Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės LKW Walter Internationale Transportorganisation AG ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Presto durpės“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

3. Dublike ieškovė išdėstė šiuos papildomus argumentus, kuriais ginčija atsakovės atsiliepimo į ieškinį pagrindą:

II. Bylos šalių procesinio pobūdžio prašymai, argumentai ir atsikirtimai

5. Atsakovė UAB „Presto durpės“ prašo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą aštuoniolikai mėnesių, skaičiuojamų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tokia tvarka: per pirmus devynis mėnesius atsakovė sumoka ieškovei ne mažiau kaip pusę priteistos sumos, o per kitus devynis – likusią priteistą sumą. Šį prašymą atsakovė motyvuoja tuo, kad dėl paskelbtos pandemijos atsakovės veikla laikinai paralyžuota. Atsakovės turtinė padėtis yra tokia, kad įprastas teismo sprendimo vykdymas labai apsunkintų įmonės padėtį ar net sužlugdytų vykdomą veiklą. Šiuo metu atsakovė ne dėl savo kaltės yra susidūrusi su apyvartinių lėšų trūkumu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl jų teisinio vertinimo

7. Ištyrus byloje pateiktus dokumentus ir bylos šalių rašytinius paaiškinimus, išdėstytus paruošiamuosiuose dokumentuose, nustatyta, kad ieškovę LKW Walter Internationale Transportorganisation AG ir atsakovę UAB „Presto durpės“ siejo krovinių pervežimo tarptautiniais maršrutais paslaugų teikimo teisiniai santykiai, t. y. ieškovė gabendavo krovinius pagal atsakovės užsakymus (CK 6.808 straipsnio 1 dalis, Tarptautinio krovinių vežimo keliais keliais sutarties konvencijos (CMR) 1 straipsnio 1 dalis). Tą patvirtina byloje pateikti atsakovės užsakymai, CMR važtaraščiai ir ieškovės išrašytos sąskaitos už suteiktas pervežimo paslaugas, iš kurių aišku, kad kroviniai buvo vežami transporto priemonėmis sausumos keliais, o krovinio siuntėjas ir gavėjas buvo skirtingose valstybėse (pvz., dubliko priedas Nr. I-9).

8. Byloje nėra ginčo, kad, įvykdžiusi nagrinėjamoje situacijoje aktualius atsakovės užsakymus, ieškovė išrašė atsakovei sąskaitų bendrai 17 640 Eur sumai: 2019 m. balandžio 12 d. sąskaitą Nr. 34480 (1 500 Eur), 2019 m. balandžio 13 d. sąskaita Nr. 37952 (1 500 Eur), 2019 m. balandžio 13 d. sąskaita Nr. 38885 (780 Eur), 2019 m. balandžio 16 d. sąskaita Nr. 42679 (570 Eur), 2019 m. balandžio 17 d. sąskaita Nr. 46938 (1 430 Eur), 2019 m. balandžio 17 d. sąskaita Nr. 47247 (950 Eur), 2019 m. balandžio 19 d. sąskaita Nr. 53853 (790 Eur), 2019 m. balandžio 26 d. sąskaita Nr. 66639 (1 690 Eur), 2019 m. balandžio 26 d. sąskaita Nr. 66860 (620 Eur), 2019 m. balandžio 27 d. sąskaita Nr. 69971 (690 Eur), 2019 m. gegužės 1 d. sąskaita Nr. 77417 (690 Eur), 2019 m. gegužės 1 d. sąskaita Nr. 77419 (640 Eur), 2019 m. gegužės 1 d. sąskaita Nr. 77670 (1 500 Eur), 2019 m. gegužės 1 d. sąskaita Nr. 77699 (380 Eur), 2019 m. gegužės 1 d. sąskaita Nr. 77907 (380 Eur), 2019 m. gegužės 4 d. sąskaita Nr. 84183 (690 Eur), 2019 m. gegužės 4 d. sąskaita Nr. 84186 (720 Eur), 2019 m. gegužės 10 d. sąskaita Nr. 99211 (1 190 Eur) ir 2019 m. gegužės 18 d. sąskaita Nr. 121266 (930 Eur) (žr. ieškinio priedus Nr. 1 ir 2).

9. Byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės nurodytą įsiskolinimą, susidariusį atsakovei neapmokėjus sąskaitų (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.813 straipsnio 1 dalis).

10. Gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, atsakovė neneigia, kad gavo nurodytas sąskaitas, taip pat kad ieškovė suteikė krovinių pervežimo paslaugas (pristatė krovinius jų gavėjams), už kurias ieškovė išrašė sąskaitas. Ginčo tarp šalių nėra ir dėl paslaugų kainos dydžio bei fakto, kad atsakovė yra praleidusi sąskaitų apmokėjimo terminus. Savo sutartinių prievolių nevykdymą atsakovė teisina tuo, kad, ieškovei netinkamai įvykdžius dalies krovinių pervežimo sąlygas, įmonė įgijo teisę sustabdyti atsiskaitymus (tai yra savo prievolių ieškovei vykdymą), nes dėl ieškovės kaltės su atsakove neatsiskaito krovinių gavėjai. Kitaip tariant, atsakovė teigia, kad ėmėsi vieno iš savo teisių ir interesų gynybos būdų – savigynos. Ar atsakovė teisėtai panaudojo tokį būdą, yra pagrindinis šios bylos teisminio nagrinėjimo klausimas.

11. Šalutiniai klausimai yra susiję su tuo, ar atsakovei kyla prievolė mokėti ieškovės prašomas priteisti palūkanas ir kitas sumas, taip pat ar egzistuoja būtinosios faktinės prielaidos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnyje, išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.

Ar atsakovė UAB „Presto durpės“ pagrįstai sustabdė prievolių vykdymą ieškovei LKW Walter Internationale Transportorganisation AG?

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad savigyna – išskirtinis civilinių teisių gynimo būdas, kai asmuo dėl tikrai ar tariamai pažeistų teisių gynimo nesikreipia į teismą, bet savo nuožiūra taiko teisių gynimo priemones. Savigyna leidžiama tik CK nustatytais atvejais, ji gali būti taikoma tik tada, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų, taikomi savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų (CK 1.139 straipsnis, 6.253 straipsnio 8 dalis). Savigyna yra teisėta, kai atitinka įstatyme įtvirtintus reikalavimus, taikantis savigyną asmuo prisiima riziką dėl neteisėto savigynos priemonių panaudojimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2014).

13. Nagrinėjamu atveju iš atsiliepimo į ieškinį 6.1 punkto aišku, kad atsakovė sustabdė savo prievolių vykdymą ieškovei, nes laiko, jog dėl pastarosios veiksmų patyrė nuostolių, kuriuos apibrėžia kaip krovinių gavėjų (ar svarbiausio krovinio gavėjo LasComplex Janusz Szmyt) atsisakymą atsiskaityti su ieškove (atsiliepimo į ieškinį 6.1 ir 15 punktai).

14. Nurodyti atsakovės teiginiai suponuoja, kad atsakovės pasirinktas teisių gynimo būdas patenka į CK 6.207 straipsnio ir 6.208 straipsnio 4 dalies taikymo apimtį.

15. Išanalizavus atsakovės atsikirtimus, konstatuotina, kad atsakovės pasirinktas elgesio modelis neatitinka savigynos sąlygų ir peržengia jos ribas. Atsakovė neneigia, kad ieškovė iš esmės įvykdė savo prievoles, t. y. pristatė krovinius jų gavėjams. Atsiliepime į ieškinį ir triplike atsakovė teigia, kad ieškovės prievolių pažeidimai pasireiškė pavėluotu krovinių pristatymu ar vežimo dokumentų tinkamu nesutvarkymu, o tai lėmė, jog dalis atsakovės klientų sustabdė savo prievolių vykdymą ir neatsiskaito už gautus krovinius. Taigi atsakovė praktiškai įrodinėja, kad dėl ieškovės veiksmų susiklostė „uždaro rato“ tipo situacija, kai potencialus ieškovės prievolių pažeidimas sukūrė prielaidas, esant kurioms atsakovės kontrahentai atsisakė vykdyti savo prievoles. Ši atsakovės versija atmestina kaip neįrodyta ir ydingai motyvuota.

16. Visų pirma, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovės klientai (įskaitant LasComplex Janusz Szmyt) būtų pareiškę įmonei pretenzijas, kurių pagrindu būtų įvardinti konkretūs ieškovės veiksmai, atlikti gabenant ginčo krovinius (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad 2020 m. gegužės mėn. atsakovės patalpose įvyko gaisras, nelemia išvados, jog atsakovė teiginiams, išdėstytiems dar 2020 m. kovo 9 d. atsiliepime į ieškinį, pagrįsti negalėjo pateikti įrodymų, nes pastarieji buvo prarasti. Antra vertus, atsakovei nebuvo kliūčių tokių duomenų pareikalauti iš klientų, kurie galimai pareiškė atsakovei pretenzijas. Atsiliepimo priedas Nr. 2 – suderinimo aktas, yra neinformatyvus dokumentas, nes parengtas pačios atsakovės ir jo turinyje nėra duomenų, kurie būtų susiję su šioje byloje nagrinėjamais klausimais.

17. Antra, net jeigu dalis atsakovės klientų ir yra sustabdę savo prievolių vykdymą atsakovei, tai nereiškia, kad tai sudaro pagrindą analogišką teisių gynimo būdą taikyti ir prieš ieškovę. Juolab, kad atsakovė tinkamai neatskleidė, kas sudaro klientų galimai reiškiamų pretenzijų turinį ir faktinį pagrindą. Šiame kontekste negalima ignoruoti ir to, kad byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė būtų reiškusi ieškovei priešines pretenzijas, motyvuotas argumentais, išdėstytais atsakovės procesiniuose dokumentuose.

18. Trečia, jeigu atsakovė laiko, kad dėl ieškovės neteisėtų veiksmų patyrė nuostolių, tai nėra pagrindas įmonei stabdyti atsiskaitymą su ieškove už pastarosios suteiktas vežimo paslaugas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokios aplinkybės, kuriomis motyvuota atsakovės pozicija šioje byloje, iš esmės sudaro savarankiško reikalavimo atlyginti dėl vėlavimo patirtą žalą pagrindą; jos turi būti įrodinėjamos pagal civilinės atsakomybės nustatymo ir taikymo taisykles, o ieškovui turi būti sudaryta galimybė nuo tokio atsakovo reikalavimo gintis. Teismas negali nustatinėti ieškovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, nes bylos dalyką apibrėžia ieškinio reikalavimai, kurie nagrinėjamu atveju susiję ne su jo, o su atsakovo civilinės atsakomybės klausimais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015). Priešieškinio atsakovė byloje nepareiškė, nors apie pastarąjį procesinį veiksmą svarstė atsiliepimo į ieškinį 9 punkte. Be kita ko, svarbu ir tai, kad procesiniuose dokumentuose atsakovė taip pat neatskleidė, kokio dydžio žalą galimai patyrė dėl ieškovės veiksmų, gabenant ginčo krovinius. Įmonės klientų atsisakymas vykdyti savo prievoles nėra tolygus žalos kategorijai, kaip ji apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Dėl to net ir preliminariu vertinimu nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės veiksmai būtų proporcingi jų sukeliamoms pasekmėms.

19. Atsižvelgiant į nurodytą, atsakovės argumentai, išdėstyti atsiliepimo į ieškinį 12 ir 14 punktuose, plačiau neaptariami ir nenagrinėjami. Pakartotinai pridurtina, kad, jeigu ieškovė iš tiesų vėlavo pristatyti dalį krovinių į jų pakrovimo vietą ar netinkamai sutvarkė dokumentus Marijampolės muitinėje, atsakovė turi teisę dėl to bendra tvarka kreiptis į teismą ir reikalauti iš ieškovės nuostolių, jeigu tokių patyrė, atlyginimo. Antra vertus, paminėtų atsakovės atsikirtimų pagrįstumo analizė – įvertinus tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie preliminariai patvirtintų esant ryšį tarp ieškovės prievolių vykdymo aplinkybių ir atsakovės klientų prievolių galimo sustabdymo, neturi ir praktinės reikšmės, nes atskirų faktų konstatavimas nepakeistų atsakovės atliktų savigynos veiksmų teisėtumo vertinimo išvadų.

20. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovė UAB „Presto durpės“ nepagrįstai sustabdė prievolių vykdymą ieškovei LKW Walter Internationale Transportorganisation AG.

Kokia yra atsakovės UAB „Presto durpės“ prievolių ieškovei LKW Walter Internationale Transportorganisation AG apimtis?

21. Pripažinus, kad atsakovė be pagrindo sustabdė ginčo sąskaitų apmokėjimą, tenkinamas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 17 640 Eur dydžio skolą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.808 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad atsakovė pažeidė savo prievolę laiku atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas, iš atsakovės ieškovei priteisiamos 662,53 Eur dydžio kompensacinę funkciją atliekančios palūkanos, kurių apskaičiavimo detalizacija pateikta ieškinio priede Nr. 4 (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

22. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 556,85 Eur ikiteisminių išlaidų, kaip ieškovės patirtų nuostolių, atlyginimą.

23. Remiantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Kreditoriaus teisę reikalauti tokių (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu numatytų) išlaidų atlyginimo numato ir specialioji materialinės teisės norma – Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimų įstatymas) 7 straipsnio 2 dalis. Kreditoriaus (nukentėjusio asmens) patirtos išlaidos pripažįstamos nuostoliais, jeigu tokios išlaidos yra: 1) priverstinės; 2) būtinos; 3) protingos. Teismas, spręsdamas, ar prašomos atlyginti išlaidos yra nuostoliai ar ne, turi patikrinti tokių išlaidų atitiktį šiems reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-174-701/2016, 35 punktas). Taigi, ieškovės teisė į ikiteisminio skolos išieškojimo kaštų atlyginimą nėra absoliuti.

24. Kreditorius turi teisę į nuostolių, susijusių su išieškojimu ne teismo tvarka tik tuo atveju, jei dėl skolininko sutarties pažeidimo atlyginamos jo patirtos išlaidos yra protingos. Nepagrįstas išlaidavimas ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje negali būti pateisinamas ir traktuojamas tinkamu elgesiu. Kaip matyti iš byloje ieškovės pateiktų dokumentų, 556,85 Eur ieškovė pasitelktam advokatui sumokėjo iš esmės tik už rašytinės 2019 m. rugpjūčio 27 d. pretenzijos parengimą (ieškinio priedas Nr. 3). Parengta pretenzija yra itin lakoniška ir šabloniška. Kiti ieškovės pasitelkto advokato atlikti veiksmai, kaip galima spręsti iš ieškinio 15 punkto, apsiribojo viešų registrų duomenų apie atsakovės veiklą patikrinimu. Taigi ieškovei suteiktos teisinės pagalbos turinys ir apimtis buvo siaura, t. y. pagal savo turinį ir formą apėmė tik rašytinės pretenzijos pobūdžio dokumento parengimą ir pateikimą atsakovei. Dėl šių priežasčių ieškovės ikiteisminių išlaidų dydis neatitinka protingumo kriterijaus. Priverstinio ir būtino poreikio ieškovei pasitelkti advokatą pretenzijos parengimui ir pateikimui nenustatyta. Juolab, kad ieškovė 2019 m. liepos 31 d. teikė atsakovei savo jėgomis parengtą įspėjimą dėl prievolių nevykdymo, į kurį atsakovė nereagavo (ieškinio priedas Nr. 2). Šių motyvų pagrindu prieitina prie išvados, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės ikiteisminių išlaidų atlyginimą yra pagrįstas tik iš dalies. Įvertinus tai, kad ieškovė pagal Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį turi teisę gauti iš atsakovės 40 Eur dydžio išieškojimo išlaidų kompensaciją, būtent tokio dydžio išlaidų atlyginimas ieškovei priteisiamas iš atsakovės. Pagal ieškovės pateiktus dokumentus nėra pagrindo spręsti, kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. pretenzijos parengimo sąnaudos galėjo būti didesnės, nei ieškovei priteistina suma. Atsakovės nebendradarbiavimas savaime nėra priežastis, kuri pateisintų nepagrįstą ir neproporcingą ieškovės išlaidavimą.

25. Iš atsakovės ieškovei už priteistą sumą (18 342,53 Eur (17 640 Eur + 662,53 Eur + 40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo taip pat priteisiamos 8 procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti skolą už pradelstą atsiskaitymą, todėl priteistinų procesinių palūkanų dydis nustatytinas pagal Mokėjimų įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

26. Patenkinta 97 procentai ieškinio reikalavimų (18 859,38 Eur / 18 342,53 Eur). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, atsakovei tenka pareiga atlyginti 97 procentus pagrįstų ieškovės bylinėjimosi išlaidų.

27. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus, kurie patvirtinta, kad turėjo 424 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 3 950 Eur sumokėjo už advokato suteiktą teisinę pagalbą ir 357,55 Eur kitų išlaidų (dokumentų kopijavimo, siuntimo, pokalbių telefonu, administravimo), iš kurių vertimo išlaidos sudaro 176,05 Eur.

28. Remiantis patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija, visų pirma, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 411,28 Eur (424 Eur × 97 procentai) žyminio mokesčio atlyginimas. Ieškovės minimos kitos išlaidos pagrįstomis pripažįstamos tik vertimų išlaidų dalyje ir ieškovei iš atsakovės priteisiamas 170,77 Eur (176,05 Eur × 97 procentai) vertimo išlaidų atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Įvertinus pernelyg abstraktų kitų išlaidų pobūdį, taip pat nesant pateiktų dokumentų, kurie pagrįstų, kad ieškovė apmokėjo realias advokato paslaugų teikimo sąnaudas, kurios nebuvo įtrauktos į advokatui mokėtiną honorarą, nėra būtinųjų procesinių prielaidų šias išlaidas vertinti kaip būtinas ir protingas bei jų kompensavimo naštą perkelti atsakovei.

29. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

30. Bylinėjimosi išlaidų dydžio kontrolė yra vertinama kaip teismo pareiga, įgalinanti jį veikti savo nuožiūra (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2011).

31. Kiek tai susiję su ieškovės advokatui už pastarojo suteiktą teisinę pagalbą sumokėto užmokesčio pagrįstumu, svarbu tai, kad ginčo pobūdis nei teisės, nei fakto aspektais nėra sudėtingas, nebuvo būtina rinkti plačios apimties įrodymų ir atlikti analogiško pobūdžio teisinės analizės. Procesinių dokumentų (pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinio ir tripliko) parengimas neturėjo reikalauti didelių ieškovės atstovo laiko sąnaudų. Tai lemia išvadą, kad pagrįstomis ir protingomis ieškovės bylinėjimosi išlaidos šioje dalyje – įvertinus patenkintų ieškinio reikalavimų proporciją, laikytinos ne visoje 3 950 Eur, bet 2 200 Eur sumos apimtyje. Pagrindo šioje situacijoje besąlygiškai taikyti „pralaimėjęs moka“ taisyklę ir perkelti atsakovei visų ieškovės apmokėtų išlaidų, kurios yra pernelyg didelės ir neproporcingos byloje nagrinėjimo ginčo pobūdžiui, kompensavimo pareigą nenustatyta.

32. Apibendrinant tai, kas nurodyta, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 2 782,05 Eur (2 200 Eur + 411,28 Eur + 170,77 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Ar egzistuoja būtinosios faktinės procesinės prielaidos išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą?

33. Atsakovė teigia, kad dėl apyvartinių lėšų trūkumo susiduria su finansiniais sunkumais ir dėl to negalėtų įprasta tvarka įvykdyti teismo sprendimo.

34. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimų vykdymo tvarkos, todėl galimas tik išimtiniais atvejais, kai sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl laikinai sunkios skolininko turtinės padėties ar kitų ypač svarbių aplinkybių. Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Turi būti išlaikyta abiejų šalių teisėtų interesų pusiausvyra, atsižvelgta į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, teisėti lūkesčiai. Teismo sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių. Tokiu būdu klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

35. Nagrinėjamu atveju aišku, kad atsakovės pagrindinė skola ieškovei yra atsiradusi daugiau nei prieš metus. Priteistų sumų mokėjimą atsakovė prašo išdėstyti papildomam pusantrų metų laikotarpiui. Atsižvelgiant į pagrindinio įsiskolinimo susidarymo laikotarpį, teismo sprendimo vykdymo išdėstymas atsakovės prašomam periodui paneigtų tiek teismo sprendimo privalomumo principą, tiek teisėtus ieškovės lūkesčius – ieškovei palankus teismo sprendimas įgytų formalią reikšmę. Juolab, kad ieškovė yra suteikusi atsakovei paslaugas, už kurias pastaroji neatsiskaito, t. y. patyrusi realias sąnaudas, kurios iki šiol nepadengtos. Trumpesniam laikotarpiui – objektyviai ne ilgiau kaip trijų mėnesių, teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas nėra galimas ir netikslingas, nes, kaip galima spręsti iš atsakovės paaiškinimų, atsakovė bet kuriuo atveju nebūtų pajėgi atsiskaityti su ieškove iš ūkinės veiklos gaunamomis pajamos per trumpesnį nei aštuoniolikos mėnesių laikotarpį.

36. Vien tik galimi gaunamų apyvartinių lėšų srauto sutrikimai – įrodymų, kurie pagrįstų tokius atsakovės teiginius nepateikta, neturėtų trukdyti atsakovei sumokėti ieškovei priteistų sumų įprasta tvarka. Antra vertus, teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, kad teismo sprendimo vykdymas neturėtų būti išdėstytas ne tik tais atvejais, kai atsakovo finansinė padėtis leidžia įvykdyti visą sprendimą iš karto, bet ir tuomet, kai nustatoma, kad dabartinė atsakovo padėtis yra bloga bei ateityje ji nepagerės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Teigdama, kad šiuo metu įmonės finansinė padėtis yra sudėtinga, atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, kad ateityje ji gali pasikeisti. Vien tik aplinkybė, kad priverstinis skolos išieškojimas gali lemti atsakovės turtinės padėties pasunkėjimą – atsirastų prievolė dengti vykdymo išlaidas ar būtų trikdoma įmonės veikla, negali būti traktuojama kaip priežastis išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Priešingas aiškinimas, suponuotų, kad teismo sprendimų vykdymas visuomet turėtų būti išdėstomas, jog skolininkai išvengtų neigiamų savo prievolių pažeidimo padarinių. O tai būtų nesuderinama su teismo privalomumo principo esme. Be to, nagrinėjamu atveju svarbi ir ta aplinkybė, kad pagal atsakovės pateiktą 2019 m. birželio 30 d. balansą įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę įmonės turimo turto vertės. Vertinant pastaruosius duomenis su atsakovės teiginiais apie šiuo metu pasunkėjusią įmonės finansinę padėtį, akivaizdu, kad įmonė nepateikė įrodymų, kurie perspektyviniu aspektu pagrįstu jos galimybes atsiskaityti su ieškove, jeigu teismo sprendimo įvykdymas būtų išdėstytas. Šiuo atveju negalima ignoruoti ir to, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenis atsakovės atžvilgiu yra iškelta ne viena civilinė byla dėl skolų priteisimo, o vienas iš kreditorių kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

37. Sprendžiant dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo taip pat svarbu tai, kad nors tarp bylos šalių buvo kilęs ginčas dėl to, ar atsakovė pagrįstai sustabdė prievolių vykdymą ieškovei, ar ne, tai nereiškia, kad atsakovė neturėjo dėti bent minimalių pastangų, jog pasirengtų įmonei nepalankaus teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovės paaiškinimai sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė nurodyto pobūdžio veiksmų neatliko.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Presto durpės“ ieškovei LKW Walter Internationale Transportorganisation AG 17 640 Eur (septyniolikos tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimties eurų) skolą, 662,53 Eur (šešių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų ir 53 ct) palūkanas, 40 Eur (keturiasdešimties eurų) ikiteisminių išlaidų atlyginimą, 8 (aštuonių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18 342,53 Eur (aštuoniolika tūkstančių tris šimtus keturiasdešimt du eurus ir 53 ct) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 782,05 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų ir 5 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Netenkinti atsakovės UAB „Presto durpės“ prašymo dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.