Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Virginijos Žindulienės,

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – E. I. (E. I.) gynėjui advokatui Vigintui Stričkai,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – E. I. gynėjo advokato Viginto Stričkos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. kovo 29 d. nutarties, kuria E. I. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 4 dalyje, ir nutarta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą – stacionarinį stebėjimą specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis; sveikatos priežiūros įstaigą nutarta įpareigoti ne rečiau nei kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą; E. I. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumentų paėmimą, nutarčiai įsiteisėjus, nutarta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio ar nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Apeliaciniu skundu neginčijama, kad E. I. nepakaltinamumo būsenoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, tačiau iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi E. I. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant E. I. švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės gali būti teismo taikomos tik baudžiamojo įstatymo nurodytą ir uždraustą veiką padariusiems asmenims. Kartu teismas turi konstatuoti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra arba nepakaltinamas (BK 17 straipsnis), arba ribotai pakaltinamas (padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, nurodytą BK 18 straipsnio 2 dalyje), arba asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis nebegali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 76 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas jas taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020, 2K-87-697/2021, 2K-177-628/2021). Šių priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-628/2021).

9. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį, tai yra pagal poreikį gali taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-628/2021). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).

10. Pirmas kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi, teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-976/2021). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (žr. D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).

11. Tačiau tai nereiškia, kad psichikos sutrikimo pobūdžio kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta anksčiau, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021). Sprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. EŽTT nurodo, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. Alajos Kiss prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010 m. gegužės 20 d; Zagidulina prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013 m. gegužės 2 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (žr. O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Todėl, sprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-976/2021).

12. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad E. I. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, dėl ko jis, darydamas įstatymo uždraustą veiką, negalėjo suvokti veikos pavojingumo, negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, pagrįstai pripažino, kad E. I. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, padarė nepakaltinamumo būsenoje. (BK 17 straipsnis). Spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo E. I. klausimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad siekiant užtikrinti, jog E. I. būtų nuolat stebimas, jam būtų užtikrintas tinkamas gydymas, reikalinga skirti specialistų rekomenduojamą priverčiamąją medicinos priemonę – priverstinį gydymą – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas šias išvadas padarė vadovaudamasis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. – sausio 14 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 179-183) bei vieno iš šį ekspertizės aktą surašiusio eksperto teismo psichologo G. B. duotais paaiškinimais teismo posėdžio metu (2 t., b. l. 39).

13. Minėtame Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. sausio 5 d. – sausio 14 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. I. dėl dabartinės psichikos būklės yra pavojingas sau ir kitiems asmenims, todėl jam reikia taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (1 t., b. l. 179-183).

14. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – E. I. gynėjas advokatas Vigintas Strička nurodo, kad E. I. padaryta veika yra tik baudžiamasis nusižengimas, jis nėra pavojingas visuomenei, vartoja gydytojų paskirtus vaistus, nuolat lankosi pas psichiatrą, todėl, įvertinus visas byloje nustatytas su E. I. asmeniu susijusias aplinkybes, priverčiamųjų medicinos priemonių tikslai gali būti pasiekti taikant E. I. ambulatorinį stebėjimą. Atsižvelgus į šias apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir siekiant atsakyti į klausimą, ar E. I., įvertinus jo padarytos veikos ir jo paties socialinį pavojingumą, o taip pat po paskutinio ekspertinio tyrimo jo atžvilgiu taikytą ambulatorinį gydymą, šiuo metu reikalinga priverčiamoji medicinos priemonė, o jei reikalinga, tai būtent kokia, Šiaulių apygardos teismo 2021 m. birželio 2 d. nutartimi buvo paskirta papildoma ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizė E. I., pavedant ją atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams.

15. 2021 m. spalio 19 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. rugsėjo 8 d. – spalio 8 d. papildomos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad E. I. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija (F20.0), dėl kurios jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo juos valdyti. Šiuo metu E. I. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (F20.0), dėl kurios jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir negali juos valdyti. Apibendrinus psichologinio įvertinimo duomenis, galima konstatuoti, kad E. I. būdingas itin išreikštas mąstymo operacinės ir dinaminės dalies kompleksinis sutrikimas, visiškas nekritiškumas, pilnai sutrikęs bet kokių adekvačių sprendimų priėmimas ir pasekmių numatymas, savo būsenos ir santykių su aplinka suvokimas, elgesys visiškai neprognozuojamas, todėl pavojingo elgesio rizika tiek savo paties, tiek aplinkinių atžvilgiu išlieka labai aukšta. Įvertinus tai, kad tiriamojo stacionariniai gydymai buvo trumpalaikiai, ko pasėkoje nebuvo pasiekta ryškesnio pagerėjimo. Tikėtina, kad dėl tiriamojo nebendradarbiavimo ir kritikos stokos, ambulatorinis gydymas yra nepakankamas ir neužtikrinamas. Vaistų fone psichikos būklė išlieka labai sutrikusi. Tikimybė, kad dėl visų išvardytų priežasčių jis laikysis ambulatorinio priverčiamojo pobūdžio priemonių yra labai menka. E. I. dėl dabartinės psichikos būklės yra pavojingas sau ir kitiems asmenims, jam reikia taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą specializuotoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro rėžimo sąlygomis (2 t., b. l. 82-86).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias ekspertizės akto išvadas, konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutartimi E. I. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2021 m. rugsėjo 8 d. – spalio 8 d. papildomos ambulatorinės kompleksinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis, E. I. yra būtina skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis. Nors nagrinėjamu atveju E. I. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kuri priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams, tačiau tokia priverčiamoji medicinos priemonė (stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis) atitinka E. I. diagnozuotų psichikos sutrikimų sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. E. I. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11 ir 44 straipsnių nuostatų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagerėjus E. I. psichikos sveikatos būklei ar sumažėjus jo pavojingumui priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo sąlygos gali būti pakeistos į švelnesnes.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad BPK XXIX skyriuje įtvirtintos priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą reglamentuojančios normos E. I. atžvilgiu buvo pritaikytos tinkamai, nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir priimdamas skundžiamą nutartį teismas laikėsi BPK 400 ir 401 straipsnio reikalavimų, išsprendė visus klausimus, kurie yra svarbūs priimant sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, todėl tenkinti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, E. I. gynėjo apeliacinį skundą, keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. kovo 29 d. nutartį ir E. I. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Dėl to asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – E. I. gynėjo advokato Viginto Stričkos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – E. I. (E. I.) gynėjo advokato Viginto Stričkos apeliacinį skundą atmesti.