- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-17
- Bylos Nr.
- e2-116-330/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00295-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Suinteresuotas asmuo
- D. N.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens D. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiltmeta“ bankroto administratorės prašymas uždarosios akcinės bendrovės „Šiltmeta“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Šiltmeta“ bankroto byloje (Nr. eB2-786-390/2018), suinteresuotas asmuo D. N.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi UAB „Šiltmeta“ iškelta bankroto byla. 2017 m. birželio 13 d. nutartimi įmonės bankroto administratore paskirta UAB „Acountera“. 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai.
Šalies argumentai
2. BUAB „Šiltmeta“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 4 punkte, 5 punkte įtvirtintais pagrindais. Nurodė, kad iškėlus bankroto bylą, administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas.
3. Bankroto administratorė teigė nustačiusi, kad nuo 2009 m. balandžio 7 d. iki 2017 m. birželio 1 d. įmonės vadovu buvo suinteresuotas asmuo D. N.. Įmonės akcininku šis asmuo buvo nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. sausio 18 d., o 2017 m. sausio 18 d. įmonės akcininke tapo UAB „Skaivarė“. 2016 m. lapkričio 30 d. vienintelio UAB „Šiltmeta“ akcininko sprendimu įmonės vadovas D. N. išleistas kasmetinių atostogų nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d., o laikinai eiti direktoriaus pareigas paskirtas D. A..
Žemesnės instancijos teismas
4. Bankroto administratorė taip pat nustatė, kad 2016 m. gruodžio 1 d. piniginių lėšų inventorizacijos aktu D. N. perdavė 31 381 Eur laikinai eiti direktoriaus pareigas paskirtam D. A.. 2016 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų inventorizacijos aktu D. A. perdavė 43 682 Eur P. G.. 2017 m. sausio 5 d. dokumentų priėmimo - perdavimo aktu UAB „Šiltmeta“ direktorius D. N. perdavė, o akcininkė UAB „Skaivarė“, atstovaujama direktoriaus A. K., priėmė įmonės dokumentus. Atkreipė dėmesį į tai, kad dokumentų perdavimas vykdytas suinteresuoto asmens D. N. atostogų metu, kai direktoriaus pareigas formaliai ėjo kitas asmuo. Bankroto administratorė nurodė, jog faktą, kad suinteresuotas asmuo atostogų metu vykdė direktoriaus pareigas, patvirtina kitoje civilinėje byloje ginčui aktualiu laikotarpiu šio asmens pasirašytas procesinis dokumentas. 2017 m. sausio 17 d. vienintelio UAB „Šiltmeta“ akcininko sprendimu D. N. atleistas iš direktoriaus pareigų, o naujuoju direktoriumi nuo 2017 m. sausio 18 d. paskirtas P. G., su kuriuo nebuvo sudaryta darbo sutartis.
5. Bankroto administratorės nuomone, nustatytos aplinkybės patvirtina, kad įmonės dokumentai buvo sutvarkyti tokiu būdu, jog atrodytų, kad realiai bet kokie suinteresuoto asmens D. N. santykiai su UAB „Šiltmeta“ nutrūko jau 2016 m. gruodžio mėnesį, o imperatyvias pareigas turėjo vykdyti būtent nesusijęs su įmone nei darbo, nei kitais teisiniais santykiais formalus jos direktorius P. G.. Taip pat tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos suinteresuotam asmeniui pasisavinti įmonės turtą arba pateisinti jo praradimą. Dėl tokių tyčinių veiksmų įmonės kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į turtą buvo eliminuotos.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo D. N. prašė bankroto administratorės prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė nuo 2016 m. gruodžio 1 d. įmonės valdyme nedalyvavęs, 2016 m. gruodžio 1 d. perdavęs D. A. kasoje buvusias lėšas. Paaiškino, kad 2017 m. sausio 5 d. perdavė įmonės akcininkei visus įmonės dokumentus ir antspaudą. Jam nėra žinoma, kodėl bankroto administratorei nebuvo perduoti įmonės dokumentai.
7. BUAB „Šiltmeta“ kreditorė UAB „Aerema“ pritarė bankroto administratorės procesiniame prašyme nurodytiems argumentams. Pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo D. N., pateikdamas prieštaringą informaciją teismui dėl savo įgaliojimų apimties ir laikotarpio, sąmoningai klaidino teismą. Suinteresuoto asmens D. N. veiksmai patvirtina, kad siekdamas išvengti atsakomybės, jis galimai suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus dėl savo įgaliojimų pabaigos. Realūs veiksmai UAB „Šiltmeta“ vardu ir jos naudai buvo atliekami ne tų asmenų, kurie nurodyti kaip šios įmonės valdymo organai, o tiesiogiai paties suinteresuoto asmens D. N..
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 8 d. nutartimi UAB „Šiltmeta“ bankrotą pripažino tyčiniu.
9. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad suinteresuotas asmuo D. N. UAB „Šiltmeta“ direktoriaus pareigas faktiškai ėjo iki 2017 m. sausio 18 d. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo, būdamas įmonės (toliau tekste – ir bendrovės) vadovu, suprato ir turėjo suprasti, kad nustatyti veiksmai, susiję su įmonės dalyvių, valdymo organo pasikeitimu, įmonės turto ir dokumentu perdavimu, laikytini sąmoningais ir atliktais siekiant įgyvendinti įmonės turto išėmimo ir dokumentų nuslėpimo schemą.
10. Teismas akcentavo aplinkybę, jog iškėlus bankroto bylą, įmonės dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, todėl nėra galimybės nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momento ir priežasčių. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, be kita ko, kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus veiksmus įmonės įsiskolinimų išieškojimo procese, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, jog UAB „Šiltmeta“ jau 2016 metų pabaigoje buvo nemoki. Teismo vertinimu, įmonės mokumo būklės nelėmė suinteresuoto asmens, kaip įmonės valdymo organo, pareigų vykdymo (ne) tinkamumas (nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo). Tačiau netinkamas tokių pareigų vykdymas, esant nustatytoms aplinkybėms dėl pasirinktos schemos išimti iš įmonės dalį turto, įrodo bendrovės vadovo D. N. nesąžiningus veiksmus, siekiant tyčia pabloginti bendrovės turtinę padėtį, išvengti kreditorių reikalavimų tenkinimo, nuslėpti tikrąją bendrovės padėtį.
11. Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo D. N., būdamas įmonės vadovu, geriausiai žinojo jos finansinę padėtį, tačiau sąmoningai siekė ne tęsti įmonės veiklą, bet organizuoti ją taip, kad kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo faktiškai panaikinta. Teismo nutartimis patvirtinti bendrovės kreditorių reikalavimai sudaro 125 567,02 Eur, todėl buvusių lėšų būtų užtekę bent iš dalies padengti kreditorių reikalavimus.
12. Nustatęs, kad bankroto administratorei nėra perduoti BUAB „Šiltmeta“ dokumentai ir turtas, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista ir įmonės vadovo pareiga tinkamai vesti buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima spręsti dėl įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo.
13. Teismo vertinimu, nors ir nėra duomenų, pagrindžiančių, kad UAB „Šiltmeta“ vadovas ir akcininkas D. N. nuosekliai ir kryptingai siekė įmonės nemokumo, tačiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis sąmoningai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; organizavo įmonės veiklą taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo panaikintos; teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir (arba) netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5 punktai), įmonei esant faktiškai nemokiai atliko tyčinius veiksmus, dar labiau esmingai pabloginusius jos turtinę padėtį, todėl konstatuojamas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
14. Suinteresuotas asmuo D. N. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog duomenys apie laikinąjį įmonės vadovą nebuvo įregistruoti Juridinių asmenų registre. Teismas nevertino aplinkybės, jog registracija šiame registre atlieka tik išviešinimo funkciją, todėl buvo būtina patikrinti, ar šalis siejo darbo santykiai.
14.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad suinteresuotas asmuo neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto. Bankroto administratorė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad įmonės vadovui buvo žinoma apie pareigą pateikti dokumentus ir jis šios pareigos nevykdė.
14.3. Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo būti nustatyta, ar įmonės veikla buvo nuosekliai siekiama įmonės nemokumo, ar įmonės veikla buvo nukreipta pabloginti įmonės turtinę padėtį, ar buvo sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškė nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, ar buvo atliekami veiksmai, kuriais buvo siekiama sužlugdyti įmonę. Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos. Įmonės lėšų perdavimo dokumentai nėra nuginčyti. Teismo procesinių dokumentų pasirašymo aplinkybė nepatvirtina, kad suinteresuotas asmuo ėjo įmonės vadovo pareigas ir savo atostogų metu. Nurodytus procesinius dokumentus suinteresuotas asmuo pasirašė paprašytas įmonės vadovo D. A., nes teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta įmonės vadovo pareigas einant suinteresuotam asmeniui, be to, suinteresuotam asmeniui geriausiai buvo žinomos pasirašytame procesiniame dokumente nurodytos aplinkybės.
14.4. Teismo išvados dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nepagrįstos. Tokiai išvadai buvo būtinas specialiųjų žinių turėjimas. Neįrodyta, kad dėl netinkamai tvarkomos buhalterinės apskaitos nėra galimybės nustatyti įmonės veiklos ir turto, kad tokiomis priemonėmis buvo siekiama įmonės bankroto.
14.5. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog tyčinio bankroto atveju įmonė prie bankroto gali būti privedama sąmoningais ir tyčiniais valdymo organų veiksmais. BUAB „Šiltmeta“ bankrotą pripažįstant tyčiniu, nebuvo įvertintas šios bendrovės vadovų veikimas ar neveikimas tyčios aspektu, byloje nėra įrodymų, kad vadovai sąmoningai, tyčia siekė pabloginti bendrovės finansinę padėtį. Tyčinio bankroto atveju nepakanka nustatyti pavienių veiksmų, o būtina vertinti, ar buvo kryptinga veikla siekiant įmonės nemokumo. Teismas neištyrė, kurie konkrečiai suinteresuoto asmens veiksmai buvo nuoseklus ir kryptingas bankroto siekimas arba nemokios įmonės padėties bloginimas.
14.6. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad bankroto administratorė ar teismas būtų siekę nustatyti, dėl kokių priežasčių bendrovės valdymo organai neperdavė reikšmingų apskaitos dokumentų, taip pat nebuvo vertinama, ar tos priežastys yra svarbios.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde pateiktus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Šiltmeta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.
18. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas pasekmes, t. y. bankroto administratoriaus pareigą patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankrotą pripažinus tyčiniu taip pat sukuriama priežastinio ryšio tarp už tyčinį bankrotą atsakingo asmens neteisėtų veiksmų (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žalos (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo sumos, neišieškotos bankroto procese) teisinė prezumpcija, kurią dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Taigi, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu yra prielaida spręsti dėl įmonės per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumo ir atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės, tačiau, sprendžiant patį įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nurodyti klausimai (įmonės sudarytų sandorių teisėtumas ir galiojimas, atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės klausimai) nėra nagrinėjami, o tik patikrinama, ar egzistuoja ĮBĮ įtvirtinti pagrindai įmonės bankrotą vertinti kaip tyčinį.
19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje apibrėžti penki atskiri tyčinio bankroto požymiai, tam, jog įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, teismui pakanka nustatyti bent vieną jų. Nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisinė galia ir šios nutarties sukeliamos teisinės pasekmės nesiskiria priklausomai nuo to, kiek ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių (vieną ar daugiau) nustatė šį klausimą nagrinėjantis teismas.
20. Kasacinis teismas, plėtodamas tyčinį bankrotą reguliuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemokia tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl netgi jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
21. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
23. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas, kaip tyčinio bankroto požymis, gali pasireikšti vengimu atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
24. Taigi, pagal teismų formuojamą praktiką tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio
25. Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 15 d. nutartimi UAB „Šiltmeta“ iškelta bankroto byla, konstatavus šios įmonės nemokumą. Iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatyta, kad nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre (2009 m. balandžio 15 d.) suinteresuotas asmuo D. N. ėjo UAB „Šiltmeta“ vadovo pareigas. Šis asmuo Juridinių asmenų registre nuo 2012 m. gegužės 18 d. buvo įregistruotas vieninteliu įmonės akcininku. 2016 m. lapkričio 30 d. įmonės akcijos buvo perleistos UAB „Skaivarė“. Naujoji akcininkė 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu suinteresuotam asmeniui D. N. suteikė kasmetines atostogas nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. ir paskyrė laikinai eiti direktoriaus pareigas D. A.. Pastarajam asmeniui D. N. perdavė 31 381 Eur įmonės lėšų. 2016 m. gruodžio 31 d. piniginių lėšų inventorizacijos aktu D. A. 43 682 Eur įmonės lėšų perdavė su įmone nesusijusiam asmeniui P. G.. 2017 m. sausio 17 d. vienintelio įmonės akcininko sprendimu D. N. atleistas iš UAB „Šiltmeta“ direktoriaus pareigų, o naujuoju direktoriumi nuo 2017 m. sausio 18 d. paskirtas P. G..
26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad suinteresuotas asmuo D. N. UAB „Šiltmeta“ direktoriaus pareigas faktiškai ėjo iki 2017 m. sausio 18 d. Šią išvadą teismas grindė tuo, jog suinteresuoto asmens pavadavimo laikotarpiu, t. y. paskyrus kitą asmenį laikinai einantį vadovo pareigas, suinteresuotas asmuo pasirašė procesinius dokumentus civilinėje byloje. Tokiu būdu, net ir tuo laikotarpiu, kuomet, suinteresuoto asmens teigimu, jis buvęs nušalintas nuo įmonės valdymo, toliau vykdė valdymo organo funkcijas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo, būdamas įmonės vadovu, suprato ir turėjo suprasti, kad nustatyti veiksmai, susiję su įmonės dalyvių, valdymo organo pasikeitimu, įmonės turto ir dokumentu perdavimu, laikytini sąmoningais ir sudarytais siekiant įgyvendinti turto išėmimo iš įmonės schemą. Tokiu būdu suinteresuotas asmuo, kuriam geriausiai buvo žinoma apie įmonės finansinę padėtį, sąmoningai siekė ne tęsti įmonės veiklą, bet organizavo įmonės veiklą taip, kad šios kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į įmonės turtą buvo faktiškai panaikinta. Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodė, kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina tyčinio bankroto požymių egzistavimo. Jo nuomone, nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad tokie veiksmai buvo sąmoningi, tyčiniai ir kryptingi, siekiant įmonės bankroto. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais.
27. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pirmiau nurodytų veiksmų (nutarties 26 p.) atlikimo metu įmonė jau buvo nemoki. Vadinasi, nėra pagrindo vertinti, ar keičiantis įmonės vadovams ir tuo pagrindu vykdant įmonės lėšų perdavimą, buvo sukeltas įmonės nemokumas. Tačiau ši aplinkybė (jog įmonė jau buvo nemoki) nepaneigia tyčinio bankroto požymių egzistavimo. Minėta, kad tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus. Apeliacinis teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog nustatytas įmonės dalyvių ir valdymo organų pasikeitimas ir su tuo susiję veiksmai perdavinėjant įmonės lėšas, vertintini kaip speciali veikimo schema, kurią įgyvendinant siekta iki bankroto bylos iškėlimo išimti iš įmonės lėšas, kurios galėjo ir turėjo būti nukreiptos įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti. Šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia atskirojo skundo argumentai, kuriais iš esmės apeliuojama dėl įrodymų vertinimo trūkumų.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
29. Apeliacinis teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, ištyręs faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys tirtų veiksmų (ne) teisėtumą, teismo nebuvo įvertinti. Apelianto pateikiama nuomonė dėl atskirų įrodymų reikšmės nepaneigia teismo išvados, kuri grindžiama byloje esančių įrodymų visumos vertinimu.
30. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą, negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo grindimui prielaidomis, kurį draudžia proceso įstatymai.
31. Apeliacinis teismas taip pat neturi pagrindo pritarti atskirojo skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, esą turėjo nustatyti, tačiau nenustatė suinteresuoto asmens veiksmų kryptingumo ir tyčios siekiant įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio bloginimo. Apeliacinio teismo vertinimu, pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog prieš bankroto bylos iškėlimą atlikti veiksmai, susiję su įmonės dalyvių ir valdymo organų pasikeitimu bei lėšų perdavimu, laikytini schemos išimti iš įmonės reikšmingą turtą įgyvendinimu, nėra pagrindo pateisinti tokius veiksmus eliminuojant suinteresuoto asmens elgesio tyčios elementą arba pripažįstant tai normalios verslo rizikos pasekmėmis.
32. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas daro išvadą, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog nemokios UAB „Šiltmeta“ veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą būtų apribotos ar visiškai panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nors bankroto bylos turi viešąjį interesą, lemiantį aktyvesnį teismo vaidmenį šios kategorijos bylose, tačiau tai nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Apeliacinis teismas konstatuoja, jog apeliantas įrodinėjimo pareigos neįvykdė – nepaneigė bankroto administratorės nurodyto ir pirmosios instancijos teismo konstatuoto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo.
Dėl netinkamo ir (ar) apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo
33. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
34. Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama buhalterinė apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Būtent dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-710-370/2017).
35. Pažymėtina, kad nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).
36. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad bankroto administratorei nėra perduoti BUAB „Šiltmeta“ dokumentai. Nepaisant to, vien dokumentų neperdavimo bankroto administratorei faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų buvusio įmonės vadovo siekį dokumentų neperdavimu nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar žalą įmonės kreditoriams, nagrinėjamu atveju pats savaime nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Vien formaliai nurodyta aplinkybė, kad bankroto administratorė negali patikrinti įmonės sandorių, sudarytų per laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat neleidžia teismui įsitikinti apie potencialios žalos kreditoriams buvimą.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų ir bylos procesinės baigties
37. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą - turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
38. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės apskųstos nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.
39. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Byloje taip pat buvo nustatytas priežastinis ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės veiklos organizavimo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, siekiant panaikinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Esant tokioms aplinkybėms, suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai dėl įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimo, bylos esmės neatskleidimo, atitinkamo priežastinio ryšio nenustatymo atmestini kaip nepagrįsti.
40. Sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų. Šiuo atveju į bylą pateiktų įrodymų visuma patvirtino egzistuojant tyčinio atsakovės bankroto požymį, apibrėžtą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės nepaneigė šio požymio buvimo, todėl atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.