Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių kalėjimo viršininko 2024 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. SN-22-1128 ir Tarnybos 2024 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 2S-2530, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas leisti jam įsigyti, turėti ir naudotis garso grotuvu su prie jo esančiais priedais muzikos (garso) terapijai vykdyti, teisėtumo ir pagrįstumo, Tarnybos įpareigojimo leisti pareiškėjui įsigyti, turėti ir naudotis garso grotuvu su prie jo esančiais priedais, muzikos (garso) terapijai vykdyti, bei neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

45. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad įkalinimo įstaiga pagrįstai neleido pareiškėjui įsigyti ir turėti garso grotuvą su priedais, kadangi teisės aktai nenumato teisės nuteistiesiems turėti tokio įrenginio be įstaigos vadovo leidimo, jog ginčijami Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 priimti tinkamai išnagrinėjus pareiškėjo prašyme ir skunde nurodytus argumentus, atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, o tai, kad jame nėra nurodytas Sprendimo Nr. 1 teisinis pagrindas, kuris buvo nurodytas Sprendime Nr. 2 neapribojo pareiškėjo galimybių suprasti jo priėmimo motyvų bei jo teisės į gynybą. Taip pat nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

46. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjui gydytojo rekomenduotą gydymą (šviesos ir muzikos (garso) terapiją), netinkamai taikė teisės normas, nebuvo pakankamai aktyvus ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies prasme, todėl priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikintinas.

47. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, taip pat tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta. Įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017; 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-533-492/2023).

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų teisiniu įvertinimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių ir argumentų, sudarančių pagrindą kitaip vertinti faktines aplinkybes nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

52. Pažymėtina, kad Taisyklių 42 punkte nustatyti suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiami įsigyti ir turėti asmeniniai daiktai, jų kiekis ir bendra masė, tarp kurių pareiškėjo nurodytas garso grotuvas, su prie jo esančiais priedais, nėra numatytas. Paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems, be kita ko, leidžiama turėti kišeninį radijo imtuvą arba MP3 grotuvą (Taisyklių 42.4.3 p.).

54. Vertindama pareiškėjo nusiskundimus, kad Pravieniškių kalėjimo viršininkas, priimdamas Sprendimą Nr. 1 neatsižvelgė į 2024 m. balandžio 15 d. gydytojo rekomendaciją atnaujinti šviesos ir muzikos (garso) terapiją pareiškėjui bei leisti naudotis garso grotuvu su prie jo esančiais priedais, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Taisyklių 42 ir 42.4.3 punktais, atsižvelgdamas į tai, kad paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiama turėti kišeninį radijo imtuvą arba MP3 grotuvą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti jam įtvirtinta teise turėti kišeninį (nešiojamąjį) radijo imtuvą arba MP3 grotuvą ir klausytis jo pageidaujamų garso įrašų atsižvelgiant į gydytojų rekomendacijas.

55. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad gydytojos (duomenys neskelbtini) 2024 m. kovo 15 d. rekomenduojama atnaujinti šviesos ir muzikos (garso) terapija, siekiant nerimo lygio mažinimo, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, gali būti įgyvendinama Taisyklių 42.4.3 punkte numatyta teise įsigyti ir turėti kišeninį (nešiojamąjį) radijo imtuvą arba MP3 grotuvą, kuris iš esmės yra panašaus pobūdžio (atlieka iš esmės analogiškas funkcijas) kaip garso grotuvas su priedais. Dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad jam siūlomas įsigyti kišeninis radijo imtuvas yra netinkama garso terapijai vykdyti priemonė, kadangi jis neturi tokių funkcijų ir garso galios, kurias turi garso grotuvas, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys įrodymai (gydytojos rekomendacija) patvirtina, jog gydytojas rekomendavo pareiškėjui atnaujinti muzikos (garso) terapiją ir naudotis garso grotuvu su priedais, tačiau pagal teisinį reguliavimą paprastajai grupei priskirtas pareiškėjas įkalinimo įstaigoje gydytojo rekomenduotą medicinos priemonę gali turėti tik rašytiniu laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus įgalioto pareigūno leidimu įsigyti ir / ar turėti tokią medicininę priemonę. Todėl pareiškėjo argumentai aptariamu klausimu vertintini kaip deklaratyvūs ir subjektyvūs, nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

56. Taip pat, atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad viešojo administravimo institucijos, spręsdamos dėl gydymo priemonių, turi remtis medicininėmis išvadomis ir, esant neaiškumams, kreiptis į specialistus, o ne interpretuoti rekomendacijas ir jų įgyvendinimą (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2312-968/2021).

57. Tarnybos priimtas Sprendimas Nr. 2 grindžiamas Taisyklių 42 punktu, nustatančiu laisvės atėmimo vietos įtaigoje nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų sąrašą, jame konstatuojama, jog garso grotuvas su priedais nėra medicinos priemonė, o elektros prietaisas, atkreipiamas dėmesys, kad nei pareiškėjui išduotoje 2024 m. balandžio 15 d. medicininėje pažymoje, nei jo prašyme, taip pat skunde nėra nurodyti grotuvo priedai, kurie pareiškėjui, jo teigimu, yra būtini. Taip pat primenama, kad Sprendime Nr. 1 nurodyta, jog pareiškėjas turi galimybę įsigyti radijo imtuvą, per kurį taip pat galėtų klausytis muzikos, be to, pareiškėjas gali kreiptis į Pravieniškių kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistę, kuri organizuoja nuteistiesiems muzikinius užsiėmimus, skirtus pagerinti nuteistųjų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę. Informuojama, kad Pravieniškių kalėjimo viršininkas savo kompetencijos ribose įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjui atsakymą, kuriame paaiškino, kodėl jam neleidžiama įsigyti ir naudoti grotuvo su priedais.

58. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių kalėjimo viršininkas Sprendimu Nr. 1 pagrįstai nurodė, jog šviesos ir muzikos terapija yra gydymo metodas, todėl šią terapiją turi atlikti kvalifikuotas specialistas. Esant šalutinio poveikio rizikai, Pravieniškių kalėjimo administracija, saugodama kiekvieno nuteistojo gyvybę ir sveikatą, negali leisi pareiškėjui užsiimti savigyda, kad nepakenktų pats sau. Kaip alternatyvą pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į Pravieniškių kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistę, kuri organizuoja nuteistiesiems muzikinius užsiėmimus skirtus pagerinti nuteistųjų (duomenys neskelbtini) sveikatos būklę bei nurodyta, jog pareiškėjas turi galimybę įsigyti radijo imtuvą, per kurį jis taip pat galėtų klausytis muzikos. Atitinkamai, Tarnyba, ikiteismine tvarka nagrinėdama pareiškėjo skundą dėl Sprendimo Nr. 1, ginčijamame Sprendime Nr. 2 pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, o Pravieniškių kalėjimo viršininkas savo kompetencijos ribose įvykdė pareigą ir pateikė pareiškėjui išsamų atsakymą, paaiškindamas, kodėl jam neleidžiama įsigyti ir naudoti grotuvo su priedais.

59. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ginčijami Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

60. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą leisti jam medicininiais tikslais įsigyti, turėti ir naudotis garso grotuvu su prie jo esančiais priedais, muzikos (garso) terapijai vykdyti, siekiant nerimo lygio mažinimo, yra išvestinis iš reikalavimų panaikinti ginčijamus Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2, todėl teismas netenkinęs pagrindinio reikalavimo, pagrįstai netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus.

61. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos priteisimo, pažymi, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-745-552/2025; kt.).

62. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Viešojo administravimo subjekto (jo darbuotojų) kaltė nėra viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų.

63. Nagrinėjamu atveju nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

64. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemia kitokio faktinių aplinkybių vertinimo ir neturi teisinės reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

65. Apibendrindama aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.