Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. e2-1284-413/2016 pagal ieškovės Širvintų rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „GP AUTO“ ir L. Š. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.Nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskirtos tokios būtinosios actio Pauliana (liet. „Pauliano ieškinys, t. y. kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius“ – toliau tekste ir „actio Pauliana“) ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visumai, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 ir kt.).Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, ginčijamas dėl tokių actio Pauliana taikymo sąlygų – kreditorės teisių pažeidimo, ginčo sandorio (ne)privalomumo, atsakovų (ginčo sandorio šalių) sąžiningumo aspektais bei keliamas ieškinio senaties, actio Pauliana ieškiniui pareikšti, taikymo (skaičiavimo) klausimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo ribas ir nenustačiusi poreikio apeliacinio skundo ribų peržengimui (CPK 320 straipsnis) bei nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnyje, pasisako dėl paminėtų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų. Ieškinio senaties klausimu, lemsiančiu, ar bus analizuojami visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovės teise ginčyti sandorį actio Pauliana instituto pagrindu, pasisakytina pirmiausia.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino (arba turėjo) sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi ieškinio terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 30 d. sudarytais hipotekos ir įkeitimo sandoriais UAB „GP AUTO“ įkeitė apeliantui jai priklausantį nekilnojamąjį bei kilojamąjį turtą prievolių, kylančių iš jų 2008 m. liepos 1 d. sudarytos paskolos sutarties, užtikrinimui. Ieškovei Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. spendimu, kuris Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliktas nepakeistas, iš atsakovės BUAB „GP AUTO“ priteista 91 823,57 Lt skola, 2 259,20 Lt delspinigių ir 3 217,86 Lt palūkanų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014 Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Byloje taip pat nustatyta, jog ieškovė 2014 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į antstolę dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo. Apelianto teigimu, būtent tuomet (2014 m. lapkričio 10 d.) ieškovė sužinojo (arba turėjo sužinoti) apie galimą jos teisių pažeidimą, nes vykdomojoje byloje buvo pateikti (ištraukti) duomenys iš viešų registrų, patvirtinantys apie 2014 m. gegužės 30 d. hipotekos ir įkeitimo sandorių sudarymo faktą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kreditorei (ieškovei) reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkretų sudarytą sandorį, jo sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šio sandorio įtaką pačios kreditorės teisėms, pagrįstai sprendė, jog ieškovė ieškinio senaties termino pareikšti ieškinį nepraleido. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė susirūpinti savo teisių gynimu galėjo ir nuo šių sandorių sudarymo fakto išviešinimo viešame registre (CK 4.185 straipsnio 7 dalis), tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama vertinant konkretaus kreditoriaus elgesį. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas informavo ieškovę apie hipotekos ir įkeitimo sandorių sąlygas. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien sužinojimas apie sandorių sudarymo faktą nereiškia, kad ieškovei tapo žinoma ir apie jos, kaip kreditorės, galimą teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į šias konkrečias bylos aplinkybes, laikytina, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti po to, kai susipažinimo su bendrovės bankroto bylos medžiaga, t. y. apelianto finansiniu reikalavimu, patvirtintu Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartimi, ir ėmė analizuoti 2014 m. sudaryto hipotekos sandorio įtaką jos, kaip kreditorės teisėms. Todėl ieškovė, ieškinį pateikusi 2016 m. sausio 4 d., nepraleido ieškinio senaties termino pasinaudoti kreditorės gynybos priemonėmis actio Pauliana pagrindu (CK 66 straipsnio 3 dalis).

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ir neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius

Kaip minėta, siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, būtina nustatyti visas šios nutarties 11 punkte nurodytas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas. Byloje nekilus ginčo dėl to, kad ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę skolininkei – atsakovei BUAB „GP AUTO“ ir konstatavus, kad nėra praleistas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija pasisako dėl kitų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų egzistavimo – kreditorės teisių pažeidimo ir skolininkės neprivalėjimo sudaryti ginčijamus sandorius – egzistavimo. Atsakovų (ne)sąžiningumo aspektą, teisėjų kolegija aptars įvertinus pirmiau dvi paminėtas analizuojamo instituto taikymo būtinąsias sąlygas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad 2014 m. gegužės 30 d. hipotekos sandoris negalėjo pažeisti kreditorės teisių ir neegzistuoja šio sandorio neprivalumumo sąlyga, kadangi skolininkės įsipareigojimai apeliantui pagal paskolos sutartį atsirado dar iki ieškovei tampant BUAB „GP AUTO“ kreditore (t. y. 2008 m. liepos 1 d.), antra, šiuo sandoriu buvo siekiama pratęsti paskolos gražinimo terminą, užtikrinti įmonės veiklos vykdymą ir tai atitiko įprastą verslo praktiką, be to, ginčo sandoris buvo sudarytas likus daugiau nei pusei metų iki UAB „GP AUTO“ bankroto bylos iškėlimo. Sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, nustatyti CK 6.66 straipsnio 1 dalyje, pavyzdžiui, kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje ginčijamo sandorio pobūdį ir juo sukeltas teisines pasekmes, teisėjų kolegija sprendžia, kad esminę reikšmę turi kasacinio teismo formuojama CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“, aiškinimo ir taikymo praktika. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad paminėta formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje, svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas prie atvejų, kai pripažįstama, jog pažeidžiami kreditoriaus interesai, priskiria ir tokius skolininko veiksmus, kuriais be teisėto pagrindo įkeičiant savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2015).Ieškovo kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo klausimu teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo. Aiškindamas šios nuostatos turinį, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana ieškinio pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Taigi tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Vadinasi, skolininko sudarytas hipotekos sandoris actio Pauliana instituto požiūriu traktuojamas kaip pažeidžiantis skolininko kreditorių teises ir interesus, jeigu nustatoma, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti tokio sandorio ir jo sudarymas neatitinka protingo asmens elgesio standarto.Byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 1 d. paskolos sutartimi apeliantas, tuo metu būdamas įmonės vadovu, suteikė bendrovei tikslinę 1 341 000 Lt (388 380,44 Eur) dydžio paskolą hidroelektrinei ir jai reikalingos įrangos pirkimui. Vėliau, 2013 m. spalio 7 d. susitarimu paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskolos grąžinimo terminas nustatomas iki 2014 m. gegužės 1 d. Dar vienu, 2014 m. gegužės 23 d., susitarimu paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d., tačiau pastaruoju susitarimu bendrovė taip pat įsipareigojo įkeisti paskolos davėjui jai priklausantį turtą hidroelektrinę įrangą (3 punktas), o 2014 m. rugpjūčio 10 d. susitarimu paskolos sutarties šalys nustatė, kad 2014 m. liepos 15 d. buvo grąžinta dalis paskolos sumos – 70 000 Lt, todėl paskolos grąžinimas buvo numatytas tokiais terminais: iki 2014 m. lapkričio 10 d. bendrovė įsipareigojo grąžinti 500 000 Lt dalį paskolos sumos, o likusią paskolos sumos dalį iki 2015 m. gegužės 1 d. Tokiu būdu bendrovė, siekdama užtikrinti prievolių pagal 2008 m. liepos 1 d. sudarytą paskolos sutartį tinkamą įvykdymą bei vykdydama 2014 m. gegužės 23 d. susitarime nustatytą įsipareigojimą 2014 m. gegužės 30 d. maksimaliosios hipotekos ir įkeitimo sandoriais įkeitė jai priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą apeliantui. Todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi iškėlus bendrovei bankroto bylą apeliantas, kaip kreditorius, turintis hipoteka ir įkeitimu užtikrintą reikalavimą, buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą su 364 705,07 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Ieškovė pagrįstai teigia, kad 2014 m. gegužės 30 d. hipotekos ir įkeitimo sandoriais buvo pažeisti jos ir kitų bendrovės kreditorių teises ir interesai. Dėl tokio sprendimo ekonominės ir verslo logikos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad hipoteka bei įkeitimas, kaip daiktinės teisės, pasižymi tuo, jog šių teisių turėtojo (turėtojų) reikalavimai tenkinami prieš visus kitus kreditorių reikalavimus tiek vykdymo procese, tiek ir skolininko bankroto atveju (CPK 754 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis). Hipotekos ar įkaito turėtojo padėtis kitų kreditorių atžvilgiu privilegijuota ir tuo aspektu, kad be jų sutikimo negalima išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto (CPK 747 straipsnio 3 dalis). Nutardamas užtikrinti konkretų savo įsipareigojimą hipoteka ir / ar įkeitimu, skolininkas dėl hipotekos ir įkeitimo, kaip daiktinių teisių, kreditoriui suteikiamos apsaugos ypatybių kiekvienu atveju turi pasverti, ar tokios apsaugos suteikimas vienam iš kreditorių nepažeis kitų kreditorių interesų, t. y. ar be pagrįsto pagrindo nesuvaržys pastarųjų galimybių patenkinti savo reikalavimų. Šių interesų derinimo poreikis tampa itin aktualus įmonės finansinei padėčiai tapus sudėtinga.Ištyrus bylos svarstymui pateiktus įrodymus nustatyta, kad 2014 m. gegužės 30 d. sudarant ginčo sandorius, įmonė jau neabejotinai turėjo finansinių sunkumų, pasireiškusių negalėjimu nustatytais terminais vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovei netinkamai vykdant 2008 m. gruodžio 3 d. nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė 2012 m. gegužės 4 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimu iš bendrovės ieškovei buvo priteista 97 300,63 Lt (28 180,21 Eur) suma. Minėtas apylinkės teismo sprendimas paliktas galioti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartimi. Be to, bendrovei ir toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovė dar kartą kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi iškėlus atsakovei UAB „GP AUTO“ bankroto bylą, ieškovė buvo įtraukta į kreditorių sąrašą su patvirtintu 219 718,42 Eur dydžio jos finansiniu reikalavimu. Šiuo atveju aplinkybė, kad iki pat 2014 m. spalio 31 d. vyko teisminis ginčas nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, kad skolos sumokėjimo prievolė (kartu ir kreditorės reikalavimo teisė) apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimta galutinė kasacinio teismo nutartis. Kreditoriumi pripažįstamas asmuo, įgijęs reikalavimo teisę į skolininką sutarties ar kitu (pavyzdžiui, delikto) pagrindu. Taigi actio Pauliana institutui taikyti svarbu, kad skolininko ir kreditoriaus prievolės pagrindas būtų atsiradęs anksčiau, negu buvo sudarytas kreditoriaus ginčijamas sandoris, nes skolininko sudarytas sandoris nepažeidžia teisių tų kreditorių, kurie tokiais tapo jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Apelianto akcentuojamas siekis ginčo sandorių sudarymu užsitikrinti bendrovės veiklos tęstinumą, viena vertus, atsižvelgus į to laikotarpio bendrovės ekonominius rodiklius (2014 m. gegužės 31 d. balanso duomenimis įmonė iš viso turto turėjo už 1 083 641 Lt, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma sudarė 1 414 695 Lt), yra finansiškai nepagrįstas (nelogiškas), kita vertus, pats savaime nepaaiškina, kodėl būtent jo interesų apsaugai bendrovė turėjo suteikti prioritetą prieš kitus savo kreditorius.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bendrovės prievolės atsiskaityti pagal 2008 m. liepos 1 d. paskolos sutartį jau ne vieną kartą buvo pratęstos (nustatyti nauji paskolos grąžinimo terminai), nenutraukiant nei sutartinių santykių ir nesiimant skolos išieškojimo ir (ar) bankroto bylos inicijavimo priemonių. Taigi bendrovei faktiškai tapus nemokiai neabejotino ekonominio ar kito poreikio tęsti 2008 m. liepos 1 d. sudaryto sandorio šalių interesų apsaugą papildomai užtikrinti prievolių įvykdymą jau nebuvo. Priešingai, ginčo sandorių sudarymo aplinkybės suponuoja, kad, apeliantui įkeitus įmonės turtą, buvo sudarytos sąlygos kitų įmonės kreditorių padėties pabloginimui. Jis pasireiškė tuo, kad apelianto padėtis tapo privilegijuota kitų įmonės kreditorių atžvilgiu, t. y. apeliantas ne tik įgijo teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau kitų įmonės kreditorių, bet taip pat atsirado tikimybė, kad dalies kreditorių reikalavimai gali būti nepatenkinti vien dėl apelianto įgytos pirmenybės teisės.

Dėl apelianto (ne)sąžiningumo

Apeliantas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo, kaip ginčo sandorio šalies sąžiningumą, tvirtina, jog, viena vertus, sudarant sandorį, jis negalėjo suvokti, jog juo bus pažeisti ieškovės interesai, kadangi tikėjosi laimėti tuo metu besitęsianti teisminį ginčą su ieškove, kita vertus apeliantas tvirtina ir tai, kad jis objektyviai negalėjo žinoti, jog bendrovė ginčo sandorio sudarymo metu faktiškai buvo nemoki ir bus nepajėgi atsiskaityti su savo kreditore (ieškove). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jo interesai. Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.66 pagrindu ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Todėl pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą apelianto nesąžiningumo fakto pagrindimo pareiga teko ieškovei. Ištyręs ieškovo bylos svarstymui pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas, sudarydamas ginčo hipotekos ir įkeitimo sandorius, buvo nesąžiningas. Tokį faktinių aplinkybių vertinimą pirmosios instancijos teismas motyvavo buvusiu šalių tarpusavio ryšiu (apeliantas buvo bendrovės vadovas ir iki pat ginčo sandorių sudarymo vienintelis akcininkas) tuo, kad apeliantui turėjo būti žinoma sudėtinga bendrovės finansinė padėtis bei skolinis įsipareigojimas ieškovei. Ši pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis bei pagrįsta visapusišku ir objektyviu reikšmingų aplinkybių šioje byloje įvertinimu (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas, plėtodamas savo praktiką dėl asmens sąžiningumo actio Pauliana bylose, yra nurodęs, kad įprastai trečiojo asmens nesąžiningumą įrodo konkrečios aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie sunkią skolininko finansinę padėtį, neatsiskaitymą su kreditoriais, kurių reikalavimo terminai suėję, taip pat skolininko ir trečiojo asmens vadovų, dalyvių artimi ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014). Aktualu ir tai, kad vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog jo su skolininku sudaromas sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2013). Kaip prieš tai minėta, pirmosios instancijos teismas apeliantą buvus nesąžiningu pripažino remdamasis jo ilgalaikiais ryšiais su bendrove. Byloje nustatyta, kad apeliantas UAB „GP AUTO“ vadovu (direktoriumi) buvo tokiais laikotarpiais: 1) nuo 2008 m. birželio 27 d. iki 2010 m. balandžio 8 d.; 2) nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. gruodžio 10 d., o bendrovės akcininku – nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2013 m. spalio 2 d. (apelianto akcijų paketas, sudarantis 100 procentų UAB „GP AUTO“ akcijų perleistas naujam akcininkui A. M. 2013 m. spalio 2 d. sutartimi). Teisminis ginčas dėl įsiskolinimo ieškovei dėl 91 823,57 Lt (26 594 Eur) skolos ir delspinigių priteisimo pastarosios inicijuotas 2012 m. gegužės 4 d. (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vien tik šių faktų pakanka spręsti, kad apeliantui neabejotinai buvo žinoma (ar turėjo būti žinoma) apie sunkią įmonės finansinę padėtį (CPK 185 straipsnis). Taigi apelianto nesąžiningumui objektyviuoju ir subjektyviuoju požiūriu konstatuoti bylos svarstymui pateiktų įrodymų pakanka. Detalizuojant 37 punkte paminėtą vertinimą pažymėtina, kad įmonės vadovas A. D. su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi 2014 m. lapkričio 14 d., jo pareiškime nurodyta, kad: 1) įmonė yra finansiškai nepajėgi įvykdyti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimu nustatytų įpareigojimų (valstybei sumokėti 205 290,12 Lt); 2) 2013 m. gruodžio 31 dienai įmonė turto turėjo už 1 084 204 Lt, o jos įsipareigojimai sudarė 1 307 610 Lt; 3) 2014 m. lapkričio 11 d. balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 967 320 Lt, o pradelstų įsipareigojimų suma 696 435 Lt; 3) įmonės veikla jau nuo 2012 m. buvo nuostolinga, jos nuostolis tuo metu sudarė – 40 924 Lt, 2013 m. – 56 443 Lt, 2014 m. – 268 761 Lt.; 4) įmonė tris mėnesius negavo jokių pajamų, nemokamas darbo užmokestis darbuotojams. Bankroto byloje trečiuoju asmeniu dalyvavęs apeliantas L. Š. bankroto bylos iškėlimui neprieštaravo, o Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi apartų finansinių duomenų pagrindu iškėlė įmonei bankroto bylą ir paskyrė įmonės vadovo ir trečiojo asmens pasiūlytą bankroto administratorės kandidatūrą. Tokie duomenys paneigia apelianto argumentus, jog ginčo sandorių sudarymo metu jam buvo nežinoma bendrovės finansinė padėtis (jos nemokumas).Tokia veiksmų seka, kai, įmonės maksimaliosios hipotekos ir įkeitimo sandoriais, įkeičiamas įmonės nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas su įmone susijusiam asmeniui, užtikrinat su pastaruoju nuo 2008 m. liepos 1 d. sudarytą ir netinkamai vykdomą paskolos sutartį, iš esmės prieš pat bankroto bylos įmonei iškėlimą, leidžia teigti, kad sutartimis siekta sąžiningos verslo praktikos požiūriu neteisėtų tikslų. Pastarieji turėjo materializuotis suteikiant apeliantui, kaip su ieškovu susijusiam asmeniui, teisę patenkinti savo reikalavimą iš bankrutuojančios įmonės turto prieš kitus įmonės kreditorius. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl ginčo šalių bendro veikimo, o taip pat ir dėl apelianto buvimo nesąžiningu (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

Dėl papildomo sprendimo

Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą sprendė atsižvelgdamas į proceso materialinį teisinį rezultatą – ieškinys buvo patenkintas. Nenustačiusi pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu priteista suma neviršija maksimalios rekomenduotinos sumos advokato teisinei pagalbai apmokėti, todėl ir papildomo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra pagrindo keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovė prašo priteisti 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų perdavimo – priėmimo aktą, apmokėjimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją.Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 126 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 748 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, sprendžia, kad ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas gali būti tenkintinas iš dalies. Iš apelianto ieškovei priteistina 972 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 30 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovei Širvintų rajono savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas 188722373) iš apelianto L. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 972 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.