Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Neo Finance“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-1162-1054/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui L. T. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovui L. T. ieškinys ir jo priedai įteikti asmeniškai 2020 m. vasario 29 d., tačiau jis per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

10. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir, be kita ko, pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio Sutarties bendrųjų sąlygų nuostatą, susijusią su tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies apskaičiavimu (5.3.2 punktas). Ieškovė apeliaciniu skundu iš esmės skundžia tik sprendimo už akių dalį dėl tarpininkavimo mokesčio. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo reikalavimus, teisėjų kolegija pasisako tik dėl šios skundžiamo sprendimo dalies (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo esmės

11. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė su atsakovu L. T. 2018 m. spalio 27 d. sudarė Sutartį, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 4 467,62 Eur vartojimo kreditas 60 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 1 360,78 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 11,00 proc.), 303,07 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2023 m. lapkričio 6 d. Ieškovė su atsakovu 2018 m. lapkričio 8 d. pasirašė priedą prie Sutarties, kadangi buvo keičiama mokėjimo data. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė Sutarties įsipareigojimus, todėl ieškovė 2020 m. vasario 12 d. pranešimu pranešimu ieškovė vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytą Sutartį.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) atliko Sutarties sąlygų, nustatančių atsakovo pareigą mokėti tarpininkavimo mokestį, sąžiningumo kontrolę. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje aiškinant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, vartojimo kredito sutarties sąlygos, susijusios su atlyginimu už vartojimo kredito davėjo teikiamas paslaugas, savaime nėra laikomos nesąžiningomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Gyula Kiss C-621/17). Kadangi nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovė apskritai neturi teisės reikalauti iš atsakovo tarpininkavimo mokesčio, byloje nesant ginčo dėl teismo priteistos tarpininkavimo mokesčio dalies, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 303,07 Eur tarpininkavimo mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas sutarties 5.3.2 punktą, kuriame numatyta tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies apskaičiavimo tvarka, pripažino nesąžininga vartotojui, motyvuodamas tuo, kad ši sąlyga nėra aiški, šio mokesčio dydis sutarties sudarymo metu nebuvo žinomas net pačiai ieškovei ir nebuvo individualiai aptartas su atsakovu, todėl ši tarpininkavimo mokesčio kintamoji dalis vertintina kaip netesybos. Ieškovė nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentuodama, kad pagal Sutarties sąlygas ši suma sudaro tarpininkavimo mokesčio dalį, kuriai Sutarties sudarymo metu buvo pritaikyta nuolaida ir kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti netinkamai vykdant Sutartį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu ieškovės argumentu.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

15. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka yra Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte, pagal kurį minėtas mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: 1) Sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir apskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (Bendrųjų sąlygų 5.3.1 punktas); 2) 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur (Bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktas).

16. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte šalys susitarė, kad, vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, Sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, Sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14 punktu. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.14 punkte įtvirtinta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolesniam Sutarties laikotarpiui.

17. Aptartos Sutarties bendrųjų sąlygų nuostatos patvirtina, kad Sutarties sudarymo metu 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai pritaikyta nuolaida yra panaikinama tik tuo atveju, jeigu atsakovas netinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sisteminė Sutarties sąlygų analizė suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovas tinkamai vykdo Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nuolaida išlieka visą Sutarties galiojimo laikotarpį ir pareiga mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį atsakovui neatsiranda. Akivaizdu, jog Sutartyje numatyta kreditorės teisė panaikinti Sutarties sudarymo metu pritaikytą nuolaidą netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju turėtų skatinti skolininką tinkamai ir laiku vykdyti iš kredito sutarties kylančias prievoles ir tokiu būdu išvengti neigiamų finansinio pobūdžio pasekmių atsiradimo, t. y. pareigos mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį. Taigi 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio dalis užtikrina kredito gavėjo pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, minėtame punkte numatytos mokesčio dalies mokėjimas yra siejamas su pagrindinės prievolės pažeidimu, todėl nuolaidos panaikinimas reiškia baudinio pobūdžio sankcijų taikymą atsakovui, o tai iš esmės atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnio nuostatas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis.

18. Ieškovė taip pat nurodo, kad Sutartyje nustatytas tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimas neprieštarauja imperatyviosioms VKĮ nuostatoms, atsakovas buvo tinkamai informuotas apie Sutarties sąlygas, todėl visa ieškovės reikalaujama tarpininkavimo mokesčio suma turėjo būti priteista iš atsakovo. Teisėjų kolegija atmeta tokį ieškovės argumentą kaip nepagrįstą.

19. Kasacinio teismas išaiškinęs, kad teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus. Išskirtini du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

21. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, nustatančia neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

22. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

23. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

24. Materialiuoju sąžiningumo kontrolės aspektu vertinant Sutarties sąlygą dėl 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies atsižvelgtina į tai, kad ieškovės reikalaujama suma akivaizdžiai viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju Sutarties šalys susitarė dėl 11 proc. dydžio fiksuotos metinės palūkanų normos už naudojimąsi suteiktu kreditu ar jo negrąžinta dalimi ir nustatė, jog, neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, jos skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos (Sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktas). Šios Sutarties sąlygos pagrindu ieškovė apskaičiavo ir pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 5,66 Eur kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo, t. y. 2019 m. rugsėjo 27 d., iki kreipimosi į teismą dienos.

25. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

26. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sutarties 5.3.2 punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis, kuri turi būti mokama netinkamo atsakovo įsipareigojimų vykdymo atveju, reiškia neproporcingai didelę ir imperatyvių VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje reikalavimų neatitinkančią atsakovo civilinę atsakomybę už Sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sutarties sąlygą pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8 dalis).

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos

27. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šiuo klausimu teismų formuojamos praktikos, nes analogiškose bylose vartojimo kredito sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio buvo vertinamos kaip aiškios ir atitinkančios imperatyviąsias VKĮ nuostatas. Ieškovė šiuos savo argumentus grindžia Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-370-252/2019 bei Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1112-259/2019, kuriose buvo pripažinta ieškovės teisė į tarpininkavimo mokesčio dalį, kuri apskaičiuojama kredito gavėjui netinkamai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus.

28. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškino, kad taikydami ir aiškindami įstatymus teismai privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalusis precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalusis precedentas).

29. Pažymėtina, kad teismų praktikoje galimi teismų sukurtų precedentų konkurencijos atvejai, kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime buvo išaiškinta, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

30. Nors ieškovė pagrįstai teigia, kad jos nurodytose Panevėžio apygardos teismo ir Kauno apygardos teismo išnagrinėtose civilinėse bylose buvo kitaip sprendžiamas klausimas dėl tarpininkavimo mokestį nustatančių vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimo, tačiau minėtos bylos vertintinos kaip pavieniai teismų praktikos atvejai ir iš esmės neatspindi šiuo klausimu teismų formuojamos praktikos. Pažymėtina, kad paprastai tokio pobūdžio bylose kredito sutarties šalių individualiai neaptartos sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio dalies, kuri mokama tik netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju, yra kvalifikuojamos kaip netesybos, kurios sutarties sudarymo metu nėra pakankamai aiškios vartotojui, todėl kredito davėjui nepriteisiamos (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-852/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1238-730/2019, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1565-460/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-618-513/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-529-642/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-181-459/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-796/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-50-265/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-859-796/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-758-826/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, jog priimdamas skundžiamą sprendimą už akių pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos dėl kintamosios tarpininkavimo mokesčio dalies teisinio vertinimo.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą už akių. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

32. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.