Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės ir Aušros Maškevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei J. L. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).

17. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

18. Ieškovė, be kitų reikalavimų, prašė priteisti iš atsakovės 2 128,85 Eur tarpininkavimo mokestį, pirmosios instancijos teismas šį ieškovės reikalavimą patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės 655,13 Eur tarpininkavimo mokesčio, kitą šio reikalavimo dalį atmetė. Apeliaciniu skundu yra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl likusios tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) iš esmės atliko šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygų, nustatančių atsakovės pareigą mokėti tarpininkavimo mokestį, sąžiningumo kontrolę. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje aiškinant 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatas, vartojimo kredito sutarties sąlygos, susijusios su atlyginimu už vartojimo kredito davėjo teikiamas paslaugas, savaime nėra laikomos nesąžiningomis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimas byloje G. K. C-621/17).

20. Apeliaciniu skundu ieškovė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos reikalaujamą priteisti 2 128,85 Eur tarpininkavimo mokesčio dalį vertino kaip netesybas, nors, jos teigimu, pagal šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas ši suma sudaro tarpininkavimo mokesčio dalį, kuriai sutarties sudarymo metu buvo pritaikyta nuolaida ir kurią atsakovė įgijo pareigą sumokėti dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo.

21. CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).

22. Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte (pirmosios instancijos teismo sprendime klaidingai nurodytas 1.27 punktas) nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka yra nustatyta vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 punkte, pagal kurį vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (bendrųjų sąlygų 5.3.1 punktas); 1,2 procento per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 punkte nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur (bendrųjų sąlygų 5.3.2 punktas). Pagal 5.4 punktą vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio dedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant vartojimo kredito sutartį, vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi Sutarties 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms susijusioms su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui, Sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi Sutarties 5.14 punktu. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.14 punkte įtvirtinta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

23. Aptartos šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų nuostatos patvirtina, kad sutarties sudarymo metu 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai pritaikyta nuolaida yra panaikinama tik tuo atveju, jeigu atsakovė netinkamai vykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Sisteminė šalių sudarytos sutarties sąlygų analizė suponuoja išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovė tinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nuolaida išlieka visą sutarties galiojimo laikotarpį ir pareiga mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį atsakovei neatsiranda. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog sutartyje numatyta kreditorės teisė panaikinti sutarties sudarymo metu pritaikytą nuolaidą netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju turėtų skatinti skolininką tinkamai ir laiku vykdyti iš kredito sutarties kylančias prievoles ir išvengti neigiamų finansiniųpasekmių atsiradimo, t. y. pareigos mokėti 5.3.2 punkte nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį. Taigi 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio dalis užtikrina kredito gavėjo pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą, minėtame punkte numatytos mokesčio dalies mokėjimas yra siejamas su pagrindinės prievolės pažeidimu, todėl nuolaidos panaikinimas reiškia baudinio pobūdžio sankcijų taikymą atsakovei, o tai iš esmės atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnio nuostatas. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis.

24. Apeliantei argumentuojant, kad vartojimo kredito sutartyje numatytas tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimas neprieštarauja imperatyvioms Vartojimo kredito įstatymo nuostatoms, atsakovė buvo tinkamai informuota apie sutarties sąlygas, todėl visa ieškovės reikalaujama tarpininkavimo mokesčio suma turėjo būti priteista iš atsakovės, pažymėtina, jog teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį ir sąžiningumo aspektu vertino šalių sudarytos sutarties sąlygas. Apeliaciniu skundu nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės, kaip vartotojos, teisinio statuso, taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog šalių sudaryta kredito sutartis pagal savo turinį ir prigimtį yra vartojimo sutartis.

25. Kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018). Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal šią teisės normą nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

26. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

27. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės reikalavimas priteisti 2 128,85 Eur tarpininkavimo mokestį vertintinas kaip reikalavimas dėl netesybų priteisimo. Materialiuoju sąžiningumo kontrolės aspektu vertinant šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygą dėl 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies atsižvelgtina į tai, kad ieškovės reikalaujama suma akivaizdžiai viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys susitarė dėl 25 procentų dydžio fiksuotos metinės palūkanų normos už naudojimąsi suteiktu kreditu ar jo negrąžinta dalimi ir nustatė, jog neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, jos skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos (sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punktas). Minėtos sutarties sąlygos pagrindu ieškovė apskaičiavo ir pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 17,77 Eur kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę pažeidimo, t. y. 2019 m. rugpjūčio 11 d., iki kreipimosi į teismą dienos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

28. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 5.3.2 punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis, kuri turi būti mokama netinkamo atsakovės įsipareigojimų vykdymo atveju, reiškia neproporcingai didelę ir imperatyvių Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje reikalavimų neatitinkančią atsakovės civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą ir ši sutarties sąlyga vertintina kaip nesąžining (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).

29. Procedūriniu sąžiningumo aspektu atliekant šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygos dėl 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio dalies vertinimą aktuali CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, jeigu sutarčių sąlygos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai, jos vertintinos kaip neatitinkančios skaidrumo reikalavimo. Skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje C-96/14, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

30. Nors apeliantė argumentuoja, kad tinkamai atliko Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintą informavimo pareigą ir atskleidė atsakovei visą reikšmingą informaciją, susijusią su tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimu, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais. Šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose ir standartinėje informacijoje apie kreditą nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio su nuolaida suma sudaro 655,13 Eur, išsamesnės informacijos apie šio mokesčio dydį nėra pateikta. Bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies dydis yra tiesiogiai siejamas su tarpininkavimo mokesčio dalies, apskaičiuotos pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.1 punktą, dydžiu. Vadinasi, nesant duomenų apie netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir dėl to apskaičiuotą vėlavimo palūkanų sumą, sutarties sudarymo metu objektyviai nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kokio dydžio tarpininkavimo mokestį privalės mokėti atsakovė, jeigu įsipareigojimai nebus tinkamai vykdomi. Akivaizdu, kad neturėdama pakankamai informacijos, atsakovė neturėjo galimybės tinkamai įvertinti, ar ieškovės siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jos poreikius ir finansinę būklę, taip pat numatyti galimas neigiamas įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatytos tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies apskaičiavimo tvarka negali būti pripažįstama kaip aiški ir suprantama vartotojui. Konstatuotina, jog sutarties sąlyga dėl tarpininkavimo mokesčio kintamosios dalies apskaičiavimo ir taikymo yra nesąžininga vartotojui. Taigi, šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.3.2 punkte numatyta tarpininkavimo mokesčio dalis, kuri turi būti mokama netinkamo atsakovės įsipareigojimų vykdymo atveju, tiek procedūriniu, tiek materialiniu aspektu vertintina kaip nesąžininga ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą atsakovės nenaudai. Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškiai neįvardino ir nepripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų nuostatos, susijusios su tarpininkavimo mokesčio kintamos dalies apskaičiavimu (5.3.2 punktas), tačiau pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės sutartimi sulygtą 655,13 Eur dydžio tarpininkavimo mokestį, o kitą šio reikalavimą dalį atmetė.

31. Nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir rengdamasis nagrinėti bylą, turėjo nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, jeigu teismui buvo neaišku, kaip apskaičiuotas ieškovės prašytas priteisti tarpininkavimo mokestis. Visų pirma, ne teismas, bet ieškovė turi pareigą įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, antra, ieškinio priėmimo stadijoje teismas vertina formalų ieškinio turinio ir formos atititikimą CPK reikalavimams, o ne ieškinio pagrįstumą.

32. Apeliantei argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, pažymėtina, jog teismų praktika yra kintantis dalykas, o esant teismų sukurtų precedentų konkurencijai turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu, atsižvelgiama į precedento sukūrimo laiką, kitus turinčius reikšmės veiksnius, galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.) ir pan. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad jos nurodytose apygardų teismų išnagrinėtose civilinėse bylose buvo kitaip sprendžiamas klausimas dėl tarpininkavimo mokestį nustatančių vartojimo kredito sutarties sąlygų vertinimo, ypač po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 praktika keičiasi ir naujausioje ir aktualiausioje apygardų teismų praktikoje laikomasi šioje nutartyje išdėstytos pazicijos, jog ieškovės prašomas priteisti tarpininkiavimo mokestis savo esme atitinka netesybas (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-625-661/2020, 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-696-656/2020, 2020 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-366-866/2020, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-225-372/2020, 2020 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-318-368/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-494-924/2020, Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-181-459/2020, 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-796/2020, kt.). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose kredito sutarties šalių individualiai neaptartos sutarties sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio dalies, kuri mokama tik netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju, ir ankstesnėje teismų praktikoje buvo kvalifikuojamos kaip netesybos, kurios sutarties sudarymo metu nėra pakankamai aiškios vartotojui, todėl kredito davėjui nepriteisiamos (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1504-565/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1570-275/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1587-232/2018, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1596-794/2018; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-949-852/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1238-730/2019, 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1565-460/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvados, jog priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos.

33. Netenkinus apeliacinio skundo dalies dėl tarpininkavimo mokesčio dalies priteisimo, nėra teisinio pagrindo pakeisti ir ginčijamas sprendimo dalis dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo, kurios priteistos proporcingai ieškovės ieškinio patenkintų reikalavimų daliai.

34. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė neprašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. sausio 28 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.