- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-519-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11324-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
- Atsakovas
- A. F., R. Š.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.1Skolininkų ir kreditorių daugetas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. F., atstovaujamo įstatyminės atstovės Č. F., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams A. F. ir R. Š. dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu A. F. ir R. Š., prašydama priteisti jai iš atsakovų solidariai 3 348,00 Eur išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovė nurodė, kad UAB „Sauda“, remdamasi Reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutartimi Nr.18/03 tarp UAB „Sauda“ ir UAB „Jurisdictus“, 2019 m. sausio 11 d. perleido reikalavimo teisę UAB „Jurisdictus“ reikalauti iš transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) savininko ir/ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. 2018 m. gegužės 17 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas. Vadovaujantis Vyriausybės nutarimu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5.2 straipsniu, policijos pareigūnas apžiūrėjo transporto priemonę ir remiantis 2018 m. gegužės 8 d. sutartimi tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, perdavė transporto priemonę transportuoti į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę, UAB „Sauda“ akto surašymo dieną nuvežė transporto priemonę į saugojimo aikštelę, kur ji yra saugoma iki šios dienos. Pagal sutarties tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nr. 10-ST2-89 priede Nr. 1 nustatytus įkainius už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 2 Eur mokestis už transporto priemonės nuvežimą, už transporto priemonės vienos paros saugojimą imamas 14,00 Eur mokestis, todėl, ieškovės paskaičiavimais, atsižvelgiant į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2018 m. gegužės 17 d.) iki skolos perleidimo dienos (2019 m. sausio 11 d.) įsiskolinimo suma sudaro 3 348,00 Eur (2,00 Eur + ((239,00 dienos × 14,00 Eur)). A. F. atsisakė mokėti už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, nes laikosi pozicijos, jog tai ne jo transporto priemonė. Viešame transporto priemonių registre VĮ „Regitra“ transporto priemonės savininku yra nurodytas atsakovas R. Š., kuriam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktais duomenimis 2018 m. gegužės 21 d. buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę, tačiau transporto priemonę pažeidimo metu vairavo atsakovas A. F.. Pats A. F. nesikreipė į policiją dėl leidimo atsiimti transporto priemonę gavimo. Be to, ieškovė prašo išlaidų priteisimo tik iki reikalavimo perleidimo, jei transporto priemonė būtų atsiimta, kadangi transporto priemonė iki šios dienos yra aikštelėje.
Atsiliepimas
2. Atsakovas A. F., atstovaujamas įstatyminės atstovės Č. F., pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškinio dalimi, reiškiama jam, nesutiko, prašė ieškinį dalyje dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo iš jo atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.
2.1. Savo nesutikimą su pareikštu ieškiniu grindė tuo, kad 2018 m. birželio 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN15.-1555-1011/2018 jis buvo nubaustas administracine nuobauda – 150,00 Eur bauda už tai, kad 2018 m. gegužės 17 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir su neatlikta valstybine technine apžiūra. Transporto priemonę iš R. Š. mainais už telefono aparatą gavo jo draugas D. R., gimęs (duomenys neskelbtini) m., kuris siekdamas išbandyti transporto priemonę paprašė jo pavairuoti, jiems kartu bevažiuojant ir jam bandant vairuoti už kelių metrų jie buvo sustabdyti policijos pareigūnų. Administracinio nusižengimo byloje transporto priemonės savininku buvo pripažintas atsakovas R. Š., kuriam 2018 m. gegužės 21 d. ir buvo išduotas leidimas atsiimti privertinai nuvežtą transporto priemonę. Mano, kad tik nustatyta tvarka išduotas leidimas suteikia teisę atsiimti priverstinai nuvežtą ir saugomą transporto priemonę, tuo tarpu jam toks leidimas nebuvo ir negalėjo būti išduotas, nes jis neturėjo jokių teisių į transporto priemonę bei buvo nepilnametis, jis negalėjo įtakoti transporto pasaugos ir išlaidų susidarymo procesų. Teigė, kad tik 2019 m. vasario 8 d. gavo iš ieškovės pretenziją, datuotą 2019 m. sausio 14 d., kas patvirtina, kad nei ieškovė, nei pradinis kreditorius tinkamai nebendradarbiavo su kitomis ginčo šalimis tam, kad sumažintų galimai kilsiančius nuostolius, slėpė duomenis, jį informavo tik tada, kuomet išlaidų suma neadekvačiai viršijo saugomo daikto vertę, toks elgesys negali būti pripažintas kaip tinkamas, protingas ar sąžiningas pasaugos paslaugos teikimas. Pažymėjo, kad transporto priemonės savininkui atsakovui R. Š. neatsiėmus saugomos transporto priemonės pasaugos davėjas turėjo teisę, remdamasis CK 6.843 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, parduoti ją už saugojimo vietovės rinkos kainą ir gautą sumą pasilikti kaip atlyginimą už suteiktą transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugą, be to, ieškovė nieko nepasisakė apie daikto saugojimo rezultatą bei perduoto saugojimui ir grąžintino daikto kokybės santykį (įvertinimą). Pabrėžė, kad transporto priemonės savininkui nusprendus dėl jam priklausančios transporto priemonės disponavimo, jis negalėjo įtakoti savininko apsisprendimo bei veiksmų, o tuo pačiu ir išlaidų už saugojimą susidarymo, todėl jis negali atsakyti už tai, ko negalėjo įtakoti ar apie ką nieko nežinojo, dėl ko, jo vertinimu, ieškinys dalyje dėl išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisimo iš jo yra nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovas A. F. taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad jis yra nepilnametis (17 metų amžiaus), jo tėvai išsituokę, jo motina viena augina bei prižiūri jį ir nepilnametę 12 metų amžiaus jo seserį K. B., šeimos finansinė padėtis yra sunki.
3. Atsakovas R. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti ir priteisti UAB „Jurisdictus“ solidariai iš atsakovų R. Š. ir A. F. 3 348,00 Eur išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 348 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir po 40,43 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo. Teismas iš kiekvieno atsakovo taip pat priteisė po 5,50 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.
5. Teismas nustatė, kad 2018 m. gegužės 17 d. buvo surašytas priverstinio transporto priemonės nuvežimo aktas dėl kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimo, kuriuo transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta ir saugoma UAB „Sauda“ aikštelėje, šį aktą pasirašė atsakovas A. F.. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN15.-1555-1011/2018 A. F. buvo nubaustas administracine nuobauda – 150,00 Eur bauda už tai, kad 2018 m. gegužės 17 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, jo vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir su neatlikta transporto priemonės technine apžiūra. VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonės savininkas yra R. Š., jam 2018 m. gegužės 21 d. buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę.
6. 2019 m. sausio 11 d. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 27-4 prie 2018 m. spalio 2 d. reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutarties Nr. 18/03 UAB „Sauda“ perleido ieškovei turėtą reikalavimo teisę išieškoti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, iš viso 3 348 Eur sumai, ieškovė 2019 m. sausio 14 d. pranešimais informavo atsakovus apie susidariusį įsiskolinimą ir ragino jį padengti.
7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Taigi, šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.
8. Teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovo A. F. nurodoma aplinkybė, jog transporto priemonę jam perdavė ne pats savininkas R. Š., o jo nepilnametis draugas D. R., nepaneigia aplinkybės, jog jis valdė transporto priemonę teisėtai – kaip matyti iš paties atsakovo A. F. paaiškinimų, atsakovas R. Š. transporto priemonę ketino parduoti, todėl pats laisva valia perdavė transporto priemonės raktus. Į bylą nėra pateikta duomenų, kad atsakovas A. F. transporto priemonę būtų ėmęs vairuoti prieš savininko valią. Teismo vertinimu, teisinę reikšmę valdymo teisėtumas turėtų tuo atveju, jei aplinkybę apie galimai neteisėtą jam priklausančio turto užvaldymą įrodinėtų transporto priemonės savininkas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, todėl aplinkybė, kad transporto priemonė jos savininko atsakovo R. Š. nebuvo tiesiogiai perduota atsakovui A. F. nepaneigia teismo išvados, kad atsakovas R. Š. žinojo, jog transporto priemonę valdys kiti asmenys, ir tam neprieštaravo.
9. Įvertinęs šių aplinkybių visumą teismas darė išvadą, kad transporto priemonė trečiųjų asmenų buvo užvaldyta teisėtai, nors atsakovas A. F. būdamas nepilnametis ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, transporto priemonę vairavo neteisėtai.
10. Spręsdamas, jog tarp atsakovų veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, teismas konstatavo, kad byloje yra nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos.
11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. F. apie tai, jog transporto priemonė nuvežta į saugomą aikštelę, žinojo nuo pat administracinio nusižengimo padarymo, tą pačią dieną apie šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino sužinojusi jo motina (įstatyminė atstovė), transporto priemonės savininkas atsakovas R. Š. apie jam priklausančios transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą žinojo nuo 2018 m. gegužės 21 d., kuomet jam buvo išduotas leidimas atsiimti transporto priemonę, tačiau nei transporto priemonės valdytojas, nei transporto priemonės savininkas jokių aktyvių veiksmų tam, kad transporto priemonė būtų iš saugojimo aikštelės paimta, nesiėmė, transporto priemonė iki šiol yra saugojimo aikštelėje. Byloje nėra ginčo, kad po to, kuomet ieškovė A. F. informavo apie reikalavimo perleidimą, jis buvo atvykęs pas ieškovę, tačiau, vėlgi, išlaidų net ir ieškovės paragintas nepadengė, jas atlyginti atsisakė, nors tokią jo, kaip transporto priemonės valdytojo, solidarią pareigą imperatyviai nustato įstatymas, aktyvių veiksmų tam, kad transporto priemonė iš saugojimo aikštelės būtų paimta neatliko – į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas A. F. kreipėsi į transporto priemonės savininką atsakovą R. Š., turintį leidimą atsiimti transporto priemonę, su raginimu, jog šis atsiimtų jam priklausančią transporto priemonę iš saugojimo aikštelės, ar atliko kitus aktyvius veiksmus tam, kad sumažintų transporto priemonės saugojimo terminą ir susidariusių išlaidų sumą.
12. Atsakovų neveikimas, teismo vertinimu, neatitiko rūpestingo bei atidaus transporto priemonės valdytojo ir savininko elgesio standarto, todėl sprendė, kad šiuo atveju pagrindo mažinti išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydį nėra, juo labiau, kad ieškovė prašo šių išlaidų atlyginimo tik iki 2019 m. sausio 11 d., kuomet perėmė reikalavimo teisę, nors transporto priemonė iš saugojimo aikštelės neatsiimta iki šiol.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu A. F., atstovaujamas įstatyminės atstovės Č. F., prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo dalį, kurioje yra priteistos piniginės sumos iš A. F., o netenkinus pirmo prašymo, – panaikinti sprendimo dalį, kurioje yra priteistos piniginės sumos iš A. F. ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas reikalavimas priteisti iš ieškovės atsakovo A. F. naudai šio patirtas visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Nėra ginčo, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, pagal viešo registro duomenis yra R. Š., gim. (duomenys neskelbtini).
13.2. Nors tiek administracinio nusižengimo, tiek ši civilinė byla aiškiai parodo, kad kaip tikrojo valdytojo teisiniuose santykiuose galimai dalyvavo pats D. R., tačiau teismas į civilinės bylos procesą trečiuoju asmeniu jo neįtraukė, todėl nebuvo atskleistos ir išsiaiškintos esminės bylos aplinkybės dėl solidarios civilinės atsakomybės visų subjektų.
13.3. Administracinio nusižengimo byloje teismo nustatyta A. F. veiksmuose faktinė aplinkybė „pabandymas vairuoti“, t. y. šios konkrečios bylos kontekste, negali būti vienareikšmiškai aiškinama teisine prasme kaip valdytojas už pabandymą vairuoti.
13.4. Jeigu praėjus 2 – 3 mėnesiams nuo automobilio saugojimo pradžios, pradinis kreditorius, kaip pats nurodė, jog kreipiasi į policiją dėl duomenų apie savininką/valdytoją, tai 2018 m. rugsėjį pradinis kreditorius turėjo žinoti ir negalėjo nežinoti apie tikrajam savininkui R. Š. policijos pareigūnų dar 2018 m. gegužės 21 d. išduotą leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį. Dar daugiau, byloje iš viso nėra jokių duomenų apie pradinio kreditoriaus siųstus pranešimus dėl saugojamo automobilio pasiėmimo. Toks pradinio kreditoriaus nesąžiningas elgesys akivaizdžiai pažeidė CK 1.5 str. nuostatas.
13.5. Vien ta aplinkybė, kad šis leidimas buvo išduotas ne kam kitam, o būtent pačiam automobilio savininkui, reiškia, kad jis ir prisiėmė teisinę atsakomybę ir su tuo susijusias teisines pasekmes. A. F. savo veiksmais ar neveikimu nepadarė jokio teisės pažeidimo, kurio kiltų teisinė atsakomybė pagal ieškovės pareikštą ieškinį.
13.6. Bylos duomenys patvirtina ieškovės nesąžiningą neveikimą ir delsimą, kur tokie pasyvūs veiksmai yra finansiškai pačiam naudingi su siekiu nepagrįstai pelnytis kitų subjektų sąskaita. Kyla pagrįstų abejonių dėl ieškovės sąžiningumo, bei kodėl ieškovė žinodama apie naują automobilio valdytoją ir savininką D. R., t. y. su pirminiu ieškiniu nepasirinko atsakovu jo, arba kodėl neįtraukė į bylą jo kaip bendraatsakovu ar trečiuoju asmeniu.
13.7. Atsakovo A. F. civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos ne tik visos būtinosios atsakomybės sąlygos, tačiau ginčo atveju jų nėra arba jos neįrodytos. A. F. veiksmuose ar neveikime nėra jokios kaltės ir dėl jo veikimo ar neveikimo, ieškovei neatsirado žala, todėl negali būti ir priežastinio ryšio tarp pasekmių ir neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Jurisdictus“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti 400,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
14.1. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas ginčija pusę solidaraus įsiskolinimo, darytina prielaida, jog su likusia dalimi apeliantas sutinka. Nepaisant to, formuluodamas prašymus teismui apeliantas prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje yra priteistos piniginės sumos iš apelianto.
14.2. Apelianto iškelta versija, jog transporto priemonės savininkas galėtų būti ne atsakovas R. Š., o D. R. nėra paremta jokiais įrodymais ar liudytojų paaiškinimais. Apeliantas pirmosios instancijos teisme buvo atstovaujamas teisininko, taigi nebuvo sudaryta jokių kliūčių pačiam siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtrauktas ir šis asmuo. Be to, klausimas dėl transporto priemonės savininko jokia apimtimi neįtakoja transporto priemonės valdytojo (t. y. apelianto) teisių ar pareigų.
14.3. Įstatymas nenumato išimčių, pagal kurias „pabandymas pavairuoti“, „mašinos patraukimas“, „mašinos perstatymas“ ar kitas veiksmas neturint tam teisės, nelaikoma administraciniu nusižengimu ar transporto priemonės valdymu. Tai, kad automobilį apeliantui perdavė ne pats savininkas R. Š., nereiškia, kad automobilis užvaldytas neteisėtu būdu bei neturi įtakos apelianto atsakomybei Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies prasme.
14.4. Ne saugotojo nesąžiningas veikimas sąlygoja nuolat augančius transporto priemonės saugojimo kaštu, o būtent pačių atsakovų atsainus ir nerūpestingas elgesys.
14.5. Apelianto pareiga apmokėti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas kyla ne iš CK 6.6 straipsnio 3 dalies, tačiau iš CK 6.6 straipsnio 1 dalies, nes šiuo atveju tokią pareigą nustato specialusis įstatymas – Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas. Teismas sprendime išsamiai aptarė civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovas pažeidė kelių eismo taisykles, dėl šio pažeidimo atsirado pareiga apmokėti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Dėl apelianto padaryto pažeidimo UAB „Sauda“ privalėjo vykdyti policijos pareigūnų nurodymus – nuvežti automobilį ir jį saugoti, dėl to patyrė išlaidų. Priešingai nei teigia apeliantas, šioje situacijoje yra visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
15. Atsakovas R. Š. atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatytu terminu nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
18. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad „tikruoju valdytoju“ galimai buvo D. R., o teismas į civilinės bylos procesą trečiuoju asmeniu jo neįtraukė (taip pat nurodoma, kad į bylą jis galėjo būti traukiamas atsakovu), todėl nebuvo atskleistos ir išsiaiškintos esminės bylos aplinkybės dėl solidarios civilinės atsakomybės visų subjektų, t. y. iš esmės teigiama, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų, o tai kartu lėmė bylos aplinkybių neatskleidimą ir neteisingą bylos išnagrinėjimą, tačiau su tokia pozicija sutikti negalima.
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015; kt.).
20. Nagrinėjamu atveju UAB „Jurisdictus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu būtent A. F. ir R. Š., remdamasis nenuginčytais 2019 m. vasario 8 d. viešo transporto priemonių registro duomenimis apie transporto priemonės savininką, taip pat duomenimis apie tai, kad būtent apeliantas A. F. 2018 m. gegužės 17 d. apie 21.30 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių, jo vairuotas automobilis nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu ir neatlikta jo valstybinė techninė apžiūra, ir tokiais veiksmais padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 415 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje, 424 straipsnio 2 dalyje numatytus administracinius nusižengimus, kas lėmė transporto priemonės nuvežimą ir tolimesnį saugojimą. Tuo tarpu jokių įrodymų apie tai, kad būtent D. R. buvo (yra) transporto priemonės savininkas ar/ir valdytojas byloje paprasčiausiai nėra. Ta apelianto nurodoma aplinkybė, kad įvykio metu D. R. kartu sėdėjo automobilyje, buvo šalia ir pan., niekaip nepaneigia ir nepakeičia fakto, jog realiai transporto priemonę neteisėtai (administracinės teisės prasme) vairavo, atitinkamai jos valdytoju buvo būtent atsakovas A. F., o ne šalia sėdėjęs asmuo. Be to, pats apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galėjo būti aktyvus, prašyti kviesti liudyti D. R., reikšti prašymus dėl jo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu (teismo to nepadarius – skųsti teismo nutartis ir pan.), juolab, kad buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl spręsti, kad būtent dėl teismo veiksmų nebuvo atskleistos ir išsiaiškintos esminės bylos aplinkybės, pasisakyta dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, taip pat nėra jokio pagrindo.
21. Kaip jau buvo minėta, klausimas dėl transporto priemonės savininko ar jos perdavimo D. R. bet kuriuo atveju nekeičia fakto, kad būtent A. F. vairavo automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių. Teisinės apelianto padėties, be kita ko, niekaip nekeistų ir aplinkybė, ar transporto priemonės savininkas važiavo kartu su juo, ar nevažiavo, ar D. R. perdavė apeliantui vairuoti transporto priemonę, ar tai padarė R. Š., kuriam pagal VĮ „Regitra“ duomenis priklausė automobilis.
22. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl D. R. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, kadangi nurodyto asmens neįtraukimas paties apelianto teisiniai padėčiai jokių pasekmių nesukėlė, byloje A. F. neįrodė, kad yra būtina šį asmenį įtraukti į bylos nagrinėjimą, apelianto argumentų apie tai, kad transporto priemonę mainų būdu įgijo (ieškinyje nurodoma, kad mainais už telefono aparatą gavo automobilį) būtent D. R. nepatvirtina jokie bylos duomenys.
23. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 8 dalis (galiojusi tiek transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu, tiek ir šiuo metu) numatė, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Šio straipsnio 6 dalis numatė, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo. Šio įstatymo 2 dalies 84 straipsnis numato, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę.
24. Teismas skundžiamame sprendime itin detaliai ir argumentai analizavo transporto priemonės savininko ir valdytojo sąvokas, tinkamai nustatė tiek transporto priemonės valdytoją, tiek savininką, nes būtent šie asmenys pagal įstatymą yra solidariai atsakingi už priverstinį automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir saugojimą joje. Teismas tinkamai aiškino teisės aktus, nustatančius transporto priemonės valdytojo (vairuotojo) sąvoką ir pagrįstai sprendė, kad transporto priemonės valdytoju yra laikomas faktinis transporto priemonės naudotojas – vairuotojas, kuriuo ir buvo apeliantas A. F.. Byloje, kaip jau minėta apskritai nėra ginčo dėl to, kad būtent apeliantas vairavo – valdė transporto priemonę ir tai darydamas neturėdamas tam teisės, padarė teisės pažeidimą, dėl kurio transporto priemonė buvo nuvežta bei dėl kurio buvo patirtos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidos, kurias ieškiniu prašė priteisti ieškovė UAB „Jurisdictus“. Aplinkybė, jog iki to laiko, kol apeliantas vairavo transporto priemonę (faktinis valdytojas) transporto priemonę valdė ir ja naudojosi kiti subjektai (transporto priemonės savininkas ar kiti asmenys) neturi reikšmės, nes būtent apelianto valdymas lėmė teisės pažeidimo padarymą ir yra priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovės reikalaujamomis priteisti išlaidomis.
25. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pagrįstai nurodo, kad įstatymas nenumato išimčių, pagal kurias „pabandymas pavairuoti“, „mašinos patraukimas“, „mašinos perstatymas“ ar kitas veiksmas neturint tam teisės, nelaikoma administraciniu nusižengimu ar transporto priemonės valdymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nesvarbu, ar apeliantas A. F. tik pabandė vairuoti transporto priemonę, ar ją vairavo ilgesnį laiko tarpą, kadangi nurodytos aplinkybės nepaneigia įsiteisėjusiu 2018 m. birželio 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A15-1555-1011/2017 konstatuoto fakto, kad A. F. padarė administracinį nusižengimą, o ne „pabandė“ nusižengimą padaryti. Šiuo atveju, kaip jau minėta, aplinkybė, kuris asmuo sėdėjo šalia apelianto (ar toks asmuo apskritai sėdėjo) teisinės reikšmės neturi, kadangi transporto priemonę vairavo ne šalia buvęs asmuo, o A. F.. Įvertinus nurodytas aplinkybes apelianto argumentai, jog už pabandymą vairuoti jo valdytoju negalima laikyti, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs.
26. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad būtent ieškovės ir pradinio kreditoriaus elgesys nagrinėjamu laikytinas nesąžiningu, tačiau teisėjų kolegija su šiais deklaratyviais argumentais nesutinka. Bylą nagrinėjęs teismas skundžiamame sprendime analizavo tiek ieškovės UAB „Jurisdictus“, tiek UAB „Sauda“ (pradinis kreditorius) veiksmus nagrinėjamos situacijos kontekste ir pagrįstai nenustatė šių juridinių asmenų nesąžiningumo, bandymo pasipelnyti ir pan. Priešingai, kaip nurodoma ir atsiliepime į apeliacinį skundą, ne automobilio saugotojo nesąžiningas veikimas sąlygoja nuolat augančius transporto priemonės saugojimo kaštus, o būtent pačių atsakovų elgesys. Byloje nėra jokių duomenų apie A. F. ar jo įstatyminės atstovės siekį bendradarbiauti su ieškove atlyginant transporto priemonės nuvežimo ar saugojimo išlaidas (tokias išlaidas apeliantas atlyginti ieškovei atsisakė), bei transporto priemonės savininku, nors ir buvo žinoma, kad transporto priemonė buvo priverstinai nuvežta būtent po to, kai apeliantas transporto priemonę vairavo neturėdamas tam teisinio pagrindo ir buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Byla nagrinėjęs teismas pagrįstai nustatė, jog R. Š. leidimas atsiimti transporto priemonę buvo išduotas 2018 m. gegužės 21 d., tačiau nurodyta aplinkybė gali būti reikšminga tik solidariųjų skolininkų tarpusavio santykiams bei nepaneigia A. F. ar jo įstatyminės atstovės pareigos domėtis nuvežtos transporto priemonės likimu, juolab, kad automobilis buvo paimtas būtent iš paties A. F. (sužinant ar transporto priemonė atsiimta, kokio dydžio išlaidos bus skaičiuojamos už transporto priemonės saugojimą, siekiant šias išlaidas sumažinti etc.).
27. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat svarbu ir tai, jog R. Š., kuris pagal byloje esančius duomenis pažeidimo padarymo metu buvo transporto priemonės savininku, savo civilinės atsakomybės neginčijo ir sprendimo neskundė.
28. Teismų praktikoje panašiose byloje vertinant tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių turinį nurodoma, kad šalis sieja teisiniai santykiai, atitinkantys pasaugos pagal įstatymą prasmę (CK 6.850 straipsnis), kadangi įstatyme, konkrečiai Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1286-560/2017). Įvertinus aptariamą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką matyti, jog bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju yra nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Pasisakydama dėl priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, teisėjų kolegija pažymi, jog būtent A. F. padarytas administracinis nusižengimas ir lemia apelianto pareigą atlyginti solidariai su kitu atsakovu R. Š. 3 348,00 Eur išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą.
29. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
30. Kartu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Tuo tarpu ieškovė UAB „Jurisdictus“ pateikė įrodymus, kad patyrė 400,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų už apeliacinio skundo surašymą. Nurodytos išlaidos yra pagrįstos, protingos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose (pakeistose 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytų maksimalių dydžių už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Įvertinus šias aplinkybes iš apelianto priteistina 400,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovės naudai.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Jurisdictus“, juridinio asmens kodas 301851658, iš apelianto A. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovaujamo įstatyminės atstovės Č. F., 400,00 Eur (keturis šimtus eurų 0 ct) apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.