Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Vespila“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-877-343/2016 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Vespila“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei ,,Aksa“, E. B., D. P., S. K., E. P., R. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė restruktūrizuojama UAB „Vespila“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 4–13) ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1 838 159,70 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad prašomus priteisti nuostolius patyrė dėl to, kad atsakovė AB „Aksa“, kontroliuojama generalinio direktoriaus ir valdybos nario E. B., kitų valdybos narių D. P., S. K., E. P. ir R. P., pažeidė nuosavybės teisės neliečiamumo principą neteisėtai naudodamasi ir disponuodama ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu. Siekdama užtikrinti reikalavimo įvykdymą, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus ir turtines teises, esančius pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenims.Kauno apygardos teismas 2015-07-13 nutartimi ieškovės prašymą tenkino.Lietuvos apeliacinis teismas 2015-12-15 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1695-370/2015 Kauno apygardos teismo 2015-07-13 nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Ieškovė 2016-03-21 pateikė Kauno apygardos teismui pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (t. 3, b. l. 187–190), prašydama areštuoti atsakovams AB ,,Aksa“, E. B., D. P., S. K., E. P., R. P. priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus ir turtines teises, o jų nepakankant – piniginės lėšas, esančias pas atsakovus ir / ar trečiuosius asmenis bendrai 1 838 159,70 Eur sumai. Pasak ieškovės, Lietuvos apeliacinis teismas 2015-12-15 nutartyje pasisakė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, jog atsakovė naudojasi ieškovės turtu. Tačiau pasikeitusios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad atsakovė AB ,,Aksa“ naudojosi ir vis dar naudojasi ieškovės turtu, todėl ieškinys laikytinas prima facie (visų pirma, iš pirmo žvilgsnio) pagrįstu. Be to, ieškinio suma yra didelė, o atsakovė AB ,,Aksa“ jokio nekilnojamojo turto neturi. Atsakovai piktybiškai nevykdo įsiteisėjusių teismų sprendimų ir teisėtų antstolio reikalavimų, konkrečiai – Visagino miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1516-844/2015 dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje galimybę, 2015-11-30 priimtos nutarties, kuria nuspręsta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei AB „Aksa“ savo ūkinėje-komercinėje veikloje (gelžbetonio ir betono gaminių gamyboje) naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu: gelžbetonio, betono gamybos linijų sudėtinėmis dalimis bei kitu ilgalaikiu ir trumpalaikiu turtu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2016-03-23 nutartimi (t. 3, b. l. 191–192) ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.Teismas vertino, jog ieškovės nurodytoje Visagino miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1516-844/2015 (naujas bylos Nr. 2-64-844/2016), iškeltoje pagal RUAB ,,Vespila“ prevencinį ieškinį atsakovei AB ,,Aksa“, pareikštų ir tenkintų reikalavimų įtaką ieškovės prašomoms šioje byloje taikyti laikinosioms apsaugos priemonėms įvertino Lietuvos apeliacinis teismas 2015-12-15 nutartyje, todėl tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės. Ieškovė reiškia reikalavimą priteisti 1 838 159,70 Eur nuostolių, atsiradusių dėl to, kad atsakovai neteisėtai naudoja ieškovei priklausantį turtą, nurodytą 2010-09-22 pirkimo–pardavimo sutarties detalizacijoje. Tačiau įvertinus sutarties detalizacijoje nurodytą turtą ir Visagino miesto apylinkės teismo 2015-11-30 nutartyje minėtoje civilinėje byloje įvardintą turtą, kuriuo atsakovei uždrausta naudotis, nėra pagrindo išvadai, kad tai tie patys įrenginiai bei turtas (sutartyje nėra nurodyti įrenginių numeriai ir pan.). Prašymo argumentas dėl didelės atsakovei ieškinio sumos taip pat neteikia pagrindo jį tenkinti, nes Lietuvos apeliacinis teismas dėl šio argumento jau pasisakė 2015-12-15 nutartyje.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė RUAB „Vespila“ atskirajame skunde (t. 4, b. l. 59–64) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016-03-23 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teikiant pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo pateikti ir nauji įrodymai, kurie patvirtina, jog atsakovė AB „Aksa“ naudojasi apeliantės turtu, bei konkrečiai pagrindžiama, kokiais įrodymais ir aplinkybėmis remdamasi apeliantė apskaičiavo reikalaujamą priteisti žalos dydį. Todėl vertintina, jog išnyko pagrindas, dėl kurio šios priemonės nebuvo pritaikytos pirmą kartą (dėl nurodytų aplinkybių ieškinys buvo vertinamas kaip prima facie nepagrįstas). Teismas šių naujų įrodymų iš viso nevertino, dėl jų įtakos pareikšto ieškinio pagrįstumui nieko nepasisakė. AB „Aksa“ ir su ja susiję asmenys bandė ginčyti 2010-09-22 pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau Vilniaus apygardos teismas atmetė ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2015-11-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-761-178/2015 sprendimą paliko nepakeistą. Vadinasi, apeliantės nuosavybės teisė yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Byloje yra pakankamai duomenų, jog atsakovė AB „Aksa“ savo gamybinėje veikloje neteisėtai naudojasi būtent apeliantės turtu, nurodytu 2010-09-22 pirkimo–pardavimo sutartyje. Tokių abejonių neiškilo Visagino miesto apylinkės teismui, kuris 2015-11-30 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones. Su pakartotiniu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė ir antros sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimą patvirtinančius įrodymus, t. y. Nekilnojamojo turto registro duomenis, patvirtinančius, jog atsakovė AB „Aksa“ nuosavybės teise neturi jokio nekilnojamojo turto ir kad visą jai priklausantį turtą ji perleido kitam asmeniui. Be to, atsakovai nevykdo Visagino miesto apylinkės teismo 2015-11-30 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1516-844/2015, taip pat antstolio teisėtų reikalavimų.Atsiliepimų į atskirąjį skundą nebuvo gauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl abiejų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavimo (CPK 144 str. 1 d.). Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes: 1) ieškinys yra tikėtinai pagrįstas; 2) egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Todėl pasisakytina dėl kiekvienos iš apeliantės nurodomų sąlygų buvimo nagrinėjamoje byloje.Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Šioje byloje iškilusį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu tikslingumo klausimą pirmą kartą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015-12-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1695-370/2015 padarė išvadą, jog ieškinys prima facie yra nepagrįstas. Tokį vertinimą Lietuvos apeliacinis teismas motyvavo tuo, jog apeliantė savo ieškinyje nenurodė, kuo pasireiškė naudojimasis jos turtu ir nepateikė teismui įrodymų, kurie leistų teigti, jog atsakovė AB „Aksa“ naudojasi apeliantės turtu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog neaišku kaip yra apskaičiuotas prašomos priteisti žalos dydis Apeliantė nurodė, jog prašomą priteisti žalą ji apskaičiavo remdamasi pačios atsakovės AB „Aksa“ kitoje civilinėje byloje Nr. e2-91-844/2015 pateiktais duomenimis, jog gamykloje, kurioje yra ginčo turtas, ji per dieną gauna 7 124,65 Eur pajamų. Viena vertus, tokie patys duomenys jau buvo pateikti apeliantės ieškinyje (ieškinio 1.4 dalis, 4 psl.), todėl jie negali būti vertinami kaip nauji, Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-15 nutarties priėmimo metu neegzistavę duomenys. Kita vertus, preliminarus tokio žalos apskaičiavimo būdo vertinimas apeliacinės instancijos teismui neleidžia įsitikinti jo pagrįstumu jau vien atsižvelgiant į aplinkybę, kad 7 124,65 Eur pajamos yra nurodomos kaip visos Visagino padalinyje pagaminamos produkcijos sukuriamos pajamos, nors pati apeliantė teikia informaciją, kad jai priklauso tik dalis Visagino padalinyje esančios įrangos. Kadangi buvusios gelžbetonio gamyklos turtas yra įsigytas dalimis apeliantės, atsakovės AB „Aksa“ ir UAB „Sprendimų medis“, nurodyto dydžio pajamos negali būti vertinamos kaip visos be išimties susijusios su apeliantės turto teikiama nauda, juolab kad ieškinyje, kurio duomenimis remiasi apeliantė, toliau nurodoma, jog 7 124,65 Eur pajamos yra apskaičiuotos neįvertinus šioms pajamoms gauti reikalingų išlaidų bei neišskaičiavus mokėtinų mokesčių, o grynasis pelnas sudaro žymiai mažesnę sumą – 819,98 Eur. Sutiktina su apeliante, jog į nagrinėjamą bylą po Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-15 nutarties priėmimo pateikti įrodymai leistų padaryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovė AB „Aksa“ naudojasi apeliantei priklausančiais įrengimais (ar jų dalimi). Iš esmės dėl šio fakto tarp šalių ginčo ir nebeliko. AB „Aksa“ ir AB „Aksa NT“ ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4220-565/2016, kurioje ieškovės, be kitų reikalavimų, patikslintame ieškinyje prašo pripažinti negaliojančia UAB „Energetinės statybos projektai“ ir UAB „Vespila“ 2010-09-22 sudarytą turto pirkimo–pardavimo sutartį dalyje dėl ginčo turto perleidimo RUAB „Vespila“. Iš byloje esančio patikslinto ieškinio (t. 4, b. l. 15–29) matyti, jog toje byloje ieškovės AB „Aksa“ ir AB „Aksa NT“ pripažįsta, kad dalis gelžbetonio gamybai reikalingos įrangos 2010-09-22 pirkimo–pardavimo sutartimi buvo parduota ir atsakovei RUAB „Vespila“, kad RUAB „Vespila“ perleistas turtas visada buvo ir šiuo metu yra Visagino gamykloje, jis nebuvo demontuotas, visą laiką buvo naudojamas gelžbetoniui gaminti. Pritartina ir tokiems apeliantės skundo argumentams, kad teismo atsisakymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neatima iš dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų teisės kreiptis su pakartotiniu prašymu, atitinkamai jį motyvuojant bei taip įgyvendinant savo procesines teises. Tačiau teismas tokio pakartotinio prašymo pagrįstumą privalo įvertinti visų bylos aplinkybių kontekste, nepasiribodamas vien apeliantės nurodomų faktinių aplinkybių analize, taip pat turi būti atsižvelgiama ir į bylos nagrinėjimo eigoje atsiradusius pasikeitimus. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju svarbu yra tai, jog Kauno apygardos teismas jau įsiteisėjusia 2016-04-04 nutartimi sustabdė nagrinėjamą bylą iki bus išnagrinėta kita, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-4220-565/2016 dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, nuosavybės teisės pripažinimo ir restitucijos taikymo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nurodytoje byloje atsakovė AB „Aksa“ ne tik ginčija 2010-09-22 pirkimo–pardavimo sutartį, bet ir prašo pripažinti, jog ji, įgijusi nuosavybės teises į gelžbetonio gamyklą, kartu įgijo ir nuosavybės teises į joje esančią visą įrangą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tokius reikalavimus patenkinus apeliantė prarastų teisę reikalauti žalos, padarytos naudojantis jai priklausančiu turtu, atlyginimo. Remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2016-06-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-567-755/2016 (teisminio proceso Nr. 2-11-3-00034-2015-2) tuo pačiu pagrindu sustabdyta ir civilinė byla Nr. 2A-567-755/2016 pagal ieškovės RUAB „Vespila“ apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015-06-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-219-724/2015 pagal ieškovės RUAB „Vespila“ prevencinį ieškinį atsakovei AB „Aksa“ dėl uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje galimybę, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. e2-4220-565/2016 (CPK 179 str. 3 d.). Įvertinus 14 punkte minėtus teismų priimtus procesinius sprendimus dėl civilinių bylų sustabdymo, apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog ginčo turto priklausymo apeliantei nuosavybės teise faktas jau yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kaip matyti iš apeliantės įvardijamos Lietuvos apeliacinio teismo 2015-11-17 nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-761-178/2015 dėl sandorių ginčijimo (teisminio proceso Nr. 2-55-3-01989-2014-9), toje byloje reikalavimą pripažinti negaliojančia 2010-09-22 pirkimo–pardavimo sutartį pareiškė nagrinėjamoje byloje nedalyvaujantis asmuo – UAB „Aksa holdingas“. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad 2010-09-22 pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo faktas gali būti laikomas turinčiu prejudicinę galią ir nagrinėjamai bylai. Prejudiciniais faktais gali būti laikomi tik tie faktai, kurie nustatyti kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 str. 2 p.). Viena vertus, tai paneigia apeliantės ieškinio tikėtinam pagrįstumui įrodyti skirtus argumentus dėl įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtintos jos nuosavybės teisės į ginčo turtą, kita vertus, lemia poreikį itin atidžiai įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokioje situacijoje atitikimą pamatiniams laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo – šalių interesų pusiausvyros, proporcingumo ir ekonomiškumo – principams. Apeliacinio teismo vertinimu, turto arešto taikymas sustabdytoje byloje neapibrėžtai ilgam laikui suvaržytų atsakovų teises labiau, nei tai reikalinga, siekiant užtikrinti apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1dalimi, pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo atveju – apeliantė). CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Apeliantė realų pavojų būsimo teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui motyvuoja didele ieškinio suma, tuo, jog atsakovė AB „Aksa“ neturi nekilnojamojo turto, turimą turtą perleido kitam asmeniui, bei tuo, jog atsakovai nevykdo Visagino miesto apylinkės teismo 2015-11-30 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1516-844/2015, taip pat antstolio teisėtų reikalavimų.Sutiktina su apeliante, kad tam tikrais atvejais ieškinio suma bei jos dydžio vertinimas, atsižvelgus į konkretaus atsakovo turtinę padėtį, gali būti svarbūs sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Tačiau didelė ieškinio suma yra tik viena iš grėsmės teismo sprendimo įvykdymui sąlygos sudėtinių dalių ir pati savaime nei apsunkina, nei padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantės argumentai, sietini su didele ieškinio reikalavimų suma, taip pat su tuo, jog 2014 metais atsakovė AB „Aksa“ visą savo turtą perleido AB „Aksa NT“, jau buvo išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-15 nutartyje. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog atsakovų finansinė padėtis yra gera ir vien didelė ieškinio suma pati savaime nesudaro prielaidų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs atsakovės AB „Aksa“ finansinės atskaitomybės dokumentus, taip pat Nekilnojamojo turto registro išrašus apie atsakovams - fiziniams asmenims - priklausantį nekilnojamąjį turtą. Apeliantė nenurodė jokių kitų aplinkybių ir neteikė jokių kitų įrodymų, jog teismo jau įvertinta atsakovų turtinė padėtis būtų pasikeitusi (pablogėjusi) ir ypač dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, siekiant ateityje išvengti pareigos įvykdyti teismo sprendimą, jeigu jis būtų pririmtas apeliantės naudai. Tokių aplinkybių, didinančių sprendimo neįvykdymo riziką, nenustatė ir Lietuvos apeliacinis teismas. Priešingai, iš atsakovės AB „Aksa“ balanso už 2015 metus matyti, jog atsakovės turtas, lyginant su Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-15 nutartyje vertintais 2015-05-31 finansinės atskaitomybės duomenimis, išaugo nuo 6 493 804 Eur iki 6 756 734 Eur (CPK 179 str. 3 d.). Atsakovės AB „Aksa“ pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 metus duomenimis, atsakovė AB „Aksa“ dirbo pelningai ir gavo 703 105 Eur grynojo pelno.Apeliantės nurodomas atsakovės AB „Aksa“ nekilnojamojo turto perleidimo faktas, kaip patvirtina apeliantės pridėtas Nekilnojamojo turto registro išrašas, įvyko 2014 metais, dar iki pareiškiant 2015-07-08 ieškinį nagrinėjamoje byloje. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ši atsakovė ir / ar kiti atsakovai, kuriems pareikštas solidarus reikalavimas, būtų ėmęsi kokių nors nesąžiningų veiksmų, skirtų perleisti, paslėpti ar sumažinti turimo turto masę ar kitaip išvengti prievolių pagal būsimą teismo sprendimą (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad vertinant sprendimo neįvykdymo rizikos buvimą aktuali yra ir atsakovų daugeto aplinkybė. Ieškovė pareiškė ieškinį keliams asmenims, nurodydama solidarią jų pareigą atlyginti žalą. Prievolės solidarumo atveju vieno skolininko nemokumas neįtakoja prievolės įvykdymo, kadangi prievolės įvykdymo galima reikalauti iš mokaus skolininko (CK 6.6 str. 7 d.). Atsakovų atlikti ar neatlikti kitoje (kitose) civilinėje ar vykdomojoje byloje veiksmai, kaip yra akcentuojama atskirajame skunde, taip pat nesuponuoja vertinimo, jog egzistuoja reali ar bent tikėtina grėsmė nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymui. Taigi ir šie skundo argumentai negali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, siekiant užtikrinti turtino pobūdžio apeliantės reikalavimus, nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 185 str.). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo toje konkrečioje byloje tikslu; jis negali būti priemone kitiems tarp šalių kilusiems ginčams spręsti ar paveikti priešingos šalies elgesį kituose šalių ginčuose. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas dėl to, kad atsakovai nevykdo įsiteisėjusių teismų sprendimų ar teisėtų antstolio reikalavimų, akivaizdžiai neatliktų teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymo užtikrinimo funkcijos. Todėl pagrindo pakeisti ar panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.