- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-03
- Bylos Nr.
- e2-1082-553/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00130-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis pakeista.
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė (pirm.)
- Suinteresuotas asmuo
- R. M., R. Š.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- "Sogerta"
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų R. M. ir R. Š. atskiruosius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Sogerta“, atstovaujama nemokumo administratorės O. P., kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti BUAB „Sogerta“ bankrotą tyčiniu.
2. Pareiškėja nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2021 m. lapkričio 15 d. iškėlė bankroto bylą UAB „Sogerta“, nemokumo administratore paskyrė O. P.. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi įpareigojo UAB „Sogerta“ vadovą per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratorei įmonės valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenis, taip pat visus įmonės dokumentus, tačiau BUAB „Sogerta“ valdymo organai iki šiol nustatytos pareigos nevykdo. Pagal valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ duomenis UAB „Sogerta“ direktoriaus pareigas nuo 2020 m. lapkričio 20 d. ėjo A. S., kiti vadovai registruoti nebuvo. Akcininkais nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2021 m. sausio 19 d. buvo UAB „Ugatransa“, kuriai 2021 m. spalio 6 d. iškelta bankroto byla, nuo 2021 m. sausio 19 d. akcininke buvo suinteresuotas asmuo R. Š..
3. Nemokumo administratorė nurodė, kad jai nebuvo perduoti UAB „Sogerta“ apskaitos dokumentai ir registrai, dėl to nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, jai neperduoti finansiniai įmonės dokumentai, pagrindžiantys duomenis apie bendrovės realiai turėtą turtą ir jos įsipareigojimus. Įrodymų, kodėl neperduoti įmonės dokumentai ir turtas, įmonės vadovas A. S. nepateikė. Todėl tai patvirtina Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje numatytą bendrovės tyčinio bankroto požymį.
Žemesnės instancijos teismas
4. Nemokumo administratorės teigimu, A. S. 2021 m. lapkričio 25 d. susitikimo metu pateikė jai paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nuo 2020 m. lapkričio 20 d. iki 2021 m. vasario 26 d. dirbo UAB „Sogerta“ vadovu, įmonės vadovu pasiūlė tapti M. G. suinteresuoto asmens R. M. prašymu. Paaiškinimuose A. S. nurodė, kad R. M. jį informavo, jog dirbs su juo, o A. S. turės vykdyti visus jo nurodymus. A. S. nurodė, kad įmonės sutartis, kurias atveždavo R. M., pasirašydavo, bankinius pavedimus vykdydavo pagal R. M. elektroninius laiškus, skambučius. Iš A. S. paaiškinimų galima teigti, kad jis ėjo de jure vadovo pareigas, o įmonė veikė vadovaujama de facto vadovo R. M.. Pripažinus, kad R. M. buvo formaliai vadovu nepaskirtas, tačiau sistemingai atlikto įmonės vadovo pareigas, atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą būtų taikoma kaip de jure vadovui. Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir tai, kad buhalterinės apskaitos įmonės UAB ,,Ostena“ direktorė L. S. aplaidžiai, nesilaikydama buhalterinės apskaitos įstatymo, verslo apskaitos standartų, vedė ne tik UAB „Sogerta“, bet ir UAB „Deimgvida“, kurios vadovas buvo R. M., bei kitų susijusių R. M. įmonių apskaitą, todėl negalėjo nežinoti apie atliekamas operacijas ir tarpusavio atsiskaitymų įsiskolinimus įmonėms.
5. Nemokumo administratorė nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, kuriame įtraukta ir UAB „Sogerta“. UAB „Deimgvida“, UAB „Ugatransa“, Dimalex ApS DK ir UAB „Sogerta“ buvo įtrauktos į tariamą pirkimo grandinę, siekiant sumažinti mokėtiną pardavimo PVM ir akcizo mokestį, nors realiai šios įmonės jokios veiklos nevykdė. Iki Dimalex ApS DK likvidatoriaus paskyrimo, jos vadovu bei akcininku buvo R. M.. Šie faktai tik patvirtina, kad UAB „Sogerta“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai (JANI 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Visos šios įmonės yra susijusios su R. M..
6. Nemokumo administratorė teigė, kad pagal 2021 m. lapkričio 23 d. UAB „Sogerta“ finansinės atskaitomybės (balanso) duomenis bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 369 986 Eur. Skola Valstybinei mokesčių inspekcijai pradėjo formuotis nuo 2020 m. gruodžio 15 d. Kadangi iki šiol nemokumo administratorei neperduoti įmonės dokumentai bei turtas, galima daryti išvadą, kad įmonė tapo nemoki nuo 2020 m. gruodžio 15 d. UAB „Sogerta“ vadovas nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo, taip padarydamas žalą kreditoriams. Šiuo atveju akivaizdu, kad nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo tik didino BUAB „Sogerta“ įsiskolinimus.
7. Nemokumo administratorė taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto 7-ąjame notarų biure 2021 m. vasario 26 d. buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kuria sutuoktiniai R. Š. ir E. Š. pardavė suinteresuotam asmeniui Ž. D. 100 procentų UAB „Sogerta“ akcijų už 1 Eur. Akivaizdu, kad sandoris buvo apsimestinis. Neaišku, kodėl sandoris buvo sudarytas Vilniuje, o sutarties šalys jo sudaryti važiavo iš Klaipėdos ir Kauno.
8. Nemokumo administratorės teigimu, A. S. 2021 m. vasario 26 d. perdavė dokumentus pagal dokumentų priėmimo-perdavimo aktą akcininkei R. Š., nors savo paaiškinime nurodė, kad susitikimas įvyko jo iniciatyva apie 15-16 dieną, R. Š. matė pirmą ir paskutinį kartą, jos daugiau nematė. Pirminiame savo paaiškinime A. S. nurodė, kad dokumentų niekada neturėjo, todėl neaišku, kaip perdavė dokumentus R. Š.. Apie tai, kad dokumentų A. S. neturėjo, patvirtino ir buhalterinės apskaitos įmonės UAB ,,Ostena“ direktorė L. S., kuri nurodė, kad UAB ,,Sogerta“ dokumentus perdavė R. M.. Kaip matyti iš kito bylų (dokumentų) priėmimo-perdavimo akto, jis sudarytas tą pačią 2021 m. vasario 26 d. ir tuo pačiu numeriu. Aktas akcininkės R. Š. nepatvirtintas. Abiejuose priėmimo-perdavimo aktuose pirmu punktu nurodoma ,,Sąskaitos/Kasa 2019-2020-09‘‘. Abu aktai pasirašyti 2021 m. vasario 26 d., o sąskaitos, kasos dokumentai, jei taip galima suprasti iš akto, perduodami tik iki 2020 m. rugsėjo mėnesio. Kodėl neperduoti dokumentai iki nemokumo bylos iškėlimo maždaug už pusės metų laikotarpį, nėra aišku. Nemokumo administratorei buvo perduoti bankrutuojančios įmonės nereikšmingi dokumentai – turto perdavimo aktai, sutartis su buhalterinę apskaitą tvarkančia įmone ir pan. Tačiau nebuvo perduotos sutartys su tiekėjais bei pirkėjais, PVM sąskaitos faktūros, atsiskaitymo dokumentai. Iš mokėjimo pavedimų nėra aišku, už ką pervesti pinigai, nes nenurodyta jų paskirtis.
9. Nemokumo administratorė teigė, kad visi į bylą įtraukti suinteresuoti asmenys yra atsakingi dėl UAB ,,Sogerta“ tyčinio bankroto. A. S., būdamas paskutiniu įmonės vadovu, neperdavė nemokumo administratorei įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto. A. S. 2021 m. vasario mėnesį sužinojo, kad įmonė skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, jis atliko piniginių lėšų pavedimus įmonėms, su kuriomis UAB ,,Sogerta“ nesiejo jokie teisiniai santykiai, tokiu būdu sudarydamas įmonei nenaudingus sandorius. Atlikdamas pavedimus jis pažeidė atsiskaitymo eiliškumą, nes įmonė buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai. A. S. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterijos apskaitą, nes jos faktiškai nekontroliavo. R. M. neperdavė įmonės dokumentų, nors L. S. teigė, kad būtent R. M. iš A. S. juos perėmė. Be to, jis davė nurodymus A. S. atlikti pavedimus įmonėms, su kuriomis UAB ,,Sogerta“ nesiejo jokie teisiniai santykiai, tokiu būdu sudarydamas įmonei nenaudingus sandorius. R. Š. neperdavė naujam akcininkui Ž. D. įmonės buhalterinių dokumentų ir juos nuslėpė, nes aplinkybė, kad tą pačią dieną dokumentus gavo iš A. S. Mažeikiuose ir Vilniuje juos perdavė Ž. D., yra mažai tikėtina, neįrodyta. Be to, ji sudarė fiktyvią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su Ž. D., nes akcijas pardavė už 1 Eur, žinojo, kad įmonė nemoki. Tokio sandorio sudarymas yra įmonei nenaudingas sandoris, nes buvo pažeista akcijų pardavimo tvarka – nebuvo paskelbta apie jų pardavimą viešai. Ž. D. neperdavė nemokumo administratorei įmonės dokumentų, nors pasirašė dokumentų priėmimo aktą, sudarė įmonei nenaudingą apsimestinį akcijų pirkimo pardavimo sandorį.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo A. S. su pareiškimu sutiko, tačiau nurodė, kad jis nėra atsakingas už įmonės tyčinį bankrotą. Tapti UAB ,,Sogerta“ vadovu jam pasiūlė draugas, sakė, kad reikia patikimo žmogaus vadovauti įmonei. Draugas davė R. M. telefono numerį ir pasakė, kad viską reikės derinti su juo ir jis nuo 2020 m. rudens pradėjo eiti direktoriaus pareigas. Pradėdamas dirbti, jokių buhalterinės apskaitos dokumentų negavo, gavo įmonės antspaudą. R. M. jam pranešdavo telefonu arba elektroniniu paštu, kokias sutartis reikia pasirašyti, kokius piniginių lėšų pavedimus atlikti. Daugiausia pavedimų jis atliko 2020 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais, pavedimų sumos siekė 30-40 tūkstančių. Manė, jog įmonės vykdoma veikla skaidri. 2021 m. vasario 11 d. jis gavo laišką iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie susidariusią skolą. Tada jis skambino R. Š. ir R. M., aiškinosi, iš kur atsirado skola. 2021 m. vasario 15-16 d. jie buvo susitikę, R. Š. ir R. M. jį patikino, kad skola bus sumokėta. A. S. 2021 m. vasario 26 d. buvo atleistas iš vadovo pareigų. Įmonės dokumentų jis neturėjo, todėl neperdavė, aktus pasirašė atleidimo iš darbo metu L. S. kabinete, dalyvaujant R. M., paliko antspaudą. Dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nespėjo kreiptis į teismą, nes apie skolą Valstybinei mokesčių sužinojo tik prieš atleidžiant jį iš darbo. Kadangi buvo fiktyvus vadovas, jam nebuvo žinoma, kaip buvo tvarkoma buhalterinė apskaita. Nors jis atlikinėjo piniginių lėšų pavedimus, manė, kad sandoriai, pagal kuriuos jis atsiskaitinėjo, yra teisėti ir įmonei naudingi, kad atlikdamas pavedimus pažeidė atsiskaitymo eiliškumą, jis nėra atsakingas, nes jam nebuvo žinoma apie skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai.
11. Suinteresuotas asmuo R. M. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis nebuvo UAB „Sogerta“ faktinis vadovas, tik turėjo verslo santykius. Jo įmonė UAB „Deimgvida“ pirko iš UAB „Sogerta“ techninį aliejų ir pardavė jį UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“. Kadangi minėta bendrovė su jo įmone neatsiskaitė, UAB „Deimgvida“ liko skolinga UAB „Sogerta“. A. S. nepagrįstai teigia, kad R. M. buvo faktinis įmonės vadovas. UAB „Sogerta“ akcininkė R. Š. yra jo sutuoktinės sesuo. Ji buvo įsigijusi UAB „Sogerta“ akcijų, tačiau nusprendė jas parduoti. Jis nuvyko į UAB „Ostena“ patalpas, iš kurių paėmė įmonės buhalterinius dokumentus. Po to jis padėjo nuvykti R. Š. į Vilnių, kur pas notarą buvo patvirtinta UAB „Sogerta“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Jis nežino, kas paėmė įmonės antspaudą iš A. S.. Kadangi jis nebuvo faktinis UAB „Sogerta“ vadovas, nėra atsakingas už įmonės tyčinį bankrotą.
12. Suinteresuotas asmuo R. Š. su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ji nusprendė įsigyti įmonės akcijų. Pradėjus domėtis, kas akcijas parduoda, sužinojo kad parduodamos UAB „Sogerta“, kuri prekiavo rapsų aliejumi, akcijos. Šios įmonės akcijų ji įsigijo 2021 m. sausio 19 d., sudarydama akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sutarties neišsaugojo, kiek mokėjo už akcijas – nežino. Visas pareigas perdavė vadovui A. S., pati įmonei nevadovavo. Jam buvo pasakyta, kad visais dalykiniais klausimais, jei ji negalės atsiliepti telefonu, jis gali tartis su UAB ,,Deimgvida“ direktoriumi R. M., nes su juo, jai įsigijus UAB „Sogerta“ akcijas, ji tapo verslo partneriais – pardavinėjo rapsų aliejų UAB „Deimgvida“. Skola Valstybinei mokesčių inspekcijai susidarė, kai UAB „Deimgvida“ negalėjo atsiskaityti su UAB „Sogerta“ už rapsų aliejų, nes su ja neatsiskaitė UAB ,,Kauno termofikacinė elektrinė“. Netrukus ji suprato, kad tokia veikla ne jai, patirties versle ji neturėjo, todėl nusprendė akcijas parduoti. Ž. D. pats ją susirado, todėl ji 2021 m. vasario 26 d. akcijas pardavė jam. A. S., išeidamas iš darbo, perdavė jai visus įmonės dokumentus. Sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutarties vyko su R. M.. Visus įmonės dokumentus ji perdavė naujam akcininkui Ž. D..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
13. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pripažino BUAB „Sogerta“ bankrotą tyčiniu; už BUAB „Sogerta“ tyčinį bankrotą atsakingais pripažino suinteresuotus asmenis A. S., R. M., R. Š. ir Ž. D..
14. Teismas iš 2020 m. balanso duomenų nustatė, kad įmonės turtas sudarė 879 320 Eur, visas turtas buvo trumpalaikis (19 737 Eur – atsargos ir 851 933 Eur – per vienerius metus gautinos sumos), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 875 901 Eur. Įvertinęs tai, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog kokia nors debitorinių įsiskolinimų dalis šiuo metu yra padengta, nors iš esmės visą bendrovės turtą 2020 m. pabaigoje sudarė mokėtinos sumos, teismas padarė išvadą, kad pradėjus formuotis įsiskolinimui Valstybinei mokesčių inspekcijai, UAB ,,Sogerta“ 2020 m. gruodžio 15 d. jau buvo nemoki.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
15. Teismas iš 2021 m. lapkričio 25 d. turto priėmimo perdavimo akto nustatė, kad A. S. po bankroto bylos įmonei iškėlimo perdavė nemokumo administratorei dalį įmonės dokumentų, nors jie ir nebuvo reikšmingi. Iš 2021 m. vasario 26 d. bylų (dokumentų) perdavimo akto Nr. 202/02/26 teismas nustatė, kad A. S. perdavė įmonės dokumentus akcininkei R. Š.. A. S. pripažino, kad perdavimo aktą pasirašė, tačiau dokumentų neturėjo. Tačiau, duodama paaiškinimus, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusi L. S. nurodė, kad įmonės buhalterinius dokumentus su dėže pas ją atvežė A. S., o ji juos atidavė R. M.. R. M. neginčijo aplinkybės, kad jis realiai paėmė iš L. S. įmonės buhalterinius dokumentus, kad juos paduotų R. Š., kuri tą pačią dieną turėjo sudaryti įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir dokumentus perduoti naujajam akcininkui Ž. D.. Iš 2021 m. vasario 26 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties teismas nustatė, kad R. Š. tą pačią dieną pardavė savo akcijas Ž. D. ir tos pačios dienos bylų (dokumentų) perdavimo aktu jam juos perdavė. Kadangi byloje nėra duomenų, jog po akcijų pardavimo UAB ,,Sogerta“ dar vykdė veiklą, iš pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai matyti, kad A. S. iš darbo buvo atleistas nuo 2021 m. vasario 26 d., teismas sprendė, kad perduoti dokumentus nemokumo administratorei turėjo pareigą Ž. D., kuris paskutinis disponavo įmonės dokumentais.
16. Teismas sprendė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog faktiškai įmonei vadovavo R. M.. Iš A. S. paaiškinimų teismas nustatė, kad jis, pradėjęs eiti įmonės direktoriaus pareigas, vykdė tik R. M. nurodymus, tai jam buvo žinoma jau prieš pradedant dirbti. L. S., duodama paaiškinimus, nurodė, kad ji suprato, jog faktiškai įmonei vadovavo R. M., nes jis teikdavo jai buhalterinę apskaitą patvirtinančius dokumentus ir duodavo privalomus nurodymus. L. S. netgi patikėjo jam perduoti R. Š. įmonės buhalterinius dokumentus, nes laikė jį faktiniu vadovu. R. Š., įsigijusi UAB „Sogerta“ akcijas, taip pat buvo nurodžiusi A. S., jos neradus, visus klausimus derinti su R. M., kuris buvo jos sesers vyras. Teismo vertinimu, nors faktiškai įmonei vadovavo R. M., A. S. savo neveikimu – visišku buhalterinės apskaitos nekontroliavimu – pažeidė įstatymo jam numatytas pareigas, nes buvo oficialiai paskirtas įmonės vadovu.
17. Teismas pripažino, kad suinteresuotam asmeniui Ž. D. neperdavus nemokumo administratorei įmonės dokumentų, o suinteresuotam asmeniui A. S. nevykdžius savo pareigos kontroliuoti, kaip vedama buhalterinė apskaita, nesant su įmonės veikla susijusių dokumentų, nėra galimybės įvertinti realią įmonės turtinę padėtį, įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Nemokumo administratorei nepateikus sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, debitorių sąrašų, nėra galimybės išieškoti debitorinių skolų, nėra aišku, kokia piniginių lėšų mokėjimų, atliktų iš UAB „Sogerta“, mokėjimo paskirtis, nes ji atliekant pavedimus nebuvo nurodyta. Todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
18. Teismas nustatė, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje ir per 2020 m. gruodžio mėnesį A. S., kaip jis pats teigia, R. M. nurodymu, iš UAB „Sogerta“ sąskaitos atliko pavedimus po 30-40 tūkstančių eurų Dimalex ApS DK, UAB ,,Deimgvida“, kurių akcininku ir vadovu buvo R. M., taip pat UAB ,,Kauno termofikacinė elektrinė“. Šioms įmonėms atliktuose pavedimuose iš UAB ,,Sogerta“ sąskaitos mokėjimo paskirtis nėra nurodoma, jokių sutarčių ar PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo pervedami pinigai iš UAB ,,Sogerta“ sąskaitos, nemokumo administratorei nėra pateikta. Bylos nagrinėjimo metu nei A. S., nei R. M. tokių dokumentų taip pat nepateikė.
19. Teismas pripažino, kad tokio dydžio piniginių lėšų pervedimai kitoms įmonėms, nesant tam teisinio pagrindo, vertintini kaip nepagrįstai didelė našta įmonei, vertinti juos kaip verslo nesėkmę teismas neturi pagrindo. Teismas padarė išvadą, kad tokie UAB ,,Sogerta“ sudaryti sandoriai, už kurių sudarymą atsakingi A. S. ir faktinis įmonės vadovas R. M., privedė bendrovę prie nemokumo ir dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį.
20. Pasisakydamas dėl akcijų pirkimo-pardavimo sandorio, teismas nurodė, kad šio sandorio sudarymo aplinkybės patvirtina jo šalių sąmoningą norą nuslėpti bendrovės finansinę padėtį. Nagrinėjamoje byloje R. Š. nurodė, kad UAB ,,Sogerta“ akcijas norėdama užsiimti verslu ji įsigijo 2021 m. sausio 19 d., tačiau nusprendė jas parduoti jau 2021 m. vasario 26 d. R. Š. teigė, kad apie įmonės skolas nežinojo, nes įmonės veikloje nedalyvavo. Tačiau A. S. nurodė, kad 2021 m. vasario 11 d., sužinojęs apie įmonės skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2021 m. vasario 15-16 dieną su R. M. ir R. Š. buvo susitikęs ir gavo jų patikinimą, kad skola bus apmokėta. Tačiau vietoj to, kad skolos būtų padengtos, R. Š. nesprendė akcijas skubiai parduoti, nors bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, iš kur Ž. D. sužinojo apie jos ketinimus, kokios vyko derybos ir už kokią kainą ji norėjo parduoti akcijas. Iš R. Š. 2021 m. vasario 26 d. pareiškimo notarei matyti, kad ji nurodė, jog parduodama įmonė turi skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai 330 575 Eur. Tą pačią dieną ji ir Ž. D. pasirašė papildomą susitarimą, kuris nėra patvirtintas notarine tvarka, kuriame R. Š. nurodo informavusi Ž. D. apie įmonės finansinę padėtį, prievoles bei galimus ginčus, o Ž. D. teigia susipažinęs su įmonės buhalteriniais dokumentais, prievolėmis bei nurodė, kad ateityje pretenzijų pardavėjai neturės, perėmęs akcijas ir tapęs akcininku sieks, kad įmonė tinkamai vykdytų savo finansinius įsipareigojimus. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad akcijas nupirkęs ir minėtus veiksmus įsipareigojęs atlikti Ž. D. taip ir netapo įmonės akcininku, jokios įmonės veiklos neorganizavo.
21. Įvertinęs aplinkybę, kad A. S. iš darbo buvo atleistas 2021 m. vasario 26 d., teismas sprendė, jog R. Š., kaip įmonės akcininkė, turėjo paskirti vadovą arba pati įforminti Ž. D. įsigytas akcijas, tačiau to nepadarė. Byloje nėra duomenų, kad Ž. D., įsigijęs akcijas, būtų ėmęsis aktyvių veiksmų akcijų įregistravimui, tokių aplinkybių jis nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu, nes posėdžiuose nedalyvavo ir paaiškinimų neteikė.
22. Teismas padarė išvadą, kad Ž. D., nors patvirtino gavęs įmonės dokumentus, tyčia neteikė įmonės buhalterinės apskaitos, nesiėmė jokių veiksmų įregistruoti akcijas, paskirti vadovą bei organizuoti įmonės veiklą. R. Š. žinojo realią bendrovės finansinę padėtį ir, turėdama ketinimą pasitraukti iš UAB „Sogerta“, išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti bankroto procedūra ir / ar įmonės buhalterinės apskaitos duomenys, fiktyviu akcijų pirkimo–pardavimo sandoriu siekė sukurti tik išorinį akcininkų (vadovo) teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo vaizdą (CPK 185 straipsnis). Tokiu būdu tiek Ž. D., tiek R. Š. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi sąmoningai siekė privesti įmonę prie bankroto.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
23. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad A. S. 2020 m. metų gruodžio mėnesį atliko pavedimus įmonėms Dimalex ApS DK, UAB ,,Deimgvida“, kurių akcininku ir vadovu buvo R. M., taip pat UAB ,,Kauno termofikacinė elektrinė“. Piniginių lėšų pervedimus jis atliko R. M. nurodymu.
24. Įvertinęs tai, kad įmonės turtą nemokumo momentu iš esmės sudarė debitoriniai įsiskolinimai, daugiau jokių duomenų apie turtą nėra, teismas sprendė, kad 2020 m. gruodžio mėnesį padaryti pavedimai su įmone nesusijusiems verslo subjektams lėmė, kad UAB ,,Sogerta“ nebegalėjo padengti Valstybinės mokesčių inspekcijos skolos, kuri atsirado 2020 m. gruodžio viduryje. Teismas padarė išvadą, kad A. S. ir R. M. pažeidė atsiskaitymo eiliškumą, todėl nagrinėjamu atveju egzistavo JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.
Dėl vadovo pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti bankroto bylą
25. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad A. S. buvo informuojamas apie įmonės finansinę padėtį kiekvieno mėnesio pabaigoje, todėl padarė išvadą, kad jis iki 2021 m. vasario 11 d. turėjo žinoti apie įmonei priskaičiuotus mokesčius bei mokėtinas sumas, o tiksliau – 2020 m. lapkričio pabaigoje. Nors A. S. teigia, kad buvo formalus vadovas ir įmonės veikla nesidomėjo, jam buvo žinoma, kad jis, eidamas vadovo pareigas, yra atsakingas už įmonės veiklą, todėl turėjo vykdyti visas įmonės vadovui teisės aktais numatytas pareigas. Teismas sprendė, kad jo neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, jam nesidomėjus įmonės finansine padėtimi ir neinicijavus bankroto procedūros, įmonė buvo privesta prie bankroto.
Dėl asmenų, atsakingų už tyčinį bankrotą
26. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad UAB ,,Sogerta“ tyčinį bankrotą sukėlė suinteresuotų asmenų A. S., R. M., R. Š., Ž. D. veiksmai ir neveikimas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
27. Suinteresuotas asmuo R. M. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti atsakovės BUAB „Sogerta“ nemokumo administratorės pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Teismas nenustatinėjo esminio tyčinio bankroto elemento – priežastinio ryšio tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo ar jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, todėl laikytina, kad bylos esmė buvo visiškai neatskleista.
27.2. Teismas tik formaliai nustatė bendrovės nemokumo momentą, nurodęs, kad UAB ,,Sogerta“ jau buvo nemoki 2020 m. gruodžio 15 d., tačiau visiškai netyrė ir neanalizavo, kas konkrečiai sukėlė bendrovės bankrotą, ar buvo atlikti kokie nors veiksmai, tiesiogiai lėmę bendrovės nemokumą. Teismas pripažino, kad iš esmės visą bendrovės turtą 2020 metų pabaigoje sudarė mokėtinos sumos, taigi akivaizdu, kad debitoriniai įsiskolinimai lėmė bendrovės bankrotą, kuris įtakotas ne blogo valdymo, bet verslo nesėkmės.
27.3. Byloje nebuvo tirta ir objektyviais įrodymais pagrįsta suinteresuoto asmens R. M. galimybė įtakoti bendrovės valdymo klausimus. Teismas šią aplinkybė grindė išimtinai vieno, atsakomybės siekiančio išvengti asmens parodymais, kurie akivaizdžiai vertintini kritiškai.
27.4. Teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, kad perduoti dokumentus nemokumo administratorei turėjo pareigą suinteresuotas asmuo Ž. D., kuris paskutinis disponavo bendrovės dokumentais. Todėl nėra aišku, kokiu būdu ir kokiais konkrečiais veiksmais, susijusiais su dokumentų neperdavimu, yra atsakingas suinteresuotas asmuo R. M.. Šiuo atveju teismas, vertindamas buhalterinių dokumentų nepateikimo aplinkybes, nenustatė jokių suinteresuoto asmens R. M. neteisėto veikimo požymių, tačiau nepaisant to, taip pat pripažino jį kaltu dėl tyčinio bendrovės bankroto.
27.5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad suinteresuotas asmuo R. M. buvo faktinis bendrovės vadovas. Teismas nenustatė ir neįvardino nei vieno konkretaus epizodo, susijusio su suinteresuoto asmens R. M. vadovavimu. Vien tik tikrojo bendrovės vadovo formalus paaiškinimas, kad ne jis buvo bendrovės vadovas, jokių sprendimų nepriiminėjo, negali būti laikomu pakankamu įrodymu.
27.6. Teismas išvadas dėl nenaudingų bendrovei sandorių sudarymo grindė vien tik suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Teismas neanalizavo nei konkrečių sandorių, nei jų įtakos bendrovės mokumui, nei įtakos finansinių rodiklių kitimui, nepateikė detalaus šių sandorių įvertinimo ir netgi nenustatė ne tik tikslių sandorių verčių, bet ir jų datų. Formalus suinteresuoto asmens paaiškinimas, kad buvo atlikti tam tikri mokėjimai, negali būti laikomi pagrindu išvadai, jog sudarytais sandoriais buvo bloginama bendrovės padėtis. Bendrovės turimas turtas sandorių sudarymo metu iš esmės sudarė 879 320 Eur. Taigi, nėra jokio pagrindo manyti, kad padaryti pavedimai turėjo kokią nors įtaką bendrovės mokumui. Bendrovė, siekdama tolesnio veiklos vykdymo, atsiskaitė pagal vykdytinas prievoles, tačiau nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad dėl aptariamų sandorių sudarymo ir bendrovės lėšų pervedimo buvo iš esmės pažeistos kreditorių teisės.
27.7. Teismas nepagrįstai pritarė nemokumo administratorės deklaratyviems teiginiams, kad suinteresuoti asmenys R. Š. ir Ž. D. sudarė fiktyvų akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, kuris buvo nenaudingas bendrovei. Bendrovė nemokia tapo 2020 m. gruodžio 15 d., tuo tarpu akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2021 m. vasario 26 d. Akivaizdu, kad jos sudarymas negalėjo turėti jokios reikšmės bendrovės finansiniams rodikliams.
27.8. Išvadą dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų UAB „Sogerta“ bankrotui pripažinti tyčiniu nebuvimo teismas padarė nesiaiškinęs konkrečių faktinių aplinkybių, reikšmingų vertinant, ar atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu buvo sąžiningai siekiama vertingų tikslų.
28. Suinteresuotas asmuo R. Š. atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti atsakovės BUAB „Sogerta“ nemokumo administratorės pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
28.1. Teismas privalėjo ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti kartu su tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Tokio vertinimo teismas neatliko.
28.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagal pareiškėjos paaiškinimus, suinteresuotas asmuo R. Š., norėdama sąmoningai nuslėpti bendrovės finansinę padėtį, sudarė su suinteresuotu asmeniu Ž. D. fiktyvų akcijų pirkimo–pardavimo sandorį, kuris buvo nenaudingas bendrovei, nes esmingai pablogino nemokios bendrovės padėtį. Nemokumo administratorė neveikė tinkamai, ir teigdama, kad akcijų perleidimo sandoris buvo nenaudingas, nepateikė visiškai jokių tai patvirtinančių įrodymų, o teismas visiškai formaliai jai pritarė. Teismas nenustatė jokių R. Š. neteisėto veikimo požymių, tačiau nepaisant to, pripažino ją kalta dėl tyčinio bendrovės bankroto.
28.3. Akcijų kaina buvo nustatyta, atsižvelgiant į bendrovės įstatinio kapitalo dydį ir realią bendrovės finansinę padėtį, todėl akcijų kaina yra protinga ir nepažeidžia sąžiningumo protingumo ir teisingumo principų. Teisės aktai nedraudžia perleisti akcijų kitam subjektui, nepaisant to, ar bendrovė yra sėkmingai veikianti ar bankrutavusi, ar nemoki, akcijų perleidimas ar vadovo pasikeitimas nedaro ir negali daryti įtakos bendrovės (ne)mokumui, nes tokio sandorio objektas yra ne pačios bendrovės turtas, o tos bendrovės akcijos.
28.4. Vien aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo Ž. D. nesiėmė būtent jam privalomų aktyvių veiksmų ir akcijų įsigijimo fakto neužfiksavo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti R. Š. neteisėtus, sąmoningus ar tyčinius veiksmus ir jos atsakomybę dėl tyčinio bankroto.
28.5. Akivaizdu, kad naujajam bendrovės akcininkui buvo žinoma visa reali bendrovės finansinė padėtis, jis bendrovę įsigijo, siekdamas toliau plėtoti ir vystyti veiklą ir dėti visas pastangas atsiskaityti su kreditoriumi.
Atsiliepimas
29. Pareiškėja BUAB „Sorgeta“, atstovaujama nemokumo administratorės O. P., atsiliepimu į suinteresuoto asmens R. M. atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
29.1. Pagal teismų praktiką, priežastinis ryšys tarp sąmoningo aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ir juridinio asmens nemokumo yra preziumuojamas, kai dėl bendrovės dokumentų trūkumo nėra galimybės nustatyti, kur yra bendrovės turtas, iš kurio būtų patenkinta didžioji dalis kreditorinių reikalavimų. Šioje byloje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai neperdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentų, o objektyvių priežasčių, pateisinančių dokumentų neperdavimą, nenurodė. Turimi dokumentai neleidžia identifikuoti bendrovės turto, o faktinis vadovas A. S. ir de jure vadovas R. M. neįrodė, kad bendrovės turto nėra likę dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl valdymo organų aplaidumo.
29.2. Byloje įrodyta, kad administratorei buvo perduoti tik nereikšmingi bendrovės dokumentai. Nemokumo administratorė taip pat susipažino su ikiteisminio tyrimo pareigūnų paimtais dokumentais, tačiau tarp jų taip pat nėra svarbiausių bendrovės dokumentų – buhalterinės apskaitos dokumentų, PVM sąskaitų faktūrų, sutarčių su tiekėjais ir pan. Iš administratorei pateiktų dokumentų nėra galimybės nustatyti, kokiu pagrindu prieš bankroto bylos iškėlimą tretiesiems asmenims yra pervesta 412 829,76 Eur.
29.3. Nors byloje nustatyta, kad dalis dokumentų buvo perduoti Ž. D., tačiau nėra nustatyta, ar buvo perduoti visi dokumentai.
29.4. Suinteresuoto asmens R. M. teiginiai, kad teismas pripažino bendrovės sudarytus sandorius (atiliktus pavedimus) neatitinkančius bendrovės interesų, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti. Pats R. M. nepateikė į bylą jokių įrodymų apie atliktų pavedimų paskirtį, nors jie buvo atlikti jam priklausančioms ir jo valdomoms įmonėms. Tokių įrodymų nepateikė ir faktinis bendrovės vadovas A. S..
29.5. Po neteisėtų pavedimų atlikimo, bendrovės sąskaitoje nebeliko lėšų, bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir nebuvo atsiskaityta su Valstybine mokesčių inspekcija. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad tokie sandoriai buvo nepagrįstai didelė našta bendrovei.
29.6. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad 2020 metų gruodžio mėnesį atliktais pavedimais UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“ ir UAB „Deimgvida“ bendrovės valdymo organai siekė kokių nors vertingų tikslų. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pavedimai buvo menkaverčiai. Visą bendrovės turtą sudarė debitoriniai įsipareigojimai, kurių gavimo realumas iki šiol nėra pagrįstas. Po šių pavedimų bendrovė jokios veiklos nebevykdė, visi darbuotojai buvo atleisti.
29.7. Suinteresuotas asmuo R. M. neigia, kad buvo de facto bendrovės vadovas, tačiau šias aplinkybes paneigia suinteresuotų asmenų byloje pateikti paaiškinimai, kurie neginčijamai patvirtina, kad R. M. sistemingai atlikinėjo veiksmus, būdingus bendrovės vadovui – organizavo sutarčių sudarymą, pavedimų iš įmonės sąskaitos atlikimą, savo žinioje turėjo bendrovės apskaitos dokumentus, veždavo dokumentus apskaitą tvarkiusiai bendrovei.
30. Pareiškėja BUAB „Sorgeta“, atstovaujama nemokumo administratorės O. P., atsiliepimu į suinteresuoto asmens R. Š. atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi iš esmės tokie patys argumentai, kaip ir atsiliepime į suinteresuoto asmens R. M. atskirąjį skundą. Papildomai nurodomi tokie argumentai:
30.1. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų nepateikė įrodymų, kad bankrotas įvyko dėl verslo nesėkmės. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų apskritai negalėjo detalizuoti bendrovės vykdyto verslo, paaiškinti jo dinamikos 2020 metų pabaigoje ir 2021 metų pradžioje. Taip yra todėl, kad bendrovė buvo tik fiktyvi ir naudota PVM ir akcizo mokesčio mokėjimo prievolės vengimui.
30.2. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad nors dalis debitorinių skolų, kurios sudarė bendrovės turtą, yra padengta. Todėl teismas pagrįstai laikė, kad BUAB „Sogerta“, atlikdama pavedimus UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“, realiai neturėjo turto už tokią sumą, kokia nurodyta 2020 metų balanse. Šiuos sandorius pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neatitinkančiais bendrovės interesų ir turėjusius įtaką bendrovės nemokumui.
30.3. Bendrovės valdymo organams bei akcininkei neabejotinai buvo žinoma apie įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai. Suinteresuotas asmuo R. Š. bendrovės akcijas įsigijo 2021 m. sausio 19 d., kaip pati nurodė, ketindama užsiimti verslu. Todėl neabejotina, kad jai turėjo būti žinoma bendrovės finansinė padėtis.
30.4. Suinteresuotas asmuo A. S. nurodė, kad informavo R. Š. apie įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau ji kaip akcininkė jokių veiksmų nesiėmė, bankroto bylos neinicijavo, atleido A. S. iš vadovo pareigų ir naujo vadovo nepaskyrė, o akcijas už 1 Eur perleido Ž. D., įrašų vertybinių popierių sąskaitose neatliko.
31. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo juos atmesti. Nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
33. Byloje nustatyta, kad UAB „Sogerta“ įsteigta 2019 m. liepos 30 d. Pagal VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis, paskutinis bendrovės vadovas buvo A. S., kuris šias pareigas ėjo nuo 2020 m. lapkričio 20 d. Nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2021 m. sausio 19 d. bendrovės akcininke buvo UAB ,,Ugatransa“, o nuo 2021 m. sausio 19 d. – R. Š.. Iš 2021 m. vasario 26 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad akcininkė R. Š. pardavė bendrovės akcijas Ž. D., tačiau Juridinių asmenų registre jis kaip akcininkas ar vadovas neįregistruotas.
Žemesnės instancijos teismas
34. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija 2021 m. spalio 1 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl nemokumo bylos UAB „Sogerta“ iškėlimo. Šiaulių apygardos teismo 2021 m. lapkričio 20 d. nutartimi UAB „Sogerta“ iškelta bankroto byla; 2022 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma – 349 662,84 Eur.
35. BUAB „Sogerta“ nemokumo administratorė prašė pripažinti BUAB „Sogerta“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1,3 ir 4 punktuose įtvirtintais pagrindais. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu visais pareiškėjos nurodytais pagrindais, už tyčinį bankrotą atsakingais pripažino Ž. D., A. S., R. M. ir R. Š..
Dėl bendrovės nemokumo momento
36. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
37. Vadovaujantis JANĮ 70 straipsnio 2 dalimi teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
38. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1511-450/2020; 2020 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1461-241/2020).
39. Iki JANĮ įsigaliojimo 2020 m. sausio 1 d. suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
40. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse (dabar JANĮ 70 straipsnio 2 dalis)) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
41. Kaip matyti iš kasacinio teismo išaiškinimų, pripažįstant bankrotą tyčiniu, ypač svarbus įmonės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą, galima analizuoti buvusių bendrovės vadovų veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp įmonės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.
42. Vertindamas UAB „Sogerta“ nemokumo momentą, pirmosios instancijos teismas iš bendrovės 2020 m. balanso duomenų nustatė, kad jos turto ataskaitiniu laikotarpiu vertė buvo 879 320 Eur, visas turtas buvo trumpalaikis (19 737 Eur – atsargos ir 851 933 Eur – per vienerius metus gautinos sumos), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 875 901 Eur. Nustatęs, kad byloje nėra įrodymų apie kokio nors turto, išskyrus debitorių skolas, egzistavimą 2020 m. gruodžio 15 d., kai pradėjo formuotis skola Valstybinei mokesčių inspekcijai, teismas konstatavo, jog UAB „Sogerta“ 2020 m. gruodžio 15 d. buvo nemoki.
43. Apeliantas R. M. atskirajame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nustatytu bendrovės nemokumo momentu, teigia, kad nemokumo administratorė nepateikė jokių duomenų dėl debitorinių reikalavimų realumo ir teismas taip pat visiškai šio klausimo neanalizavo.
44. Pažymėtina, kad dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, jog įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014; 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015).
45. Nei nemokumo administratorė, nei suinteresuoti asmenys nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad galimybės atgauti debitorių skolas yra realios ar kad bent dalis skolų jau yra atgauta. Iš BUAB „Sorgeta“ bankroto bylos duomenų nustatyta, kad vienintelis bendrovės debitorius yra Dimalex ApS DK, kuris yra likviduojamas, todėl akivaizdu, kad skolos išieškojimo galimybės yra labai mažos. Įvertinus šiuos duomenis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo tokių skolų sumų įskaityti į bendrovės turto realią vertę. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų apie kitą UAB „Sogerta“ turimą turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Tokių įrodymų nepateikė ir apeliantai. Byloje nėra ginčo, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas pradėjo formuotis 2020 m. gruodžio 15 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis pagrįstai konstatavo, jog UAB „Sogerta“ 2020 m. gruodžio 15 d. buvo nemoki.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
46. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad vienas iš požymių, į kuriuos teismas gali atsižvelgti, spręsdamas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra įmonės sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai, priimti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
47. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 ir kt.).
48. Nemokumo administratorė nurodė, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje ir per 2020 m. gruodžio mėnesį A. S., kaip jis pats teigia, R. M. nurodymu, iš UAB „Sogerta“ sąskaitos atliko pavedimus po 30-40 tūkstančių eurų Dimalex ApS DK, UAB „Deimgvida“, kurių akcininku ir vadovu buvo R. M., taip pat UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“. Šioms įmonėms atliktuose pavedimuose iš UAB „Sogerta“ sąskaitos mokėjimo paskirtis nėra nurodoma, jokių sutarčių ar PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo vedami pinigai iš UAB „Sogerta“ sąskaitos, nemokumo administratorei nėra pateikta. Bylos nagrinėjimo metu nei A. S., nei R. M. tokių dokumentų taip pat nepateikė. R. M. teigė, kad UAB „Deimgvida“ pirko techninį aliejų iš UAB „Sogerta“ ir pardavė jį UAB „Kauno termofikacinei elektrinei“, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokiu atveju piniginės lėšos iš UAB „Deimgvida“ turėjo būti pervedamos UAB „Sogerta“ naudai, o ne atvirkščiai. Už ką buvo vedamos piniginės lėšos iš UAB „Sogerta“ sąskaitos kitoms įmonėms, nei R. M., nei kiti suinteresuoti asmenys nenurodė.
49. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokie UAB ,,Sogerta“ sudaryti sandoriai, už kurių sudarymą atsakingi A. S. ir faktinis įmonės vadovas R. M., privedė bendrovę prie nemokumo ir dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį. Apeliantas R. M., nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad teismas nepagrįstai jį laikė faktiniu bendrovės vadovu. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai šią išvadą grindė išimtinai vieno, atsakomybės siekiančio išvengti asmens (A. S.) parodymais. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir buhalterinę apskaitą tvarkiusios UAB „Ostena“ direktorės L. S. pateiktus paaiškinimus, kuriuose ji nurodė, jog vedė buhalterinę apskaitą pagal jai UAB „Sogerta“ dokumentus, gautus tiek iš A. S., tiek iš R. M.. L. S. nurodė, kad ji laikė R. M. faktiniu įmonės vadovu. L. S. taip pat patikėjo jam perduoti R. Š. įmonės buhalterinius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir R. Š. paaiškinimus, kad, įsigijusi UAB „Sogerta“ akcijas, ji nurodė A. S., jos neradus, visus klausimus derinti su R. M.. Savo paaiškinimuose R. Š. taip pat nurodė, kad A. S. įmonės veikla daug nesidomėjo. Taigi, kaip matyti iš suinteresuotų asmenų paaiškinimų, visi jie nurodė, kad R. M. bendrovės veikloje dalyvavo, nors nebuvo nei jos darbuotojas, nei akcininkas.
50. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).
51. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad nurodyti kriterijai byloje nebuvo įrodyti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įmonės buhalterinius dokumentus buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui perduodavo ne tik bendrovės direktorius, bet ir R. M., kuris bendrovėje nedirbo. Nėra duomenų, kad tai buvo vienkartinis atvejis. Priešingai, kaip nurodė L. S., įmonėje buvo nusistovėjusi būtent tokia praktika. R. Š., kaip minėta, informavo A. S., kad visais bendrovės klausimais jis gali kreiptis ir į R. M.. Vien aplinkybė, kad nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių R. M. duotus nurodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti A. S., L. S. ir R. Š. paaiškinimais, juolab kad pats apeliantas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, jog minėti asmenys yra suinteresuoti teikti melagingus duomenis byloje. Todėl nėra pagrindo sutikti su iš esmės deklaratyviais apelianto teiginiais, kad įmonės valdyme nedalyvavo ir teismas nepagrįstai jį laikė de facto bendrovės vadovu.
52. Apeliantas R. M. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovei nenaudingų sandorių, neanalizavo nei konkrečių sandorių, nei jų įtakos bendrovės mokumui, taip pat nevertino jų įtakos finansinių rodiklių kitimui, nepateikė detalaus šių sandorių įvertinimo ir netgi nenustatė ne tik tikslių sandorių verčių, bet ir jų datų. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys, kad byloje nustatyta, jog paskutinis UAB „Sogerta“ vadovas Ž. D. nėra perdavęs nemokumo administratorei visų bendrovės dokumentų ir šios aplinkybės apeliantas neginčija. Į bylą pateiktas 2021 m. vasario 26 d. dokumentų perdavimo aktas patvirtina, kad buvusi bendrovės akcininkė R. Š. perdavė bendrovės dokumentus Ž. D.. Todėl įvertinus aplinkybę, kad Ž. D. neperdavė nemokumo administratorei bendrovės dokumentų, akivaizdu, kad tikslus sandorių duomenų nustatymas yra apsunkintas. Kita vertus, pats apeliantas neginčija ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad tokie pavedimai (sandoriai) buvo atlikti, tačiau deklaratyviai teigia, kad įmonės nemokumui jie reikšmės neturėjo. Pažymėtina, kad dalis nurodytų pavedimų buvo atlikta pačiam R. M. priklausiusioms ir jo vadovaujamoms bendrovėms, todėl sutiktina su nemokumo administratorės argumentais, kad R. M., neigdamas šių sandorių įtaką bendrovės nemokumui, turėjo ir galėjo pateikti įrodymus apie atliktus pavedimus, konkretų jų dydį, taip pat sutartis, kurių pagrindų jie buvo atlikti, tačiau šių duomenų į bylą nepateikė.
53. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas minėtus sandorius vertino pagal byloje pateiktus duomenis, taip pat suinteresuotų asmenų paaiškinimus. Byloje nustatyta, kad sandorių atlikimo metu jau buvo pradėjęs formuotis įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, jokio kito realaus turto bendrovė neturėjo. Byloje nėra duomenų, kad apie šiuos sandorius R. M. nežinojo. Priešingai, jie buvo atlikti su juo susijusioms bendrovėms, todėl neabejotina, kad apie juos apeliantui buvo žinoma. Be to, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad, įvertinus bendrovės turimo turto vertę, minėti sandoriai bendrovei laikytini mažareikšmiais. Byloje nustatyta, kad iš esmės visą bendrovės turtą sudarė debitoriniai įsiskolinimai, kurie, kaip minėta, negali būti vertinami kaip bendrovės turimas realus turtas. Todėl spręsti, kad ir 30-40 tūkstančių Eur dydžio pavedimai, esant tokiai bendrovės situacijai, neturėjo įtakos jos nemokumui, nėra pagrindo. Priešingai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie pavedimai buvo nepagrįstai didelė našta bendrovei.
54. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog pavedimai buvo atlikti pradėjus formuotis įsiskolinimui Valstybinei mokesčių inspekcijai, pagrįstai sprendė, kad tokie UAB „Sogerta“ sudaryti sandoriai, už kurių sudarymą atsakingi A. S. ir faktinis įmonės vadovas R. M., privedė bendrovę prie nemokumo ir dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad šiais sandoriais bendrovė prie bankroto buvo vedama tyčia, sąmoningais veiksmais suvokiant, kad lėšų nebepakaks atsiskaityti su kreditoriais, atsiskaitant su susijusiomis įmonėmis, t. y. priešingai nei teigia R. M., nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo ir ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
55. Nemokumo administratorė kaip ekonomiškai nenaudingą, nuostolingą, pažeidžiantį įmonės kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus sandorį nurodė ir R. Š. atliktą įmonės akcijų perleidimą Ž. D.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. Š. žinojo realią bendrovės finansinę padėtį ir, turėdama ketinimą pasitraukti iš UAB „Sogerta“, išvengti teisinių padarinių, kuriuos gali sukelti bankroto procedūra ir / ar įmonės buhalterinės apskaitos duomenys, fiktyviu akcijų pirkimo–pardavimo sandoriu siekė sukurti tik išorinį akcininkų (vadovo) teisinių santykių atsiradimo ir pasibaigimo vaizdą. Teismas sprendė, kad tokiu būdu tiek Ž. D., tiek R. Š. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi sąmoningai siekė privesti įmonę prie bankroto.
56. Apeliantas R. M., nesutikdamas su tokiomis pirmosios teismo išvadomis, teigia, kad akcijų perleidimo sandoris negalėjo turėti jokios reikšmės bendrovės finansiniams rodikliams, kadangi jis buvo atliktas jau bendrovei esant nemokiai. Apeliantė R. Š. taip pat nesutinka su minėtomis išvadomis ir teigia, kad nemokumo administratorė nepateikė jokių įrodymų, kad sandoris buvo nenaudingas bendrovei. Pasak apeliantės, teismas nenustatė jokių R. Š. neteisėto veikimo požymių, tačiau nepaisant to, pripažino ją kalta dėl tyčinio bendrovės bankroto.
57. Iš bylos duomenų nustatyta, kad R. Š. akcijas įsigijo 2021 m. sausio 19 d., tačiau nusprendė jas parduoti praėjus kiek daugiau nei mėnesiui nuo jų įsigijimo – 2021 m. vasario 26 d. Atkreiptinas dėmesys, kad akcijas R. Š. įsigijo jau esant bendrovei nemokiai. Byloje nėra jokių duomenų, kad po akcijų įsigijimo bendrovės padėtis buvo sąmoningai bloginama. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie minėtu laikotarpiu įmonės kokią nors vykdytą veiklą ar sudarytus bendrovei nenaudingus sandorius.
58. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad akcininkei buvo žinoma apie skolą Valstybinei mokesčių inspekcijai, nelemia jos neteisėtų veiksmų konstatavimo. Byloje nenustatyta, kad bendrovė veikė R. Š. vadovaujama, ar, jog R. Š. sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas. Be to, sutiktina su R. Š. pozicija, kad vien aplinkybė, jog Ž. D. nesiėmė būtent jam privalomų aktyvių veiksmų ir akcijų įsigijimo fakto neužfiksavo asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti R. Š. neteisėtus, sąmoningus ar tyčinius veiksmus ir jos atsakomybę dėl tyčinio bankroto, ji iš esmės neturėjo tam jokios įtakos. Taigi, nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, kad UAB „Sogerta“ veikla R. Š. įsigijus akcijas iki jų pardavimo dienos sąmoningai R. Š. veiksmais buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį ir esmingai pažeisti kreditorių teises, t. y. nenustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
59. Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, gali atsižvelgti į tai, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
60. CK6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
61. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).
62. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2020 m. gruodžio mėnesį padaryti pavedimai su UAB „Sogerta“ nesusijusiems verslo subjektams lėmė, kad UAB „Sogerta“ nebegalėjo padengti skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri atsirado 2020 m. gruodžio viduryje, todėl A. S. ir R. M. pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.
63. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, jog A. S. 2020 m. metų gruodžio mėnesį atliko pervedimus įmonėms Dimalex ApS DK, UAB ,,Deimgvida“, kurių akcininku ir vadovu buvo R. M., taip pat UAB „Kauno termofikacinė elektrinė“. Šiuose pavedimuose mokėjimo paskirtis nėra nurodoma, jokių sutarčių ar PVM sąskaitų faktūrų, kurių pagrindu buvo vedami pinigai iš UAB ,,Sogerta“ sąskaitos, nemokumo administratorei ir teismui nėra pateikta. Apeliantas R. M. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtino požymio egzistavimą, nesiaiškino, ar atsiskaitymų eiliškumo pažeidimu buvo sąžiningai siekiama vertingų tikslų.
64. Sutiktina su apeliantu, kad pagal kasacinio teismo praktiką atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-313/2019).
65. Kita vertus, apeliantas iš esmės tik deklaratyviai teigia, kad minėtais pavedimais nebuvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas, tačiau, kaip jau buvo minėta, pats būdamas susijęs su juridiniais asmenims, kuriems atlikti pervedimai, jokių įrodymų apie šių pervedimų tikslus nepateikė. Nei apeliantas, nei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad šie sandoriai buvo būtini bendrovės tęstinumui, jais buvo siekiama ne pabloginti bendrovės situaciją, o priešingai tęsto bendrovės veiklą. Byloje nustatyta, kad UAB „Sogerta“ turtą šių pavedimų momentu iš esmės sudarė tik debitoriniai įsiskolinimai, daugiau jokių duomenų apie turtą nėra. Be to, iš viešai prieinamos informacijos matyti kad 2020 m. pabaigoje įmonėje dirbo 1 darbuotojas, o nuo 2021 m. kovo 2 d. darbuotojų įmonėje nebebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2020 m. gruodžio mėnesį padaryti pavedimai su įmone nesusijusiems verslo subjektams lėmė, jog UAB „Sogerta“ nebegalėjo atsiskaityti su Valstybine mokesčių inspekcija ir kitais kreditoriais. Tai, kad susijusioms įmonėmis buvo vykdomi bendrovės turto vertę mažinantys sandoriai esant įsiskolinimui Valstybinei mokesčių inspekcijai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrodo bendrovės de facto vadovo sąmoningus veiksmus, apribojant bendrovės kreditoriams galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą.
Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio
66. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, jog juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.
67. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad suinteresuotam asmeniui Ž. D. neperdavus nemokumo administratorei įmonės dokumentų, o suinteresuotam asmeniui A. S. nevykdžius savo pareigos kontroliuoti, kaip vedama buhalterinė apskaita, nesant su įmonės veikla susijusių dokumentų, nėra galimybės įvertinti realią įmonės turtinę padėtį, įmonės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumą bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.
68. Priešingai, nei teigia apeliantas R. M., iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad, konstatuodamas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimą, už dokumentų nemokumo administratorei neperdavimą, pirmosios instancijos teismas nepripažino atsakingu apelianto R. M.. Tačiau, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte nustatytus požymius. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno JANĮ nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021). Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, taip pat įvertinus tai, kad už minėto tyčinio bankroto požymį atsakingais asmenimis pirmosios instancijos teismas laikė A. S. ir Ž. D., kurie atskirųjų skundų dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nepateikė, pripažintina nesant tikslinga pasisakyti dėl R. M. nurodytų aplinkybių, jo nuomone, pagrindžiančių nurodyto tyčinio bankroto požymio nebuvimą.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
69. Apibendrindamas, tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BUAB „Sorgeta“ tyčinio bankroto požymius, tačiau nepagrįstai nusprendė dėl buvusios BUAB „Sorgeta“ akcininkės R. Š. atsakomybės dėl tyčinio bankroto, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis keistina. Apelianto R. M. atskirojo skundo argumentai yra nepagristi ir nesudarantys pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl likusi jos dalis paliekama nepakeista.
70. Suinteresuoto asmens R. Š. skundą patenkinus, jai grąžinamas 50 Eur žyminis mokestis, kuris sumokėtas pateikiant atskirąjį skundą (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
71. Pakeitus pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria dėl tyčinio bankroto pripažinta atsakinga R. Š., keistina ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš R. Š. valstybės naudai priteista 19,04 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, šias išlaidas priteisiant iš atsakovės BUAB „Sogerta“, atstovaujamos nemokumo administratorės O. P..
72. Byloje nėra duomenų apie byloje dalyvaujančių asmenų kitas bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškimą patenkinti, pripažinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ bankrotą tyčiniu.
Pripažinti atsakingais už bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ tyčinį bankrotą suinteresuotus asmenis A. S., R. M. ir Ž. D..
Priteisti suinteresuotam asmeniui L. S. (asmens (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Sogerta‘‘ (įmonės kodas 305219088) 1512,50 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvylika eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų iš administravimui skirtų lėšų.
Priteisti iš suinteresuotų asmenų A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) Ž. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“, atstovaujamos nemokumo administratorės O. P., po 19,04 Eur (devyniolika eurų 4 ct) bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą valstybei, sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. (duomenys neskelbtini), AB Šiaulių bankas, arba Nr. (duomenys neskelbtini), Danske Bank A/S Lietuvos filialas, arba Nr. (duomenys neskelbtini), N. B. Finland Plc Lietuvos skyrius, arba Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, nurodant įmokos kodą 5662.“
Grąžinti suinteresuotam asmeniui R. Š. (asmens kodas 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminį mokestį, 2022 m. rugsėjo 19 d. sumokėtą už atskirąjį skundą.