Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkės ir pranešėjos), Egidijaus Mockevičiaus ir Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. K. ir R. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. A. M. ieškinį atsakovui A. K., R. Ž. dėl akcijų kainos ir nuostolių atlyginimo, trečiajam asmeniui pareiškusiam savarankišką reikalavimą dėl 2009 m. spalio 13 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Euraz LT“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus motyvai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.

Dėl naujų įrodymų

18. Apeliantai su apeliaciniais skundais pateikė UAB „Duomenų centras“ 2012-06-13 pranešimą (b. l. 44, 60, t. 5).

19. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad apeliantai būtų minėtus įrodymus pateikę pirmosios instancijos teismui, kuris nepagrįstai juos būtų atsisakęs priimti. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantų nurodytame UAB „Duomenų centras“ 2012 m. birželio 13 d. pranešime buvo nurodytas serveris (2U), yra ne tas serveris, kurį įgijo ir perleido UAB „Alanko“ A. S. (12816/1280-AC3), todėl minėtas pranešimas neįrodo jokių aplinkybių, susijusių su A. S. ir apelianto A. K. įgytais ir UAB „Alanko“ perleistais maršrutizatoriais. UAB „Duomenų centras“ 2012 m. birželio 13 d. pranešime minimas serveris 2U yra visiškai nesusijęs su šia civiline byla. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, teisėjų kolegija šį įrodymą vertina kaip nereikšmingą.

Dėl faktinių aplinkybių

20. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, iš kurių matyti, kad 2008 m. sausio 9 d. steigimo sutartimi pradinis ieškovas A. S. ir atsakovas A. Ž. (dabar – K.) įsteigė bendrovę UAB „Alanko“ (šiuo metu BUAB „Euraz LT“), kurios įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt (2 896,20 Eur), jis padalytas į 100 paprastųjų vardinių akcijų, vienos akcijos nominali vertė buvo 100 Lt (28,96 Eur), ieškovui A. S. atiteko 33 akcijos, atsakovui A. K. – 67 akcijos. Iš 2009 m. birželio 8 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo ir 2009 m. gegužės 5 d. nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos matyti, kad UAB „Alanko“ įgijo naują turtą - telekomunikacinę įrangą (internetinius routerius, VOIP šliuzą), kurią įvertino ir tuo pagrindu pasididino įstatinį kapitalą iki 610 000,00 Lt (176 668,21 Eur), atitinkamai išleido naujų akcijų, jų nominalią vertę nustatant 100 Lt (28,96 Eur), po ko A. S. priklausė 1433 akcijos, atsakovui A. K. – 4667 akcijos. 2013 m. lapkričio 6 d. UAB „Euraz LT“ rašte patvirtinta, jog 2009 m. birželio 10 d. į įmonės apskaitą įtrauktas turtas: internetiniai routeriai, VOIP šliuzas, kurių likutinė vertė 2013 m. spalio 31 d. yra 352 528 Lt (102 099,28 Eur). Iš 2009 metų UAB „Alanko“ balanso duomenų, įmonės skolų ataskaitos, sąskaitos išrašų matyti, kad nuosavą įmonės kapitalą sudarė 1 466 420,00 Lt (424 704,59 Eur), o įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 889 223,00 Lt (257 536,78 Eur). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių matyti, kad 2009 m. spalio 13 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu UAB „Alanko“ nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą ir jį nuomojo. 2009 m. rugsėjo 2 d. A. S. Šiaulių miesto IV – ajame notaro biure atsakovui A. K. išdavė du įgaliojimus: įgaliojimą valdyti, tvarkyti bei disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiomis UAB „Alanko“ 1433 akcijomis, naudotis kitomis, įgaliojime nurodytomis jam priklausančiomis akcininkų teisėmis ir įgaliojimą atstovauti UAB „Alanko“ . Iš 2009 m. spalio 13 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties matyti, kad A. S., kurį pagal 2009 m. rugsėjo 2 d. įgaliojimą atstovavo A. K., pardavė pradinei atsakovei E. Ž. savo 1433 vienetus akcijų už 14 330 Lt (4 150,25 Eur), vienos vertę skaičiuojant po 10 Lt (2,89 Eur), t. y. UAB „Alanko“ akcininkais tapo A. K. ir E. Ž.. Iš Šiaulių miesto 4 – ojo notaro biuro rašto matyti, kad A. S. abu išduoti įgaliojimai buvo panaikinti 2009 m. spalio 14 d.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

21. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 str. 3 d.). Sutartinę atsakomybę reglamentuojančios normos nustato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 str. 1 d.), o asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 str. 2 d.). Taigi, netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti, kurios taikymui būtina nustatyti šių sąlygų visumą: sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), padarytą žalą (CK 6.249 str.), tarp atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247 str.) bei kaltę (CK 6.248 str.). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 str.), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.

22. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas byloje neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Pažymėtina, kad atsakovas A. K., sudarydamas akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, veikė kaip įgaliotojo A. S. įgaliotinis, kuriam įstatymo nustatyti tam tikri elgesio reikalavimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutartį pasirašiusieji asmenys, būdami protingi ir atidūs, privalėjo suvokti, kad, sudarydami sandorį, kuriuo parduodamas kitam asmeniui, t. y. A. S. nuosavybės teise priklausantis turtas už beveik 10 kartų mažesnę kainą, pažeidžia turto savininko A. S. teises. Tai esminė aplinkybė, leidžianti daryti išvadą, kad sudarydamas ginčo akcijų perleidimo sandorį atstovaujamojo vardu, atsakovas A. K. pažeidė jam suteiktas teises ir sudarė prieštaraujantį atstovaujamojo interesams sandorį. Pagal CK 2.150 straipsnio nuostatas atstovas privalėjo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Kaip nurodė ieškovo atstovas, A. S. iš A. K. negavo nė vienos ataskaitos jokia forma apie pagal išduotą įgaliojimą atliktus veiksmus, o apie akcijų perleidimo sandorį A. S. sužinojo iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Atsakovas A. K. tai paneigiančių duomenų nepateikė. Šie A. K. veiksmai kvalifikuotini kaip neteisėtas neveikimas CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

23. Spręsdamas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, teismas turi vadovautis CPK normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimą, bei jas aiškinančia teismų praktika. Nagrinėjamu atveju aktualios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės bei įrodymų pakankamumo reikalavimas. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti reiškiamo reikalavimo pagrįstumą tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu – ar yra įrodytos reikšmingos civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti faktinės aplinkybės. Žalos faktą ir priežastinį ryšį ieškovas turi įrodyti pakankamais ir patikimais įrodymais, šios civilinės atsakomybės sąlygos nepreziumuojamos. Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad bylą nagrinėjantis teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą turi daryti tik įvertinęs įrodymų visetą ir negali apsiriboti vieno įrodymo įrodomosios reikšmės konstatavimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

24. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo sandoriu A. K. ir E. Ž., kuriuo buvo parduotas A. S. nuosavybės teise priklausantis turtas už beveik 10 kartų mažesnę kainą (neteisėti veiksmai), pažeidė ieškovo A. S. interesus, dėl ko ieškovas patyrė bendrais atsakovų veiksmais padarytą 35 120,48 Eur žalą. Dėl netinkamų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, todėl konstatuotinos visos atsakovų sutartinės atsakomybės sąlygos, lemiančios atsakovų prievolę atlyginti ieškovui patirtus nuostolius (CK 6.245 str. 3 d., 6.246 str., CK 6.247 str., 6.248 str., CK 6.249 str.).

25. Nesutiktina su apelianto R. Ž. apeliacinio skundo argumentu, jog jo neteisėti veiksmai nebuvo įrodyti, kadangi šioje byloje R. Ž. atsakovu įtrauktas kaip E. Ž. teisių perėmėjas jai mirus, nenustačius jokių E. Ž. neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pradinės atsakovės E. Ž. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji sudarė sandorį su savo sūnumi A. K., atstovaujančiu kitą asmenį ir taip 2009 m. spalio 13 d. pirkimo - pardavimo sutartimi įsigijo A. S. akcijas. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pradinė atsakovė E. Ž. buvo senyvo amžiaus, neužsiimanti jokiu verslu (juo labiau informacinių technologijų), o gyveno iš valstybės gaunamos pensijos, leidžia pagrįstai teigti, jog jos tikslas buvo ne įgyti nuosavybės teisę į 1433 vnt. UAB „Alanko“ paprastųjų vardinių akcijų, o siekti turtinės naudos savo artimiesiems. Nepaneigta, kad pradinė atsakovė E. Ž. pasirašė akcijų pirkimo sandorį išimtinai savo sūnui A. K. naudingiausiu būdu ir už kuo mažesnę kainą, privalėdama žinoti, kad sandoris prieštarauja A. S. interesams. Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 1 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo išvadai, kad atsakovai nesąžiningumo prezumpcijos, įtvirtintos CK 6.67 straipsnio 1 punkte, nepaneigė, todėl pradinė atsakovė E. Ž., o vėliau jos teisių perėmėjas R. Ž. kartu su atsakovu A. K. turi būti laikomi solidariai atsakingi už žalos, perleidžiant A. S. akcijas, ieškovui padarymu.

Dėl žalos dydžio

27. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas.

28. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas, tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. V. R. N., bylos Nr. 3K-3-166/2009).

29. Teismų praktikoje akcijų rinkos kaina gali būti įvertinta Turto požiūrio metodų deriniu ar Turto sudėtinių dalių rinkos vertės ir naudojimo pajamų vertės metodų deriniu. Faktiška vertinamo objekto sandorio kaina gali skirtis nuo apskaičiuotos vertės, priklausomai nuo rinkos sąlygų, susiklosčiusių objekto pardavimo momentu, nuo pirkėjo ir pardavėjo sutartų mokėjimo sąlygų, nuo ypatingų pirkėjo lūkesčių, taip pat pasikeitus rinkos konjunktūrai arba turto naudojimo ir valdymo sąlygoms bei įmonės ekonominei finansinei padėčiai arba nuo pasirinkto pardavimo būdo ir sąlygų, numatytų pirkimo - pardavimo sutartyje.

30. Pirmosios instancijos teismas žalą skaičiavo remiantis įmonės turto sudėtinių dalių metodu/turto požiūrio metodu (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos turto ir verslo vertinimo metodikos IV dalis), t. y. iš įmonės turimo ir balanse apskaityto turto atimant įsipareigojimų sumas. rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi, kurioje teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, privalu atskirti nominalios akcijų vertės ir realios akcijų rinkos vertės sąvokas ir turėtų būti atkreiptas dėmesys, kad nominali akcijų vertė – tai tik formali vertė, siejama su įstatiniu kapitalu, kuri dažnai nesutampa su rinkos verte. Nustatant realią rinkos vertę privalu atsižvelgti į įmonės turimą turtą, vykdomos ūkinės veiklos specifiką, sėkmę, plėtrą ir pan., t. y. įvertinti visus finansinius įmonės duomenis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas akcijų rinkos kainą įmonės turto sudėtinių dalių metodu/turto požiūrio metodu, taip pat atsižvelgdamas į kitas reikšmingas aplinkybes – teigiamą įmonės balansą, tai, kad įmonė vertėsi ne tik telekomunikacinių paslaugų verslu, nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, vertėsi jo nuoma, ginčo sandorio sudarymo metu gavo iš to nuolatinių pajamų, pagrįstai sprendė, jog ieškovas iš esmės įrodė, kad A. S. 39 270,73 Eur akcijų vertė yra reali, atitinkanti rinkos vertę. Be viso to, pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad pastaroji suma akivaizdžiai leidžia teigti, kad ginčo sandorio metu akcijų įvertinimas 4 150,25 Eur, kurio atsakovai jokiais leistinais įrodymais nepagrindė, neatitinka realybės ir atsakovui A. K., sudariusiam sutartį A. S. vardu su savo motina E. Ž., tai turėjo būti žinoma, tuo labiau, kad ginčo sandorio metu A. K. buvo paskirtas įmonės direktoriumi ir žinojo realią įmonės finansinę padėtį.

31. Apeliantai taip pat nurodo, jog teismo buvo prašoma skirti ekspertizę, kuria būtų aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kokia buvo perleistų akcijų vertė perleidimo metu 2009 m., tačiau teismas ekspertizės neskyrė. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas ginčus dėl ekspertizės skyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).

32. Pažymėtina, kad CPK 185 straipsnio pagrindu teismas įvertina byloje esančius visus įrodymus ir jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios, taip pat ir ekspertizių išvados. Atsižvelgiant į tai, teismas, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, neprivalėjo skirti ekspertizės, kadangi kiti byloje esantys įrodymai, tarp jų ir UAB „Alanko“ turto vertės nustatymo išvada, leido pakankamai tiksliai nustatyti akcijų rinkos vertę papildomai tam neskiriant ekspertizės. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitiko tiek proceso ekonomiškumo principą, tiek proceso koncentruotumo principą.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

33. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam klausimui aktualias teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovų apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Byloje nėra duomenų apie ieškovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi, todėl šios išlaidos nepriteistinos. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi atsakovams buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinio teismo sprendimo byloje priėmimo, todėl iš atsakovų valstybei priteistinas po 1074,00 Eur žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1074,00 Eur (vieno tūkstančio septyniasdešimt keturių eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 1074,00 Eur (vieno tūkstančio septyniasdešimt keturių eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.