- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-31
- Bylos Nr.
- e2A-171-330/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00765-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Dalia Kačinskienė, Tomas Venckus
- Ieškovas
- viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros
- Atsakovas
- P. B., viešajai įstaigai Pasaulio lietuvių praktikos
- Kategorijos
- 2.6.10.2.1Neteisėta veika
- 2.8.1.2Nesąžininga konkurencija
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro ieškinį atsakovams P. B. ir viešajai įstaigai Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrui dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės paslapties įgijimo ir atskleidimo bei nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė solidariai iš atsakovų P. B. ir viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centro priteisti 2 446 430 Eur žalos atlyginimą.
2. Ieškovė – buvusi nevyriausybinė visuomeninė organizacija 1997 m. spalio 24 d. buvo perregistruota į viešąją įstaigą, kurios dalininkais liko keturi asmenys – V. K., J. J., A. A. ir P. B.. Ieškovė vykdė visuomeninę veiklą, taip pat užsiėmė komercine veikla – organizavo studijų, darbo bei pažintines kelionių programas užsienyje (Work & Travel ir kt.). Šių programų organizavimas buvo pagrindinis įstaigos pajamų šaltinis, leidžiantis jai vykdyti kitas (visuomenines) veiklas, negeneruojančias pajamų. Atsakovas P. B. 1996 m. vasario 2 d. buvo priimtas dirbti pas ieškovę kultūrinių mainų jaunimui programų vadovu, nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jis dirbo programų direktoriumi, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 7 d., t. y. iki atleidimo iš darbo dienos – programų vadovu. Visą tą laiką atsakovo darbo funkcijos nesikeitė, jis buvo atsakingas už mainų programų organizavimą, sutarčių su užsienio partneriais ir programų kandidatais pasirašymą. Ieškovė nurodė, kad atsakovas P. B. 2016 m. birželio 29 d. įsteigė atsakovę VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrą. Atsakovas į savo įsteigtą įstaigą perkėlė mainų ir praktikos užsienyje programų vykdymą, į naują įstaigą perėjo dirbti visi ieškovės darbuotojai, todėl ieškovės galimybės sudaryti naujas sutartis 2017 metų sezonui buvo iš esmės apribotos arba net panaikintos. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas P. B. nesąžiningai pasinaudojo jam žinoma visa ieškovės konfidencialia informacija, sudariusia sąlygas atsakovei VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrui, veikusiam tose pačiose patalpose, kuriose veikė ir ieškovė, perimti ieškovės ūkinę komercinę veiklą, siūlyti klientams analogiškas paslaugas, dirbti su tais pačiais užsienio partneriais. Ieškovės vertinimu, atsakovai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, todėl privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmų ji 2017–2018 metais ir per 2019 metų pirmąjį pusmetį patyrė 2 446 430 Eur nuostolių negautų pajamų forma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-1417-894/2018 pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centrui dėl neteisėto darbo santykių nutraukimo, nurodytomis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis. Kitoje byloje nustatyta, jog VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras atleido iš darbo darbuotojas, dirbusias studijų, darbo bei pažintinių kelionių programų užsienyje (Work & Travel ir kt.), taip pat praktikos užsienyje programų koordinatorėmis, kai 2016 m. birželio 12 d. paskelbė, kad nebeteiks paslaugų pagal programą „Work and travel USA“ ir kitų su šia programa susijusių paslaugų. Atsakovė VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras buvo įsteigta po nurodytų ieškovės veiksmų.
5. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė teiginių, jog atsakovai nesąžiningai konkuravo su ieškove. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad 2015 m. rugsėjo 3 d. vykusio ieškovės visuotinio dalininkų susirinkimo metu buvo nuspręsta ,,atskirti veiklų apskaitą per atskiras sąskaitas ir papildomai buhalteriškai vesti veiklų rodiklių apskaitą“, o 2015 m. gruodžio 10 d. vykusiame visuotiniame dalininkų susirinkime buvo svarstomos ieškovės veiklos efektyvinimo alternatyvos, jos skaidymo į kelias atskiras įstaigas galimybės, buvo žodžiu pritarta svarstytai idėjai skaidyti ieškovės vykdomas veiklas, todėl atsakovas P. B. po to įsteigė naują viešąją įstaigą. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad tuo atveju, jei susitarimas tarp ieškovės dalininkų dėl veiklų atskyrimo ir darbuotojų perėjimo dirbti į kitą įstaigą nebūtų buvęs sudarytas, ieškovė nebūtų atleidusi darbuotojų arba būtų įdarbinusi naujus darbuotojus į programų koordinatorių pareigas. Nuo darbuotojų atleidimo iki ieškinio teisme pareiškimo praėjo beveik trejų metų laikotarpis, tačiau byloje nėra įrodymų, jog ieškovė būtų atlikusi veiksmus, susijusius su naujų darbuotojų paieška, įdarbinimu bei apmokymu dirbti programų koordinatorių darbą. Teismo vertinimu, 2016 metų spalio–lapkričio mėn. tarp atsakovo P. B. ir ieškovės sudaryti susitarimai, atidalijant telefonų bei interneto abonentus, patalpas ir kitą inventorių, patvirtina atsakovų nurodomą faktą, kad ir ieškovei, ir visiems jos dalininkams neabejotinai buvo žinoma aplinkybė apie atsakovo P. B. veiksmus įsteigiant atsakovę VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrą, taip pat ir tai, jog atsakovas P. B. neteisėtai neužvaldė programos „Dirbk ir keliauk JAV“ („Work and travel USA“) ir kitos lydinčiųjų paslaugų veiklos, nes šalys bendru sutarimu nuosekliai vykdė visuotiniame dalininkų susirinkime išreikštą dalininkų pritarimą ieškovės veiklų atskyrimui. Teismas nusprendė, kad atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centro ieškovė nevertino kaip savo konkurentės, nes nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2019 m. spalio 24 d. elektroniniu paštu į atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centro darbuotojų el. pašto dėžutes persiuntė didelį skaičių (iš viso 200 unikalių el. laiškų) gautų interesantų (potencialių klientų) užklausų dėl dalyvavimo „Work and travel USA“ programoje, dėl mokesčių susigrąžinimo, t. y. dėl paslaugų, kurių ieškovė nebeteikė nuo 2016 m. birželio 12 d. Paskutinis toks 2019 m. spalio 24 d. gautas elektroninis laiškas atsakovei VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrui iš ieškovės buvo išsiųstas jau šios bylos nagrinėjimo metu.
6. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės teiginius, kad nebuvo jokio žodinio ieškovės dalininkų susitarimo dėl dalies veiklos perkėlimo į atsakovę. Tokios nuostatos teismas laikėsi remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2017 m. vasario 20 d. nutarimu, kuriame nurodyta, jog ieškovės dalininkai ne tik priiminėjo oficialius sprendimus, bet atskirais klausimais ir žodžiu susitardavo. Dėl ieškovės veiklos Klaipėdos ir Šiaulių miestuose nutraukimo 2016 m. birželio mėn. dalininkai susirinkime oficialaus sprendimo taip pat nepriėmė, tai buvo padaryta žodiniu jų sutarimu. Teismo vertinimu, faktą, kad ir ieškovės direktorius V. K. veikė vadovaudamasis dalininkų žodiniu susitarimu, patvirtina ta aplinkybė, jog V. K. 2018 m. gruodžio 31 d. įsteigiant naują juridinį asmenį – VšĮ Pasaulių lietuvių centrą, į kurį faktiškai buvo perkelta ieškovės veikla, nebuvo sušauktas ieškovės dalininkų susirinkimas.
7. Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovė nepagrindė teiginių, susijusių su konfidencialios ir (ar) ieškovės komercinę paslaptį sudarančios informacijos pasisavinimu, nes nepateikta įrodymų, jog tokia informacija būtų slapta, saugoma tam numatytomis specialiomis priemonėmis, turėtų konkrečią didelę vertę ir kt. Teismas sutiko su atsakovų paaiškinimu, kad norint atstovauti JAV programų organizacijoms – rengėjoms (atrenkant kandidatus programoms Lietuvoje), nereikia jokios iš anksto sukauptos konfidencialios, neprieinamos ir komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Visa darbui šioje srityje aktuali informacija yra pateikta viešai prieinamoje JAV Valstybės departamento interneto svetainėje, bet kuris užsienio partneris gali teikti paraišką ir bendradarbiauti su bet kuria JAV programos organizacija – rengėja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
9. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovės dalininkai būtų sutikę su naujos įstaigos įkūrimu ir veiklos perkėlimu. Priešingai nei nurodė teismas, ieškovės dalininkai jokių žodinių sprendimų nepriiminėjo ir nevykdė. Ieškovės veiklos reorganizavimas buvo atliktas pažeidžiant reorganizavimą reguliuojančias teisės normas, todėl yra neteisėtas.
9.2. Ieškovės veikla buvo sustabdyta ne dėl jos dalininkų sprendimo stabdyti veiklą, o dėl neteisėtų atsakovo P. B. veiksmų, kuris neorganizavo mainų programų sutarčių pasirašymo. Ieškovės veiklos atnaujinimas tapo neįmanomas būtent dėl atsakovų vykdyto ieškovės darbuotojų perviliojimo, nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o netekus pajamų ieškovės veiklos atgaivinimas tapo negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Teismas vadovavosi tik atsakovo P. B. paaiškinimais, tačiau neįvertino kitos šalies paaiškinimų ir liudytojų parodymų, kitų į bylą pateiktų duomenų.
9.4. Ieškovė, sudarydama sutartis su atsakovais dėl įrangos priežiūros, inventoriaus perėmimo, siekė sumažinti patiriamus nuostolius, tačiau tai nereiškia fakto, kad ieškovės dalininkai buvo priėmę sprendimą dėl įstaigos veiklos reorganizavimo.
Žemesnės instancijos teismas
9.5. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovas P. B. neteisėtai naudojosi ieškovės internetiniu puslapiu, nukreipdamas asmenis (interesantus) į atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centro internetinį puslapį.
9.6. Priešingai nei nurodė teismas, kitoje civilinėje byloje priimtame Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendime nebuvo pasisakyta dėl ieškovės veiklos reorganizavimo teisėtumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ieškovės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 18 d. nutarties, priimtos apeliacine tvarka tikrinant paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, pasisakė dėl nekonkuravimo pažeidimo.
9.7. Teismas nevertino atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centro nesąžiningų veiksmų konkuruojant su ieškove. Atsakovė sėkmingai perėmė ieškovės veiklą ir vykdo ją iki šiol.
Atsiliepimas
10. Atsakovai P. B. ir VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centras atsiliepime prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą.
11. Atsiliepime atsakovai išdėstė tokius esminius atsikirtimus į skundą:
11.1. Daugelis su nagrinėjamu ginču susijusių faktinių aplinkybių, kurias byloje mėgina įrodyti ieškovė, jau yra konstatuotos įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir turi prejudicinę galią.
11.2. Ieškovė neprieštaravo dalininko V. K. įsteigtai kitai naujai įstaigai, kuri, bendru dalininkų susitarimu, vykdo ieškovės veiklas, nors susitarimas taip pat buvo priimtas žodžiu. Tiek ieškovė, tiek jos dalininkai, žinodami apie atsakovų vykdomą veiklą, net trejus metus nesiėmė jokių veiksmų. Byloje atsakovų nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad dalininkų žodiniai susitarimai buvo normali ir įprasta ieškovės valdymo praktika.
11.3. Ieškovė, norėdama tęsti kultūrinių mainų programų veiklą 2017 metais, dar 2016 m. turėjo organizuoti naujų sutarčių su JAV programų rengėjais pasirašymą. Tačiau tokių sutarčių nebuvo pasirašyta, o tai patvirtina, kad tokiu būdu buvo įgyvendinamas ieškovės dalininkų susitarimas dėl veiklų skaidymo.
11.4. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad jos vykdyta veikla buvo pelninga, tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai – ieškovės veikla nuo 2004 iki 2015 metų (įskaitytinai) buvo stabiliai nuostolinga, tuo laikotarpiu negauta jokio grynojo pelno.
Šalies argumentai
11.5. Ieškovė nurodo tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad ieškovei 2016 m. spalio 17 d. atleidus iš darbo programų koordinatores, jos veikla esą buvo suparalyžiuota. Ieškovei nusprendus uždaryti Klaipėdos ir Šiaulių biurus bei atleisti ten dirbusias darbuotojas, sustabdžius paslaugų pagal programą „Work and travel USA“ ir kitų su šia programa susijusių paslaugų teikimą, darbuotojai nebeturėjo darbo. Ieškovė byloje neįrodinėjo, kad dėjo pastangas atnaujinti veiklą, organizavo sutarčių sudarymą su JAV partneriais kitiems sezonams, kad ieškojo naujų darbuotojų. Ieškovės teiginiai, jog ji neturėjo realių galimybių net pasamdyti naujų darbuotojų, juos apmokyti ir toliau tęsti veiklą, yra visiškai nepagrįsti.
11.6. Pati ieškovė, vykdydama dalininkų susitarimą atskirti ieškovės veiklas, siuntė atsakovei gaunamas potencialių klientų užklausas dėl paslaugų, kurių ji nebeteikė.
11.7. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas P. B. naujai įsteigtai įstaigai būtų atskleidęs ieškovės sukauptą, protingomis pastangomis saugomą, komercinę vertę turinčią informaciją apie konkrečius asmenis – nuolatinius ieškovės klientus ir partnerius.
11.8. Ieškovė ir atsakovė vykdė skirtingas veiklas, turėjo skirtingus klientus, todėl šios įstaigos apskritai niekada viena su kita nekonkuravo, nesąžiningos konkurencijos veiksmai ieškovės atžvilgiu objektyviai negalėjo būti atlikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
13. Ginčas byloje kilo dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuo pagrindu pareikštą ieškinį kaip neįrodytą. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino jos nurodytų faktų, liudytojų parodymų, rėmėsi tik atsakovų teiginiais ir jų pateiktais įrodymais, todėl neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas, jog atsakovai neteisėtų veiksmų neatliko.
Dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo ir įrodymų vertinimo byloje
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, ieškovės apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).
15. Šiuo atveju reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, susiję su įrodinėjimu bei įrodymų vertinimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 ir kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010 ir kt.). Ne kartą buvo pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).
16. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų šalių argumentų ir, atsižvelgdamas į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, konstatavo, kad apeliantė neįrodė teiginių, jog atsakovai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pasisavino ieškovės konfidencialią ir komercinę paslaptį turinčią informaciją bei tokiu būdu padarė žalą ieškovei. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė išreiškia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių turi daryti vertindamas įrodymų visetą. Akcentuotina tai, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė, teigdama, kad ji patyrė nuostolių dėl atsakovų – buvusio ieškovės darbuotojo P. B. ir VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centro – vykdytų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto ieškovės komercinę paslaptį sudarančios informacijos įgijimo ir jos panaudojimo, privalo įrodyti atsakovų bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), kaltę (CK 6.248 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis) ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis). Nustatant civilinės atsakomybės sąlygas vadovaujamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinės atsakomybės taikymo bylose taisykle: ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus apeliantei, nesudaro pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo netinkamo įrodinėjimo taisyklių taikymo ar įrodymų vertinimo požymių ar faktų buvimo.
18. Kaip jau minėta, teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas procesinį sprendimą, savo išvadas grindžia įvertinęs įrodymų visumą, todėl tai, kad skundžiamame sprendime teismas konkrečiai neįvardijo kiekvieno byloje esančio įrodymo ar nepaminėjo konkretaus liudytojo parodymų, nereiškia, kad jų apskritai neįvertino ir į juos neatsižvelgė.
19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esančių įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, jog ieškovės dalininkai buvo sutarę skaidyti ieškovės vykdomas veiklas, dalį jų leidžiant perkelti į kitą (naują) įstaigą. Apeliantės teigimu, tokio susitarimo tarp dalininkų nebuvo, dalininkų susirinkimų protokolų turinys patvirtina, kad jokio su tuo susijusio sprendimo ar susitarimo nėra užfiksuota, tokio pobūdžio rašytinio dokumento byloje nėra pateikta, o žodinių sprendimų ieškovės dalininkai nepriiminėjo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės teiginiais. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindas, nuoseklūs tiek ieškovės ir jos dalininkų, tiek atsakovų veiksmai leidžia pripažinti labiau tikėtina atsakovų išdėstytą poziciją, kad atsakovas P. B. naują viešąją įstaigą (byloje – atsakovę) įsteigė su ieškovės dalininkų žinia ir sutikimu. Tai iš esmės patvirtina tiek ieškovės dalininkų 2015 m. rugsėjo 3 d. susirinkimo protokolas, kuriame nutarta atskirti veiklų apskaitą, tiek faktas, kad oficialiame ieškovės interneto svetainės puslapyje buvo paskelbta informacija, jog nuo 2016 m. birželio 12 d. ieškovė nebeteiks paslaugų pagal anksčiau vykdytas programas „Programos JAV“, „Dirbk ir keliauk JAV“, „Stažuotės/praktika JAV“, „Studijų programos JAV“, „Dirbote užsienyje – susigrąžinkite mokesčius“. Apeliantė nenurodo ir iš esmės niekaip nepaaiškina, kodėl buvo paskelbta tokia informacija dėl ieškovės veiklos pokyčių nuo konkrečios datos, jeigu, ieškovės teigimu, atsakovas P. B. be ieškovės (jos dalininkų) žinios, savavališkai ar slapčia buvo nusprendęs steigti naują įstaigą, kurioje numatė imtis kai kurių ieškovės vykdytų veiklų. Apeliantės deklaratyvaus pobūdžio aiškinimą, kad ieškovės veikla buvo sutrikdyta ir nebegalėjo būti vykdoma būtent dėl atsakovo P. B. neteisėtų veiksmų perviliojus į jo įsteigtą naują įstaigą ieškovės darbuotojus, dėl kurių (darbuotojų) stokos ieškovė esą nebegalėjo toliau teikti minėtų paslaugų, paneigia ieškovės darbuotojų atleidimo data – prašymus atleisti iš darbo pas ieškovę jie pateikė tik 2016 m. spalio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams nuo ieškovės paskelbtos informacijos apie tai, kad ji nebeteiks dalies paslaugų. Apeliantė argumentuoja, kad nepaisant pasikeitusio atsakovo P. B. pareigų pavadinimo, jis privalėjo pasirašinėti naujas ieškovės sutartis ir atlikti paruošiamuosius darbus tolimesnės veiklos vykdymui bei paslaugų teikimui. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų atlikusi kokius nors veiksmus ir imtųsi priemonių tariamai netinkamam P. B. ar kitų darbuotojų pareigų bei funkcijų vykdymui užkardyti, darbuotojų išėjimui iš darbo išvengti ir pan.
20. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ieškovės teiginius, kad žodiniai ieškovės dalininkų susitarimai nebūdavo sudaromi ir sprendimai žodžiu nepriimami, paneigia Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2017 m. vasario 20 d. nutarimo (medžiagos Nr. M-6-03-00130-16) turinys, iš kurio matyti, kad apeliantės dalininkai ne tik priiminėjo oficialius sprendimus, bet atskirais klausimais sutardavo žodžiu. Nurodytiems apeliantės teiginiams prieštarauja ir faktas, kad pačios ieškovės vadovas ir dalininkas V. K. 2018 m. gruodžio 31 d. įsteigė naują juridinį asmenį – VšĮ Pasaulių lietuvių centrą, nors ieškovės dalininkų susirinkimas nebuvo šaukiamas ir rašytinis susitarimas tokiu klausimu nebuvo priimtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad byloje nepateiktas raštiškai formalizuotas ieškovės dalininkų susitarimas dėl ieškovės veiklos dalies perkėlimo į kitą (naujai steigiamą) juridinį asmenį galimybės, nereiškia, jog vienas iš ieškovės dalininkų atsakovas P. B. veikė neteisėtai. Pastebėtina, kad apeliantės citavimas viešųjų įstaigų reorganizavimą reguliuojančių teisės aktų reikalavimų nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, nes ieškovės veiklos reorganizavimo (ne)teisėtumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, 2016 metų spalio–lapkričio mėn. atsakovo P. B. ir ieškovės sudaryti susitarimai dėl telefonų bei interneto abonentų, organizacinės technikos ir kito inventoriaus, patalpų atidalijimo tarp dviejų įstaigų nepatvirtina ieškovės dalininkų sutarimo ar sutikimo dėl kitos viešosios įstaigos steigimo. Visgi, tokios aplinkybės neleidžia daryti ir išvados, kad ieškovės dalininkams apie naujos įstaigos įsteigimą nebuvo žinoma ar kad jie prieštaravo jos steigimui. Pirmiau nurodytų susitarimų sudarymo aplinkybė patvirtina, kad ieškovei (jos dalininkams) nebuvo naujiena (tuo labiau netikėta naujiena) apie atsakovo P. B. įsteigimą kitos įstaigos, jos veiklos vykdymą tose pačiose patalpose, kuriose veikė ir ieškovė, tad mažai tikėtina, jog tokio pobūdžio susitarimų su atsakovu sudarymas būtų neatitikęs ieškovės valios (pavyzdžiui, jai nežinant sandorio sudarymo aplinkybėms reikšmingų faktų). Apeliantė netvirtina, kad nesuprato tų susitarimų pobūdžio ir turinio, o jos paaiškinimas, kad susitarimai dėl atidalijimo buvo sudaryti tik siekiant sumažinti ieškovės nuostolius, nėra įtikinamas ir pagrįstas.
22. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2019 m. spalio 24 d. elektroniniu paštu į atsakovės VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centro darbuotojų elektroninio pašto dėžutes persiuntė didelį skaičių (iš viso 200 unikalių el. laiškų) interesantų (potencialių klientų) gautų užklausų dėl dalyvavimo „Work and travel USA“ programoje, dėl mokesčių susigrąžinimo, t. y. dėl paslaugų, kurių ieškovė nebeteikė nuo 2016 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ši aplinkybė leidžia spręsti, jog ieškovė nelaikė naujai įsteigtos įstaigos (atsakovės) konkurente. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad atsakovas P. B. neteisėtai nukreipdavo tam tikros informacijos ieškančius asmenis (interesantus) per ieškovės internetinį puslapį į naujai įsteigtos įstaigos (atsakovės) interneto puslapį, ar kad ieškovės vadovas buvo neteisėtai pašalintas iš susirašinėjimo adresatų sąrašo, niekaip nepaneigia fakto, kad ieškovė persiuntinėjo el. laiškus atsakovei. Apeliantė nepateikia įrodymų, kad el. laiškų persiuntimu atsakovei neteisėtai užsiėmė atsakovas P. B. ar koks kitas asmuo (asmenys). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskutinis el. laiškas iš ieškovės buvo persiųstas atsakovei jau šios bylos nagrinėjimo metu.
23. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantė, sau naudinga linkme interpretuodama kitoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp P. B. ir VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro dėl neteisėto darbo santykių nutraukimo, priimtus teismų procesinius sprendimus, juose suformuluotas tam tikras išvadas pateikia nepaisydama jų konteksto ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių, be pagrindo teigdama, jog tariamai neteisėti atsakovo P. B. veiksmai (kuriais grindžiamas ieškinys šioje byloje) jau buvo teismų nustatyti ir patvirtinti. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-1158-413/2018) paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 20 d. sprendimą (civilinė byla Nr. e2-1417-894/2018), kuriuo P. B. ieškinys dėl neteisėto atleidimo patenkintas iš dalies – pripažinta, kad 1996 m. sausio 2 d. darbo sutartis, sudaryta tarp P. B. ir VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro, 2017 m. birželio 7 d. buvo nutraukta neteisėtai, P. B. priteista išeitinė išmoka. Nurodytoje teismo nutartyje, be kita ko, konstatuota, kad byloje nustatytos aplinkybės bei įrodymai leidžia daryti daugiau tikėtiną išvadą, jog programos „Dirbk ir keliauk JAV“ perkėlimas į P. B. naujai įsteigtą įstaigą – VšĮ Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrą buvo vykdomas su VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro žinia ir jai pritarus. Priešingai nei teigia apeliantė, kitoje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartyje (civilinė byla Nr. e3K-3-154-248/2019), be kita ko, konstatuota, kad drausminė nuobauda P. B. (atleidimas dėl šiurkščių darbo drausmės pažeidimų) buvo paskirta neteisėtai, o VšĮ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl P. B. padarytų pažeidimų (kuriomis nagrinėjamoje byloje, be kita ko, grindžiami ieškovės argumentai dėl atsakovų nesąžiningos konkurencijos ir kitų neteisėtų veiksmų) pobūdžio, šiurkštaus pažeidimų laipsnio nebuvo kasacinio teismo analizuojamos ir tiriamos, dėl jų nepasisakyta, nes jos neturėjo teisinės reikšmės tos bylos baigčiai.
24. Apeliantė skundą taipogi grindžia teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teismo sprendimui keliamų reikalavimų, yra nemotyvuotas, jog sprendime nenurodyta, kodėl teismas nesivadovauja kai kuriais įrodymais.
25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl tokių apeliantės teiginių, pažymi, kad reikalavimai teismo sprendimo turiniui apibrėžti CPK 270 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus (CPK 263 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 ir kt.).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendime atsakė į esminius bylos aspektus pagal pareikšto ieškinio dalyką bei pagrindą, pasisakė dėl pagrindinių šalių argumentų, nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir jas tinkamai įvertino, o patį ginčą išsprendė teisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė aktualias materialinės teisės normas, tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, todėl byloje kilusį ginčą išsprendė teisingai. Šios teisinės išvados pagrindu ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
28. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovams atlygintinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Pateikti dokumentai patvirtina, kad atsakovai patyrė po 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Pažymėtina, kad šios atsakovų patirtos išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodytą užmokesčio dydį. Įvertinus Rekomendacijose nurodytą šios rūšies išlaidų dydį, bylos sudėtingumą bei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 2 000 Eur (po 1 000 Eur kiekvienam atsakovui) ir lygiomis dalimis priteisiamas iš apeliantės.
29. Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartimi ieškovei (apeliantei) buvo atidėtas 11 200 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės apeliacinį skundą, 11 200 Eur žyminio mokesčio dalis priteisiama iš ieškovės (apeliantės) į valstybės biudžetą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro (juridinio asmens kodas 235050680) atsakovui P. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro (juridinio asmens kodas 235050680) atsakovei viešajai įstaigai Pasaulio lietuvių praktikos ir studijų užsienyje centrui (juridinio asmens kodas 304291467) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro (juridinio asmens kodas 235050680) į valstybės biudžetą 11 200 Eur (vienuolika tūkstančių du šimtus eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą (mokesčio suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).