dėl skaitiklių rodmenų pateikimo viena kitai, o mokėjimus ir toliau atliko pagal pateiktas sąskaitas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šalys nuo 2019 m. balandžio 11 d. pradėjo mokėti už dujas pagal faktiškai išnaudotą jų kiekį. Nors atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad 2019 m. gegužės mėnesį pradėjo mokėti už dujas pagal savo faktiškai suvartotą kiekį, tačiau į bylą tokių duomenų (skaitiklių rodmenų ir pagal juos paskaičiuotus mokėjimus už dujas) nepateikė.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019). Taigi žodinį šalių susitarimą mokėti sąskaitas per pusę patvirtina į bylą pateikti abiejų šalių rašytiniai ir žodiniai paaiškinimai, liudytojų parodymai bei pačios atsakovės konkliudentiniais veiksmais išreikštas sutikimas tokius mokėjimus atlikti. Be to, kaip konstatuota anksčiau, toks susitarimas neprieštarauja ir CK 4.76 straipsnio nuostatai reglamentuojančiai bendraturčių teises ir pareigas naudojantis ir išlaikant bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, apmokėti būsto išlaikymo mokesčius proporcingai bendraturčiui priklausančiai turto daliai, t.y. šiuo atveju ginčo šalims priklauso po ½ gyvenamojo namo dalį. Taigi nors atsakovė šiuo priešieškinio reikalavimu teigia, kad yra permokėjusi už faktiškai sunaudotą dujų kiekį, tačiau įvertinus tai, kad tarp šalių apie septynerius metus galiojo susitarimas mokėti sąskaitas už dujas per pusę nepriklausomai nuo faktiškai sunaudoto dujų kiekio, atsakovės reikalavimas apskaičiuoti dujas pagal faktiškai suvartotą jų kiekį, kai galiojo jų susitarimas mokėti per pusę, yra neturintis teisinio pagrindo bei neatitinkantis šalių sudaryto susitarimo (CK 6.38 straipsnio 1 dalis).

Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad iš bylą pateiktų rašytinių įrodymų – 2020-07-16 Patikros protokolo Nr. 65/20-C, matyti, kad dujų skaitiklio parodymų paklaida yra 5 procentai, o įvertinus tai, kad šalių sunaudotas dujų kiekis yra didelis, kadangi gamtinės dujos naudotos namo apšildymui, kuriuo šalys abi naudojosi ir turėjo pareigą jį išlaikyti, o skirtumas tarp atsakovės nurodytų ieškovės ir atsakovės sunaudoto dujų kiekio yra palyginti nedidelis (1714m³) (28600m³ (bendras išnaudotas kiekis); 15 153 (ieškovės išnaudotas kiekis)-13443(atsakovės išnaudotas kiekis)=1714m³), todėl nėra objektyvios galimybės teigti, kad ieškovės ir atsakovės suvartotas dujų kiekis ir jo skirtumas yra tikslus tam, kad būtų apskaičiuotas tikslus išnaudotas dujų kiekis. Kita vertus dujos buvo naudojamos namo šildymui, namas priklauso abiem šalims lygiomis dalimis, abi ginčo šalys name gyvena ir turi pareigą namą išlaikyti.

Taip pat iš byloje esančių rašytinių įrodymų nėra galimybės nustatyti, ar kontrolinis dujų skaitiklis pradėjo veikti nuo 0 rodmens, kadangi pats skaitiklis yra 2008 m. (nurodyta hologramoje ant skaitiklio), tai patvirtina ir 2008-10-06 Sutartis Nr. 2008-66, kuria atlikti kiemo dujotiekio (be žemės darbų) ir vidaus dujotiekio montavimo darbai gyvenamajam namui, o sutartis su dujų tiekėju dėl kontrolinio skaitiklio įmontavimo sudaryta 2010-09-08, todėl teigti, kad pateikti kontrolinio dujų skaitiklio duomenys yra tikslūs, negalima. Taip pat, kaip jau minėta anksčiau, šalys kontrolinį dujų skaitiklį atsakovės namo pusėje įrengė 2010 m., šalys iki 2013 m. už suvartotą dujų kiekį vartojo pagal faktą ir tik nuo 2013 m. galo nusprendė mokėti po ½. Atsakovė, teikdama skolos apskaičiavimą naudojo bendrojo skaitiklio ir kontrolinio skaitiklio parodymus nuo 2010 m., nors šalys nuo 2010 m. iki 2013 m. galo už dujas mokėjo pagal faktą, o bendrojo ir kontrolinio dujų skaitiklių parodymų nuo 2013 m. byloje nėra ir skaičiavimai neatlikti, todėl darytina išvada, jog atsakovės pateiktas šalių suvartotų dujų kiekio skirtumas nėra tikslus. Be to atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, kad dujų skaitiklį ji buvo išmontavusi ir išvežusi patikrinti, vėliau grąžintas ir sumontuotas, tačiau tuo metu taip pat nebuvo užfiksuoti skaitiklių parodymai įmonės darbuotojų tiek prieš išmontavimą, tiek ir po jo įmontavimo atsakovei, todėl pateikto skaitiklio duomenys nėra patikimi ir teismas neturi pagrindo jais remtis.

Taigi įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nėra teisinio bei faktinio pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinio, todėl priešieškinio reikalavimas dėl 570,02 Eur permokos už dujas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, be kita ko, apima ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, sumos išmokėtos vertėjams, taip pat kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo teisines paslaugas. Teismas, spręsdamas dėl šių išlaidų dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 ir Lietuvos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas.

Tenkinus ieškovės ieškinį visiškai ir atmetus atsakovės priešieškinį, yra pagrindas spręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei. Ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikė duomenis, jog šioje byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: t. y. 20,00 Eur žyminis mokestis, 151,25 Eur vertimo išlaidos, apmokėtos 2020-10-07 ir 2020-10-13, 1812,00 už advokatų suteiktą teisinę pagalbą, t. y. 726,00 Eur už ieškinio parengimą, apmokėta 2020-01-30, 726,00 Eur už atsiliepimo į priešieškinį parengimą, pasirengimą bei atstovavimą teisme, apmokėta 2020-08-17, 360,00 Eur – už teisines paslaugas ir atstovavimą teismo posėdyje, apmokėta 2021-01-11.

Teismas pripažįsta, jog ieškovės patirtos išlaidos dėl ieškinio vertimo yra susijusios su šios bylos nagrinėjimu ir buvo būtinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, ieškovės atstovų paruoštų procesinių dokumentų apimtį, suteiktų teisinių paslaugų apimtį, įvykusių teismo posėdžio trukmę, darbo laiko sąnaudas, konstatuoja, jog patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, o jų dydžiai atitinka Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr.1R-77, kuriuo buvo pakeistas Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatytus kriterijus.

Teismui tenkinus ieškinį visiškai ieškovei iš atsakovės priteistina 1812,00 Eur už advokatų suteiktą teisinę pagalbą, 20,00 Eur žyminio mokesčio ir 151,25 Eur vertimo išlaidų, viso 1983,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Dėl trečiojo asmens patirtų 255,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 200 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas ir 55,60 Eur vertimo paslaugos, teismas vertina, jog trečiasis asmuo veikė atsakovės pusėje, t. y. trečiasis asmuo atsiliepimu prašė ieškovės ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti ir priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taigi ieškovės ieškinį tenkinus visa apimtimi, o priešieškinį atmetus, trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos neatlygintos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei I. G. iš atsakovės L. G. 452,64 Eur žalos atlyginimo, 61,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo 513,64 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. sausio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1983,25 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.