Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1321-794/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-06-28
Bylos Nr.: e2A-1321-794/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-06027-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas, Andrius Ignotas
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „T Parkas“, AB „Swedbank“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Ieškovas: UAB „Baltoil“
Trečiasis asmuo: UAB „Botfortas“, UAB „Pelesos verslo centras“, Z. D., V. Š., UAB “Ketvirtas projektas”

Civilinė byla Nr. e2A-1321-794/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06027-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.1.7.8; 3.2.8.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Andriaus Ignoto,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovo) UAB „T Parkas” ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. e2-36-465/2024 pagal ieškovo UAB „Baltoil“ ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, UAB „T Parkas“, AB „Swedbank“ dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų ir įsakymo panaikinimo, valstybinės žemės nuomos sutarties bei hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiais, atsakovo UAB „T Parkas“ priešieškinį ieškovui UAB „Baltoil“, atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo ir valstybinės žemės nuomos sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis bei servituto nustatymo, tretieji asmenys UAB „Botfortas“, UAB „Pelesos verslo centras“, Z. D., V. Š., UAB “Ketvirtas projektas”, trečiųjų asmenų UAB „Botfortas“ ir UAB „Pelesos verslo centras“ savarankiškus reikalavimus dėl neterminuoto servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. 2018 m. kovo 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme priimtas UAB „Baltoil“ ieškinys (DOK-6019), kuriuo prašė teismo: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018 m. sausio 25 d. įsakymą Nr. 49VĮ-104-(14.49.2) ,,Dėl kitos paskirties valstybinio žemės sklypo dalies, esančios valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nuomos“; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir UAB ,,T Parkas“ 2018 m. sausio 25 d. valstybės žemės nuomos sutartį Nr. 49SŽN-18-(14.49.57.); 3) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos UAB ,,T Parkas“ ir AB ,,Swedbank“ 2018 m. sausio 31 d. sudarytą sutartinės hipotekos sandorį. Prijungtoje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti NŽT 2018 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 1SS-838-(7.5.), kuriuo buvo atmesti UAB „Baltoil“ 2018 m. sausio 17 d. skundas ir 2018 m. balandžio 4 d. skundas; 2) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-2261-(14.49.2.); 3) panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 14 d. raštą Nr. 49SJN-604-(14.49.105.) dėl atsisakymo leisti įkeisti 1,045 ha valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę ir įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo įkeisti šios žemės sklypo dalies nuomos teisę.

Šalies argumentai

2. Ieškovas nurodė, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) yra ieškovei nuosavybės teise priklausantys statiniai, kurių užstatytas plotas – 10 099,5 kv. m. Minėtiems statiniams eksploatuoti ieškovei buvo išnuomota 10 450 kv. m ploto Žemės sklypo dalis, nustatytos konkrečios nuomojamos Žemės sklypo dalys, tenkančios kiekvienam ieškovei nuosavybės teise priklausančiam statiniui. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu statiniams priskirtos Žemės sklypo dalys buvo perskirstytos, neskiriant jokios Žemės sklypo dalies šiems ieškovės statiniams: aikštelei (toliau – Aikštelė) ir šaligatviui (toliau – Šaligatvis), pažymėtiems plane a1, b2 bei stoginei (toliau – Stoginė), nors valstybinės žemės nuomą reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui tenka Žemės sklypo dalis, reikalinga jam eksploatuoti. Nurodytais ieškovės statiniais užstatyta Žemės sklypo dalis yra išnuomota kitų statinių savininkams, kuriems priklausančiais statiniais nuomojama Žemės sklypo dalis neužstatyta. Atsakovė UAB „T Parkas“ įkeitė įgytą Žemės sklypo dalies nuomos teisę.

3. Atsakovas UAB „T Parkas“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti niekine NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-662 dalį, kuria inžineriniam statiniui (kiemo įrenginiui) – Aikštelei, Šaligatviui eksploatuoti buvo nustatyta 9764 kv. m Žemės sklypo, o inžineriniam statiniui – Stoginei – 4 kv. m ploto Žemės sklypo dalis; 2) pripažinti niekine NŽT ir UAB „Baltoil“ sudaryto 2012 m. kovo 5 d. susitarimo dėl 2008 m. gruodžio 19 d. valstybinės Žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo dalį, kuria nurodytiems statiniams eksploatuoti buvo išnuomota 9764 kv. m ir 4 kv. m Žemės sklypo; 3) nustatyti Aikštelės ir Šaligatvio servitutus.

4. Atsakovo nuomone, sudarant ginčijamą nuomos sutartį, buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios valstybinę žemę be aukciono išnuomoti ūkinės veiklos pobūdžio ar neturintiems aiškios funkcinės priklausomybės statiniams.

5. Tretieji asmenys UAB „Botfortas“ ir UAB Pelesos verslo centras pareiškė savarankiškus reikalavimus: nustatyti 2007 kv. m ploto neterminuotą servitutą Aikštelei, Šaligatviui (tarnaujantieji daiktai) administracinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (viešpataujantysis daiktas), naudai.

6. Tretieji asmenys nurodė, kad servitutas reikalingas jiems priklausančiam administraciniam pastatui tinkamai naudoti pagal tikslinę paskirtį (prieiti, privažiuoti).

Žemesnės instancijos teismas

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino negaliojančia nuo priėmimo momento NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-662 dalį, kuria inžineriniam statiniui (kiemo įrenginiui) – Aikštelei, Šaligatviui eksploatuoti buvo nustatyta 9764 kv. m Žemės sklypo dalis, o inžineriniam statiniui – Stoginei – eksploatuoti – 4 kv. m ploto Žemės sklypo dalis; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento NŽT ir UAB „Baltoil“ 2012 m. kovo 5 d. sudaryto susitarimo dėl 2008 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N01/2008-278, pakeistos 2009 m. vasario 5 d. susitarimu Nr. K01/2009-3, 2009 m. kovo 27 d. susitarimu Nr. K01/2009-31, 2010 m. kovo 3 d. susitarimu Nr. K01/2010-38, dalinio pakeitimo dalį, kuria inžineriniam statiniui (kiemo įrenginiui) – Aikštelei ir Šaligatviui – eksploatuoti buvo išnuomota 9764 kv. m ploto Žemės sklypo dalis, o inžineriniam statiniui – Stoginei – eksploatuoti buvo išnuomota 4 kv. m ploto Žemės sklypo dalis. Kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat atmetė trečiųjų asmenų UAB „Botfortas“ ir UAB „Pelesos verslo centras“ savarankiškus reikalavimus dėl servituto nustatymo.

8. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti atsakovės UAB „T Parkas“ priešieškinio reikalavimai ir trečiųjų asmenų UAB „Botfortas“ ir UAB „Pelesos verslo centras“ savarankiški reikalavimai dėl servituto nustatymo, priteistos bylinėjimosi išlaidos ir šioje dalyje perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusi sprendimo dalis dėl ieškovės ieškininių reikalavimų buvo palikta nepakeista.

9. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalis bei priėmė naują sprendimą, kuriuo atsakovės UAB „T Parkas“ priešieškinį, išskyrus dėl servituto nustatymo, atmetė, o UAB „Baltoil“ ieškinius tenkino iš dalies; nutarė panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017-12-21 ir 2018-01-25 įsakymus Nr. 49VĮ-2261-(14.49.2), ir Nr. 49VĮ-104-(14.49.2); pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT prie ŽŪM ir UAB „T Parkas“ 2018-01-25 pasirašytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 49SŽN-18-(14.49.57). Pirmosios instancijos teismui grąžino bylą nagrinėti iš naujo dėl šių reikalavimų; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos UAB „T Parkas“ ir AB „Swedbank“ 2018 m. sausio 31 d. sudarytą sutartinės hipotekos sandorį, notarinio registro Nr. 3-1141, sutartinės hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); panaikinti NŽT 2018 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 1SS-838-(7.5), kuriuo buvo atmesti UAB „Baltoil“ 2018 m. sausio 17 d. skundas ir 2018 m. balandžio 4 d. skundai bei panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 14 d. raštą Nr. 49SJN-604-(14.49.105) dėl atsisakymo leisti įkeisti 1,045 ha ploto dalies, esančios 2.17 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisę ir įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo įkeisti 1,045 ha ploto dalies, esančios 2,17 ha valstybinės Žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisę. Kita Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties dalis palikta nepakeista.

10. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi prie civilinės bylos Nr. e2-330-465/2021 buvo prijungta civilinė byla e2-3019-845/2021, kuri teisme buvo gauta Lietuvos Aukščiausiajam teismui 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi nusprendus iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos nutartį 2019-12-19 nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiu UAB „T Parkas“ ir AB „Swedbank“ 2018-01-31 sudarytą sutartinės hipotekos sandorį, panaikinti NŽT 2018-04-26 raštą Nr. 1SS-838-(7.5) ir 2016-03-14 raštą Nr. 49SJN-604-(14.49.105).

Šalies argumentai

11. Ieškovas UAB „Baltoil“ 2021 m. vasario 3 d. pateikė prašymą (DOK-22999) priimti dalies ieškinio atsisakymą ir nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos UAB „T Parkas“ ir „Swedbank“, AB 2018-01-31 d. sudarytą sutartinės hipotekos sandorį, notarinio registro Nr. 3-1141, sutartinės hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); grąžinti ieškovui UAB „Baltoil“ 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio.

Žemesnės instancijos teismas

12. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 27 d. nutartimi priimtas trečiojo asmens UAB „Pelesos verslo centras“ atsisakymas nuo savarankiško reikalavimo ir byla šioje dalyje nutraukta.

13. Trečiasis asmuo UAB „Botfortas“ 2022 m. vasario 28 d. pateikė prašymą (DOK-36867) priimti atsisakymą nuo savarankiškų reikalavimų ir palikti jį trečiuoju asmeniu.

Šalies argumentai

14. Ieškovas UAB „Baltoil“ 2022 m. spalio 26 d. pateikė prašymą (DOK-174877) priimti dalies ieškinio atsisakymą ir nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016-03-14 d. raštą Nr. 49SJN-604-(14.49.105.) dėl atsisakymo leisti įkeisti 1,045 ha ploto dalies, esančios 2,17 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisę ir įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo įkeisti 1,045 ha ploto dalies, esančios 2,17 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisę; grąžinti ieškovui UAB „Baltoil“ 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio.

15. Ieškovas UAB „Baltoil“ 2023 m. rugsėjo 19 d. pateikė prašymą (DOK-147710) priimti dalies ieškinio atsisakymą ir nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti NŽT 2018-04-26 d. raštą Nr. 1SS-838-(7.5.), kuriuo buvo atmesti UAB „Baltoil“ 2018-01-17 d. skundas ir 2018-04-04 d. skundas; grąžinti ieškovui UAB „Baltoil“ 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 22 d. sprendimu atsakovo UAB „T Parkas“ patikslintą priešieškinį atmetė; priėmė ieškovo UAB „Baltoil“ atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos UAB ,,T Parkas“ ir AB ,,Swedbank“ 2018 m. sausio 31 d. sudarytą sutartinės hipotekos sandorį, notarinio registro Nr. 3-1141, sutartinės hipotekos identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini); panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2018 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 1SS-838-(7.5.), kuriuo buvo atmesti UAB „Baltoil“ 2018 m. sausio 17 d. skundas ir 2018 m. balandžio 4 d. skundas; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 14 d. raštą Nr. 49SJN-604-(14.49.105.) dėl atsisakymo leisti įkeisti 1,045 ha ploto dalies, esančios 2,17 ha valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisę ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo įkeisti 1,045 ha ploto dalies, esančios 2,17 ha valstybinės Žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos teisę, nutraukė; grąžino ieškovui UAB „Baltoil“ 393,75 Eur žyminio mokesčio; priėmė trečiojo asmens UAB „Botfortas“ atsisakymą nuo savarankiškų reikalavimų ir bylą šioje dalyje nutraukė; grąžino trečiajam asmeniui UAB „Pelesos verslo centras“ 56,25 Eur žyminio mokesčio; priteisė iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB „T Parkas“ iš kiekvieno po 8703,78 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Baltoil“; priteisė iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės ir UAB „T Parkas“ lygiomis dalimis 361,07 Eur pašto išlaidų valstybei.

17. Teismas nustatė, kad atsakovo UAB „T Parkas“ reikalavimas nustatyti servitutą iš dalies yra siejamas su jo poreikiu suteikti galimybę statyti automobilius šalia jam nuosavybės teise priklausančių statinių. Tačiau toks reikalavimas iš esmės neatitinka vienos iš būtinųjų servituto nustatymo sąlygų, numatančių, kad nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Net ir neturint šalia pastato automobiliams skirtų parkavimo vietų, negalima teigti, kad tai sudaro kliūtis naudotis pastatu pagal jo paskirtį. Be to, prašymas nustatyti servitutą automobilių statymui negali būti grindžiamas Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2004 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – STR) 107 p., kuriame pažymėtas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius administracinės paskirties pastatui. Ši STR nuostata yra taikytina reglamentuojant su projektavimu bei statyba susijusius teisinius santykius, ir nesudaro pagrindo vadovautis ja sprendžiant servitutų nustatymo klausimą. Be to, kaip teisingai nurodė ieškovas, atsakovui priklausantis Pastatas-Garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal savo paskirtį ir naudojamas transporto priemonėms laikyti, todėl tarnaujančio daikto savininko nuosavybės teisės ribojimas, nustatant servitutą automobilių parkavimui, teismo vertinimu laikytinas, kaip neatitinkantis būtinųjų sąlygų, reikalingų jo nustatymui.

18. Teismas sprendė, kad būtent atsakovas UAB „T Parkas“ turėjo pareigą įrodyti, kad jo pateikta servituto nustatymo schema atitinka savininkų minimalaus žemės sklypo teisių ribojimo principą ir savininkų interesų balansą ir kad nenustačius servituto, jam yra užkirsta galimybė normaliomis sąnaudomis naudotis daiktu pagal jo paskirtį. Teismas, remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais bei teritorijos vizualine apžiūra, atsakovo reikalavimą nustatyti servitutą laikė nepagrįstu, nes atsakovas neįrodė CK 4.126 straipsnyje numatytų būtinų sąlygų, t. y. nepateikė patikimų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

19. Atsakovas UAB „T Parkas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą ir dalyje dėl servitutų priimti naują sprendimą – šioje dalyje priešieškinį patenkinti – nustatyti tarnaujančiam daiktui asfalto aikštelei ir šaligatviui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), servitutus pagal UAB “Geodeziniai matavimai” 2023 m. spalio 19 d. parengtą Servitutų nustatymo planą.

20. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

20.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, priimdamas skundžiamą sprendimą dalyje dėl servitutų nustatymo, nevertino ir nepasisakė dėl to, ar atsakovas turi realias galimybes patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų nenustatant prašomų servitutų per ieškovei priklausančią aikštelę/šaligatvį. Aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR Konstitucinio Teismo ir EŽTT išaiškinimus bei CPK 265 straipsnio reikalavimus, dėl ko liko neatskleista šios bylos esmė.

20.2 Teismas nevertino ir niekaip nepasisakė dėl vienos esminių šios bylos aplinkybės – nenurodė kaip atsakovas galėtų eksploatuoti turimą nekilnojamąjį turtą nesinaudojant ieškovo aikštelės/šaligatvio dalimi. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą dalyje dėl servitutų nustatymo, iš esmės neįvertino, ar atsakovas turi realias galimybes patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų nenustatant prašomų servitutų per ieškovei priklausančią aikštelę su šaligatviu.

20.3. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas netiesiogiai pripažįsta, jog egzistuoja poreikis atsakovui nustatyti servitutus, nes teikė savo servitutų planą, kas būtų nelogiška, jeigu ieškovas galėtų pagrįsti, jog atsakovas gali naudotis savo nekilnojamuoju turtu nesinaudojant ieškovo šaligatviu ir/ar aikštele. Esant išdėstytoms aplinkybėms akivaizdu, kad nenustačius servituto, atsakovas negalėtų pateikti prie/į savo valdomą nekilnojamąjį turtą, taigi, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Todėl byloje galėtų kilti ne servitutų reikalingumo, bet jų apimties ir atlygintinumo klausimai.

20.4. Teismas tinkamai neįvertino, kad atsakovas prašo nustatyti tokius servitutus, kad būtų galima tinkamai ir pagal paskirtį naudoti 8 aukštų pastatą garažą, turintį 31 191,40 kv. m. bendro ploto, tai yra, užtikrinti patekimą į pastatus per tam skirtus įvažiavimus, užtikrinti galimybę transporto priemonėms laikinai sustoti prie pastatų, privažiuoti specialiajam transportui ir kt. Tuo tarpu servituto nustatymas tokios apimties, kaip siūlė ieškovas savo plane, šalių interesų pusiausvyros neatitiktų. Pažymi, kad atsakovo prašomas nustatyti servitutas nevaržo jokių ieškovo teisių, kadangi jam galimybė naudotis aikštele/šaligatviu neatimama. Be to, įgydamas ginčo aikštelę/šaligatvį, ieškovas neabejotinai suprato, kad ji įsiterpia tarp sklype esančių pastatų, taigi, prisiėmė riziką, dėl ateityje galinčių kilti nepatogumų dėl nekilnojamojo turto savininkų naudojimosi aikštele/šaligatviu. Sprendžiant dėl servitutų atlygintinumo pažymėtina, kad nekilnojamasis turtas, kuriam prašoma nustatyti servitutą, yra blogos būklės, susidėvėjęs 75 proc. Nuo turto įsigijimo 2009 m. ieškovas šio turto neprižiūrėjo ir juo nesirūpino. Šiai dienai aikštelė/šaligatvis nėra pritaikyti automobilių stovėjimo vietų nuomai (iš esmės nėra dangos, nėra įrengta automobilių stovėjimo vietų, tai tiesiog pravažiavimas tarp statinių ir kt.). Šias aplinkybes, be kita ko, patvirtina byloje esantys antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, teismo atlikta sklypo apžiūra išvažiuojamojo posėdžio metu ir kt.

21. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuo pagrindinius argumentus:

21.1. Teismas, priteisdamas tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl ko priteisė neproporcingai dideles bylinėjimosi išlaidas. Be to, teismas nevertino patirtų bylinėjimosi išlaidų realumo ir pagrįstumo.

21.2. Priteisiant atstovavimo išlaidas, teismas turi atsižvelgti į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis. Remiantis teismų praktikoje ne kartą nurodyta taisykle, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia ne tik į tai, ar prašoma priteisti suma neviršija maksimalių Rekomendacijose nustatytų priteistinų sumų, bet ir į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti atsižvelgta į pirmiau minėtą aplinkybę ir suma, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė turėtų būti sumažinta.

21.3. Pažymi, kad bylą grąžinus po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties ir ieškovei pareiškus aiškią poziciją, kad ieškovė atsisako reikalavimų Nacionalinei žemės tarnybai dėl Skyriaus rašto panaikinimo, NŽT rašto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus, byla buvo nagrinėjama pagal UAB ,,T parkas” vėliausio patikslinto priešieškinio reikalavimus. UAB ,,T parkas” priešieškinio reikalavimai buvo reiškiami ginčo Aikštelės ir Šaligatvio savininkei - Ieškovei, ne Nacionalinei žemės tarnybai. Skundžiamu Teismo Sprendimu skirstant patirtas bylinėjimosi išlaidas, byloje dalyvavusios ieškovės patirtos išlaidos buvo priteistos iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB ,,T parkas”, motyvuojant tuo, kad atsakovės UAB ,,T parkas” priešieškinio reikalavimai nebuvo tenkinti, dalis ieškovės reikalavimų po LAT nutarties buvo patenkinti, o dėl likusių ieškinio reikalavimų, ieškovei atsisakius, byla buvo nutraukta, todėl Teismas padarė išvadą, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlyginamos pilnai, jas priteisiant iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB „T Parkas“, kurių priimti įsakymai ar kiti administracinio pobūdžio aktai buvo panaikinti, o priešieškiniu pareikšti reikalavimai buvo atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

21.4. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino oficialią statistikos departamento skelbiamą informaciją apie vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje ją taip pat vertindamas kartu su ieškovės prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, konstatuojant, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; ar to, kad šios išlaidos yra ne per didelės ir jų nereikia mažinti, todėl Nacionalinė žemės tarnyba mano, kad nėra pagrindo byloje taikyti maksimalius rekomenduojamus bylinėjimosi išlaidų dydžius, be to Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, turėtų būti peržiūrėta priteistina bylinėjimosi išlaidų dalis susijusi su priešieškinio reikalavimais.

Atsiliepimas

22. Ieškovas UAB „Baltoil“ atsiliepime prašo atsakovo NŽT apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

22.1. Apeliacinio skundo negalima laikyti pagrįstu, nes NŽT nenurodo jokių konkrečių bylinėjimosi išlaidų sumų, kurias laiko nepagrįstomis ir dėl kokių konkrečių priežasčių, nenurodo, kokia dalimi prašo bylinėjimosi išlaidas sumažinti, kokias konkrečiai priteistas bylinėjimosi išlaidas laiko nerealiomis ar nepagrįstomis ir kodėl. NŽT neteigia, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijose nurodytą sumą.

22.2. UAB „Baltoil“ nuomone, nėra pagrindo NŽT laikyti mažiau atsakinga už šioje byloje UAB „Baltoil“ patirtas bylinėjimosi išlaidas nei UAB „T Parkas“. Šios bylos UAB „Baltoil“ nebūtų inicijavusi, jei ne NŽT priimtas neteisėtas 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymas, kuris buvo panaikintas šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi. Remdamasi 2017 m. gruodžio 21 d. NŽT įsakymu UAB „T Parkas“ pareiškė priešieškinį dėl servitutų nustatymo, kuris buvo atmestas ginčijamu teismo sprendimu. Iki UAB „T Parkas“ priešieškinio pateikimo visos UAB „Baltoil“ patiriamos bylinėjimosi išlaidos buvo susijusios su NŽT atžvilgiu pareikštais reikalavimais.

22.3. Nėra jokio pagrindo laikyti, kad ši civilinė byla nėra sudėtinga, dėl to UAB „Baltoil“ patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sumažintos. Šioje byloje spręstų teisinių klausimų sudėtingumą patvirtina tai, kad žemesnės instancijos teismų sprendimai buvo panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi. Byla buvo nagrinėta pirmoje, apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje, ir antrą kartą pirmoje instancijoje, bylos nagrinėjimas truko šešerius metus. Bylos medžiagos apimtis didelė, ne kartą buvo tikslinti šalių reikalavimai byloje, į bylą nuolat buvo teikiami nauji įrodymai.

23. Ieškovas UAB „Baltoil“ atsiliepime į UAB „T Parkas“ apeliacinį skundą prašo atsakovo UAB „T Parkas“ apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Šalies argumentai

23.1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl to ar atsakovas turi realias galimybes patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, nenustatant prašomų servitutų, nes šią aplinkybę teismas vertino tiesiogiai, atlikęs teritorijos vizualinę apžiūrą išvažiuojamojo teismo posėdžio metu. Skundžiamame teismo sprendime teismas nurodė, kad atsakovas UAB „T Parkas“ šiuo metu naudojasi trimis įvažiavimas į teritoriją, netrukdomai gali pateikti į jam nuosavybės teise priklausantį 8 aukštų pastatą – garažą bei kitus statinius, juos apeiti ar apvažiuoti. Dėl to teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog patikimų įrodymų, leidžiančių teigti, kada atsakovui kyla kliūčių naudotis statiniais pagal jų paskirtį, nebuvo nustatyta.

23.2. Pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina ir prejudiciniai faktai, kuriais rėmėsi teismas, kad visi viename žemės sklype esantys pagrindiniai daiktai, tarp kurių yra ir Garažas, gali būti naudojami pagal paskirtį, nepaisant Aikštelės, Šaligatvio buvimo. Šie faktai nustatyti įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1188-910/2015, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir 2016 m. sausio 21d. nutartimi buvo paliktas galioti. Teismo nustatyti prejudiciniai faktai šioje byloje nebuvo paneigti.

23.3. Servituto būtinumą paneigia ir aplinkybė, kad UAB „ T Parkas“ įsigijo statinius Žemės sklype galiojant 2012 Įsakymui ir nesant nustatyto servituto, t. y. įsigydamas statinių UAB „T Parkas“ nekėlė sąlygos, kad jų naudai turi būti nustatytas servitutas.

23.4. Apeliaciniame skunde grįsdamas servituto nustatymo būtinumą UAB „T Parkas“ akcentuoja poreikį patekti prie jam priklausančių statinių, tačiau pasisakydamas dėl servituto apimties nurodo kitus, daug platesnius poreikius. Patenkinus ieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo, būtų nustatytas servitutas, suteikiantis teisę ant UAB „Baltoil“ priklausančios aikštelės ir šaligatvio statyti transporto priemones (be jokių laiko trukmės apribojimų). Toks reikalavimas susijęs ne su būtinų poreikių patenkinimu, bet su patogumu ir ekonominės naudos siekimu, nes vietų transporto priemonėms laikyti yra visai šalia Žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) gatvėse, automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini).

23.5. Nors patikslinto priešieškinio reikalavimai įvardyti kaip reikalavimai dėl servitutų nustatymo, jie pagal savo esmę suformuluoti kaip reikalavimai dėl naudojimosi tvarkos bendrai priklausančiu daiktu nustatymo (prašoma suteikti teisę statyti transporto priemones, kitaip naudoti tarnaujantį daiktą pagal tiesioginę paskirtį, iš esmės servituto turinys įvardijamas kaip bendro kiemo naudojimas)

Atsiliepimas

24. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į UAB „T Parkas“ apeliacinį skundą prašo jį spręsti, atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus argumentus. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

24.1 Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje iškilusius faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo klausimus, taip pat į teismo pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikyti įstatymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad Teismas nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų ar nemotyvavo Teismo sprendimo.

24.2. Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje taip pat pagrįstai sprendė, kad UAB ,,T parkas“ netikslino savo priešieškinio pagrindo po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020 (toliau – LAT nutartis) paskelbimo. LAT nutartimi nurodė, kad ,,Įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias ginčo Aikštelės su Šaligatviu statuso pasikeitimą iš priklausinio į pagrindinį daiktą, tarnaujantį jį įsigijusio savininko poreikiams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Aikštelė ir Šaligatvis sudaro savarankišką daiktą, turintį savarankišką paskirtį. Tokio daikto valdymas nuosavybės teise, vadovaujantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, sudaro pagrindą teisei į šiam daiktui eksploatuoti reikalingo valstybinės žemės sklypo nuomą“ (LAT nutarties 38 punktas). Taigi atsakovė priešieškinio pagrindo netikslino po LAT nutarties priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo atmesti atsakovo UAB „T Parkas“ priešieškinio reikalavimai nustatyti servitutą, taip pat dėl sprendimo dalies, kuriuo iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos priteistos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) yra ieškovui, atsakovui bei tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantys statiniai. Ieškovui UAB „Baltoil“ nuosavybės teise priklauso degalinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 195 kv. m, bendras plotas 151,30 kv. m; operatorinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 43 kv. m; bendras plotas 40,27 kv. m; aikštelė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 128,34 kv. m, stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 105,21 kv. m.; suskystintų dujų modulis (dvi dujų talpos po 6,7 kub. m ), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 44 kv. m ; bendras plotas 36,92 kv. m ; rezervuaras, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 145 kv. m, rezervuaras, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 138 kv. m; kiti inžineriniai statiniai – aikštelė, šaligatvis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), aikštelės a1 plotas – 8944,00 kv. m; šaligatvio b1 plotas – 357,00 kv. m; kiti inžineriniai statiniai - stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėta 9l1/g; kiti inžineriniai statiniai – tvora, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane t1, t2, t3, t4, t5. Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys taip pat patvirtina, jog šiame žemės sklype atsakovui UAB „T Parkas“ nuosavybės teise priklauso : negyvenamoji patalpa – Garažas (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)); negyvenamoji patalpa – paslaugų paskirties patalpos (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)); negyvenamoji patalpa – Autoservisas su parduotuvės patalpomis (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)); negyvenamoji patalpa – administracinės patalpos (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Trečiajam asmeniui UAB „Ketvirtasis projektas“ nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos unik. Nr. (duomenys neskelbtini); unik. Nr. (duomenys neskelbtini); unik. Nr. (duomenys neskelbtini); unik. Nr. (duomenys neskelbtini), esančios administraciniame pastate, unik. Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtame indeksu 2B4/p. Trečiajam asmeniui V. Š. nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – kontrolinis punktas, unik. Nr. (duomenys neskelbtini) (Registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pažymėtame indeksu 3H1/p. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis Žemės sklypas (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso ieškovui UAB „Baltoil“ (10450/21700), atsakovui UAB „T Parkas“ (7/217000) ir Lietuvos Respublikai (11243/217000).

Dėl servituto nustatymo

28. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.128 straipsnio 1 dalį, servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

29. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015).

30. Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl servitutų nustatymo nurodoma, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas; 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-916/2021, 23 punktas). Kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).

31. Šiuo atveju atsakovas UAB „T Parkas“ priešieškiniu būtinybę nustatyti servitutą grindė tuo, kad jis negali naudoti jam nuosavybės teise priklausančių pastatų pagal paskirtį, nes ieškovui priklausanti aikštelė uždengianti iš esmės visą neužstatytą žemės sklypo plotą tarp pastatų ir nepasinaudojus aikštele eksploatuoti pastatų pagal jų paskirtį nėra galimybės.

32. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai aiškino bei taikė CPK normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą nevertino ir niekaip nepasisakė dėl vienos esminių šios bylos aplinkybės – nenurodė kaip atsakovas galėtų eksploatuoti turimą nekilnojamąjį turtą nesinaudojant ieškovo aikštelės/šaligatvio dalimi.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas teigia, kad teismas neanalizavo jų pateiktų įrodymų, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus, o tai, kad pirmosios instancijos teismas konkrečiai neišvardijo visų byloje esančių įrodymų nereiškia, jog jis jų nevertino priimdamas skundžiamą sprendimą. Apeliantas iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

34. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent ieškovui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti jo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 57 punktas; 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 24 punktas).

35. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas iš esmės neįvertino, ar atsakovas turi realias galimybes patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų nenustatant prašomų servitutų per ieškovei priklausančią aikštelę su šaligatviu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

36. Vertinant nurodytus apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio (priešieškinio) dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo (šiuo atveju atsakovo su priešieškiniu), o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje (priešieškinyje) yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).

37. Pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

38. Teisėjų kolegija pažymi, jog servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, priešieškiniu prašydamas nustatyti tarnaujančiam daiktui asfalto aikštelei ir šaligatviui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), servitutus pagal UAB „Geodeziniai matavimai” 2023 m. spalio 19 d. parengtą servitutų nustatymo planą, šį savo reikalavimą grindė tuo, kad jis negali naudoti jam nuosavybės teise priklausančių pastatų pagal paskirtį, nes ieškovui priklausanti Aikštelė uždengianti iš esmės visą neužstatytą Žemės sklypo plotą tarp pastatų ir nepasinaudojus Aikštele eksploatuoti pastatų pagal jų paskirtį nėra galimybės.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenustatė, kad atsakovui kyla kliūčių naudotis statiniais pagal jų paskirtį. Priešingai išvažiuojamojo teismo posėdžio, vykusio 2023 m. rugsėjo 20 d. metu, buvo apžiūrėta Sklypo teritorija (duomenys neskelbtini) bei nustatyta, jog atsakovas UAB „T Parkas“ šiuo metu naudojasi trimis įvažiavimais į teritoriją (iš (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) pusės), netrukdomai gali patekti į jam nuosavybės teise priklausantį 8 aukštų pastatą – garažą bei kitus statinius, juos apeiti ar apvažiuoti. Kad visi viename žemės sklype esantys pagrindiniai daiktai, tarp kurių yra ir Garažas, gali būti naudojami pagal paskirtį, nepaisant Aikštelės, Šaligatvio buvimo patvirtinta ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1188-910/2015, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir 2016 m. sausio 21d. nutartimi buvo paliktas galioti. Teismo nustatyti prejudiciniai faktai šioje byloje nebuvo paneigti (CPK 178 straipsnis). Atsakovas apeliaciniu skundu neginčija šių teismų konstatuotų procesinių aplinkybių.

40. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, jog atsakovo UAB „T Parkas“ reikalavimas nustatyti servitutą iš dalies yra siejamas su jo poreikiu suteikti galimybę statyti automobilius šalia jam nuosavybės teise priklausančių statinių. Tačiau toks reikalavimas iš esmės neatitinka vienos iš būtinųjų servituto nustatymo sąlygų, numatančių, kad nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Be to, atsakovas priešieškinį dėl servitutų nustatymo teikė 2018 m. gegužės 31 d., kuris vėliau buvo tikslinamas. Tačiau ir paskutinis 2023 m. lapkričio 24 d. atsakovo pareiškimas dėl priešieškinio reikalavimo tikslinimo, kuriuo prašoma nustatyti servitutus tarnaujančiam daiktui asfalto Aikštelei ir Šaligatviui, grindžiamas Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr.VĮ-2261-2261-(14.49.2), kuris Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020, buvo panaikintas. Teismui panaikinus Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-2261- (14.49.2), liko galioti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-662, (toliau – 2012 Įsakymas), kuriuo buvo nustatytos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ribos, reikalingos kiekvienam atskiram sklype esančiam statiniui eksploatuoti. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad atsakovas ir patikslintame priešieškinyje remiasi netinkamu pagrindu ir neįrodė aplinkybių, leidžiančių konstatuoti būtinumą servituto nustatymui, todėl priešieškinį atmetė. Apeliantas neginčija šių teismų konstatuotų procesinių aplinkybių.

41. Taigi priešieškinio pagrindu atsakovas, laisvai disponuodamas savo procesinėmis teisėmis, nurodė aplinkybes, kad servituto nustatymo būtinumas, grindžiamas Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr.VĮ-2261-2261-(14.49.2), (toliau – 2017 Įsakymas), kuris Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020 buvo panaikintas. Dėl to nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teismui panaikinus Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-2261- (14.49.2), liko galioti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-662, (toliau – 2012 Įsakymas) kuriuo buvo nustatytos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ribos, reikalingos kiekvienam atskiram sklype esančiam statiniui eksploatuoti.

42. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, kad atsakovas turi realias galimybes patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų nenustatant prašomų servitutų per ieškovei priklausančią aikštelę su šaligatviu. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą vertina kaip nepagrįstą.

43. Minėta, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija vertina, kad teismas aplinkybę, jog atsakovas turi realias galimybes patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų nenustatant prašomų servitutų per ieškovui priklausančią aikštelę su šaligatviu, nustatė įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, ir išvadą dėl jos buvimo padarė iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kuriais tik deklaratyviai akcentuojamas galimybės patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų nebuvimas ir/ar atskiras įrodymas, tačiau neįvertinamas ir neatskleidžiamas jo santykis su kitais byloje surinktais įrodymais, neįvertinama jo įrodomoji reikšmė atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, neteikia pagrindo pripažinti, kad aptariamą aplinkybę teismas nustatė netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus.

44. Nesutiktina su apeliantu, jog ieškovas netiesiogiai pripažįsta, jog egzistuoja poreikis atsakovui nustatyti servitutus, nes teikė savo servitutų planą, kadangi ieškovo į bylą pateiktas alternatyvus servitutų planas (kaip nurodoma procesiniuose dokumentuose) tam atvejui, jei teismas nustatytų servituto būtinumą – tokiu atveju UAB ieškovas prašė nustatyti servitutą vadovaujantis UAB „Baltoil“ pateiktu alternatyviu servituto planu. Teisėjų kolegija pastebi, jog servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. UAB „T Parkas“ servituto nustatymo būtinumą grindė tuo, kad negali patekti prie jam priklausančių statinių transporto priemonėmis. Kaip minėta, teismas konstatavo, jog tai pagrindžiančių įrodymų atsakovas nepateikė. Apeliaciniame skunde deklaratyviai atkartojami tie patys argumentai, tačiau nenurodoma kuo pasireiškė teismo sprendimo neteisėtumas, nepagrįstumas visų įrodymų kontekste, neįvertinamas ir neatskleidžiamas santykis su kitais byloje surinktais įrodymais.

45. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino ir nepasisakė ar atsakovas turi realias galimybes patekti prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų nenustatant prašomų servitutų per ieškovei priklausančią aikštelę/šaligatvį. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas vertino tiesiogiai, atlikęs teritorijos vizualinę apžiūrą išvažiuojamojo posėdžio metu. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad išvažiuojamojo teismo posėdžio, vykusio 2023 m. rugsėjo 20 d. metu, buvo apžiūrėta Sklypo teritorija (duomenys neskelbtini) bei nustatyta, jog atsakovas UAB „T Parkas“ šiuo metu naudojasi trimis įvažiavimais į teritoriją (iš (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) pusės), netrukdomai gali patekti į jam nuosavybės teise priklausantį 8 aukštų pastatą – garažą bei kitus statinius, juos apeiti ar apvažiuoti. Taigi išvada, kad atsakovas turi realias galimybes patekti į jam priklausančius statinius padaryta teismui pačiam tiesiogiai tuo įsitikinus. Apeliaciniame skunde nenurodoma naujų konkrečių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą daryti priešingą išvadą. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde grįsdamas servituto nustatymo būtinumą apeliantas akcentuoja poreikį patekti prie jam priklausančių statinių, tačiau pasisakydamas dėl servituto apimties nurodo kitus, daug platesnius poreikius. Dėl to, akivaizdu, jog toks reikalavimo patenkinimas neatitiktų proporcingumo reikalavimų, nes būtų nustatytas servitutas, suteikiantis teisę ant ieškovo priklausančios aikštelės ir šaligatvio be jokių laiko trukmės apribojimų statyti transporto priemones, taip nepagrįstai apribodamas kitų savininkų teises.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

46. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, tinkamai nemotyvuodamas sprendimo, netinkamai ištirdamas ir įvertindamas į bylą pateiktus įrodymus, neatskleidė bylos esmės, dėl to teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

47. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

48. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

49. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.).

50. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendimas nors ir nėra detaliai motyvuotas, visgi yra atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad patikimų įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovui kyla kliūčių naudotis statiniais pagal jų paskirtį nenustatyta. Kad visi viename žemės sklype esantys pagrindiniai daiktai, tarp kurių yra ir garažas, gali būti naudojami pagal paskirtį, nepaisant aikštelės, šaligatvio buvimo patvirtinta ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1188-910/2015, kuris buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir 2016 m. sausio 21 d. nutartimi buvo paliktas galioti. Teismo nustatyti prejudiciniai faktai šioje byloje nebuvo paneigti (CPK 178 straipsnis). Atsakovo reikalavimas nustatyti servitutą iš dalies yra siejamas su jo poreikiu suteikti galimybę statyti automobilius šalia jam nuosavybės teise priklausančių statinių. Tačiau toks reikalavimas iš esmės neatitinka vienos iš būtinųjų servituto nustatymo sąlygų, numatančių, kad nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Atsakovas priešieškinį dėl servitutų nustatymo teikė 2018 m. gegužės 31 d. Tačiau ir paskutinis 2023 m. lapkričio 24 d. atsakovo pareiškimas dėl priešieškinio reikalavimo tikslinimo, kuriuo prašoma nustatyti servitutus tarnaujančiam daiktui asfalto Aikštelei ir Šaligatviui, grindžiamas Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr.VĮ-2261-2261-(14.49.2), kuris Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020, buvo panaikintas. Teismui panaikinus Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 49VĮ-2261- (14.49.2), liko galioti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 24 d. įsakymas Nr. 49VĮ-(14.49.2)-662, (toliau – 2012 Įsakymas), kuriuo buvo nustatytos valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) ribos, reikalingos kiekvienam atskiram Sklype esančiam statiniui eksploatuoti. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad atsakovas ir patikslintame priešieškinyje remiasi netinkamu pagrindu ir neįrodė aplinkybių, leidžiančių konstatuoti būtinumą servituto nustatymui, todėl priešieškinį atmetė. Taigi priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog priešieškinis yra nepagrįstas, motyvavo savo sprendimą, remdamasis tiek bylos nustatytomis faktinėmis aplinkybės, tiek teisiniu reglamentavimu, tiek formuojama teismų praktika, tiek bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas atmetė priešieškinį, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantui buvo pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė atsakovui pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

51. Apelianto Nacionalinės žemės tarnybos teigimu, teismas, priteisdamas tokio dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl ko priteisė neproporcingai dideles bylinėjimosi išlaidas, netinkamai vertino oficialią statistikos departamento skelbiamą informaciją apie vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje ją taip pat vertindamas kartu su ieškovo prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas, konstatuojant, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; ar to, kad šios išlaidos yra ne per didelės ir jų nereikia mažinti, todėl Nacionalinė žemės tarnyba mano, kad nėra pagrindo byloje taikyti maksimalius rekomenduojamus bylinėjimosi išlaidų dydžius.

52. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

53. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

54. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, įvertinęs tai, jog atsakovo priešieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti, dalis ieškovo reikalavimų Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. lapkričio 18 d. sprendimu buvo patenkinti, o dėl likusių ieškinio reikalavimų, ieškovui atsisakius, byla buvo nutraukta, galima daryti išvadą, kad ginčas pagal procesinį rezultatą buvo išspręstas ieškovo naudai, todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios sudaro 17407,57 Eur ((1875 - 393,75) + 15926,32) turi būti atlyginamos pilnai, jas priteisiant iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB „T Parkas“, kurių priimti įsakymai ar kiti administracinio pobūdžio aktai buvo panaikinti, o priešieškiniu pareikšti reikalavimai buvo atmesti.

55. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisiamą bylinėjimosi išlaidų dydį Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu sumažinti.

56. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių procesinius dokumentus, nusprendžia, kad tokie apeliacinio skundo argumentai stokoja pagrįstumo. Pirmiausia, apelianto nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais konkrečiais skaičiavimais ir/ar Rekomendacijų nurodytais dydžiais (Apeliacinio skundo 5, 6 l.). Antra, įvertinus ieškovo rengtų procesinių dokumentų skaičių, turinį ir apimtį, įrodymų rinkimą bei jų išreikalavimą, per 5 bylos nagrinėjimo metus vykusių teismo posėdžių skaičių, bylos sudėtingumą nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo prašomos ir pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos (15 926,32 Eur) advokato pagalbai apmokėti viršija Rekomendacijose numatytus dydžius (už ieškinį, atliepimą į priešieškinį nustatytas 2,5 koeficientas (Rekomendacijų 8.2. p.), už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai nustatytas 0,4 koeficientas (Rekomendacijų 8.16 p.), už kiekvieną paklausimą renkant bylai reikalingus įrodymus nustatytas 0,01 koeficientas (Rekomendacijų 8.18 p.), o už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą nustatytas 0,1 koeficientas (Rekomendacijų 8.19 p.), už kitų teisinių paslaugų, nenurodytų šių rekomendacijų 8.1–8.19 punktuose, teikimo valandą nustatytas 0,1 koeficientas (Rekomendacijų 8.20 p.) nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje).

57. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos ieškovas UAB „Baltoil“ nebūtų inicijavęs, jei ne Nacionalinės žemės tarnybos priimtas 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymas, kuris buvo panaikintas šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi. Remdamasi 2017 m. gruodžio 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos įsakymu atsakovas UAB „T Parkas“ pareiškė priešieškinį dėl servitutų nustatymo, kuris buvo atmestas ginčijamu teismo sprendimu. Iki UAB „T Parkas“ priešieškinio pateikimo visos UAB „Baltoil“ patiriamos bylinėjimosi išlaidos buvo susijusios su Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu pareikštais reikalavimais. Dėl to akivaizdu, jog nėra pagrindo Nacionalinės žemės tarnybos laikyti mažiau atsakinga už šioje byloje UAB „Baltoil“ patirtas bylinėjimosi išlaidas nei atsakovo UAB „T Parkas“. Be to, nėra jokio pagrindo laikyti, kad ši civilinė byla nėra sudėtinga, dėl to ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti sumažintos. Šioje byloje spręstų teisinių klausimų sudėtingumą patvirtina tiek itin ilgas bylinėjimosi laikas, ne kartą buvo tikslinamas šalių procesinių dokumentų dalykas, teikė papildomus dokumentus, kitus įrodymus, tiek tai, kad žemesnės instancijos teismų sprendimai buvo panaikinti, todėl konstatuotina, kad šio ginčo išsprendimas pareikalavo didelės apimties kompleksiškų teisinių paslaugų teikimo bei specialių teisinių žinių. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą ir priteisimą iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis.

58. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog bylą pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškovo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, netinkamai taikė proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

59. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

60. Apibendrindama tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį ieškinį ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinių skundų argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantų teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61. Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, jiems bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo parengimu, nepriteisiamos.

62. Ieškovas UAB „Baltoil“ pateikė duomenis (DOK 21802), kad patyrė 1611,91 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai dėl atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2024 m. gegužės mėn., remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2023 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 2.110,3 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma už vieną iš atsiliepimo parengimą sudarytų 2.743,39 Eur (1,3 x 2.110,3 Eur). Kadangi ieškovo prašomos 1611,91 Eur advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą yra ženklai mažesnės už Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, taip pat įvertinus bylos sudėtingumą, ieškovui UAB „Baltoil“ iš atsakovų priteistina 1611,91 Eur išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme parengiant atsiliepimus į apeliacinį skundą. jas priteisiant iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB „T Parkas“ lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 805,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

63. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

64. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Baltoil“ lygiomis dalimis iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos ir UAB „T Parkas“ 1611,91 Eur (vienas tūkstantis šeši šimtai vienuolika eurų 91 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 805,95 Eur (aštuoni šimtai penki eurai 95 ct).

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alvydas BarkauskasVaclovas PaulikasAndrius Ignotas