Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ atstovei nemokumo administratorei O. P. ir advokatei A. V., atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinės atstovei advokatei G. K.,

viešame teismo posėdyje, organizuotame nuotoliniu būdu per ZOOM programą, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei dėl atliktų pavedimų pripažinimo neteisėtais ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjant civilinę bylą iš naujo Kauno apygardos teisme 2023 m. rugsėjo 12 d. gautas patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovė papildomai nurodė apie bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias naujas aplinkybes, kad atsakovės su ieškove jokie santykiai nesiejo, o ginčo lėšas ieškovė jai pervedė dengiant Danijos įmonės Dimalex Aps. skolą už įsigytą žaliavinį rapsų aliejų. Po ieškinio šioje byloje pateikimo LUAB ,,Sogerta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, vertinant, kad ginčijamas lėšų pervedimas teismo traktuotas kaip sąlygojęs tyčinio bankroto sukėlimą, ginčo pavedimai kvalifikuotini kaip pažeidę mokėjimo eiliškumą. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovei buvo skolingas niekaip su ieškove nesusijęs Danijos juridinis asmuo Dimalex Aps. ar ne, ieškovei esant nemokumo būsenoje, visų turimų lėšų pervedimas atsakovei neatitinka bendrovės veiklos tikslų (CK 1.82 straipsnis) ir prieštarauja atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo nuostatoms (CK 6.930¹ straipsnis). Atliekant ginčo pavedimus buvo nesąžiningai išvengta atsiskaitymo su kreditoriumi Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) ir tai atitinka visus sandorio pripažinimo negaliojančiu kriterijus actio Pauliana instituto pagrindu. Faktiniu ieškovės vadovu, organizavusiu visus mokėjimus ir vienu iš atsakingų už tyčinį bankrotą asmeniu, pripažintas R. M. (toliau – ir R. M.). Gavus Danijos Juridinių asmenų registro išrašą tapo žinoma, kad šis asmuo buvo ir Dimalex Aps. akcininkas bei vienas iš jo vadovų, kas atskleidžia nesąžiningą elgesį - visas ieškovės lėšas pervedant atsakovei kitos įmonės skolų dengimui. Po šios bylos iškėlimo pati atsakovė iškėlė civilinę bylą ir ėmė ginčyti žaliavinio rapsų aliejaus prekybos sandorių su Dimalex Aps. realumą, nors šių sandorių vykdymui grindė ginčo lėšų įgijimo teisėtumą. Vien skolos egzistavimas neįgalina visų piniginių lėšų pervesti kreditoriui, kai įmonė jau turi mokumo problemų, todėl būtinas ginčo pavedimų teisinis patikrinimas CK 1.82 straipsnio, 6.930¹ straipsnio ir 6.66 straipsnio normų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkintinas

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; kt.).

Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-339/2012; kt.). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

Jau minėta, kad atsakovė (UAB Kauno termofikacijos elektrinė, Sutartyje – Pardavėjas) ir Danijos bendrovė Dimalex Aps. (Sutartyje – Pirkėjas) sudarė Sutartį dėl 2 000 tonų žaliavinio rapsų aliejaus pardavimo (Sutarties 2.2. p.). Tačiau įrodymų apie realų šio sandorio vykdymą byloje nėra. Atsakovė į bylą pateikė šešiolika tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščių (toliau – ir CMR važtaraščiai), surašytų 2020 m. lapkričio 4 d. – 2020 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu, kuriuose nurodyta: krovinio siuntėjas (atsakovė), krovinio gavėjas (Dimalex Aps.), krovinio iškrovimo ir pakrovimo vietos, krovinio bendras bruto svoris yra 354,94 tonos, tačiau nei viename jų nėra atžymų apie atliktas muitinės procedūras, kad krovinys yra gautas, gavėjo parašų ir antspaudų, o dviejuose iš jų net nėra nurodyta ir krovinio kiekio. Į bylą yra pateiktas Muitinės informacinių sistemų centro raštas, kuriame nurodyta, kad duomenų apie 2020–2021 m. įformintus muitinės dokumentus, kai UAB „Sogerta“ ir „Dimalex Aps“ nurodoma kaip siuntėjas, gavėjas ar procedūros vykdytojas, neužfiksuota; duomenų apie atsakovę UAB Kauno termofikacijos elektrinę nepateikta. Byloje nėra jokio susirašinėjimo su Danijos bendrove Dimalex Aps., kuris pagrįstų, kad prekės buvo realiai gabenamos. Kita vertus, Kauno apygardos teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. e2-915-587/2023 pati atsakovė siekia nuginčyti su UAB „Deimgvida“ 2020 m. spalio 7 d. sudarytą žaliavinio rapsų aliejaus pardavimo sutartį Nr. DEIM ir laikosi pozicijos, kad iš minėtos bendrovės žaliavinio rapsų aliejaus ji iš viso neįsigijo. Be to, minėtoje byloje atsakovė siekia nuginčyti ir su Senvic Holdings Limited 2020 m. liepos 30 d. sudarytą tarpininkavimo sutartį Nr. ST-20-54, kuri buvo sudaryta išimtinai 2020 m. spalio 7 d. pardavimo sutarties Nr. DEIM sudarymo tikslu. Pažymėtina ir tai, kad pateiktame ieškinyje šios bylos atsakovė paaiškina ir tai, kad atskiro reikalavimo reiškimas Dimalex Aps. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu nėra įmanomas, kadangi Dimalex Aps., iš anksto suplanuotais L. M. V., R. M. bei M. Ž. veiksmais, yra likviduotas juridinis asmuo (minėtoje byloje pateikto ieškinio 22 pastraipa). Taigi, atsakovė raštu kitoje byloje pateiktame procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą, aiškiai, laisva valia apibrėžė pripažįstamą faktą, ir toks pripažinimas iš esmės atitinka nagrinėjamos bylos duomenis, kad atsakovė nebuvo įsigijusi, neturėjo ir dėl to negalėjo parduoti Dimalex Aps. žaliavinio rapsų aliejaus, už kurį išrašytas sąskaitas mokėjimo pavedimais dengė ieškovė (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 ir 185 straipsniai).

Ieškovė byloje įrodinėja ir tai, kad laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 28 d. iki 2021 m. vasario 1 d. jai pervedant visas savo pinigines lėšas atsakovei už trečiąjį asmenį, buvo pažeistos CK 1.80 straipsnio ir CK 6.930¹ straipsnio nuostatos. Teigia, kad ginčijami mokėjimai, kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai, yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.78 straipsnis).

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti pagal šiame straipsnyje nurodytą eiliškumą.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019, yra išaiškinęs, kad, pirma, CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas ĮBĮ, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Antra, CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius. Taigi, remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė Minėtos nutarties 44 pastraipa). Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930 straipsnio pagrindu (minėtos nutarties 50 pastraipa).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais, teismas daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas pripažinti mokėjimo pavedimus kaip prieštaraujančius CK 1. 80 straipsnio ir CK 6.930¹ straipsnio nuostatoms yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas (CPK 185 straipsnis).

Pagrindinis privataus juridinio asmens veiklos tikslas yra pelno gavimas, visgi sandoris, dėl kurio sudarymo šis pagrindinis tikslas nėra pasiekiamas, pats savaime nėra neteisėtas ar pažeidžiantis juridinio asmens veiklos tikslus. Sandorio naudingumas nereiškia tik jo komercinės naudos, jis gali turėti bet kokią kitą adekvačią naudą. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012).

Byloje nustatyta, kad ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo metu ieškovė buvo nemoki, turėjo kreditorinių įsipareigojimų. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad tokie mokėjimo pavedimai ieškovei buvo akivaizdžiai žalingi, buvo nepagrįstai didelė našta bendrovei, privedė bendrovę prie nemokumo ir dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 48 – 54 pastraipos, CPK 182 straipsnio 2 punktas, CPK 279 straipsnio 4 dalis).

Byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatyta, kad A. S. 2020 m. metų gruodžio mėnesį atliko pervedimus įmonėms Dimalex Aps DK, UAB ,,Deimgvida“, kurių akcininku ir vadovu buvo R. M., taip pat UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“. Šiuose pavedimuose mokėjimo paskirtis nėra nurodoma, jokių sutarčių ar PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo vedami pinigai iš UAB ,,Sogerta“ sąskaitos, nemokumo administratorei ir teismui nėra pateikta (Lietuvos apeliacinio teismo 63 pastraipa). Kaip paaiškino atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo metu, atsakovė nesidomėjo apie mokėjimo pavedimais gaunamas lėšas: pakako tik Dimalex Aps. nurodymo, kad skolas apmokės ieškovė. Tačiau, kaip aukščiau yra konstatavęs teismas, neįrodyta, kad buvo skolos perkėlimo sutartis, kaip ir nėra įrodymų apie atsakovės ir Dimalex Aps. sudaryto sandorio realų vykdymą. Taip pat teismas jau yra pažymėjęs, kad už ką buvo vedamos piniginės lėšos iš UAB „Sogerta“ sąskaitos kitoms įmonėms, nei R. M., nei kiti suinteresuoti asmenys nenurodė. Atsižvelgiant į visa tai, teismas daro išvadą, kad abi sandorio šalys – tiek ieškovė, atlikdama mokėjimo pavedimus, tiek atsakovė – gaudama ženklias pinigų sumas iš ieškovės, buvo nesąžiningos.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad ginčo mokėjimo pavedimai yra akivaizdžiai ieškovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai. Kitaip tariant, teismas sprendžia, jog ieškovė įrodė prieštaravimą juridinio asmens tikslams, kaip sąlygą mokėjimo pavedimus pripažinti negaliojančiais ir CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokiems sandoriams yra taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (CK 1.82 straipsnio 4 dalis).

Teismas, spręsdamas dėl įmonės nemokumo būsenos, neturi pagrindo kitaip vertinti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, turto kiekio, kaip tai yra konstatavęs Šiaulių apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 3 d. nutartyje, kuriomis UAB „Sogerta“ bankrotas pripažintas tyčiniu (LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis, Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-291-569/2022, Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2-1082-553/2023, CPK 279 straipsnio 4 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas, pakeisdamas tik Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutarties dalį, kuria dėl tyčinio bankroto pripažinta atsakinga R. Š., konstatavo, kad iš BUAB „Sogerta“ bankroto bylos duomenų nustatyta, jog vienintelis bendrovės debitorius yra Dimalex Aps. DK, kuris yra likviduojamas (teismo pastaba: minėtas debitorius jau yra likviduotas ir bylos duomenimis jokios skolos iš jo nebuvo išieškotos), todėl akivaizdu, kad skolos išieškojimo galimybės yra labai mažos. Įvertinus šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo tokių skolų sumų įskaityti į bendrovės turto realią vertę. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie kitą UAB „Sogerta“ turimą turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Byloje nėra ginčo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas pradėjo formuotis 2020 m. gruodžio 15 d., todėl teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis pagrįstai konstatavo, jog UAB „Sogerta“ 2020 m. gruodžio 15 d. buvo nemoki. 2020 m. gruodžio mėnesį padaryti pavedimai su įmone nesusijusiems verslo subjektams lėmė, jog UAB „Sogerta“ nebegalėjo atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija ir kitais kreditoriais. Tai, kad susijusioms įmonėmis buvo vykdomi bendrovės turto vertę mažinantys sandoriai esant įsiskolinimui Valstybinei mokesčių inspekcijai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrodo bendrovės de facto vadovo sąmoningus veiksmus, apribojant bendrovės kreditoriams galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 45, 65 pastraipos).

Taigi, konstatavus ieškovės negalėjimą vykdyti įsipareigojimų ir jos nemokumą nuo 2020 m. gruodžio 15 d., spręstina dėl būtinųjų actio Pauliana ieškinio sąlygų buvimo skolininkės (ieškovės) su atsakove ginčo mokėjimo pavedimų atlikimo metu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

Actio Pauliana taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

Nemokumo administratorius, įrodinėdamas aptariamos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai nesant vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

Teismas jau ne kartą aukščiau yra pažymėjęs, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas pradėjo formuotis 2020 m. gruodžio 15 d. 2020 m. gruodžio mėnesį padaryti pavedimai su įmone nesusijusiems verslo subjektams lėmė, kad UAB ,,Sogerta‘‘ nebegalėjo padengti VMI skolos, kuri atsirado 2020 m. gruodžio viduryje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 75 pastraipa). Šiaulių apygardos teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Sogerta“, nemokumo administratore paskyrė O. P.. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. sausio 13 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Sogerta“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bendrai 349 642,20 Eur sumai, iš jų – VMI finansinį reikalavimą 348 393,31 Eur sumai. 2023 m. sausio 9 d. nutartimi teismas nutarė likviduoti bankrutuojančią UAB „Sogerta“ dėl bankroto; nustatyti, kad lieka galioti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. ir 2022 m. sausio 31 d. nutartimis patvirtinti bankrutuojančios UAB „Sogerta“ kreditorių kreditoriniai reikalavimai.

Apibendrindamas pirmiau nurodytas faktines aplinkybes teismas konstatuoja, kad byloje nustatyta, jog ieškovės ginčo mokėjimų pavedimų atsakovei atlikimo metu buvo kreditorių, kurie turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, todėl ieškovė įrodė pirmąją actio Pauliana instituto taikymo sąlygą.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, jog kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems. Šis aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 43, 44 punktai).

Nagrinėjamu atveju teismui nustačius, kad ginčo mokėjimo pavedimų metu ieškovė buvo nemoki ir turėjo kitų kreditorių, kurie tuo metu jau turėjo neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises į ieškovę, spręstina, ar egzistuoja kreditorių teisių pažeidimas kaip būtina actio Pauliana taikymo sąlyga.

Dėl privalėjimo sudaryti sandorį

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2016 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 20, 22 punktai; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 42, 43 punktai). Taigi, kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovės paaiškinimai apie tai, kad atsakovei pakako R. M. paaiškinimo, jog Dimalex Aps. skolą apmokės ieškovė, tačiau šalys niekada nebuvo tinkamai įforminusios jokio sandorio, neįrodo būtinybės sudaryti šį sandorį. Viena vertus, byloje be atsakovės atstovės paaiškinimų apie žodinį susitarimą dėl atsiskaitymo ir jos pateiktų Dimalex Aps. direktoriaus R. M. ieškovei skirtų prašymų (teismo pastaba: raštai nepasirašyti, duomenų apie įteikimą ieškovei nėra) reikšmingesnių įrodymų faktiškai nėra. Kita vertus, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad 2020 m. lapkričio mėnesio pabaigoje ir per 2020 m. gruodžio mėnesį A. S., kaip jis pats teigia, R. M. nurodymu, iš UAB „Sogerta“ sąskaitos atliko pavedimus po 30-40 tūkstančių eurų Dimalex Aps. DK, UAB „Deimgvida“, kurių akcininku ir vadovu buvo R. M., taip pat UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“. Šioms įmonėms atliktuose pavedimuose iš UAB „Sogerta“ sąskaitos mokėjimo paskirtis nėra nurodoma, jokių sutarčių ar PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo vedami pinigai iš UAB „Sogerta“ sąskaitos, nemokumo administratorei nėra pateikta. Bylos nagrinėjimo metu nei A. S., nei R. M. tokių dokumentų taip pat nepateikė. R. M. teigė, kad UAB „Deimgvida“ pirko techninį aliejų iš UAB „Sogerta“ ir pardavė jį UAB „Kauno termofikacinei elektrinei“, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokiu atveju piniginės lėšos iš UAB „Deimgvida“ turėjo būti pervedamos UAB „Sogerta“ naudai, o ne atvirkščiai. Už ką buvo vedamos piniginės lėšos iš UAB „Sogerta“ sąskaitos kitoms įmonėms, nei R. M., nei kiti suinteresuoti asmenys nenurodė (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutarties 48 pastraipa). Todėl konstatuotina, kad ieškovė neprivalėjo atlikti jos ginčo mokėjimo pavedimų.

Dėl ginčijamo sandorio šalių (ne)sąžiningumo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018).

Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė (skolininkė) neprivalėjo atlikti ginčo mokėjimo pavedimų. Atsakovė buvo išskirta iš kitų kreditorių sąrašo, neturint tam jokios pirmumo teisės, todėl ieškovė buvo nesąžininga.

Objektyvusis sąžiningumo principo kriterijus – ką asmuo turėjo žinoti, veikdamas teisingai ir protingai, – CK 6.66 straipsnio kontekste suponuoja trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai, t. y. domėtis skolininko turtine padėtimi, galima sandorio įtaka skolininko ir jo kreditorių interesams. Atsakovė sąžininga galėtų būti laikoma, jeigu ji būtų pasidomėjusi, ar ieškovė neturi kreditorių ir ar ieškovei sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai.

Nagrinėjant ieškovės tyčinio bankroto bylą nustatyta, kad A. S., kaip jis nurodė, buvo formalus UAB ,,Sogerta‘‘ vadovas, pasirašinėjo sutartis įmonės vardu bei atliko piniginių lėšų pavedimus R. M. nurodymu, kuris faktiškai ir vadovavo įmonei. Nors R. M. šią aplinkybę neigia, ją patvirtina kiti į bylą pateikti įrodymai. Visų pirma iš A. S. paaiškinimų matyti, kad jis, pradėjęs eiti įmonės direktoriaus pareigas, vykdė tik R. M. nurodymus, tai jam buvo žinoma jau prieš pradedant dirbti. L. S., duodama paaiškinimus, nurodė, kad ji suprato, jog faktiškai įmonei vadovavo R. M., nes jis teikdavo jai buhalterinę apskaitą patvirtinančius dokumentus ir duodavo privalomus nurodymus. L. S. netgi patikėjo jam perduoti R. Š. įmonės buhalterinius dokumentus, nes laikė jį faktiniu vadovu. R. Š., įsigijusi UAB ,,Sogerta‘‘ akcijas, taip pat buvo nurodžiusi A. S., jos neradus, visus klausimus derinti su R. M., kuris buvo jos sesers vyras (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutarties 57 pastraipa). Byloje nekilo ginčo, kad A. S. 2020 m. gruodžio mėnesį atliko pervedimus įmonėms Dimalex Aps DK, UAB ,,Deimgvida“, kurių akcininku ir vadovu buvo R. M., UAB ,,Kauno termofikacinė elektrinė‘‘(Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutarties 75 pastraipa). Kaip nustatyta nagrinėjamos bylos duomenimis, ieškovės dokumentacijoje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių jos santykius su Dimalex Aps. Ieškovė nebuvo skolinga atsakovei. Byloje liudytoju apklaustas A. S. tvirtino, kad jis, vykdydamas R. M. nurodymus, darė pavedimus ir UAB Kauno termofikacijos elektrinei, tačiau jokių prekių nėra matęs ir/ar gavęs. Už ką buvo vedamos piniginės lėšos iš UAB ,,Sogerta“ sąskaitos kitoms įmonėms - R. M. nenurodė (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo13 d. nutarties 63 pastraipa). Tai, kad susijusioms įmonėmis buvo vykdomi bendrovės turto vertę mažinantys sandoriai, esant įsiskolinimui Valstybinei mokesčių inspekcijai, įrodo ieškovės nesąžiningumą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Iš būsimos sandorio šalies yra pagrįsta reikalauti paaiškinimo ir kitų duomenų, ar ji neturi kreditorių, kurių interesams gali būti padaryta žala sandorio sudarymu. Jeigu asmuo gauna žinių apie galimo kontrahento kreditorių, tai privalo svarstyti, ar skolininko turto įgijimu nepažeis kreditoriaus interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Nagrinėjamu atveju atsakovė tokių aplinkybių neįrodė. Pasak atsakovės atstovės, atsakovei pavedimais gaunant nemažas sumas, pakako R. M. paaiškinimo, kad už Dimalex Aps. mokėjimo pavedimus atliks ieškovė. Tačiau pati atsakovė iškėlusi civilinę bylą joje įrodinėja, kad atsakovė nebuvo įsigijusi, neturėjo ir dėl to negalėjo parduoti Dimalex Aps. žaliavinio rapsų aliejaus, už kurį išrašytas sąskaitas mokėjimo pavedimais dengė ieškovė. Todėl pripažintina, kad atsakovė buvo nesąžininga įgijėja (CPK 12, 178, 185 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Jau minėta, Šiaulių apygardos teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi iškėlė nemokumo bylą UAB ,,Sogerta”, nemokumo administratore paskirta O. P.. Minėta nutartimi teismas įpareigojo UAB ,,Sogerta” vadovą per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenis, taip pat visus įmonės dokumentus. Terminas perduoti dokumentus ir turtą baigėsi 2021 m. gruodžio 13 d. BUAB „Sogerta” valdymo organai nevykdo pareigos perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Ieškovė ieškinį atsakovei pareiškė 2022 m. vasario 10 d. Teismas konstatuoja, kad ieškovė CK 6.66 straipsnio 3 dalyje numatyto vienerių metų termino reikšti actio Pauliana ieškinį nepraleido.

Įvertinęs visas pirmiau aptartas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad yra visos sąlygos actio Pauliana ieškinio institutui taikyti ir ginčijamus mokėjimo pavedimus pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu.

Dėl restitucijos taikymo

Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, išieškojimą pagal kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Kai įmonei iškelta bankroto byla, teisinių pasekmių klausimas sprendžiamas kitaip, nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą. Tokiu atveju CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Dėl to, Įmonių bankroto įstatyme (iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme) esant nustatytai kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkai, teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, negali būti taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytos sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės tik actio Pauliana pareiškusiam kreditoriui (tik tų kreditorių, kurių interesai buvo pažeisti atžvilgiu). Šis turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2014; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020, 30.3 punktas).

BUAB „Sogerta“ nemokumo bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo nutartimis patvirtinti ieškovės kreditorių finansiniai reikalavimai, kurių bendra suma yra 349 662,84 Eur (349 642,20 + 20,64 = 349 662,84) (CPK 179 straipsnio 3 dalis, LITEKO duomenys, Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-72-569/2023). Ginčijamais mokėjimo pavedimais ieškovė siekia prisiteisti 356 029,76 Eur sumą.

Pripažinus minėtus pavedimus negaliojančiais ne tik actio Pauliana pagrindu, bet ir kitais skirtingais ieškovės nurodytais pagrindais – CK 1.82 ir 1.86 straipsnių pagrindu, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teisinga taikyti restituciją ne tik tiek, kiek reikalinga kreditorių reikalavimams patenkinti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis), bet grąžinti šalis į pirmykštę iki ginčo mokėjimų pavedimų pabuvusią padėtį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), visų pirma siekiant išvengti dviprasmiškumo restitucijos taikyme. Kita vertus, kai ieškinį pareiškia nemokumo administratorius, vykdydamas jam įstatymu nustatytą pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius ir pareikšti ieškinius teisme (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 59 straipsnio 6 punktas), bankrutuojanti įmonė yra ginčijamo sandorio šalis, o ieškiniu siekiama apginti ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir jos kreditorių teises. Tai lemia, kad tokiais atvejais sandorio pripažinimas negaliojančiu teisinius padarinius sukelia viso sandorio apimtimi. Pažymėtina ir tai, kad kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas (JANĮ 93 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta jokių faktinių pagrindų, leidžiančių pripažinti esant CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas restitucijos netaikymo sąlygas. Atsakovės padėtis dėl ginčo mokėjimo pavedimais gautų lėšų grąžinimo ieškovei pablogės, tačiau nepagrįsto ir nesąžiningo pablogėjimo teisinės situacijos šiuo atveju byloje esančiais įrodymais nenustatyta.

Įvertinęs visumą įrodymų teismas daro išvadą, kad yra pagrindas patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, pripažįstant ginčo mokėjimo pavedimus negaliojančiais; pripažinus mokėjimo pavedimus negaliojančiais, taikytina restitucija ir priteistina ir atsakovės ieškovei 356 029,76 Eur (CK 1.82 straipsnio 1 ir 4 dalys, CK 1.86 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1. 80 straipsnio 2 dalis, 6.66 straipsnis, CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Ieškovė prašo priteisti ir procesines palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato 6 proc. metinių palūkanų dydį skolininkui, praleidusiam terminą įvykdyti piniginę prievolę.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įprastai teismo sprendimu prievolė yra ne sukuriama, bet tik patvirtinamas jos egzistavimas, tačiau kai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikoma restitucija, nė viena iš sandorio šalių neturi pareigos vykdyti restituciją anksčiau nei įsiteisėja teismo sprendimas. Todėl tokiu atveju procesinės palūkanos skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, bet nuo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019). Remdamasis tuo, teismas ieškovės reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo tenkina, priteisdamas šias palūkanas nuo priteistos 356 029,76 Eur sumos nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos priklausomai nuo visos bylos baigties, o ne nuo atskiro procesinio veiksmo byloje rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-686/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-875-196/2016).

Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Tenkinus apeliacinį skundą, atskirąjį skundą ir patikslintą ieškinį, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė LUAB „Sogerta“ yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Ieškinį tenkinus, 3 645,00 Eur žyminio mokesčio priteistina iš atsakovės valstybei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).

Ieškovė byloje už suteiktas advokato teisines paslaugas iš viso sumokėjo 2 868,91 Eur, pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2023 m. gegužės 29 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 637863 (sumokėta 400 Eur), 2023 m. spalio 25 d. banko AB Swedbank vietinį mokėjimą (sumokėta 2 468,40 Eur)). Ieškovės atstovė prašyme dėl išlaidų atlyginimo nurodo, kad advokato teisinės pagalbos išlaidas sudaro: pasirengimas ir atstovavimas 2023 m. gegužės 29 d. teismo posėdyje – 400,51 Eur, atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 29 d. nutarties rengimas – 786,50 Eur; pareiškimo dėl patikslinto ieškinio priėmimo parengimas – 181,50 Eur; patikslinto ieškinio parengimas – 1 028,50 Eur ir atstovavimas nagrinėjant civilinę bylą 2023 m. spalio 11 d. – 471,90 Eur.

Nagrinėjant civilinę bylą, 2023 m. gegužės 29 d. (II ketvirtis) ir 2023 m. spalio 11 d. (IV ketvirtis) teismo posėdžiuose atstovavo advokatė, teismo posėdžių bendra trukmė siekia 2 val. (Rekomendacijų 9, 10 punktai). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punkto nuostatomis, maksimali suma už advokatės atstovavimą teismo posėdžių metu sudaro 390,04 Eur (1 val. x 0,1 x 1 900,30 Eur + 1 val. x 0,1 x 2 000,10 Eur). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog LUAB „Sogerta“ už atstovavimą teismo posėdžiuose prašoma priteisti suma 872,41 Eur (400,51 Eur + 471,90 Eur) viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį (8.19 punktas), todėl mažintina.

Ieškovė už atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gegužės 29 d. nutarties parengimą sumokėjo 786,50 Eur, ši suma nežymiai, tačiau taip pat viršija Rekomendacijose nustatytą dydį, t. y. 760,12 Eur (1 900,30 Eur x 0,4), todėl mažintina.

Ieškovė už pareiškimo dėl patikslinto ieškinio parengimą ir patikslinto ieškinio parengimą sumokėjo 1 210 Eur (181,50 Eur + 1 028,50 Eur). Įvertinus UAB „Sogerta“ advokato parengtus dokumentus, teismas sprendžia, kad 1 210 Eur išlaidos už advokato parengtus procesinius dokumentus neviršija Rekomendacijose (8.2 ir 8.17 punktai) nustatytų maksimalių dydžių.

Apibendrinant, teismas iš atsakovės ieškovei priteisia 2 360,16 Eur (390,04 Eur + 760,12 Eur + 1 210 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Valstybė patyrė 8,43 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl jų atlyginimas priteistinas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį tenkinti.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (šiuo metu – likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės) „Sogerta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) , atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinė, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2020 m. gruodžio 28 d. atliktą 39 000 Eur, 2020 m. gruodžio 30 d. atliktą 40 000 Eur, 2020 m. gruodžio 31 d. atliktą 27 000 Eur, 2021 m. sausio 4 d. atliktą 31 200 Eur, 2021 m. sausio 6 d. atliktą 34 000 Eur ir 13 579,76 Eur, 2021 m. sausio 7 d. atliktą 16 800 Eur, 2021 m. sausio 8 d. atliktą 43 600 Eur, 2021 m. sausio 11 d. atliktą 40 000 Eur ir 19 000 Eur, 2021 m. sausio 12 d. atliktą 40 000 Eur, 2021 m. vasario 1 d. atliktą 11 850 Eur mokėjimo pavedimus pripažinti negaliojančiais.

Taikyti restituciją ir ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Sogerta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinė, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 356 029,76 Eur (tris šimtus penkiasdešimt šešis tūkstančius dvidešimt devynis eurus 76 ct).

Ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Sogerta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinė, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos (356 029,76 Eur) sumos nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Sogerta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinė, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 360,16 Eur (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt eurų16 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Kauno termofikacijos elektrinė, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 3 645,00 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio ir 8,43 Eur (aštuonis eurus 43 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant šias sumas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įstaigos kodas – (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.