Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-314-260/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-26
Bylos Nr.: e2A-314-260/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-03671-2018-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
Ieškovas: T. R.
Atsakovas: A. R.

Kategorijos

2.6.16.12Kiti su nuoma susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-314-260/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03671-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.12.; 3.3.1.18.1. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės ir Arvydo Žibo,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9582-947/2018 pagal ieškovo T. R. ieškinį atsakovei A. R. dėl skolos už buto komunalinius mokesčius, nuomos mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir pagal atsakovės A. R. priešieškinį ieškovui T. R. dėl skolos už buto komunalinius mokesčius ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. R. 2018 m. kovo 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. su patikslintu ieškiniu atsakovei A. R., kuriuose prašė priteisti jam iš atsakovės 3 600 Eur nuomos mokestį, 2009,43 Eur skolą už komunalinius mokesčius ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jam asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas). Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3896-920/2015, ieškovui T. R. priteisė visą ginčo butą, o atsakovei A. R. priteisė iš ieškovo 17 000 Eur piniginę kompensaciją už ½ buto dalį. Įrašas, patvirtinantis T. R. nuosavybę į butą, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše galioja nuo 2016 m. sausio 22 d. Po teismo sprendimo įsiteisėjimo ieškovas raštu kreipėsi į atsakovę ir prašė iki 2016 m. vasario 1 d. išsikraustyti iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto ir pakeisti savo deklaruotos nuolatinės gyvenamosios vietos adresą nauju. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2682-584/2017, nusprendė iškeldinti atsakovę su jos visais daiktais iš ginčo buto. Tačiau atsakovė teismo sprendimo nevykdė ir toliau naudojosi ½ ginčo buto dalimi. Todėl ieškovas laiko, jog tarp jo ir atsakovės susiklostė faktiniai nuomos santykiai, o atsakovė už naudojimąsi ½ dalimi ginčo buto privalo ieškovui kas mėnesį mokėti po 150 Eur. Vidutinė tokio nuomojamo buto kaina (duomenys neskelbtini) yra 300 Eur. Atsakovė nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. vasario 20 d. naudojosi ieškovo butu be nuomos sutarties, faktinio naudotojo prievolės mokėti nuomos mokestį ieškovui nevykdė, todėl ieškovas prašo iš atsakovės priteisti 3 600 Eur (24 mėn. x 150 Eur = 3600 Eur) nuomos mokestį. Taip pat nurodė, kad atsakovė, dar būdama ginčo buto bendraturte, neprisidėjo prie buto išlaikymo, o taip pat neįgyvendino savo kaip buto bendraturtės teisių ir pareigų nuo pat 2011 m. sausio 1 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos. Nors nuo 2016 m. sausio 22 d. ginčo butas yra registruotas kaip asmeninė ieškovo nuosavybė, tačiau atsakovė ir toliau jame gyvena, niekaip neprisideda prie jo išlaikymo. Ginčo butą išlaikė ir išlaiko ieškovas savo lėšomis. Todėl jis laiko, jog atsakovė, kuriai iki 2016 m. lapkričio 22 d. priklausė ½ dalis ginčo buto, privalo padengti ne mažiau kaip pusę su buto išlaikymu susijusių išlaidų.

Atsiliepimas

2. Atsakovė A. R. 2018 m. balandžio 30 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovo bute negyvena, kadangi pati turi nuosavą namų valdą (duomenys neskelbtini) ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame nuolatos gyvena. Ginčo bute gyvena sūnus su šeima, todėl ji juos lanko, padeda rūpintis sūnaus mažametėmis dukromis. Laikė, jog ieškovui ji nieko neskolinga, kadangi ieškinyje nurodytu laikotarpiu šalys dar vedė bendrą ūkį, bute taip pat gyveno jų sūnaus keturių asmenų šeima, ieškovas ir atsakovė nebuvo pasiskirstę, kuris konkrečiai ir kada moka buto mokesčius, tačiau atsakovė taip pat juos mokėjo.

Šalies argumentai

3. Atsakovė A. R. 2018 m. gegužės 28 d. pateikė teismui priešieškinį, kuriame prašė priteisti jai iš ieškovo T. R. 3 606,33 Eur už būsto komunalinius mokesčius. Nurodė, jog ji su ieškovu nebuvo sutarę, kas už kokius mokesčius ir kokiomis dalimis mokės. Atsakovė atlikdavo nemažą dalį mokėjimų už komunalinius mokesčius, mokėjo už ginčo buto, ieškovo automobilio ir paties ieškovo draudimus. Atsakovei atlikus įvairius mokėjimus, ieškovas nepagrįstai praturtėjo, todėl laikė, jog yra skolingas atsakovei.

Atsiliepimas

4. Ieškovas T. R. 2018 m. birželio 14 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės A. R. priešieškinį, kuriame prašė atsakovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovė nepateikė jokių priešieškinyje nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Paaiškino, kad su atsakove bendro ūkio nevedė jau nuo 2007 m. vasario mėnesio, nes gyveno su E. Z., jos namuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra U. R.. Atsakovė klaidingai nurodė, kad tarp jos ir ieškovo buvo susitarimai dėl mokėjimų, kadangi jau nuo 2008 metų šalys bendro ūkio nevedė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu atmetė ieškovo T. R. ieškinį ir atsakovės A. R. priešieškinį, taip pat ieškovo ir atsakovės prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Šalies argumentai

6. Teismas nustatė, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl 3 600 Eur nuomos mokesčio ir 2 009,43 Eur skolos už buto išlaikymo mokesčius priteisimo. Savo reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad atsakovė, dar būdama ginčo buto bendrasavininkė, visiškai neprisidėjo prie buto išlaikymo laikotarpiu nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio, todėl ieškovas buvo priverstas mokėti buto išlaikymo mokesčius (už ginčo butui teiktas paslaugas) už atsakovei priklausiusią 1/2 dalį ginčo buto. Ieškovo teigimu, atsakovės skola jam susidarė už mokėjimus, atliktus UAB „Kauno energija“ (mokėjimai atlikti laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2013 m. kovo 1 d.), UAB „Kauno vandenys“ (mokėjimai atlikti laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d.), (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų bendrijai (mokėjimai nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d.), kitoms bendrovėms, už kurių teiktas komunalines paslaugas buvo atsiskaityta per bendrovę „Viena sąskaita“ (mokėjimai nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d.). Reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. vasario 20 d., t. y. už 24 mėnesius, ieškovas grindė tuo, kad atsakovė, neturėdama teisinio pagrindo, nuo 2016 m. sausio 22 d. naudojosi ieškovui nuosavybės teise priklausančiu butu (18 kv. m. kambariu ir bendrojo naudojimo patalpomis), tiksliau – jo dalimi, kadangi kita ginčo buto dalimi neatlygintinai naudojosi ieškovo ir atsakovės sūnus T. R. su savo šeima. Į raginimus išsikelti atsakovė nereagavo, tokiu būdu apribojo jam galimybę šią būsto dalį išnuomoti pagal rinkos kainas. Atsakovė su ieškovo ieškinio reikalavimais ir jame nurodytais argumentais nesutiko, prašė jį atmesti bei pateikė teismui priešieškinį dėl 3 606,33 Eur skolos už buto komunalinius mokesčius priteisimo iš ieškovo. Priešieškinio reikalavimus ji grindė tuo, kad su ieškovu nebuvo sutarę, kas už kokius mokesčius ir kokiomis dalimis mokės, atsakovė atlikdavo nemažą dalį mokėjimų už komunalinius mokesčius, mokėjo už ginčo buto draudimą, už ieškovo automobilio draudimą, už paties ieškovo draudimą nuo nelaimingų atsitikimų, todėl laikė, jog dėl šių mokėjimų ieškovas nepagrįstai praturtėjo ir yra jai skolingas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam 3600 Eur nuomos mokestį, teismas konstatavo, kad bylos duomenų visuma teikia pakankamą pagrindą atmesti šį ieškinio reikalavimą. Teismas vertino tai, kad rašytinės sutarties dėl būsto nuomos nebuvo ir tokio pasiūlymo ieškovas atsakovei niekada neteikė, šalys tuo klausimu nediskutavo, derybų nevedė ir konkliudentiniais veiksmais savo valios dėl nuomos santykių nereiškė. Iš šalių žodinių paaiškinimų akivaizdu, kad jų santykiai ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. vasario 20 d.) buvo ir iki šiol yra išlikę itin konfliktiški. Todėl, kaip vertino teismas, akivaizdu, kad faktiniai (sutartiniai) nuomos santykiai tarp ieškovo ir atsakovės nesusiklostė. Ieškovo byloje patvirtinta faktinė aplinkybė, kad jis tik prieš keletą mėnesių galutinai išmokėjo atsakovei jai priklausančią piniginę kompensaciją už ginčo butą, leidžia daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu šalis siejo daugiau piniginių prievolių, lėmusių nesibaigiančius šalių nesutarimus ir viena kitai keliamas tiek turtines, tiek neturtines pretenzijas. Ieškovo argumentus apie tai, kad šalis siejo faktiniai nuomos santykiai, teismo vertinimu, paneigė ieškovo atstovo teismo posėdyje patvirtinta pozicija, kad ieškovas siuntė atsakovei rašytinį pranešimą su reikalavimu išsikelti iš būsto, tačiau pranešime nenurodė savo reikalavimo dėl nuomos mokesčio sumokėjimo (2018 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 18 min.; el. b. 2 t., b. l. 66–67). Todėl teismas darė išvadą, jog ieškovo argumentai, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, yra laikomi visiškai nepagrįstais, taigi nėra teisinio pagrindo taikyti Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.487 straipsnį, reglamentuojantį nuomininko pareigą sumokėti nuomotojui nuomos mokestį.

8. Sprendime teismas taip pat nurodė, kad iš ieškovo ir jo atstovo žodinių paaiškinimų galima daryti išvadą, kad kitas teisinis pagrindas, kuriuo ieškovas remiasi, įrodinėdamas šio reikalavimo priteisti 3600 Eur pagrįstumą, yra žalos ir nuostolių atlyginimo institutas, numatytas CK 6.249 straipsnyje. Ieškovas įrodinėjo, kad dėl neteisėto atsakovės naudojimosi būstu jis negavo pajamų (turto nuomos mokesčio), kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų. Kaip vertino teismas, iš esmės tokia ieškovo pozicija leidžia daryti išvadą, kad ieškovas alternatyviai kėlė ir deliktinės civilinės atsakomybės klausimą atsakovei, nors ieškinyje tokio teisinio pagrindo ir nenurodė. Tačiau, kaip sprendė teismas, ir šiuo atveju byloje esantys įrodymai (šalių žodiniai paaiškinimai) paneigia ieškovo argumentus dėl visų be išimties atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nėra įrodyta civilinės atsakomybės sąlyga – nuostoliai, kaip negautos pajamos. Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio. Teismas akcentavo, kad ieškovas teikė skaičiavimą, jog būtų gavęs 150 Eur dydžio nuomos mokestį už buto dalies nuomą, nors iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad butas yra 3 kambarių ir juo faktiškai ginčo laikotarpiu, ieškovo sutikimu, naudojosi šalių sūnaus T. R. keturių asmenų šeima, kurioje augo du nepilnamečiai vaikai. Ieškovas (jo atstovas) pripažino faktinę aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2018 m. ginčo bute nepertraukiamai žodinės panaudos sutarties pagrindu gyveno (ir iki šiol gyvena) šalių sūnaus T. R. šeima; ieškovo atstovas teismui paaiškino, kad ieškovas buvo leidęs savo sūnaus šeimai naudotis visu be išimties butu ir tikrai nebūtų nuomojęs vieno kambario kitiems asmenims; atstovo paaiškinimu, ieškovas realiai svarstė tik buto pardavimo galimybę (2018 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 46 min. – 48 min.). Šios atstovo nurodytos faktinės aplinkybės dar labiau patvirtina išvadą, kad ieškovas neturėjo realių ketinimų išnuomoti pašaliniams asmenims vieną iš trijų buto kambarių (2018 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 26 min.). Pateiktos nuorodos iš internetinio puslapio www.aruodas.lt apie būsto nuomos kainas nepatvirtina ieškovo deklaratyvių teiginių apie realias nuomos galimybes. Teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė, jog žala (negautos pajamos) realiai egzistuoja, atitinkamai nėra pagrindo svarstyti priežastinio ryšio sąlygos, ar vertinti atsakovės kaltės momento, todėl konstatuojama, jog ieškinio reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo yra nepagrįstas, todėl yra atmetamas.

9. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 2 009,43 Eur skolą, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. už būsto komunalinius mokesčius būdavo apmokama ne išimtinai vieno asmens, o bendru sutarimu ir bendromis pastangomis, nereikalaujant detalios ataskaitos ir tuo labiau atskiro atsiskaitymo už kiekvieną mokėjimą. Ieškovas butą buvo perdavęs savo sūnui panaudos pagrindu neatlygintinai naudotis, žodines pretenzijas dėl komunalinių mokesčių teikdavo tiek atsakovei, tiek sūnui. Atsakovė į bylą pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius kai kurių išlaidų apmokėjimą (e. b. 1 t., b. l. 139–156, 159–168). Ieškovas jau buvo pareiškęs analogišką reikalavimą atsakovei ir savo sūnui T. R. dėl ½ dalies būsto komunalinių išlaidų priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario mėn. iki 2013 m. vasario 13 d. (Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-352-752/2014, 13 puslapis) (e. b. 1 t., b. l. 8–22). Bylą nagrinėjęs teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė, Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi šią sprendimo dalį paliko nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2A-160-480/2015) (e. b. 1 t., b. l. 23–32). Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė mažai tikėtina tai, kad penkerius metus ieškovas toleravo atsakovės visišką neprisidėjimą prie komunalinių mokesčių ir grubų jo turtinių interesų pažeidimą, o aplinkybę, jog ieškovas komunalinius mokesčius faktiškai sumokėjo (e. b. 1 t., b. l. 44–92), laikė savaime neįrodančią, kad jis vienintelis įvykdė prievolę apmokėti už butui suteiktas paslaugas ginčo laikotarpiu.

10. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 3 606,33 Eur skolą, remdamasis teismo posėdžių metu šalių duotais paaiškinimais, teismas nustatė, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog visas su namų ūkio išlaikymu susijusias išlaidas šalys apmoka be konkrečios apskaitos vedimo, nereikalaujant ataskaitų ar atsiskaitymų pinigais (2018 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 55 min., 1 val. 9 min.). Todėl, nustatęs, kad komunalinių mokesčių sumokėjimas savaime neįrodo aplinkybės, jog mokėjimą faktiškai atlikęs asmuo išimtinai tik savo asmeninėmis lėšomis vykdė pinigines prievoles atsiskaityti už būsto komunalines paslaugas, bei atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė priešieškinio reikalavimą pateikė tik dėl tos priežasties, kad ieškinį jai pareiškė ieškovas (2018 m. rugpjūčio 2 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 15 min.), teismas sprendė, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas atmestinas, kaip visiškai nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu ieškovas T. R. prašo panaikinti 2018 m. spalio 17 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo T. R. ieškinį dėl skolos priteisimo tenkinti pilna apimti, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės A. R. ieškovo T. R. naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo žodinius paaiškinimus. Nors teismas skundžiamame sprendime ir nurodo, kad ieškovo atstovas teismui paaiškino, jog ieškovas buvo leidęs savo sūnaus šeimai naudotis visu be išimties butu ir tikrai nebūtų nuomojęs vieno kambario kitiems asmenims, tačiau šie atstovo žodžiai yra paimti iš jo motyvų konteksto, be to, pats ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis ketino nuomoti ir net turėjęs potencialią nuomininkę, studijuojančią (duomenys neskelbtini). Jei parengiamajame posėdyje ieškovo atstovas ir nurodė, kad galimai ieškovo sūnus naudojasi visu butu, visgi, tam ir buvo pripažintas ieškovo dalyvavimas būtinu teismo posėdyje, nes buvo nuspręsta, kad atstovas negali atsakyti į daugelį klausimų. Be to, tai, kad ieškovo atstovas negalėjo atsakyti į visus teismo klausimus, nesant ieškovo, negali būti vertinama kaip ieškovo nenuoseklumas.

Šalies argumentai

2.2. Teismo sprendimas priimtas remiantis prielaidomis, teismo argumentai, kad šalys ypatingai įtempto laikotarpio (2011-2015 m.) metu vedė bendrą ūkį yra visiškai nepagrįsti. Ieškovas pagrįstai ieškiniu prašė iš atsakovės priteisti 2 009,43 Eur jo sumokėtų mokesčių už butą, o būtent proporcingai atsakovei priklausiusio ir vėliau nepagrįstai naudojamo buto daliai. Daugiau nei akivaizdu, kad būtų susidaręs įsiskolinimas, kadangi atsakovė ilgą laiką nemokėjo jai priklausančių mokėti su buto išlaikymu ir butui teikiamomis paslaugomis susijusių mokesčių, visus mokesčius ir įsiskolinimus dengė tik ieškovas. Pačios atsakovės žodiniai paaiškinimai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys jos kitose bylose duotiems paaiškinimams (civilinė byla Nr. 2-352-752/2014).

2.3. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam 2 009,43 Eur sumokėtų mokesčių už butą nepagrįstai įvertino, jog atsakovė prieš ieškovą tokios prievolės neturi, kadangi pretenzijas ieškovas reiškė ne tik atsakovei, bet ir savo sūnui T. R.. Teismas netinkamai vertino ieškovo nurodytas aplinkybes, susijusiąs su civiline byla Nr. 2-352-752/2014, todėl priėmė nepagrįstą išvadą dėl to, kad ieškovas jau buvo pareiškęs analogišką reikalavimą atsakovei ir savo sūnui T. R. dėl ½ dalies būsto komunalinių išlaidų priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario mėnesio iki 2013 m. vasario 13 d. (Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-352-752/2014, 13 puslapis). Būtent Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-352-752/2014 2014 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovo T. R. ieškinį atmetė, o atsakovės A. R. priešieškinį tenkino visiškai. Kauno apylinkės teismas, priimdamas minėtą sprendimą, konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas ir atsakovė tiek santuokos metu, tiek jai pasibaigus, ilgą laiką gyvendami kartu nesusituokę turtiniuose santykiuose siekė sukurti teisines pasekmes, būdingas asmenims, gyvenantiems santuokoje, t. y. įgyti kartu bendrą turtą jungtinės veiklos pagrindu, todėl butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė. Todėl ieškovo reikalavimai negali būti laikomi pakartotinais. Teismui ieškovas pridėjo visus įrodymus, kurie akivaizdžiai parodo, jog atsakovė, būdama minėtojo buto bendraturte, neprisidėjo prie buto išlaikymo, o taip pat ir neįgyvendino savo kaip buto bendraturtės teisių ir pareigų nuo pat 2011-01-01 iki ieškinio padavimo dienos. CK 4.76 straipsnio 1 dalis nustato, kad jei vienas iš bendraturčių nevykdo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Atsiliepimas

13. Atsakovė A. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jos naudai turėtas 200 Eur bylinėjimosi išlaidas iš T. R. už advokatės paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai nustatė, kad A. R. nebuvo nuomininkė, kuriai pagal įstatymą nėra numatytas buto nuomos mokestis ar atlyginimas už žalą. Apelianto apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, jo paties ir jo atstovo paaiškinimams. Iš ieškovo pasirašyto procesinio dokumento, pateikto kitoje byloje, matyti, kad visą butą jis buvo davęs neatlygintinai naudotis sūnui ir jo šeimos nariams. Kito gyvenamojo ploto šalių sūnus su 3 asmenų šeima neturėjo ir neturi, todėl nuomos sutarties sudarymo galimybė neįrodyta, o atvirkščiai – paneigta. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių jo realius ketinimus nuomoti būstą. Atsakovė vertina, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurių net neįrodinėjo ieškovas, todėl nei sutartinė atsakomybė, nei deliktinė atsakomybė jai negali kilti. Rašytinės sutarties dėl būsto nuomos nebuvo ir tokio pasiūlymo ieškovas atsakovei niekada neteikė, šalys tuo klausimu nediskutavo, derybų nevedė. Teismo posėdžio metu ieškovas ir ginčijo, ir pripažino aplinkybę, jog su A. R. abu mokėjo mokesčius už butą. Pasiskirstymo tarpusavyje dėl mokėjimų atlikimo nebuvo, todėl mokėjimai kaupėsi, tikėtina, nelygiomis dalimis, nes buvo vedamas bendras ūkis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija sprendžia dėl pagrįstumo ir teisėtumo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai.

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas T. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 3 600 Eur nuomos mokesčio, 2 009,43 Eur skolos už komunalinius mokesčius ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės A. R.. Šalys buvę sutuoktiniai, kurie jungtinės veiklos pagrindu įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu buvo pripažintas bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3896-920/2015, nuspręsta priteisti visą butą T. R., o atsakovei A. R. priteisti iš ieškovo 17 000 Eur piniginę kompensaciją už ½ dalį buto. Šio sprendimo pagrindu VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre nuo 2016 m. sausio 22 d. ginčo buto nuosavybė buvo įregistruota T. R. vardu. Ieškovas kreipėsi į atsakovę prašydamas iki 2016 m. vasario 1 d. išsikelti iš ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Kadangi ieškovui asmeninės nuosavybės teisė į ginčo butą perėjo nuo 2016 m. sausio 22 d., o atsakovė ir toliau naudojosi ginčo buto ½ dalimi, į raginimus išsikraustyti nereagavo, vengė vykdyti faktinio naudotojo prievolę, nemokėjo ieškovui buto nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. vasario 20 d., kuris nuomos rinkoje nusistovėjęs ir vidutiniškai sudarė 300 Eur, atitinkamai 150 Eur mėnesiui, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 3 600 Eur skolos už ginčo buto nuomą bei pusės buto išlaikymo mokesčių 2 009,43 Eur priteisimo iš atsakovės, kuriuos ieškovas sumokėjo už ginčo buto išlaikymą laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2018 m. vasario 20 d. Ieškovas taip pat nurodė, kad kita ginčo buto dalimi neatlygintinai naudojosi jo ir atsakovės sūnus su šeima, tačiau reikalavimo jam nereiškė. Atsakovė su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodė, jog ginčo bute negyveno, kadangi turi nuosavą butą. Neneigė, jog ginčo bute lankėsi ir lankosi, kadangi jame gyvena sūnus su šeima, padeda jam prižiūrėti nepilnamečius vaikus. Laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 14 d. yra mokėjusi buto išlaikymo mokesčius, kuriuos nulemdavo susitarimai su ieškovu. Buto išlaikymo mokesčių mokėjimus patvirtina atsakovės banko sąskaitos išrašai. Atsakovė A. R. pateikė byloje priešieškinį ieškovui T. R., kuriame prašė teismo priteisti iš ieškovo 3 606,33 Eur skolą, kurią sudarė jos laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 14 d. sumokėti būsto išlaikymo mokesčiai, ieškovo ir jo automobilio draudimo mokesčiai, sąskaitos už ieškovo mobilaus ryšio paslaugas. Ieškovas su atsakovės priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodė, jog atsakovės teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, neįrodyti, nurodytu laikotarpiu šalys bendro ūkio jau nebevedė. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir atsakovės priešieškinį bei jų prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai ir šalių žodiniai paaiškinimai leidžia labiau tikėti, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. už būsto komunalinius mokesčius būdavo apmokama ne išimtinai vieno asmens, o bendru sutarimu ir bendromis pastangomis, nereikalaujant detalios ataskaitos ar atskiro atsiskaitymo už kiekvieną mokėjimą. Be to, Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu (kuris Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi paliktas nepakeistas) išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-352-752/2014 ieškovas jau buvo pareiškęs analogišką reikalavimą atsakovei ir savo sūnui dėl ½ dalies būsto komunalinių išlaidų priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. vasario mėnesio iki 2013 m. vasario 13 d., kurį teismas atmetė. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimo teismas nurodė, kad komunalinių mokesčių sumokėjimas savaime neįrodo aplinkybės, jog mokėjimą faktiškai atlikęs asmuo išimtinai tik savo asmeninėmis lėšomis vykdė pinigines prievoles atsiskaityti už būsto komunalines paslaugas. Todėl, atsižvelgdamas į tai bei į tai, kad atsakovė priešieškinio reikalavimą pateikė tik dėl tos priežasties, kad ieškinį jai pareiškė ieškovas, priešieškinį atmetė. Ieškovas T. R., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas ieškovo ieškinys, pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2018 m. spalio 17 d. Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovo T. R. ieškinį dėl skolos priteisimo tenkinti pilna apimtimi, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai ( Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir dėl ginčo esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

17. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su esminiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, sprendimą pagrindė prielaidomis.

18. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).

19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

20. Byloje nagrinėjamu atveju būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, kad atsakovė faktiškai gyveno jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute ir tarp jų buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai, ir kad nuo Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-352-752/2014 priėmimo, kuriuo ginčo butas buvo pripažintas šalių bendrąja daline nuosavybe, įrodžius jog nutraukus santuoką šalys toliau vedė bendrą ūkį, iki 2016 m. sausio 22 d., kuomet ginčo butas buvo įregistruotas kaip asmeninė ieškovo nuosavybė, atsakovė, būdama minėto buto bendrasavininkė, neprisidėjo prie buto išlaikymo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovas tokių aplinkybių neįrodė, t. y. savo reikalavimų nepagrindė. Teisėjų kolegija pagrįstomis pripažįsta tokias išvadas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovo ieškinio reikalavimų – nuomos mokesčio ir skolos už komunalinius mokesčius priteisimo iš atsakovės, įvertino abiejų šalių į bylą pateiktus įrodymus, liudytojos paaiškinimus, kuri paliudijo, jog ieškovas žodines pretenzijas dėl komunalinių mokesčių mokėjimo teikė daugiausiai sūnui T. R. ir jo šeimos nariams, kuriems ieškovas leido neatlygintinai gyventi jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo bei įrodomosios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė, kad ieškovo su atsakove sudarytos rašytinės sutarties dėl būsto nuomos nebuvo ir tokio pasiūlymo ieškovas atsakovei niekada neteikė, šalys tuo klausimu nediskutavo, derybų nevedė ir konkliudentiniais veiksmais savo valios dėl nuomos santykių neišreiškė. Aplinkybes dėl tarp šalių susiklosčiusių faktinių nuomos santykių ieškovas įrodinėjo tik savo paaiškinimais. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 22 d. šalys bendra valia ir pagal finansines galimybes mokėjo būsto komunalinius mokesčius ir kitus mokėjimus, kiekvienu atveju neišskaičiuojant išlaidų ir nelyginant kiekvienos šalies įnašo (didesnio ar mažesnio). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo tinkamai motyvuotos išvados, padarytos vadovaujantis CPK 185 straipsniu, sudaro pagrindą pripažinti, jog ieškovas neįrodė, kad tarp jo ir atsakovės laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 2018 m. vasario 20 d. buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, o laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 24 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. už būsto komunalinius mokesčius būdavo apmokama ne išimtinai vieno asmens, o ginčo šalių bendru sutarimu ir bendromis pastangomis, nereikalaujant detalios ataskaitos ir tuo labiau atskiro atsiskaitymo už kiekvieną mokėjimą.

21. Atitinkamai kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo, ieškovui neįrodžius aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai ar dėl jos neteisėtų veiksmų atsakovas patyrė žalą, nebeturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

22. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos. Atsakovė pateikė prašymą priteisti jos naudai iš ieškovo 200 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Nurodytos išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl teisėjų kolegija šias išlaidas – 200 Eur – priteisia atsakovei iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo T. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus) bylinėjimosi išlaidas, atsakovės turėtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Dalė BurdulienėRaimondas BuzelisArvydas Žibas