- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-12
- Bylos Nr.
- e2-4-464/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00658-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- M. S.
- Atsakovas
- D. S.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovui D. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė M. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė:
1.1. pripažinti gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); 5 168 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Altos granitas“ akcijų ir kilnojamuosius daiktus bendrąja daline ieškovės ir atsakovo D. S. nuosavybe, nustatant, kad kiekvienam jų priklauso po 1/2 dalį šio turto;
1.2. priteisti iš atsakovo D. S. 60 000 Eur piniginę kompensaciją už parduotas UAB „Altos granitas“ akcijas, 11 442,50 Eur kompensaciją už atsakovui atitenkančią didesnę kilnojamųjų daiktų dalį, 11 700 Eur kompensaciją už negautas pajamas nuomojant ieškovės turto dalį;
1.3. priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 6 450,15 Eur bylinėjimosi išlaidas, panaikino atsakovo turtui pritaikytas laikinąsias apsaugo priemones.
Šalies argumentai
3. Ieškovė 2022 m. spalio 31 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują spendimą – ieškinį patenkinti visiškai, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 4 d. nutartimi nustatė ieškovei 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – apeliacinio skundo pagrindui suformuluoti ir 3 532 Eur žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti.
Šalies argumentai
5. Atsakovė 2022 m. lapkričio 15 d. pateikė patikslintą apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti skundžiamą 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat nurodė sumokėjusi 50 Eur žyminį mokestį, o nuo likusios dalies, t. y. 3 482 Eur sumokėjimo prašė ją atleisti.
6. Motyvuodama prašymą atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo atsakovė nurodė, kad jos turtinė padėtis nuo ieškinio pateikimo, kuomet ji buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, dar labiau pablogėjo tiek dėl COVID-19 pandemijos, tiek ir dėl geopolitinių bei ekonominių pasaulyje susiklosčiusių aplinkybių. Nurodė, kad jokio nekilnojamo turto neturi, vienintelę transporto priemonę buvo priversta parduoti, be to, padidėjo jos įsiskolinimai kreditoriams. Vienintelės ieškovės pajamos yra darbo užmokestis ir iš atsakovo kas mėnesį gaunamas išlaikymas vaikams, kiekvienam jų po 200 Eur, kurių kartu su ieškovės gaunamomis pajamomis nepakanka visiems vaikų poreikiams patenkinti, taigi jos turtinė padėtis yra bloga, o už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis jai yra labai didelis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 17 d. nutartimi nustatė ieškovei M. S. 7 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties gavimo dienos, 1 741 Eur dydžio žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti, o likusios 1 741 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą atidėjo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
8. Įvertinęs su patikslintu apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus teismas nustatė, kad išrašas iš ieškovės AS SEB banke esančios sąskaitos apima tik laikotarpį už vieną dieną, t. y. nuo 2022 m. lapkričio 12 d. iki 2022 m. lapkričio 13 d., kurio metu sąskaitos likutis sudarė 162,10 Eur. Duomenų apie kitas ieškovės valdomas banko sąskaitas ir jose esančias lėšas nebuvo pateikta. Taigi nėra ir pagrindo išvadai, kad ieškovės finansinė situacija, buvusi iki 2022 m. lapkričio 12 d. arba analogiška, tęsiasi iki šiol.
9. Teismo vertinimu, ieškovės pateiktas išrašas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenų bazės apie jos nedarbingumo pastaruoju metu laikotarpius nepatvirtina, kad ieškovė negauna darbo užmokesčio. Teismas pažymėjo, kad pati ieškovė nurodė, jog prie vaikų išlaikymo taip pat įpareigotas prisidėti ir vaikų tėvas (atsakovas). Be to, ieškovė nepateikė įrodymų apie jai priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o ankstesnėje bylos nagrinėjimo stadijoje buvo nustatyta, kad ieškovė turėjo nekilnojamojo turto.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovė M. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atleisti ją nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas neįvertino tokių ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, kad ji skolinosi iš artimų giminaičių lėšas teisinės pagalbos išlaidoms padengti. Neįvertino ir įrodymų, kad ieškovė nuo 2019 m. sausio 9 d. siekia parduoti jai priklausantį žemės sklypą, tačiau norinčių jį pirkti neatsirado iki šiol, šis turtas nėra likvidus. Ieškovė yra skolinga kredito įstaigai Bigbank AS 7 820 Eur.
10.2. Su atskiruoju skundu pateikti nauji rašytiniai įrodymai – 2022 m. lapkričio 22 d. AB SEB banko kredito kortelės sąskaitos mėnesio ataskaita, iš kurios matyti, kad pradinis likutis yra neigiamas (- 2 130,04 Eur), Sodros duomenys apie 2022 m. sausio 1 d. – 2022 m. spalio 26 d. gautas pajamas, patvirtina, kad atsakovės turtinė padėtis nėra gera. Tuo leidžia įsitikinti ir transporto priemonės perleidimo deklaracija, iš kurios matyti, kad ieškovė pardavė vienintelį turėtą automobilį.
10.3. Teismo motyvai, kad atsakovas vaikų išlaikymui kas mėnesį skiria po 200 Eur, todėl ieškovė yra finansiškai pajėgi sumokėti dalį žyminio mokesčio, yra nepagrįsti. Atsakovo skiriamų lėšų, atsižvelgiant į situaciją rinkoje, infliacijos lygį, nepakanka būtiniesiems vaikų poreikiams patenkinti, todėl ieškovė tam turi skirti didžiąją dalį savo gaunamų pajamų. Be to, gaunamos lėšos iš atsakovo turi būti naudojamos išimtinai vaikų poreikiams patenkinti, o ne asmeniniams ieškovės poreikiams, todėl ir žyminis mokestis iš jų negali būti mokamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
11. Apeliantė M. S. su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus – Sodros suvestinę apie duomenis asmens mokumui vertinti nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. spalio 26 d., Bigbank AS vartojimo kredito sutarties ištrauką, AB SEB banke esančios apeliantės kredito kortelės sąskaitos 2022 metų spalio mėnesio ataskaitą, valstybės įmonės (toliau – VĮ) ,,Regitra“ transporto priemonės perleidimo deklaraciją, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gegužės 22 d. pažymą, kuriais grindžia atskirojo skundo argumentus dėl savo turtinės padėties.
12. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadinasi, siekiant naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme, būtina pagrįsti arba objektyvųjį (nuo to asmens valios nepriklausiusį) negalėjimą pateikti kurį nors dokumentą (ar įrodymą) į bylą anksčiau, arba vėliau atsiradusią būtinybę jį pateikti, arba šio įrodymo savalaikį pateikimą ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstą atsisakymą jį priimti.
13. Tokiu įstatymų leidėjo nustatytu naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu yra užtikrinama proceso koncentracija ir jo ekonomiškumas (CPK 7 straipsnis), taip pat siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, jie skatinami bylinėtis sąžiningai. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti principai, be kita ko, reiškia, kad byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir teikdami teismui prašymus, kuriuose siekiama jiems palankaus procesinio rezultato, turi pagrįsti šiuos prašymus laiku surinktais įrodymais, o ne teikti juos tada, kai tokio prašymo išnagrinėjimo rezultatas netenkina jį pateikusio asmens.
14. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįvardijo, kodėl, jos manymu, teisingam procesinio klausimo išsprendimui reikšmingų įrodymų ji neteikė pirmosios instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu, kurio neapmokėjo jokia dalimi žyminio mokesčio ir nepareiškė jokio prašymo dėl lengvatų jai taikymo, arba vėliau su prašymu atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, kai pirmosios instancijos teismas 2022 m. lapkričio 4 d. nutartimi jau buvo įpareigojęs apeliantę jį sumokėti.
15. Pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta tokio pobūdžio prašymo pateikimo tvarka, jo turinys ir forma, atkreipiant dėmesį ir į prašymą pateikusio asmens pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius šio prašymo pagrįstumą. Kitaip tariant, pateikti įrodymus, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti prašymą pateikusio asmens tikrąją turtinę padėtį bei spręsti dėl jo galėjimo ar negalėjimo sumokėti žyminį mokestį už atliekamą procesinį veiksmą, privalu būtent pirmosios instancijos teisme su atitinkamu prašymu. Akivaizdu, kad skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ar pagrįstumo įvertinimo, o būtent tokia ir yra apeliacijos paskirtis, negalėtų lemti duomenys (įrodymai), kurių pirmosios instancijos teismas nematė ir nevertino.
16. Kita vertus, apeliantė, pridėjusi prie savo atskirojo skundo dokumentus, kurių turiniu ji remiasi šiame skunde, net nesuformulavo procesinio prašymo išspręsti jų prijungimo apeliacinės instancijos teisme klausimą ir nenurodė nei vienos sąlygos taikyti jai CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį. Todėl apeliantės pridėtus prie atskirojo skundo įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti.
Dėl teismo teisės peržengti šalies procesinio prašymo ribas
17. Apeliacijos dalyką nagrinėjamoje byloje sudaro teismo nutarties, kuria apeliantės prašymas atleisti ją nuo žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimo buvo atmestas, tačiau žyminio mokesčio dalies mokėjimas paties teismo iniciatyva, nesant apeliantės prašymo, buvo atidėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
18. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). CPK 80 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose).
19. Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams, padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti, skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant, o teisminis procesas būtų paskutinė priemonė (lot. ultima ratio).
20. Fizinio asmens turtinė, o juridinio asmens – finansinė padėtis negali būti jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą varžančiu veiksniu. Dėl to proceso įstatyme yra nustatyti teisiniai instrumentai, skirti padėti asmenims, negalintiems dėl savo turtinės padėties sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminio mokesčio, faktiškai ir efektyviai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Negalėdamas atitinkamo proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba jį atidėti.
21. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą, t. y. asmens sunkią finansinę padėtį, dėl kurios jis negali sumokėti visos žyminio mokesčio sumos. Tuo tarpu pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Toks prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas, o prie jo pridedami įrodymai, patvirtinantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Šiuo atveju su prašymu turi būti pateikiami ne tik įrodymai, patvirtinantys asmens sunkią finansinę padėtį, bet ir duomenys, kad asmuo ateityje bus pajėgus šį mokestį sumokėti.
22. Taigi įstatymo leidėjas yra numatęs du savarankiškus žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų) teisinius pagrindus, o prašymą teikiantis asmuo, atsižvelgdamas į savo turtinę padėti ir jos pokyčio perspektyvas, yra laisvas pasirinkti arba prašyti teismo atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio, ir (arba) jo sumokėjimą atidėti iki sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo.
23. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo apeliaciniame skunde, kurį ji pateikė vykdydama pirmosios instancijos teismo 2022 m. lapkričio 4 d. nutartį dėl trūkumų pašalinimo, suformulavo prašymą atleisti ją nuo 3 482 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo bei pateikė įrodymus apie 50 Eur šio mokesčio sumokėjimą. Taigi, kaip matyti, apeliantė prašė taikyti CPK 83 straipsnio 3 dalyje numatytą žyminio mokesčio sumokėjimo lengvatą – atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo institutą, o alternatyvus prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą nebuvo reiškiamas.
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra pasisakoma, kad, remiantis proceso dispozityvumo principu, užtikrinančiu teisę dalyvaujančiam byloje asmeniui laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), teismas privataus intereso bylose turi apsiriboti dalyvaujančio byloje asmens konkretaus prašymo išsprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010; 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1704/2013; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1165-241/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad, nesant pateikto šalies alternatyvaus prašymo dėl atleidimo iš dalies (šiuo atveju – atidėjimo) nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, teismas pagal įstatymą neturi teisinio pagrindo savo iniciatyva šio klausimo spręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014). Vadinasi, pagal galiojančias proceso teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką teismas neturi teisės peržengti procesinių prašymų, susijusių su žyminio mokesčio lengvatų taikymu, ribų.
25. Kaip minėta pirmiau, apeliantė nepateikė teismui alternatyvaus prašymo, t. y. neprašė teismo, nepatenkinus jos prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, šio mokesčio mokėjimą atidėti. Todėl nusprendęs neatleisti apeliantės nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, t. y. išsprendęs apeliantės pareikštą procesinį prašymą, savo iniciatyva išspręsdamas dar ir šio mokesčio atidėjimo klausimą, nors apeliantė to neprašė, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai peržengė apeliantės prašymo ribas, t. y. pažeidė dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis).
26. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl dalies žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo iki apeliantės skundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo, nevertino apeliantės galimybės ateityje sumokėti atidėtą žyminio mokesčio dalį, jos turtinės padėties pokyčių (dėl to iš viso skundžiamoje nutartyje nepasisakė). Kaip nurodyta pirmiau, tik nustačius aplinkybę, kad sprendimo įsiteisėjimo dieną apeliantė turės galimybę atidėtą žyminį mokestį sumokėti, toks prašymas (jeigu jis būtų pareikštas) galėtų būti patenkintas. Nagrinėjamu atveju pagrindo tokia išvadai padaryti nėra, nes pati apeliantė tiek prašyme, tiek atskirajame skunde deklaruoja, kad jos turtinė padėtis nuolat blogėja, gaunamų pajamų nepakanka jos ir nepilnamečių vaikų interesams patenkinti ir ji yra priversta skolintis lėšas.
Dėl apeliantės turtinės padėties vertinimo ir jos įrodinėjimo pareigos
27. Stokoja pagrįstumo tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius, t. y. su prašymu atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo pateiktus įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė savo sunkios turtinės padėties.
28. Turtinę asmens padėtį apibūdina nekilnojamojo turto registro, bankų ir kitų kredito įstaigų duomenys (su istorija), valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Tiek asmeniui nemotyvavus prašymo, tiek nepateikus pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį, dėl kurios jis negali sumokėti visos žyminio mokesčio sumos, toks prašymas teismo negali būti tenkinamas.
29. Apeliantė savo procesinės pareigos pagrįsti prašyme dėstomas faktines aplinkybes leistinais rašytiniais įrodymais iš esmės neįvykdė, o jos prašyme nurodyti ir pateikti selektyviai atrinkti pavieniai duomenys nesudaro pagrindo apeliantės siekiamo procesinio sprendimo priėmimui. Tai, kad apeliantė teikė tik tuos įrodymus, kurie jai išimtinai palankūs ir neatskleidžiantys tikrosios jos turtinės padėties, visų pirma patvirtina tokios aplinkybės, kad kartu su ieškiniu teikdama analogišką prašymą apeliantė pateikė duomenis apie jos vardu AB SEB banke ir Luminor AS banke atidarytose banko sąskaitose esančias lėšas. Tuo tarpu teikdama prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo apeliantė pateikė tik duomenis apie AB SEB banko sąskaitoje esančias lėšas, o įrodymų apie Luminor AS banko sąskaitoje esančias lėšas ar kad tame bei kituose bankuose apeliantės vardu atidarytų sąskaitų nebėra, apeliantė neteikė.
30. Be to, iš su ieškiniu pateikto išrašo iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad apeliantei asmeninės nuosavybės teise 2019 m. spalio 1 d. duomenimis priklausė žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ir nors apeliantė kartu su ieškiniu teikė duomenis apie tai, kad 2019 m. vasario – gegužės mėn. ji patalpino skelbimus apie šio turto pardavimą ir norinčių jį įsigyti neatsirado, tačiau duomenų, kad ir toliau buvo bandoma šį turtą realizuoti ar kad jis vis dar nuosavybės teise priklauso apeliantei, į bylą nebuvo pateikta. Todėl neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios apeliantės finansinės padėties ir jos gebėjimo sumokėti už apeliacinį skundą žyminį mokestį.
31. Tokio apeliantės atskirajame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad jos su darbo santykiais susijusios pajamos yra itin mažos ir nesiekia 100 Eur per mėnesį, kad apeliantė turi įsipareigojimų kreditoriams, taip pat kelia abejonių dėl apeliantės deklaruojamos turtinės padėties atitikimo faktinei padėčiai. Iš kartu su ieškiniu bei atskiruoju skundu pateiktos vartojimo kredito sutarties, sudarytos su Bigbank AS matyti, kad apeliantė šiai kredito įstaigai, suteikusiai jai 7 820 Eur dydžio kreditą, nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2025 m. kovo 20 d. yra įsipareigojusi kas mėnesį mokėti 145,78 Eur įmokas. Duomenų, kad apeliantė dėl sunkios turtinės padėties aptartų įsipareigojimų nevykdo, į bylą nebuvo pateikta. Vadinasi, apeliantė turi lėšų, kurių gavimo šaltinis neatskleidžiamas, ar santaupų kreditorių įsipareigojimams padengti, nors jos viešai deklaruojamas kaip gaunamas atlyginimas yra mažesnis už mokamas įmokas. Todėl kyla pagrįstų abejonių dėl tikrosios apeliantės turtinės padėties, kurios iš selektyviai teikiamų įrodymų, kaip minėta, neįmanoma nustatyti.
Dėl bylos procesinės baigties
32. CPK 313 straipsnyje įtvirtintas imperatyvas, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik vieną iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
33. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisiškai ydinga faktinė situacija, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne tik jam adresuotą apeliantės prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio, bet ir išsprendė procesinį klausimą, kuris apeliantės nebuvo keliamas (nesant jos atitinkamo prašymo). Kitaip tariant, šioje civilinėje byloje dar nėra priimtas teismo procesinis sprendimas dėl visos mokėtinos už apeliacinį skundą žyminio mokesčio sumos. Kadangi teismas, peržengdamas prašymo ribas, nepagrįstai išskaidė apeliantės prašymą į dalis, kuomet vienoje buvo sprendžiama dalies žyminio mokesčio atidėjimo, kitoje – atleidimo klausimai, kurie buvo grindžiami tais pačiais įrodymais ir duomenimis, siekiant ištaisyti šiuos proceso teisės normų pažeidimus, turi būti iš naujo išspręstas apeliantės prašymas, susijęs su žyminio mokesčio mokėjimu.
34. Apibendrinat argumentus skundžiama nutartis panaikinama kaip priimta pažeidus proceso teisės normas, t. y. išsprendus procesinį klausimą, dėl kurio nebuvo pareikštas apeliantės prašymas, negalint šio trūkumo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), be kita ko, ir dėl įstatyminio ribojimo bloginti apelianto padėtį (CPK 313 straipsnis), o atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimo klausimas grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškovės M. S. prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.