Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-07-18 · Civilinė byla Nr. 2S-1091-585/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-18
Bylos Nr.
2S-1091-585/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-23504-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Zelianka
Pareiškėjas
J. A.
Ieškovas
N. G.
Atsakovas
J. A.
Trečiasis asmuo
K. D., D. A. D.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-1091-585/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23504-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.4.2.7; 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2019 m. liepos 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos J. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2765-294/2014 pagal ieškovės N. G. ieškinį atsakovui J. A. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys byloje – K. D., D. A. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014 tenkino ieškovės N. G. ieškinį ir įpareigojo atsakovą J. A. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą ir įpareigojo sutvarkyti bendrojo naudojimo teritoriją. Pareiškėja prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014 ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą. Nurodė, jog yra atsakovo sutuoktinė. Šioje civilinėje byloje jai nebuvo suteikta galimybė pasisakyti, todėl buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir įstatymo saugomi interesai. Pareiškėja dviejose civilinėse bylose Nr. 2A-1028-450/2018 ir Nr. 2VP-6446-807/2018 patyrė finansinių nuostolių. Nurodytose bylose teismai rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014 nustatytomis aplinkybėmis. Tuo tarpu pareiškėja neturėjo galimybės šio sprendimo ginčyti ar pasisakyti dėl bylos esmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjos J. A. prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014, priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, jog pareiškėja apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą sužinojo, kai buvo nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-8087-987/2017. Sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8087-987/2017 priimtas ir paskelbtas 2017 m. liepos 31 d. priimant šį sprendimą buvo remtasi prejudicinę reikšmę turinčiais faktais, nustatytais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendime. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja apie priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d sprendimą turėjo vėliausiai sužinoti 2017 m. liepos 31 d., todėl pareiškėja dėl proceso atnaujinimo turėjo kreiptis iki 2017 m. spalio 31 d. Teismas pripažino, kad pareiškėja praleido trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu pasisakė ar nusprendė dėl pareiškėjos materialiųjų teisių ar pareigų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendime nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos teisių ir pareigų, o šio sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigojimas yra aiškiai suformuluotas pareiškėjos sutuoktiniui. Pareiškėjos argumentai, jog teismo sprendimo pagrindu neteisėtai buvo pašalinti jai priklausantys daiktai, savaime nereiškia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu pasisakė ir nusprendė dėl pareiškėjos teisių ar pareigų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3. Pareiškėja J. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Prašymo teikimo metu nebuvo praleistas nustatytas 3 mėnesių terminas, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais pagrindais, reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą.

3.2. Teismas neakcentavo aplinkybių, dėl kurių prašoma atnaujinti civilinę bylą. Pareiškėja patyrė nuostolius dviejuose civilinėse bylose: Nr. 2A-1028-450/2018 ir Nr. 2VP-6446-807/2018, kuriose teismų priimtose nutartyse remiamasi civiline byla Nr. 2-2762-294/2014.

3.3. Nagrinėjamoje byloje žemės sklypas ir dalis pastatų priklauso pareiškėjai ir atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu buvo nuspręsta dėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio daiktų jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje.

3.4. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus, jog nėra duomenų, jog nekilnojamasis turtas priklauso dalinės nuosavybės teise ir N. G.. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis pareiškėja su atsakovu ir N. G. nėra žemės sklypo bendrasavininkai, nes jiems priklauso 2 savarankiški skirtingi žemės sklypai.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo N. G. atsiliepimu nesutinka su atskiruoju skundu, prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą turėjo vėliausiai sužinoti 2017 m. liepos 31 d. Todėl pareiškėja praleido trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

4.2. Teismas aiškiai ir pagrįstai nurodė, jog prašomoje atnaujinti byloje nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos teisių ir pareigų, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigojimas yra aiškiai suformuluotas pareiškėjos sutuoktiniui.

5. Suinteresuotas asmuo J. A. atsiliepimu į pareiškėjos J. A. atskirąjį skundą sutinka su skundu, prašo jį tenkinti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Teismas iš esmės privalėjo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti, kokias realias pasekmes pareiškėjai sukelia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimas, o ne tiesiog konstatuoti, kaip teismo rezoliucinė dalis yra suformuluota.

5.2. Pareiškėja privalėjo būti įtraukta į bylą, kaip žemės sklypo savininkė, nes ji naudoja žemės sklypą ir laiko jame įvairius jai priklausančius daiktus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu nėra tiksliai nurodyta, ar daiktų žemės sklype negali laikyti ir pareiškėja.

5.3. Baudos už daiktų laikymą yra skiriamos atsakovui, nors daiktus žemės sklype laiko ir pareiškėja.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

8. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas dažniausiai taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-611/2018).

9. Proceso atnaujinimas civilinio proceso teisėje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Proceso atnaujinimo institutas leidžia užtikrinti, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismo sprendimai tais atvejais, kai teismo padarytų fakto ar teisės klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine ar kasacine tvarka. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose, pažymėjo, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą gali būti peržiūrėti tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant ne formaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas, priimtas byloje Sypchenko v. Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas, priimtas byloje Volkov v. Rusija (pareiškimo Nr. 8564/02)). Taigi spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo, teismas neturi vadovautis vien formaliais argumentais, o privalo remtis teisės normose įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalis, Civilinio kodekso 1.5 straipsnis).

Dėl termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

10. Pagal Civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus.

11. Skundžiama nutartimi nustatyta, kad apeliantė apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą sužinojo, kai buvo nagrinėjama Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-8087-987/2017. Apeliantė nurodė, jog su sutuoktiniu kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, prašydami priteisti iš N. G. ir antstolės Astos Stanišauskaitės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kadangi atsakovės iš žemės sklypo, adresu (duomenys nekelbtini), pašalino pareiškėjai ir jos sutuoktiniui priklausančius daiktus. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8087-987/2017 priimtas ir paskelbtas 2017 m. liepos 31 d. Teismas, priimdamas 2017 m. liepos 31 d. sprendimą, rėmėsi prejudicinę reikšmę turinčiais faktais, nustatytais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendime. Įvertindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog apeliantė vėliausiai apie priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d sprendimą turėjo sužinoti 2017 m. liepos 31 d. todėl dėl proceso atnaujinimo turėjo kreiptis iki 2017 m. spalio 31 d. Apeliantė prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė 2019 m. vasario 18 d., todėl praleido Civilinio proceso kodekso 368 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tuo rėmėsi, atsisakydamas tenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo.

12. Civilinio proceso kodekso 365 straipsnio 1 dalis nustato, jog bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Prašymus atnaujinti procesą gali paduoti šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys gali paduoti prašymus atnaujinti procesą tik Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytais pagrindais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, atnaujinant procesą Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, būtina nustatyti ne tik tai, jog asmuo be pakankamo pagrindo nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą ir jame nedalyvavo, bet ir tai, kad sprendimu teismas nusprendė dėl jo teisių ar įstatymų saugomų interesų (Civilinio proceso kodekso 365 straipsnio 1 dalis). Prašyme atnaujinti procesą nepakanka nurodyti vien procesinio pobūdžio aplinkybes, pareiškėjas turi nurodyti materialiąja teisės norma pagrįstą teisę ar įstatymo saugomą interesą, kurie pažeisti, jo neįtraukus į procesą, taip pat pateikti įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo dalyvavimo įtaką šalių susiklosčiusiems materialiesiems teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Swedbank“ prašymą atnaujinti procesą, bylos Nr. 3K-3-42/2010; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. K. prašymą, bylos Nr. 3K-3-181/2014; kt.).

13. Apeliantė, prašydama atnaujinti procesą Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad teismas, priimdamas 2014 m. vasario 19 d. sprendimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus pareiškėjos sutuoktiniui pasisakė ar nusprendė dėl jos materialiųjų teisių ar pareigų. Byloje esantys įrodymai patvirtina nustatytas aplinkybes, kad N. G. priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklauso atsakovui (30/100 dalis) ir ieškovei (1/3 dalis). Teismui nustačius, kad J. A. netinkamai sandėliuoja ginčo žemės sklype daiktus prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kairės pusės, kuri priklauso ieškovei, 2014 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą dėl įpareigojimo per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teisė priklausančios teritorijos, esančios aplink gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), metalinį garažą, metalo laužą, medinius krovinių padėklus, smėlio krūvą ir įpareigoti sutvarkyti bendrojo naudojimo teritoriją, neįvykdžius teismo sprendimo leisti ieškovei tai padaryti ieškovei atsakovo lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014, nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos J. A. teisių ir pareigų, o 2014 m. vasario 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje įpareigojimas yra aiškiai suformuluotas pareiškėjos sutuoktiniui J. A.. Todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu sprendė dėl jos teisių ir pareigų.

14. Pareiškėjos argumentai, jog teismo sprendimo pagrindu neteisėtai buvo pašalinti jai priklausantys daiktai, savaime nereiškia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2762294/2014, pasisakė ir nusprendė dėl pareiškėjos teisių ar pareigų. Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis numato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2762-294/2014, išsprendė klausimą dėl pareiškėjai priklausančių daiktų pašalinimo iš žemės sklypo teritorijos.

15. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

16. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pritaikė proceso įstatymo normas, o pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl ji paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

17. Remiantis Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Suinteresuotas asmuo N. G. byloje pateikė įrodymus, jog apeliacinėje instancijoje patyrė 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas yra atmestas, iš apeliantės suinteresuoto asmens naudai priteistina 400,00 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės J. A. 400,00 Eur suinteresuoto asmens N. G. naudai jos apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjas Vytautas Zelianka