- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-30
- Bylos Nr.
- e2A-1214-921/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-00311-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurgita Sujetienė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Jurbarko rajono savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurgita Sujetienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Jurbarko rajono savivaldybė, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į teisiškai neįregistruotą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas). Nurodė, kad jis apie 1990 m. už 16 000 rublių nusipirko teisiškai neįregistruotą gyvenamąjį namą. Pareiškėjas jame nuo to laiko gyvena, moka mokesčius, po kilusio gaisro jį suremontavo.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Jurbarko rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad gyvenamasis namas nepriklauso Jurbarko rajono savivaldybei, todėl pareiškimo pagrįstumo klausimą prašė spręsti teismo nuožiūra.
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų apie gyvenamojo namo statybos laikotarpį. Gyvenamasis namas galėtų būti tarybinio laikotarpio statinys, priklausęs valstybiniam ir visuomeniniams butų fondui (viešoji nuosavybė). Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjas nepaneigė aplinkybės, kad gyvenamasis namas sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu. Todėl pareiškėjas neįrodė, kad ginčo turtas buvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė. Be to, pareiškėjas patvirtino, kad jokia gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, sandoris turėjo būti sudarytas rašytine forma. Be to, nepateikti jokie turto sukūrimą pagrindžiantys dokumentai. Atkreipė dėmesį, kad neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektais, tokiu atveju laikoma, kad nėra visų būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti.
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Statinys gali tapti nuosavybės teisės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Nurodė, kad Inspekcija neturi duomenų, jog gyvenamasis namas būtų pastatytas savavališkai, tačiau tai, jog per visą statinio eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti tikėtiną prielaidą apie statybos teisėtumą ar konstatuoti, kad gyvenamasis namas apskritai gali būti įteisintas kaip nekilnojamasis turtas ir tuo pačiu būti privačios nuosavybės teisės objektu. Inspekcijos nuomone, byloje turėtų būti pateikti duomenys, kurie leistų teismui įsitikinti, kad gyvenamasis namas pastatytas laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo pastatytas ir priimtas naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat byloje turėtų būti surinkti duomenys, jog niekas, išskyrus pareiškėją, neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškimo netenkino.
6. Teismas nurodė, kad liudytojai R. M. ir J. P., apklausti 2023 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu, patvirtino, kad pareiškėjas jau daugiau kaip dešimt metų gyvena gyvenamajame name, jį nusipirko iš prieš tai buvusių savininkų. L. R. B., apklausta 2023 m. gegužės 25 d. teismo posėdžio metu, parodė, kad gyvenamąjį namą, kuriame dabartiniu metu gyvena pareiškėjas, pastatė jos tėvas V. R.. Liudytoja gyvenamajame name gyveno nuo 1957 m. iki 1973 m. Liudytojos duomenimis, pareiškėjas gyvenamąjį namą nusipirko iš R. Z.. Tačiau teismas konstatavo, kad nei pareiškėjas, nei visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai negalėjo paaiškinti, kas suteikė leidimą V. R. statyti gyvenamąjį namą ir nežinojo, ar toks leidimas buvo.
7. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas iki 1990 m., tiksli statybos data nežinoma. Pagal tuo metu galiojusias teisės normas, visi pastatyti gyvenamieji namai turėjo būti valstybinės komisijos priimti naudoti, o gyvenamojo namo statyba galėjo būti pradėta tik gavus atitinkamą leidimą. Be to, gyvenamasis namas turėjo būti užregistruotas registravimo knygoje, o statinio savininkui buvo išduodamas nustatytos formos registravimo pažymėjimas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių gyvenamojo namo statybos teisėtumą.
8. Teismas pažymėjo, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažintas nuosavybės teisės objektu. Įrodinėjimo našta dėl gyvenamojo namo statybos teisėtumo tenka pareiškėjui, būtent jis turi pareigą įrodyti, kad gyvenamasis namas, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, todėl pareiškimą teismas atmetė kaip nepagrįstą.
II. III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į teisiškai neįregistruotą gyvenamąjį namą. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:
1.1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškimą, rėmėsi tik vieninteliu argumentu, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad gyvenamasis namas atitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. įrodymų, patvirtinančių minėto namo statybos teisėtumą. Apeliantas pažymi, kad liudytoja R. B., apklausta 2023m. gegužės 25 d. teismo posėdžio metu, patvirtino, kad gyvenamąjį namą pastatė jos tėvas V. R., tačiau pirmosios instancijos teismas šio fakto nevertino. Apeliantas neturi galimybių pateikti įrodymų, kokiu pagrindu V. R. pasistatė gyvenamąjį namą, kadangi praėjo daug metų, dokumentų jau nėra išlikusių. Į bylą pateiktos archyvo pažymos patvirtina, kad ir archyve nėra išlikusių dokumentų apie šį gyvenamąjį namą. V. R. nėra gyvo, kuris galėtų paaiškinti kaip gyvenamąjį namą statė, kas jam išdavė statybai reikiamus dokumentus. Tai, kad iki pareiškėjo jau buvo pasikeitę keli gyvenamojo namo savininkai, patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.
1.2. Pareiškėjas pažymi, kad gyvenamajame name gyvena nuo 1991 m., kad yra sąžiningas ir teisėtas namo valdytojas. Tai patvirtina elektros energijos paslaugų teikimo sutartis, sudaryta apelianto vardu. Namo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pateikta pažyma patvirtina, kad name buvo kilęs gaisras. Pažymoje nurodyta, kad namas yra apelianto nuosavybė. Po gaisro namą apeliantas pilnai suremontavo savo lėšomis. Aplinkybę, kad apeliantas gyvenamajame name gyvena daugiau kaip 20 m. patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių faktų nevertino.
Atsiliepimas
10. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo vadovautis pirmosios instancijos teisme išdėstyta pozicija.
11. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas taip pat nėra, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
13. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis).
15. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
16. Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
17. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę neperimdamas jos iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 24 punktas).
18. Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas).
19. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima konstatuoti, kad gyvenamasis namas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą atmetė.
20. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliantas teigia, kad byloje yra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog jis gyvenamojo namo nestatė, jį įgijo iš kito asmens, kuriam sumokėjo sutartą pinigų sumą. Pareiškėjas pažymi, kad jis neturi galimybių pateikti teismui duomenis, kokiu pagrindu kitas asmuo pastatė gyvenamąją namą, nes tokių dokumentų nėra išlikusių. Be to, asmuo, kuris statė gyvenamąją namą ir kuris galėtų paaiškinti aplinkybes apie tai, kas jam išdavė statybai reikalingus dokumentus, yra miręs. Pareiškėjas pažymi, kad jis gyvenamajame name gyvena ir jį teisėtai valdo daugiau nei dešimt metų.
21. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad gyvenamąjį namą statė liudytojos R. B. tėvas V. R.. Pareiškėjas gyvenamąjį namą nusipirko iš kito asmens, t. y. ne iš liudytojos R. B. tėvo V. R.. Pareiškėjas teigia, kad asmeniui, iš kurio įsigijo gyvenamąjį namą, sumokėjo 16 000 rublių. Nustatytų aplinkybių pagrindu galima daryti išvadą, kad gyvenamasis namas buvo sukurtas statybos būdu.
22. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais, ir negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruoti daiktai. Vadinasi, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik į tokius daiktus, kurie, pirma, yra sukurti (suformuoti) taip, kad apskritai gali būti nuosavybės teisės objektai, antra, jie nuosavybės teise gali priklausyti privatiems asmenims, t. y. įstatymai nenustato draudimo tokius daiktus įgyti privačios nuosavybės teise. Be to, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise negali būti įgyjami daiktai, kurie priklauso valstybei arba savivaldybei, arba yra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu.
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Pažymėtina, kad apeliantui, kuris teigia, kad yra visos sąlygos pripažinti jo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą įgyjamosios senaties pagrindu, tenka pareiga įrodyti įgyjamosios senaties taikymo sąlygų buvimą, taip pat ir tai, kad gyvenamasi namas yra sukurtas teisei neprieštaraujančiu būdu ir gali būti privačios nuosavybės objektu.
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad gyvenamasis namas buvo statytas iki 1990 m. Pagal gyvenamojo namo statybos metu galiojusių Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 281 patvirtintų Individualinės statybos nuostatų 17 punktą, leidimus vykdyti statybą teikė Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto vietos organai. Minėtų nuostatų 25 punktas numatė, kad visi pastatyti individualiniai gyvenamieji namai turi būti valstybinės komisijos priimti naudoti. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimo „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ Nr. 570 1 punktas reglamentavo, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1962 m. lapkričio 4 d. nutarimo „Dėl pastatytų įmonių, pastatų ir įrenginių priėmimo naudojimui tvarkos“ Nr. 700 1 punktas numatė, kad pastatus arba rekonstruotus pastatus, įmones ir įrenginius būtinai turi priimti naudoti valstybinės priėmimo komisijos. Taigi, minėti teisės aktai aiškiai ir konkrečiai reglamentavo tvarką, kuria vadovaujantis galėjo būti sukurti statybos būdu daiktai kaip nuosavybės objektai ir galėjo tapti civilinės apyvartos objektu. Esminiai šios tvarkos reikalavimai buvo vykdyti statybą pagal statybos leidimą ir ją baigti statinio priėmimo naudoti aktu. Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu.
26. Be to, Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarime Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais 1974 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 317 ir 1984 m. sausio 13 d. nutarimas Nr. 10) buvo numatyta privaloma pastatų registracija. Minėtas nutarimas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297, kuriuo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Instrukcija numatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti registruojami. Šios Instrukcijos 2 punkte numatyta, kad pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus, taip pat nustatyta, kad neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai (5 punktas). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad gyvenamasis namas pagal anksčiau nurodytą tvarką būtų įregistruotas.
27. Taigi, pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nepateikė duomenų, kad gyvenamasis namas buvo pastatytas laikantis jo statybos metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. kad buvo išduotas statybos leidimas ir gyvenamasis namas buvo pripažintas tinkamu naudoti. Tokių duomenų, įrodančių gyvenamojo namo statybos teisėtumą, nepateikta ir apeliacinio proceso metu. Darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, jog gyvenamasis namas buvo sukurtas teisės aktų nustatyta tvarka kaip nekilnojamasis turtas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pareiškimą atmetė.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
28. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
29. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
30. Atmetus apeliacinį skundą, sprendžiamas suinteresuotų asmenų turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas. Suinteresuoti asmenys įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidos nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.