- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- 2-977-743/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Vailionienė
- Ieškovas
- UAB „Minibank“
Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėja Adta Vailionienė, rašytinio proceso tvarka už akių išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl skolos ir nuostolių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 131,95 Eur skolą, 61,19 Eur nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovui neįvykdžius savo procesinių pareigų, prašo priimti sprendimą už akių (b. l. 2-4).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsniu, procesiniai dokumentai atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu 2015-11-30 paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt (b. l. 36). Atsakovas per nustatytą keturiolikos dienų terminą be pateisinamos priežasties nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl, ieškovės prašymu, priimamas sprendimas už akių, neinformuojant šalių apie sprendimo priėmimo laiką ir vietą (CPK 142 straipsnio 4 dalis).
Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis ir prie ieškinio pateiktais įrodymais nustatyta, kad tarp ieškovės UAB „Minibank“ ir atsakovo V. Č. nuotoliniu būdu buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 115,85 Eur (400 Lt) kreditą, kurį 2012-04-30 pervedė į atsakovo nurodytą banko sąskaitą. Atsakovas įsipareigojo kredito sumą (115,85 Eur (400 Lt) ir palūkanas (16,10 Eur (55,58 Lt) grąžinti periodinėmis 65,98 Eur (227,79 Lt) įmokomis, visą kredito sumą išmokant iki 2012-07-01 (b. l. 6, 8-14). Atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, nemokėjo periodinių įmokų, į raginimus neatsakė.
Teisėja sprendžia, kad, atlikus formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ieškinys tenkintinas iš dalies.
Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą kredito davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei mokėti palūkanas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnis, 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (6.256 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Sutarties nevykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant įvykdymo termino praleidimą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 6.205 straipsnis). Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Atsakovas laiku nemokėjo periodinių įmokų, todėl ieškovės reikalavimai priteisti 115,85 Eur negrąžintos paskolos ir 16,10 Eur palūkanų yra pagrįsti, įrodyti ir tenkintini.
Be to, ieškovė už laikotarpį nuo 2012-06-02 iki 2012-11-28 paskaičiavo 109,57 % palūkanas (nuostolius), kurių suma sudaro 61,19 Eur, ir prašo priteisti juos iš atsakovo.
Reikalavimas dėl nuostolių priteisimo, jų dydis grindžiamas vartojimo kredito sutarties 9.1 punktu, taip pat CK 6.261 straipsniu, kuriame numatyta, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime aptarė precedentų reikšmę teismų atliekamai teisingumo vykdymo funkcijai. Teismas nurodė, kad < ... > Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apylinkių ir apygardų teismuose jau yra išnagrinėtų analogiškų bylų pagal tos pačios ieškovės ieškinius ir jos pačios apeliacinius skundus dėl skolų, kilusių iš tų pačių elektroninio ryšio priemonėmis sudarytų vartojimo kredito sutarčių (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1658-436/2014, Nr. 2A-1780-260/2014; Klaipėdos apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-188-459/2015, Nr. 2A-291-513/2015; Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-260-232/2015).
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, nurodytose bylose sukurtais precedentais, kurie pagrįsti kasacinio teismo praktika, teismas vadovaujasi ir nagrinėjamoje byloje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp šalių nuotoliniu būdu sudaryta vartojimo kredito sutartis. Tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo praktikoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, o vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti netgi ex officio. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-141/2006,Nr. 3K-3-536/2008, Nr. 3K-3-392/2012, Nr. 3K-3-534/2012).
Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutarties 9.1 punkte numatyta, kad jeigu pasibaigus kredito grąžinimo terminui, kredito gavėjas negrąžina kredito davėjui kredito ar jo dalies ir/ar nesumoka palūkanų ar jų dalies, taip pat jeigu suėjus mokėjimo grafike nurodytam periodinės įmokos mokėjimo terminui, kredito gavėjas nesumoka periodinės įmokos ar jos dalies, jis įsipareigoja atlyginti kredito davėjui nuostolius. Nuostoliai patiriami ir skaičiuojami už kiekvieną mokėjimo termino praleidimo dieną ir yra ne mažesni, nei už kreditą mokamų palūkanų norma per dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Nuostoliai patiriami ir pradedami skaičiuoti kitą kalendorinę dieną po kredito ar jo dalies ir/ar palūkanų ar jų dalies, periodinės įmokos ir/ar jos dalies sumokėjimo termino pabaigos. < ... >.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012, konstatuota, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Tokį teisės aiškinimą patvirtina ir viešai skelbiama Priežiūros tarnybos prie Lietuvos banko pozicija „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku, taikymo“, patvirtinta Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 241-26.
Vartojimo kredito sutarties šalių, t. y. vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo, teisė susitarti dėl netesybų dydžio yra ribojama specialiuoju įstatymu nustatant maksimalų neįrodinėtinų kreditoriaus nuostolių dydį – Vartojimo kredito įstatyme (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia VKĮ norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę VKĮ nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms – ir delspinigiams, ir baudoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad VKĮ nustatytas netesybų dydžio apribojimas taip pat turėtų būti taikomas kompensacinių ar mokėjimo palūkanų, mokamų vartojimo kredito sutarties nevykdymo atveju, dydžiui (Kauno apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-1658-436/2014, Nr. 2A-1780-260/2014; Klaipėdos apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-188-459/2015, Nr. 2A-291-513/2015; Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-260-232/2015, Nr. e2A-2196-392/2015).
Nagrinėjamu atveju šalys vartojimo kredito sutarties 9.1 punkte iš esmės aptarė būtent tokią situaciją, kuri susiklosto esant sutarties pažeidimui.
Pagal vartojimo kredito sutartį nustatytos 109,57 procentų metinės palūkanų normos taikymas neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovė, paskolinusi atsakovui 115,85 Eur sumą, patyrė būtent tokio dydžio (61,19 Eur) nuostolius dėl atsakovo netinkamo prievolės įvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai), nes ieškovė neįrodė, kad jai trūko piniginių išteklių kreditavimui ir dėl to negalėjo suteikti kreditų kitiems klientams.
Atsižvelgiant į ieškovės veiklos specifiką ir nuotolinio skolinimo riziką, į tai, kad sutartis sudaryta prisijungimo būdu, į tai, kad pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį sutarties sąlygos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, teismo iniciatyva prašomų priteisti nuostolių dydis mažintinas iki 10,05 Eur: kaip nurodyta ieškinyje: (65,97 x 0,05 % x 15 = 0,49, 115,85 x 0,05 % x 165 = 9,56). Kitoje dalyje reikalavimas dėl nuostolių priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl ieškovei iš jo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.261 straipsnis).
Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 20 Eur žyminis mokestis ir 175,45 Eur už teisines paslaugas. Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 193,14 Eur sumą, teismas ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė 142 Eur, t. y. patenkino 73,52 % pareikštų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad, paduodant ieškinį teisme, yra nustatytas minimalus 20 Eur žyminis mokestis, ieškovei iš atsakovo priteistina 195,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (20 Eur žyminio mokesčio, 175,45 Eur už teisines paslaugas) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo V. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 131,95 Eur (vieną šimtą trisdešimt vieną eurą 95 ct) skolos, 10,05 Eur (dešimt eurų 05 ct) nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (142 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2015-11-11, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 195,45 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus 45 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „Minibank“, į. k. 301850677, J. Janonio g. 17, LT-92238 Klaipėda, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT377230000003467003, UAB „Medicinos bankas“, naudai.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Atsakovas sprendimo už akių negali skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį CPK 287 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimus, Lazdijų rajono apylinkės teismui.
Ieškovė dėl sprendimo per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.