Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui K. L. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8.2. Teismas turėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, jeigu teismui nebuvo aiškios faktinės aplinkybės, kaip yra apskaičiuojamas ieškovės reikalaujamas tarpininkavimo mokestis. Kadangi ieškovei nebuvo nustatytas terminas papildomiems paaiškinimams ir įrodymams pateikti, byla buvo išnagrinėta teismui tinkamai neišsiaiškinus visų bylai reikšmingų aplinkybių.

8.5. Teismui nepagrįstai nepriteisus dalies tarpininkavimo mokesčio, ieškovei nepagrįstai nepriteista dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovės materialinis teisinis reikalavimas turėtų būti patenkintas visiškai, atitinkamai ieškovei turėtų būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

9. Atsiliepimas į apeliacinį skundą teismui nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo 1 008 Eur tarpininkavimo mokesčio. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 242 Eur tarpininkavimo mokesčio, kitą minėto reikalavimo dalį atmetė. Apeliaciniu skundu yra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl likusios 766 Eur tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) atliko šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygų, nustatančių atsakovo pareigą mokėti tarpininkavimo mokestį, sąžiningumo kontrolę. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje aiškinant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, vartojimo kredito sutarties sąlygos, susijusios su atlyginimu už vartojimo kredito davėjo teikiamas paslaugas, savaime nėra laikomos nesąžiningomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje G.K. C-621/17). Kadangi nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovė apskritai neturi teisės reikalauti iš atsakovo tarpininkavimo mokesčio, byloje nesant ginčo dėl teismo priteistos tarpininkavimo mokesčio dalies, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 242 Eur tarpininkavimo mokesčio, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Kadangi kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nėra ginčijama, teisėjų kolegija nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas vertina tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl likusios 766 Eur (1 008 Eur – 242 Eur = 766 Eur) tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo, teisėtumą ir pagrįstumą.

Faktinės bylos aplinkybės

15. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2019 m. sausio 18 d. buvo pasirašytas priedas prie vartojimo kredito sutarties. Kredito sutartimi bei minėtu priedu prie sutarties ieškovė suteikė atsakovui 2 000 Eur kreditą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais per 48 mėnesius, sumokėti 1 076,63 Eur palūkanų, tarpininkavimo mokestį bei vykdyti kitus sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad metinė palūkanų norma sudaro 22,74 procentus, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudaro 30,94 procentų. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose taip pat nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio su nuolaida suma sudaro 242 Eur. Bendra vartojimo kredito suma, kurią privalės sumokėti kredito gavėjas, – 3 305,36 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį, todėl 2019 m. spalio 30 d. pranešimu ieškovė vienašališkai nutraukė su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį nuo 2019 m. lapkričio 5 d.

Dėl sutarties 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies teisinio vertinimo

16. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai ieškovės reikalaujamą 1 008 Eur tarpininkavimo mokestį vertino kaip netesybas, nors pagal šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas ši suma sudaro tarpininkavimo mokestį, kuriam sutarties sudarymo metu buvo pritaikyta nuolaida ir kurį atsakovas įgijo pareigą sumokėti dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo.

17. Atsižvelgiant į paminėtus apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmiausia byloje yra keliamas šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies teisinio kvalifikavimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas minėtą mokestį kvalifikavo kaip netesybas, apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad ieškovės prašomas priteisti 1 008 Eur tarpininkavimo mokestis nelaikytinas netesybomis ir sudaro pagal sutartį mokėtiną tarpininkavimo mokestį, kuriam buvo panaikinta sutarties sudarymo metu pritaikyta nuolaida.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

19. Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka yra nustatyta vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte, pagal kurį minėtas mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: 1) vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (bendrųjų sąlygų 5.3.1 punktas); 2) 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur (bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktas).

20. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte šalys susitarė, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.14 punktu. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.14 punkte įtvirtinta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

21. Anksčiau aptartos šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų nuostatos patvirtina, kad sutarties sudarymo metu 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai pritaikyta nuolaida yra panaikinama tik tuo atveju, jeigu atsakovas netinkamai vykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sisteminė šalių sudarytos sutarties sąlygų analizė suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovas tinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nuolaida išlieka visą sutarties galiojimo laikotarpį ir pareiga mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį atsakovui neatsiranda. Akivaizdu, jog sutartyje numatyta kreditorės teisė panaikinti sutarties sudarymo metu pritaikytą nuolaidą netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju turėtų skatinti skolininką tinkamai ir laiku vykdyti iš kredito sutarties kylančias prievoles ir tokiu būdu išvengti neigiamų finansinio pobūdžio pasekmių atsiradimo, t. y. pareigos mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį. Taigi 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio dalis užtikrina kredito gavėjo pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, minėtame punkte numatytos mokesčio dalies mokėjimas yra siejamas su pagrindinės prievolės pažeidimu, todėl nuolaidos panaikinimas reiškia baudinio pobūdžio sankcijų taikymą atsakovui, o tai iš esmės atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnio nuostatas. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis.

Dėl sutarties 5.3.2 punkto sąžiningumo vertinimo

22. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad šalių sudarytoje vartojimo kredito sutartyje numatytas tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms, atsakovas buvo tinkamai informuotas apie sutarties sąlygas, todėl visa ieškovės reikalaujama tarpininkavimo mokesčio suma turėjo būti priteista iš atsakovo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtais apeliacinio skundo argumentais.

23. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pažymima, kad teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį ir sąžiningumo aspektu vertino šalių sudarytos sutarties sąlygas. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo, kaip vartotojo, teisinio statuso, taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog 2018 m. lapkričio 20 d. šalių sudaryta kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.

24. Kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

26. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

27. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

28. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliacinės instancijos teismas dėl anksčiau šioje nutartyje nurodytų argumentų šiai teismo išvadai pritaria, kad ieškovės reikalavimas priteisti 1 008 Eur tarpininkavimo mokestį vertintinas kaip reikalavimas dėl netesybų priteisimo. Materialiuoju sąžiningumo kontrolės aspektu vertinant šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygą dėl 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies, atsižvelgtina į tai, kad ieškovės reikalaujama suma akivaizdžiai viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys susitarė dėl 22,74 procentų dydžio fiksuotos metinės palūkanų normos už naudojimąsi suteiktu kreditu ar jo negrąžinta dalimi ir nustatė, jog neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, jos skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos (sutarties bendrųjų sąlygų 6.1. punktas). Minėtos sutarties sąlygos pagrindu ieškovė apskaičiavo ir pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 6,78 Eur kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo, t. y. 2019 m. liepos 1 d., iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2019 m. lapkričio 8 d.

30. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

31. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 5.3.2 punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis, kuri turi būti mokama netinkamo atsakovo įsipareigojimų vykdymo atveju, reiškia neproporcingai didelę ir imperatyvių Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje reikalavimų neatitinkančią atsakovo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sutarties sąlygą vertino kaip nesąžiningą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

32. Procedūriniu sąžiningumo aspektu atliekant šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygos dėl 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies vertinimą, aktuali CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

33. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, jeigu sutarčių sąlygos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai, jos vertintinos kaip neatitinkančios skaidrumo reikalavimo. Skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje C-96/14, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

34. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovė tinkamai atliko Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą informavimo pareigą ir atskleidė atsakovui visą reikšmingą informaciją, susijusią su tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimu, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio su nuolaida suma sudaro 242 Eur. Tokia pati tarpininkavimo mokesčio suma yra nurodyta ir ieškovės parengtoje standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą (48 x 5,04 Eur). Nors standartinėje informacijoje nurodant palūkanų ir kitų mokesčių mokėjimo tvarką yra paminėtas ir tarpininkavimo mokestis, kuriam panaikinta nuolaida, tačiau išsamesnės informacijos apie šio mokesčio dydį nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies dydis yra tiesiogiai siejamas su tarpininkavimo mokesčio dalies, apskaičiuotos pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punktą, dydžiu (vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas 7,9 proc. dydis nuo mėnesinės įmokos ir apskaičiuota vėlavimo palūkanų suma, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas). Vadinasi, nesant duomenų apie netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą, apie apskaičiuotą vėlavimo palūkanų sumą sutarties sudarymo metu objektyviai nebuvo ir negalėjo būti žinoma, t. y. kokio dydžio tarpininkavimo mokestį privalės mokėti atsakovas, jeigu įsipareigojimai nebus tinkamai vykdomi. Akivaizdu, kad neturėdamas pakankamai informacijos, atsakovas neturėjo galimybės tinkamai įvertinti, ar ieškovės siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę būklę, taip pat numatyti galimas neigiamas įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies apskaičiavimo tvarka negali būti pripažįstama kaip aiški ir suprantama vartotojui. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta sutarties sąlyga dėl tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies apskaičiavimo ir taikymo yra nesąžininga vartotojui.

35. Apibendrindama anksčiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis, kuri turi būti mokama netinkamo atsakovo įsipareigojimų vykdymo atveju, tiek procedūriniu, tiek materialiniu aspektu vertintina kaip nesąžininga ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą atsakovo nenaudai. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrųjų sąlygų nuostatą, susijusią su tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies apskaičiavimu (5.3.2 punktas), neatitinkančia protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų ir netenkino ieškovės reikalavimo dėl 1 008 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo.

Dėl nukrypimo nuo teismų praktikos

36. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nukrypo nuo šiuo klausimu teismų formuojamos praktikos, nes analogiškose bylose vartojimo kredito sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio buvo vertinamos kaip aiškios ir atitinkančios imperatyvias Vartojimo kredito įstatymo nuostatas. Apeliantė šiuos savo argumentus grindžia Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-370-252/2019, taip pat Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1112-259/2019, kuriose buvo pripažinta ieškovės teisė į tarpininkavimo mokesčio dalį, kuri apskaičiuojama kredito gavėjui netinkamai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus.

37. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime išaiškino, kad taikydami ir aiškindami įstatymus teismai privalo atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus (vertikalus precedentas), bet ir savo sukurtus vėliausius precedentus analogiškose bylose (horizontalus precedentas).

38. Pažymėtina, kad teismų praktikoje galimi teismų sukurtų precedentų konkurencijos atvejai, kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime buvo išaiškinta, kad precedentų konkurencijos atveju turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: teismo sprendimo argumentacijos įtikinamumą; ar sprendimas priimtas trijų, septynių teisėjų kolegijos, ar plenarinės sesijos (jei tai kasacinio teismo sprendimas); ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; ar dėl teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

39. Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad jos nurodytose Panevėžio apygardos teismo ir Kauno apygardos teismo išnagrinėtose civilinėse bylose buvo kitaip sprendžiamas klausimas dėl tarpininkavimo mokestį nustatančių vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimo, tačiau minėtos bylos vertintinos kaip pavieniai teismų praktikos atvejai ir iš esmės neatspindi šiuo klausimu teismų formuojamos praktikos. Pažymėtina, kad paprastai tokio pobūdžio bylose kredito sutarties šalių individualiai neaptartos sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio dalies, kuri mokama tik netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju, yra kvalifikuojamos kaip netesybos, kurios sutarties sudarymo metu nėra pakankamai aiškios vartotojui, todėl kredito davėjui nepriteisiamos (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-852/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1238-730/2019, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1565-460/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos dėl kintamosios tarpininkavimo mokesčio dalies teisinio vertinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

40. Apeliaciniu skundu taip pat yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliantės teigimu, šioje byloje ieškovės ieškinys turėjo būti tenkinamas visiškai, todėl atitinkamai ieškovei turėjo būti priteistos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos taikant CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, t. y. ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo priteistos proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl 1 008 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo, atitinkamai nėra pagrindo keisti teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

41. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.