Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-339-267/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07357-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 28.1.; 121.20; 114.4.; 121.21.

2015 m. gegužės 15 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-357-907/2014 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovams A. K., E. Ž., trečiajam asmeniui, nereiškiančiam savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, EURAZ LT. UAB dėl akcijų kainos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. S. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. K. ir E. Ž. 129300,00 Lt žalos atlyginimą, iš atsakovo A. K. 14000 Lt skolą, iš atsakovų A. K. ir E. Ž. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis iš atsakovų A. K. ir E. Ž. bylinėjimosi išlaidas – 100 Lt žyminį mokestį ir 450 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų vertimu. Nurodė, kad 2008-01-09 ieškovas su atsakovu įkūrė įmonę UAB „Alanko“, kuri vėliau buvo pervadinta į EURAZ LT. UAB, išleido 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, kurių 33 vnt. teko ieškovui, o 67 vnt. teko atsakovui A. K. (anksčiau – Ž.). A. S. buvo įmonės vadovas. Įsigijus telekomunikacinę įrangą buvo padidintas įstatinis kapitalas ir išleista papildomai akcijų, 2009 m. ieškovui jau priklausė 1433 vnt. akcijų už 143300 Lt sumą. A. S. išvyko į užsienį, išvykdamas įmonę paliko neblogame stovyje su brangia įranga, tačiau paaiškėjo, kad to turto nebėra. Taip pat ieškovas sužinojo, kad 2009-10-13 A. K., veikdamas pagal ieškovo įgaliojimą, jam nežinant, ieškovo akcijas perleido savo motinai E. Ž. už 14000 Lt, kai akcijų kaina 2009-05-05 buvo 143300 Lt. Teigė, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko ieškovas patyrė turtinę žalą.

Atsakovas A. K. atsiliepimo nepateikė, teismo posėdžiuose su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad 2009 m. vasarą buvo įsigyta įranga, ją įvertinus ir padidinus įstatinį kapitalą, buvo papildomai išleista akcijų. 2009 m. rugsėjo mėnesio pabaigoje – lapkričio pradžioje A. S. dingo, be jo atsakovas nežinojo kaip viskas veikia, buhalterė pasakė, kad yra daug skolų. Atsakovas nurodė turėjęs viltį, kad ieškovas grįš, reikėjo skolas padengti, todėl pardavė akcijas motinai, nors gautos sumos skoloms padengti nepakako. Teigė, kad akcijų pardavimo metu maršrutizatorių nebuvo, be jų bendrovė buvo niekinė, veiklos nevykdė, įstatinio kapitalo didinimu rūpinosi advokatų kontora, įstatinis kapitalas buvo padidintas dirbtinai, remiantis turto vertinimo ataskaita, jo vertinimu rūpinosi ieškovas.

Atsakovė E. Ž. pateikė atsiliepimą, nurodė, kad gali grąžinti akcijas ieškovui. Taip pat nurodė, kad sužinojusi, jog yra parduodamos UAB „Alanko“ akcijos, sutiko jas nupirkti, ji jokios žalos nepadarė, siūlymas jai tiko, jį priėmė, pinigus sumokėjo, sandoris įvyko. Akcijų kaina įtarimo atsakovei nesukėlė, nes gavo paaiškinimą apie įmonės finansinę padėtį, žinojo, kad turtas dingo.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, EURAZ LT. UAB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad akcijų pardavimo momentu jau nebuvo jokių maršrutizatorių, jokių kodų, A. S., išvykdamas iš Lietuvos, galimai juos pasisavino, paliko dideles skolas.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-10-13 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. S., kurį pagal 2009-09-02 įgaliojimą atstovavo A. K. (buvęs – A. Ž.), pardavė E. Ž. savo 1433 vienetus akcijų už 14330 Lt, vienos vertę skaičiuojant po 10 Lt, ir taikė restituciją: priteisė iš atsakovo A. K. atsakovei E. Ž. 14330 Lt, įpareigojo atsakovę E. Ž. grąžinti ieškovui A. S. visas pagal 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutartį įsigytas EURAZ LT. UAB (buvusi – UAB „Alanko“) akcijas (1433 vnt.), kitą dalį ieškinio atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad atsakovas veikė turėdamas atitinkamą įgaliojimą sudaryti akcijų pirkimo – pardavimo sandorį. Pagal minėtą įgaliojimą jis turėjo teisę parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausančias akcijas, ką jis ir padarė, tai įformindamas 2009-10-13 akcijų pirkimo - pardavimo sutartimi. Sudarydamas 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, atsakovas neperžengė atstovaujamojo A. S. suteiktų įgalinimų ribų, jis akcijas pardavė, akcijų kaina įgaliojime nebuvo nurodyta, šalys yra laisvos susitarti dėl pardavimo kainos. Teismas, įvertinęs įrodymų, susijusių su atsakovo, kaip įgaliotinio pareigos iškart pranešti įgaliotojui apie pavedimo įvykdymą, atlikimu (CK 6.760 straipsnio 4 dalis), sprendė, kad atsakovas tinkamai įvykdė šią pareigą, nes ėmėsi visų įmanomų priemonių ieškovą surasti ir apie akcijų pardavimą pranešti, o ieškovas nevykdė CK 6.761 straipsnio 1 dalyje įgaliotojui nustatytos pareigos bendradarbiauti su įgaliotiniu, kai šis vykdo pavedimą. Dėl parduotų akcijų vertės teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog akcijos buvo parduotos už žymiai mažesnę kainą. Vis dėl to, teismas konstatavo, kad 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas A. S., kurį pagal 2009-09-02 įgaliojimą atstovavo A. K., pardavė E. Ž. savo 1433 vienetus akcijų už 14330 Lt, vienos vertę skaičiuojant po 10 Lt, t. y. atstovas A. K. atstovaujamojo vardu 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sandorį sudarė su artimu giminaičiu, t. y. savo motina E. Ž. (CK 3.135 str.), prieštarauja imperatyvioms CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Imperatyviai įstatymo normai prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.), todėl teismas pripažino, kad 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutartis yra niekinė ir negalioja nuo sudarymo momento (ab initio).

Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į tai, kad nėra byloje pateikta duomenų apie tai, jog sudarant 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sandorį bendrovė vykdė veiklą, gavo pajamų ir kokia buvo parduodamų akcijų reali rinkos vertė, į tai, kad EURAZ LT. UAB (buvusi – UAB „Alanko“) šiuo metu yra veikianti bendrovė, į tai, kad akcijų rinkos vertė šiai dienai taip pat nėra žinoma, sprendė, kad nagrinėjamu atveju akcijų grąžinimas natūra galimas. Teismas įvertino ir tai, kad nors ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas akcijų atgauti nepageidauja, nes jos nuvertėjo, tačiau teismui tai pagrindžiančių dokumentų nepateikė, akcijų vertei nustatyti skirti ekspertizės neprašė, nors teismas tai ne kartą siūlė padaryti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė

Apeliantas (ieškovas) A. S. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Apeliantas nurodo, kad jis reikalavimo dėl 2009 m. spalio 13 d. jam priklausiusių akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 2.134 str. 1 d. pagrindu, paduodamas ieškinį nereiškė. Vieninteliai jo reikalavimai buvo priteisti iš atsakovų dėl minėtos sutarties jam kilusią žalą, iš atsakovo jam negrąžintą už akcijas atsakovės sumokėtą sumą ir procesines palūkanas. Apelianto teigimu, CK 2.134 str. 1 d. nurodo, jog sandoriai, kai atstovas atstovaujamojo vardu sandorį sudaro su artimaisiais giminaičiais, gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Ieškovo manymu, CK 2.134 str. 1 d. nėra imperatyvi įstatymo norma, todėl ir sandoriai, sudaryti pažeidus šią normą, yra ne niekiniai, o nuginčijami, t. y. tam, kad tokie sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais, reikia, kad įstatyme nurodyti asmenys dėl to su ieškiniu kreiptųsi į teismą ir būtų priimtas teismo sprendimas. Dėl to, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 str. 2 d. įtvirtintą pareigą neperžengti ieškinio ribų, dėl ko buvo priimtas sprendimas dėl reikalavimo, kurio nereiškė nei apeliantas, nei kiti byloje dalyvaujantis asmenys.Apelianto manymu, teismas, konstatuodamas, kad aplinkybė, jog akcijos buvo parduotos už žymiai mažesnę kainą nei jų rinkos vertė, dėl ko apeliantui kilo žala, nebuvo įrodyta, rėmėsi tuo, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo žinoma apeliantui priklausiusių akcijų rinkos vertė. Apeliantas sutinka, kad akcijų pardavimo dieną, jų rinkos vertė turto vertintojo nebuvo nustatyta, bet tai nesudaro pagrindo teismui teigti, kad reali akcijų vertė negalėjo būti nustatyta kitomis įrodinėjimo priemonės. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismui visapusiškai ir tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, turėjo būti padaryta išvada, kad apelianto įsigyto ir UAB „Alanko“ perduoto maršrutizatoriaus rinkos vertė tuo metu siekė 140000,00 Lt. Tokiu atveju, įstatinio kapitalo didinimo pagrindu naujai išleistų apeliantui nuosavybės teise priklausiusių akcijų bendra nominali vertė turėjo būti 140000,00 Lt, t. y. vienos naujai išleistos akcijos nominalią vertę nustatant 100 Lt. Nepaisant to, kad UAB „Alanko“ akcijomis tuo metu nebuvo viešai prekiaujama, nebuvo sudaryta daugiau akcijų pirkimo-pardavimo sandorių ir kt., teismas turėjo visas galimybes nustatyti realią akcijų kainą jų perleidimo dieną, remdamasis kitais, byloje pateiktais įrodymais.Apelianto manymu, teismas nepagrįstai ieškovui perkėlė įrodinėjimo naštą dėl faktinių aplinkybių, susijusių tiek su įmonės turtine padėtimi, tiek su atsakovo nurodomomis aplinkybėmis apie tariamą įrangos dingimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apeliantui, kuris jau ilgą laiką yra nušalintas nuo galimybės daryti bet kokią įtaką įmonei, praktiškai neįmanoma gauti jokių papildomų įrodymų, išskyrus tuos, kuriuos pateikė teismui. Ieškovo teigimu, būtent atsakovas, teigdamas, kad akcijų vertė mažesnė nei nominali, privalėjo pateikti tą patvirtinančius įrodymus, tačiau apsiribojo išimtinai deklaratyviais teiginiais apie tai, kaip įmonė nebeturi jokio turto.

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Euraz Lt. UAB nesutinka su apeliaciniu skundu ir teismo prašo jo netenkinti. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo atstovas baigiamųjų kalbų metu pareiškė reikalavimą teismui, kuriuo buvo prašoma ex officio pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovo A. K. su jo motina E. Ž. sudarytą EURAZ LT. UAB akcijų perleidimo sutartį. Būtent dėl šios priežasties teismas atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės, pasiūlė ieškovui patikslinti ieškinio reikalavimus. Ieškovas jų nepatikslino. Tačiau teismui tenkinus jo baigiamosiose kalbose pareikštą reikalavimą, ieškovas tokį sprendimą skundžia. Toks ieškovo elgesys reiškia piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovėje nebuvo ir nėra ieškovo nurodytos įrangos, ieškovui nusišalinus, nebeliko kompetentingo darbuotojo, galinčio su tokia įranga dirbti, ieškovas neperdavė jokios su įranga susijusios informacijos (kodų), įranga net nebuvo įtraukta į eksploataciją, neveikė ir neatnešė jokio pelno, bendrovė turėjo skolų, todėl ieškovo akcijos jų perleidimo metu naujam akcininkui buvo ne didesnės nei 14000 Lt vertės. Akcijų rinkos kainą liudija 2009-10-13 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl ieškovas žalos nepatyrė.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad dar prieš išvykdamas 2009-05-26 ieškovas nutraukė įmonės su UAB „Duomenų centras“ sudarytą paslaugų sutartį ir pats asmeniškai sudarė sutartį su šia bendrove kaip fizinis asmuo. Tuomet galimai išsivežė ir visą kompiuterinę įrangą. Esmė ta, kad EURAZ LT. UAB šios įrangos neturi, ji nebuvo naudojama įmonės veikloje, neatnešė pelno. A. S., būdamas EURAZ LT. UAB direktorius ir išvykdamas iš Lietuvos bei taip nusišalindamas nuo įmonės valdymo, jokio įmonės turto, dokumentų bei informacijos įmonės valdymą perimantiems asmenims neperdavė. Galimai ieškovas pats iššvaistė įmonės turtą, nuskurdino atsakovą kaip akcininką ir dar papildomai siekia pasipelnyti jo sąskaita. Atsakovas nurodo nusprendęs parduoti ieškovo turimas akcijas. Kadangi įgaliojime nebuvo nurodyta akcijų pardavimo kaina, o susisiekti su ieškovu neturėjo galimybės, tai pasiūlė savo motinai E. Ž. įsigyti šias akcijas už 14330 Lt (po 10 Lt už 1 vnt.). Mano, kad akcijos buvo parduotos net brangiau, nei jos buvo vertos tokiomis aplinkybėmis.

Atsakovė E. Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su A. S. apeliaciniu skundu, nesutinka, kad iš jos būtų priteista tokia didelė suma už akcijas, kurios tiek nevertos. Jeigu už akcijas būtų prašę tokios didelės sumos, atsakovė nurodo, kad nebūtų jų pirkusi, niekas nebūtų jų pirkęs. Todėl mano, kad ieškovo reikalavimai nepagrįsti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas, kilęs iš atstovavimo teisinių santykių. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš abiejų atsakovų žalą, kurią kildino iš pagal įgaliojimą tarp atsakovų sudarytos akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, teigdamas, kad atstovas už nepagrįstai mažą kainą pardavė ieškovo (atstovaujamojo) akcijas, žala laikydamas tikrosios akcijų vertės ir akcijų pardavimo kainos skirtumą. Be to, ieškovas prašė priteisti ir skolą iš atstovo, nurodydamas, kad už parduotas akcijas pinigų iš atsakovo negavo. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškinį tenkina iš dalies, ex officio pripažino ginčo 2009-10-13 akcijų pirkimo – pirkimo pardavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikė restituciją ir 2009-10-13 akcijų pirkimo – pirkimo pardavimo sutartimi perleistas akcijas grąžino ieškovui. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad atstovas akcijas pardavė savo artimam giminaičiui – motinai, kas pažeidžia imperatyvią įstatymo nuostatą, nurodytą CK 2.134 str. 1 d. Apeliantas su tokius teismo sprendimu nesutinka. Ieškovo teigimu, teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, kadangi ieškovas neprašė pripažinti sandorio negaliojančiu ir restitucijos nepageidavo, mano, kad teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovui iš atsakovų žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmiausia būtina pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, apelianto teigimu, netinkamu CK 2.134 str. aiškinimu ir taikymu bei CPK 265 str. 2 d. pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovas A. S., kurį pagal 2009-09-02 įgaliojimą atstovavo atsakovas A. K., pardavė atsakovei E. Ž. savo 1433 vienetus akcijų už 14330 Lt, t. y. atstovas A. K. atstovaujamojo vardu sudarė sandorį su savo motina E. Ž., prieštarauja teisės normai, numatytai CK 2.134 straipsnio 1 dalyje, sprendė, kad ši teisės norma yra imperatyvi ir šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas, todėl minėtą sandorį ex officio pripažino niekiniu ir negaliojančiu. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti negali ir iš esmės laiko pagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo CK 2.134 str. aiškinimo bei taikymo ir CPK 265 str. 2 d. pažeidimo.

Pagal CK 1.78 straipsnį, sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekiniu, jei jis negalioja pagal įstatymą, nepaisant to, ar dėl jo pripažinimo niekiniu yra priimtas teismo sprendimas, ar ne. Siekiant nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu, priešingai, yra būtinas teismo sprendimas, vadinasi ir suinteresuoto asmens reikalavimas dėl tokio sandorio nuginčijimo. Niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio, o dėl nuginčijamo sandorio negaliojimo teismas gali spręsti tik tada, kai yra šalies reikalavimas (išreiktas ieškinio ar priešieškinio forma) tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.

Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 str. 2 d.), todėl tuo atveju, kai byloje nenustatyta aplinkybių, teikiančių pagrindą išvadai, kad tam tikras sandoris yra (akivaizdžiai) niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Statybinių konstrukcijų laboratorija“, bylos Nr. 3K-3-252/2009; kt.).

CK 2.132 straipsnyje numatytos bendrosios taisyklės, kad asmuo gali sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). CK 2.134 straipsnyje įtvirtinta norma skirta atstovaujamojo interesų apsaugai. Atstovo, veikiančio atstovaujamojo vardu, sudarytą sandorį, prieštaraujantį atstovaujamojo interesams, atstovaujamasis gali reikalauti pripažinti negaliojančiu. CK 2.134 straipsnio 1 dalis draudžia atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su pačiu savimi, su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimais giminaičiais. Šioje normoje yra įtvirtinta nuostata, kad tokie sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Draudžiamo sandorio sudarymas gali pažeisti atstovaujamojo interesus ir sukelti interesų konfliktą, todėl sandorį, sudarytą pažeidžiant numatytus ribojimus, gali ginčyti atstovaujamasis, kurio interesus jo vardu sudarytas sandoris pažeidžia. Taigi toks sandoris yra nuginčijamasis, tai reiškia, kad siekiant nuginčyti draudžiamus sudaryti sandorius, būtina įrodyti ir nustatyti, kad tokie sandoriai pažeidė atstovaujamojo interesus. Kaip jau minėta, pripažinti nuginčijamą sandorį negaliojančiu, priešingai nei niekiniam sandoriui, būtinas šalies reikalavimas, t. y. teismas tokio sandorio ex officio pripažinti negaliojančiu neturi teisės.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nei viena bylos šalis reikalavimo dėl 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškė, šią aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Pažymėtina, kad teismas buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą dėl to, kad, be kita ko, ieškovas galėtų patikslinti ieškinį, įtraukdamas reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau ieškovas tokio reikalavimo nereiškė, iš jo teismui teiktų procesinių dokumentų akivaizdu, kad ieškovas patvirtino draudžiamą sandorį, nesiekė restitucijos, t. y. akcijų susigrąžinimo, tačiau reiškė reikalavimą dėl nuostolių, kilusių, jo teigimu, nepagrįstai maža kaina pardavus jo akcijas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti CK 1.78 straipsnio 5 dalį, todėl nepagrįstai, peržengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribas, 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančia ex officio, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas naikintinas (CPK 265 str. 2 d., 329 str., 330 str.).

Apibendrindama teisėjų kolegijai konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nesant ieškovo reikalavimo, pripažinęs 2009-10-13 akcijų pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, peržengė pareikštų reikalavimų ribas ir tai yra savarankiškas pagrindas sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 265 str. 2 d.).

Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, liko neišspręstas reikalavimas dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog akcijos buvo parduotos už žymiai mažesnę kainą, realios akcijų rinkos vertės jų pardavimo metu nenustatinėjo, iš esmės nevertindamas ieškinio reikalavimų išsprendimui reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Pažymėtina, kad ieškovas ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo motyvavo nepagrįstai žema akcijų pirkimo – pardavimo kaina, siekdamas įrodyti, kad pardavimo metu akcijų vertė buvo ne 14330 Lt, bet 143300 Lt. Kaip matyti iš ieškovo argumentų, žalą jis sieja su nominalia akcijų verte, tačiau pirmosios instancijos teismui, šiuo konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo, privalu atskirti nominalios akcijų vertės ir realios akcijų rinkos vertės sąvokas. Turėtų būti atkreiptas dėmesys, kad nominali akcijų vertė – tai tik formali vertė, siejama su įstatiniu kapitalu, kuri dažnai nesutampa su rinkos verte. Nustatant realią rinkos vertę privalu atsižvelgti į įmonės turimą turtą, vykdomos ūkinės veiklos specifiką, sėkmę, plėtrą ir pan., t. y. įvertinti visus finansinius įmonės duomenis. Kaip matyti iš viešai juridinių asmenų registro tvarkytojo teikiamų duomenų, EURAZ LT. UAB (buvusi – UAB „Alanko“) finansinės atskaitomybės dokumentai buvo teikiami nepertraukiamai nuo 2008 m. Nors ieškovas teigia, kad teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą, susijusią su akcijų vertės nustatymu perkėlė ieškovui, pažymėtina, kad tam, jog byla būtų išnagrinėta teisingai, ieškovas, negalėdamas pats gauti bylai reikšmingų įrodymų, gali pasinaudoti civilinį procesą reglamentuojančio įstatymo suteikiama teise prašyti teismo išreikalauti atitinkamus leistinus įrodymus (CPK 199 str., 225 str. 6 p., 226 str.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, pažeidė tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, dėl ko buvo neatskleista bylos esmė ir peržengtos pareikštų reikalavimų ribos, ir tai vertinama esminiu proceso teisės normų pažeidimu (CPK 265 str. 2 d., 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliacinės instancijos teisme materialinių reikalavimų pagrįstumo nustatymas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka visa apimtimi, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla dėl žalos atlyginimo ir skolos priteisimo grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje pareikštų materialinių reikalavimų pagrįstumu (CPK 4, 21 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

TeisėjaiDanutė BurbulienėVytautas KursevičiusBirutė Simonaitienė