Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei R. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. kovo 17 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi, atsakovė R. M. ieškovui A. V. perleido 50 procentų UAB „Finansų patarėjai“ akcijų. 2014 m. rugsėjo 26 d. atsakovė buvo atleista iš UAB „Finansų patarėjai“ direktorės pareigų ir naujuoju įmonės direktoriumi paskirtas ieškovas A. V.. Ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedė šias lėšas: 2014-05-06 - 101,37 EUR (350 Lt); 2014-05-12 – 4.510,17 EUR (15572,70 Lt); 2014-06-06 – 1.455,05 EUR (5.024,00 Lt); 2014-06-16 - 726,37 EUR (2.508 Lt); 2014-07-03 – 1.230,89 EUR (4.250,00 Lt), o atsakovė į įmonės banko sąskaitą atliko šiuos pervedimus: 2014-05-07 – 868,86 EUR (3.000,00 Lt); 2014-05-09 – 28,96 EUR (100,00 Lt); 2014-05-12 – 4.518,07 EUR (15.600,00 Lt); 2014-06-06 – 1.453,89 EUR (5.020,00 Lt); 2014-06-16 – 654,54 EUR (2.260,00 Lt); 2014-06-16 – 5,79 EUR (20,00 Lt); 2014-06-18 – 52,13 EUR (180,00 Lt); 2014-07-03 – 1.230,89 EUR (4.250,00 Lt).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

13. Esminiai paskolos sutarties, kurios samprata numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje, elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014 ir kt.). Atitinkamai bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (nagrinėjamu atveju apeliantui) (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017).

14. Įrodyti pinigų perdavimą ir gavusio asmens įsipareigojimą juos grąžinti turi paskolinių santykių egzistavimą nurodantis asmuo (CPK 178 straipsnis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009).

15. Byloje nustatyta, kad ieškovas savo ir R. M. teisinių santykių buvimą grindžia banko sąskaitų išrašais, kuriais į atsakovės R. M. banko sąskaitą nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 3 d. buvo pervestos įvairios pinigų sumos, iš viso – 8.023,84 EUR (27.704,70 Lt), jų mokėjimo paskirtyje atitinkamai nurodant „mok. pavedimas“, „pavedimas“ arba visiškai nenurodydamas jokios mokėjimo paskirties (pvz. 2014 m. gegužės 6 d. ir 2014 m. gegužės 12 d. mokėjimo nurodymai). Byloje nėra šalių ginčo, kad šias lėšas R. M. gavo. Tačiau, atsakovės nuomone, šios piniginės lėšos pervestos pagal žodinį šalių susitarimą dėl bendrai valdomos įmonės išlaidų padengimo. Tai nebuvo paskola, nes R. M. neįsipareigojo jų ieškovui grąžinti, t. y. nėra vienos iš būtinųjų paskolos sutarties sudarymą patvirtinančių sąlygų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau apelianto teigimu, teismo išvada, kad jo ir R. M. nesiejo paskolos teisiniai santykiai, padaryta netinkamai įvertinus byloje esančias aplinkybes ir įrodymus.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu, pažymi, kad CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnio nuostatas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriose be kita ko nurodoma, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7dalis).Taip pat turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai taikė įrodinėjimo taisykles bei tinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą, t. y. kilus ginčui dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp apelianto ir R. M., nesant sudarytos rašytinės paskolos sutarties, susitarimo turinį teko įrodinėti apeliantui.

18. Laikytina, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau šis veiksmas nebūtinai gali reikšti paskolos sutartinių teisinių santykių atsiradimą. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, kaip minėta, būtina įvertinti faktų, kurie leistų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų, pritaria byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų vertinimui. Šiame kontekste atsižvelgiant į apelianto skundo argumentus, susijusius su tuo, jog byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios, kam bus panaudotos pervestos sumos, teisėjų kolegija pažymi, kad tokie duomenys byloje yra (tarp šalių susirašinėjimai elektroniniais laiškais), šie duomenys yra patikimi, kadangi ieškovas nepagrindė nebuvus tokiam susitarimui. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, vien tai kad pinigai buvo pervesti į atsakovės asmeninę sąskaitą, o ne įmonės sąskaitą (esant byloje duomenims, jog vėliau iš atsakovės sąskaitos piniginės lėšos buvo pervestos į įmonės sąskaitą) nepaneigia fakto, jog pinigai nebuvo panaudoti įmonės reikmėms. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai atmetė šiuos ieškovo argumentus. Pritartina, jog tokie ieškovo veiksmai pervedant į atsakovės sąskaitą atitinkamas pinigų sumas, po to kai tokios sumos buvo aptartos šalių susirašinėjimo metu, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pinigų perdavimo metu paskolos teisiniai santykiai tarp apelianto ir R. M. nebuvo susiklostę, t. y. šalių nesiejo paskoliniai teisiniai santykiai.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas nepagrįstai nusprendė nepriteisti skolos iš atsakovės, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė buvus paskoliniams santykiams, nes įstatymas nustato privalomą rašytinę sutarties formą.

20. Šiuo atveju pritartina apeliantui, jog rašytinės formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančiu. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Paskolos sandorio formą (CK 6.871 str.) reglamentuojančios teisės normos nenustato, kad rašytinės formos nesilaikymas sandorį darytų negaliojančiu. Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais. Tačiau, nepsainat to, kad įstatymų reikalaujamos formos, šiuo atveju rašytinės formos nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančią, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių nesiejo paskolos santykiai, t. y. ieškovas neįrodė sandorio sudarymo fakto, todėl nagrinėjamu, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nusprendė ieškinį atmesti ne dėl rašytinės formos nebuvimo, o dėl to, kad ieškovas neįrodė sandorio sudarymo fakto (CPK 178 str.).

21. Atmestinas ieškovo argumentas, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kai ieškovas skolino pinigus įmonei, jis juos ir pervesdavo tiesiogiai įmonei, nurodydamas paskirtį „įmonės apyvartinėms lėšoms“, todėl jo įsitikinimu, jam nebuvo pagrindo įmonei skirtus pinigus pervesti ne į įmonės sąskaitą, o atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas, pažymi, jog šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl piniginių lėšų, kurios buvo pervestos laikotarpyje nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 3 d. Tuo tarpu ieškovo nurodyti mokėjimai įmonei buvo atlikti gerokai vėliau t. y. 2014 m. metų pabaigoje. Todėl į bylą nepateikus jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 3 d.) ieškovas į įmonės sąskaitą būtų atlikęs nors vieną mokėjimo pavedimą, nėra pagrindo nei paneigti, nei patvirtini, buvus tarp šalių susitarimui, įmonės reikmėms skirtus pinigus pervesti per atsakovę.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvados tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų, nors ir netiesioginių, visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo

24. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-39/2012).

25. Civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja rungimosi principas, reiškiantis, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12 straipsnis). Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo, tačiau realiai jokių nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų egzistavimo neįrodinėjo, jokių motyvų nepateikė (ieškinyje tik paminėjo CK 6.237 straipsnio nuostatų reikšmę). Priešingai, viso bylos nagrinėjimo metu apeliantas įrodinėjo, kad šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai. Ieškovas nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodo aiškių ir objektyviai suprantamų argumentų dėl ko pinigai buvo pervedami atsakovei. Todėl pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo rinkti įrodymų ir pats pasisakyti dėl minėto pagrindo egzistavimo. Visgi, nepaisant minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad atsakovei buvo pervestos piniginės lėšos, kurios, kaip byloje, nustatyta, šios lėšos pervestos šalių bendrai įmonei, nereiškia, kad ji nepagrįstai praturtėjo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens, tai ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/201821 punktas ir jame nurodytą kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-68/2011).

27. Šios kategorijos bylose turi būti vadovaujamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, reglamentuota CPK 178 straipsnyje, kad įrodyti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kad neigia, todėl būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti, kad turtas įgytas esant teisiniam pagrindui tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 ).

28. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu bei teisiniu jų kvalifikavimu. Byloje esantys įrodymai bei ieškinio reikalavimais apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos patvirtina, jog ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 3 d. atsakovei, ieškovas į atsakovės sąskaitą pervedė 8.023,84 EUR (27.704,70 Lt). Mokėjimo paskirtyse nebuvo nurodyta mokėjimo nurodymo konkreti paskirtis. Atsakovė pateikė pakankamai duomenų (šalių susirašinėjimas dėl piniginių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms, ieškovo atlikti iš esmės identiškų sumų pervedimai atsakovei, kurie nurodyti elektroniniuose laiškuose, ieškovo ir atsakovės bendra įmonės veikla), pagrindžiančių šių lėšų gavimo pagrindą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, ieškovo veiksmai pervedant į atsakovės sąskaitą atitinkamas pinigų sumas, po to kai tokios sumos buvo aptartos šalių susirašinėjimo metu, sudaro pagrindą išvadai ne tik tai, jog šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai, bet ir tai, kad pinigai buvo panaudoti šalių bendros įmonės reikmėms.

29. Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo abejoti priimtu sprendimu. Apeliaciniame skunde nėra pagrįstai nurodyta kodėl byloje esančių įrodymų visuma turėtų būtų vertinama kitaip nei ją vertino pirmosios instancijos teismas ar kuo pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas yra netinkamas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys duomenys sudarė pagrindą abejoti ieškovo reikalavimų pagrįstumu, todėl teismas ieškinį atmetė.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

32. Atsakovė R. M. pateikė prašymą priteisti iš apelianto rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patirtas 677,60 EUR atstovavimo išlaidas ir jas patvirtinančius įrodymus (2018-04-30 PVM Sąskaita – faktūra Nr.3362, pinigų priėmimo perdavimo kvitas serija MSA Nr. 3563012, mokėjimo nurodymas). Kadangi atsakovės prašomos priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio (838,70 EUR (užpraėjusio, t. y. 2017 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 1,3 (už atsiliepimo į apeliacinį skundą dydis, Rekomendacijų 8.11 punktas) = 1.090,31 EUR), todėl jos yra priteistinos atsakovei iš apelianto. Atsižvelgiant ir į bylos apimtį bei sudėtingumą, šių išlaidų mažinti pagrindo nėra (CPK 93 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. V. atsakovei R. M. 677,60 EUR (šeši šimtai septyniasdešimt septyni eurai 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.