Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės UAB „Ostana“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2L-15486-945/2016 pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Urbanistikos formatas“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Ostana“ dėl skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

9.2. Atskirajame skunde neneigiama, jog skolininkas ir jo vadovas nepasirūpino UAB „Ostana“ buveinės perregistravimu. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, skolininkas ir jo vadovas taip pat nesirūpina korespondencijos gavimu UAB „Ostana“. Toks aiškiai aplaidus elgesys ir įstatymo numatytų pareigų nevykdymas negali būti laikomas pateisinamu.

9.4. Teigti, jog CPK 431 straipsnio normos yra specialiosios teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, atžvilgiu nėra jokio pagrindo. Atvirkščiai, atsižvelgiant į jau paminėtus buveinės registravimo ir susirašinėjimo su juridiniu asmeniu reikalavimus, teisinį reglamentavimą bei teismų praktikoje išaiškintus CPK 123 straipsnio 2 dalies normų tikslus, turėtų būti laikoma, jog šios CPK 123 straipsnio 2 dalies normos yra specialiosios CPK 431 straipsnio normų atžvilgiu situacijose, kai teismo pranešimas apie teismo įsakymą įteikiamas skolininkui – juridiniam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Byloje sprendžiamas nutarties, kuria atsisakyta tenkinti prašymą dėl termino prieštaravimams dėl priimto teismo įsakymo pateikti atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditorė UAB „Urbanistikos formatas“ CPK XXIII skyriuje nustatyta supaprastinto proceso tvarka kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Tokio supaprastinto proceso dėl teismo įsakymo išdavimo esmė – greitai ir su nedidelėmis kreditoriaus bei teismo sąnaudomis išspręsti situaciją, kai skolininkas negrąžina skolos kreditoriui ir iš esmės ginčo dėl skolos nėra. Teismas, netikrindamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, išduoda kreditoriui teismo įsakymą, kuris įsigalioja, jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimų. Procesas dėl teismo įsakymo priėmimo yra specifinis: teismo įsakymas priimamas vadovaujantis tik vienos šalies pateiktais duomenimis, neskundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka, įsiteisėja per nustatytą 20 dienų terminą skolininkui nepareiškus prieštaravimų.Apeliantė nurodo, kad teismo įsakymas skolininkei turėjo būti įteiktas fiziškai, o vadovautis bendrąja CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatyta norma nebuvo pagrindo. Apeliantės vertinimu, tokią praktiką yra suformavę aukštesnės instancijos teismai (Klaipėdos apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-309-513/2016, Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-771-590/2015 ir kt.). Sutikti su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2016 m. birželio 2 d. priėmė įsakymą, kuriuo iš skolininkės UAB „Ostana“ kreditorei UAB „Urbanistikos formatas, nutarė išieškoti 8 000 Eur skolą, 68 Eur delspinigių, 62 Eur palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. birželio 2 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 46 Eur žyminio mokesčio, 145,20 Eur advokato pagalbai apmokėti. Šis teismo įsakymas kartu su pranešimu, kuriame skolininkei išaiškinta, kad ji turi teisę per 20 dienų nuo pranešimo įteikimo įvykdyti kreditoriaus reikalavimus, sumokėti bylinėjimosi išlaidas ir apie tai raštu pranešti teismui ar per nurodytą terminą raštu pareikšti teismui prieštaravimus dėl kreditoriaus reikalavimų, 2016 m. birželio 3 d. registruota pašto siunta buvo išsiųsta skolininkės UAB „Ostana“ buveinės adresu (duomenys neskelbtini), tačiau grįžo neįteikta su pašto darbuotojo žyma „neatsiėmė pašte“. Teismas iš Juridinių asmenų registro išrašo nustatė, kad skolininkės UAB „Ostana“ vadovas yra T. S., todėl ta pati korespondencija 2016 m. liepos 25 d. persiųsta skolininkės vadovui jo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną pakartotinai procesiniai dokumentai išsiųsti Juridinių asmenų registre nurodytu skolininkės UAB „Ostana“ prieš tai minėtu buveinės adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau abi siuntos vėl grįžo neįteiktos su pašto darbuotojų žymiomis „neatsiėmė pašte“. CPK 431 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai pagal kreditoriaus reikalavimą iškėlus teisme bylą ir priėmus teismo įsakymą paaiškėja, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtą. Ši teismo nutartis atskiruoju skundu neskundžiama. Šioje dalyje numatytu atveju teismas gali panaikinti teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palikti nenagrinėtą tik prieš tai nustatęs kreditoriui terminą patikslinti skolininko gyvenamąją vietą arba atlikti veiksmus, kad teismas galėtų įteikti procesinius dokumentus kitu būdu.CPK 438 straipsnyje nurodyta, kad kreditoriaus pareiškimo ir teismo įsakymo kopijos ir teismo pranešimas skolininkui įteikiami šio Kodekso 123 ir 124 straipsniuose nustatyta tvarka, išskyrus įteikimą kuratoriui ir viešo paskelbimo būdu. Ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 18 d. Tuo tarpu apeliantės nurodytose Klaipėdos ir Vilniaus apygardų teismuose išnagrinėtose bylose teismo įsakymai buvo priimti iki CPK 438 straipsnio pakeitimo. Todėl remtis šiose bylose sukurtais precedentais nėra pagrindo. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma bendroji teisės norma – CPK 123 straipsnio 4 dalis. Tačiau pažymėtina, kad specialioji teisės norma – CPK 438 straipsnis, kuri taikytina teismo įsakymų išdavimo procese, nukreipia būtent į bendrąsias teisės normas – CPK 123 ir 124 straipsnius. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais dėl šių teisės normų netaikymo nagrinėjamoje byloje, nes specialiosios teisės normos, reglamentuojančios teismo įsakymo išdavimą, draudžia teismo įsakymą įteiki tik kuratoriui ir viešo paskelbimo būdu. Pagal CPK 123 straipsnį, juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami šio juridinio asmens vadovui, kitiems juridinių asmenų registre nurodytiems valdymo organų nariams, juridinio asmens atstovams teisme arba raštinės darbuotojui, o kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai aukščiau nurodyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo (CPK 123 straipsnio 4 dalis). Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juridinio asmens buveine laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama nurodant patalpų, kuriose yra buveinė, adresą. Jeigu juridinio asmens buveinė, nurodyta juridinių asmenų registre ar sandoryje, ir jo nuolatinio valdymo organo buvimo vieta nesutampa, tai tretieji asmenys nuolatinio valdymo organo buvimo vietą turi teisę laikyti juridinio asmens buveine (CK 2.49 straipsnio 2 dalis). Visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip (CK 2.49 straipsnio 3 dalis). Taigi, pagal CPK 123 straipsnio 2, 4 dalis juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami juridinio asmens buveinės vietoje. Juridinio asmens verslo vieta laikoma jo buveinė (CK 2.49 straipsnis), kuri apibūdinama nurodant patalpų, kuriose ji yra, adresą ir registruojama Juridinių asmenų registre, taip pat nurodoma juridinio asmens įstatuose bei visuose kituose juridinio asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja turėdamas santykių su kitais subjektais (raštuose, sąskaitose, prekybos dokumentuose ir t. t.) (CK 2.44 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2.47 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2.66 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad juridinio asmens verslo vieta laikoma buveinė, kurios adresas registruojamas Juridinių asmenų registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Virsmas“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-558/2008; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB „Fatwax“, bylos Nr. 3K-3-249/2010).Pagal CK 4.262 straipsnį į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į Lietuvos pašto vokuose nurodytas žymas, kad adresatas „neatsiėmė pašte“ dviejų siuntų, siųstų apeliantės buveinės adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, galima konstatuoti, kad byloje nėra duomenų, jog skolininkė UAB „Ostana“ yra išvykusi iš šio buveinės adreso, todėl daryti išvadą, kad skolininkės buveinės vieta CPK 431 straipsnio 3 dalies prasme yra nežinoma, nėra jokio pagrindo. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad kreditorė UAB „Urbanistikos formatas“ ir skolininkė UAB „Ostana“ 2014 m. sausio 14 d. sudarė Projektavimo darbų sutartį Nr. UF-16-02-P, kurios 12.2 punkte apeliantė UAB „Ostana“ nurodė susirašinėjimo adresą – (duomenys neskelbtini). Už atliktus darbus kreditorė skolininkei išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurias siuntė tuo pačiu sutartyje nurodytu adresu. Kreditorė 2016 m. gegužės 12 d. skolininkei tuo pačiu adresu išsiuntė raštą Nr. UF16/05/12, kuriame priminė apie apmokėjimą už atliktus projektavimo darbus. Byloje nėra duomenų, jog už atliktus darbus apeliantė su kreditoriumi yra atsiskaičiusi, taip pat nėra duomenų, jog apeliantė į kreditorės pretenziją yra atsakiusi. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė kreditoriui nenurodė jokio kito adreso, jeigu buvo nusprendusi susirašinėjimą vykdyti nuolatinio valdymo organo buvimo vietoje arba jeigu pakeitė buveinę. Pastaruoju atveju juridinis asmuo privalo atitinkamai pakeisti steigimo dokumentus ir juos įregistruoti (CK 2.49 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantė pažeidė kooperacijos ir bendradarbiavimo principą, nes kaip verslininkas neįvykdė pareigų visomis galimomis priemonėmis šalinti kliūtis, trukdančias jam vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir informuoti kreditorių apie verslo vietos pasikeitimą. Visi neigiami šių pareigų neįvykdymo padariniai tenka pačiai apeliantei, nes ji, nebendradarbiaudama ir nepranešdama apie savo verslo vietos pasikeitimą, elgėsi nesąžiningai. Apeliantės argumentai, kad kreditorius galėjo patikrinti internete informaciją apie skolininkės vykdomos veiklos adresą, atmestini, kaip nepagrįsti, nes tokios pareigos kreditoriui įstatymas nenumato. Juo labiau, kaip jau buvo minėta prieš tai, apeliantė sudariusi sutartį su kreditoriumi dėl projektavimo darbų atlikimo, pati turėjo pareigą bendradarbiauti ir nurodyti kitą adresą, jeigu pageidavo, kad juo turėjo būti vykdomas susirašinėjimas. Taip pat pažymėtina, kad ne tik du kartus teismo siųsti procesiniai dokumentai nebuvo įteikti skolininkės buveinės adresu, bet ir apeliantės vadovui teismo siųsti procesiniai dokumentai jo gyvenamosios vietos adresu taip pat buvo neįteikti, nes jis neatvyko į paštą jų atsiimti.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas atnaujinti apeliantei terminą prieštaravimams dėl teismo įsakymo pareikšti, procesinės teisės normų nepažeidė, taikė jas tinkamai, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantės buveinės vieta nėra nežinoma, todėl taikyti trūkumų šalinimo institutą šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, prieš tai minėti apeliantės veiksmai/neveikimas laikytini nesąžiningais, nes ji sudariusi su kreditoriumi sutartį, su juo vėliau nebendradarbiavo, į kreditoriaus raštus nereagavo, elgėsi pasyviai. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog keisti ar naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.