Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.4; 1.1.3.5; 1.1.8.1.1; 1.1.4.7; 1.2.3.1.2.3; 1.2.4.4.2.3; 1.2.4.6.1; 1.2.6.1.2.1; 1.2.27.1; 2.4.6.1

2023 m. spalio 17 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės,

nukentėjusiesiems M. R. (2023 m. vasario 2 d. teismo posėdyje), L. R. ir I. Z. (2023 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (neteisėtas laisvės atėmimas L. R.) dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas E. S.) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (neteisėtas laisvės atėmimas E. S.) dvejų metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (I. Z. nežymus sveikatos sutrikdymas) septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 146 straipsnio 2 dalį (neteisėtas laisvės atėmimas I. Z.) vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą keturiolikos metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 286 straipsnį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir D. M. skirta galutinė keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

D. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš D. M. priteista 5 682,90 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš D. M. priteista 2 140,41 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. D. M. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) už tai, kad laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 25 d. apie 19 val. iki 2022 m. kovo 29 d. apie 13 val., bute (duomenys neskelbtini), grasindamas L. R. tuoj pat panaudoti prieš ją fizinį smurtą – sumušti bei sužaloti peiliu, ir panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas daugybinius smūgius L. R. rankomis, kojomis, taburete, tuščiu buteliu į įvairias kūno vietas ir tokiu būdu padarydamas savo šeimos narei L. R., su kuria bendrai gyveno neįregistravę santuokos, nesunkų sveikatos sutrikdymą – poodines kraujosruvas veide, abejose rankose, kraujosruvą dešinės akies junginėje bei V piršto I falangos lūžimą, taip pat grasindamas E. S. tuoj pat panaudoti prieš jį fizinį smurtą – sumušti, ir panaudodamas fizinį smurtą – vieną kartą spirdamas E. S. į veidą ir sukeldamas jam fizinį skausmą, atimdamas iš jų buto raktus bei mobiliojo ryšio telefonus ir pririšdamas L. R. bei E. S. virve prie savęs, prieš nukentėjusiųjų valią neteisėtai atėmė jiems laisvę, nuo 2022 m. kovo 25 d. apie 19 val. iki 2022 m. kovo 29 d. apie 13 val. neleisdamas jiems išeiti iš buto ir laikydamas juos nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.

2. D. M. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 26 d. apie 7 val. iki 2022 m. kovo 27 d. apie 17 val., bute (duomenys neskelbtini), grasindamas I. Z. tuoj pat panaudoti prieš ją fizinį smurtą – sumušti, ir panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas vieną kartą kumščiu į veidą bei du kartus šluotos kotu į kairę ranką ir tokiu būdu padarydamas I. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą – poodinę kraujosruvą kairiame žaste ir apatinės lūpos gleivinės nubrozdinimą, prieš nukentėjusiosios valią neteisėtai atėmė jai laisvę, nuo 2022 m. kovo 26 d. apie 7 val. iki 2022 m. kovo 27 d. apie 17 val. neleisdamas jai išeiti iš buto.

3. D. M. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad 2022 m. kovo 29 d. apie 13 val., bute (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą nužudyti, ne mažiau kaip dešimt kartų dūrė peiliu L. R. į įvairias kūno vietas, padarydamas jai sunkų sveikatos sutrikdymą – durtines-pjautines žaizdas galvoje, kakle, pilve, kairiame šone, abejose rankose, krūtinėje (kiauriniai, su širdiplėvės ir širdies pažeidimu), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nusikaltimo darymo metu buvo sulaikytas į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, o nukentėjusiajai L. R. laiku buvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Tokiu būdu D. M. pasikėsino nužudyti savo šeimos narį L. R., su kuria bendrai gyveno neįregistravę santuokos.

4. D. M. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už tai, kad 2022 m. kovo 29 d. apie 13 val., bute (duomenys neskelbtini), vengdamas sulaikymo, grasindamas sužaloti peiliu puolė policijos tarnybinę uniformą vilkintį ir tarnybines pareigas atliekantį (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – AVPK) (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyriausiąjį specialistą M. R., tačiau pareigūnui panaudojus policijos specialią priemonę – ašarines dujas bei aktyvius fizinius veiksmus, buvo sulaikytas. Tokiu būdu D. M., grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Nuteistojo D. M. gynėjas advokatas V. Janušauskas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir sumažinti nuteistajam paskirtos bausmės dydį iki 10 metų laisvės atėmimo. Skundą grindžia šiais argumentais:

5.1. Nurodo, kad nuteistasis visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi dėl visų nusikalstamų veikų padarymo, yra susitaikęs su nukentėjusiaisiais, tačiau, jis visiškai neprisimena įvykio aplinkybių ir negali niekaip atkurti jokių šio įvykio detalių. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo prašoma skirti ekspertizę, nustatyti, ar būdamas tokios būsenos jis suprato savo veiksmus, ar galėjo juos kontroliuoti, ar ši būsena nebuvo letarginė, tačiau teismas prašymo netenkino, todėl klausimas liko neišspręstas, o be šio klausimo išsprendimo, lieka neaiškūs nusikaltimo motyvai, tikslai.

5.2. Cituoja kasacinio teismo praktiką ir nurodo, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-222/2019, Nr. 2K-183-511/2020, Nr. 2K-284-719/2020, Nr. 2K-154-1073/2021 ir kt.). D. M. kaltė yra aiški ir įrodyta, tačiau byloje neišsiaiškinti nusikalstamos veikos motyvai, tikslas, pasekmių suvokimas, tikėjimas ir šių pasekmių kilimo norėjimas. Nuteistasis tikrai nesiekė nužudyti nukentėjusiąją, tik, kaip jam atrodo, galėjo pagrasinti. Nukentėjusiąją labai mylėjo ir dabar tebemyli, o savo veiksmų nesupranta, negali suprasti ir paaiškinti. Nesurinkus visų įrodymų bazės, o būtent neatlikus psichiatrinės-psichologinės ekspertizės, teigti, kad D. M. įvykdė nusikalstamas veikas tyčia, suprasdamas šių veikų pavojingumą visuomenei bei siekdamas tų pasekmių, už kurias yra nuteistas, negalima, nes nėra aiškus motyvas ir tikslai, o taip pat neaišku, ar jis galėjo ir gebėjo valdyti savo veiksmus, kai elgėsi taip neadekvačiai ir nepaaiškinamai.

5.3. Visos nusikalstamos veikos padarytos vienu metu, vienoje vietoje, neatskiriamai viena nuo kitos, todėl vertintinos kaip nusikalstamų veikų idealioji sutaptis. Tokiu atveju skiriama žymiai lengvesnė bausmė, nei skirtas 14 metų laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas per griežtai įvertino visus nuteistojo atliktus veiksmus ir skyrė per griežtą bausmę, kuri neatitinka bausmės tikslų. Nuteistasis pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi, yra atsiprašęs nukentėjusiųjų, pilnai supranta šių veikų pavojingumą, siekė padėti ikiteisminiam tyrimui išsiaiškinti nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl nebuvo pagrindo skirti tokią griežtą bausmę bei pripažinti jį pavojingu recidyvistu.

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nuosprendį, jį pakeisti arba panaikinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnyje ir 329 straipsnyje numatytais pagrindais, sušvelninti jam paskirtą galutinę laisvės atėmimo bausmę bei pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę – jo pripažinimą pavojingu recidyvistu. Skundą grindžia šiais argumentais:

6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė jam teismo psichiatrijos ekspertizės. Iš Klaipėdos AVPK viršininko 2022 m. balandžio 4 d. nutarimo matyti, kad jis 2022 m. balandžio 1 d. siautėjo Klaipėdos AVPK areštinėje, t. y. gadino kameros inventorių, užrėmė kameros duris, grasino susidoroti su pareigūnais. Iš karto po to buvo pristatytas apžiūrai į psichiatrijos ligoninę, kurioje po konsultacijos jam nustatytas (duomenys neskelbtini). Dėl šių priežasčių specialistas nutarė, jog nėra pagrindo jam skirti psichiatrinę ekspertizę. Tokia specialisto išvada yra neobjektyvi ir neišsami, todėl nepagrįsta. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis atsisakė duoti parodymus, kadangi juto stiprius ir neigiamus psichikos ir atminties sutrikimus. Negalėjo patikėti dalykais, kuriais buvo kaltinamas, kadangi nusikaltimų padarymo metu dėl psichikos sutrikimų negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Mano, kad nusikaltimų padarymo metu buvo patologinio girtumo būsenoje, jo veiksmai taip pat galėjo būti nulemti šoko efekto sukelto pykčio, alkoholio poveikio ar kitų sveikatos psichikos sutrikimų. Dėl šių priežasčių negalėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmės, orientuotis aplinkoje. Tokios būsenos buvo ir ikiteisminio tyrimo metu, yra ir iki šiol, nesupranta savo veiksmų, jaučia rimtus ir stiprius psichikos ir atminties sutrikimus. Negali paaiškinti, kodėl taip yra, ar tai dėl alkoholio ar kitų psichikos sutrikimų. Atkreipia dėmesį, jog patekęs į įkalinimo įstaigą pradėjo save žaloti, dėl to jam ne kartą kviesta greitoji medicinos pagalba, tai patvirtina medicininių dokumentų išrašai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir kita. Remdamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas privalėjo jam skirti psichiatrinę ekspertizę, ekspertizės rezultatai būtų leidę teismui taikyti BK 18 straipsnio 1 dalies nuostatas ir skirti jam mažesnę bausmę.

6.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas jį pavojingu recidyvistu. Teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, jį charakterizuojančių duomenų – to, kad įkalinimo įstaigoje jis vertinamas teigiamai, anksčiau dirbo užsienyje, vykdė individualią veiklą. Nukentėjusioji L. R. nuo pat pirmos apklausos ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad jam pretenzijų nereiškia ir atleidžia. Taip pat mano, jog yra pagrindas pripažinti esant baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys). Pati nukentėjusioji patvirtino, kad įvyko šeimyninė meilės drama dėl pavydo ir galimos neištikimybės. Atsižvelgdamas į visą byloje esančią medžiagą mano, kad baudžiamasis įstatymas skiriant jam bausmę pritaikytas netinkamai, todėl skirta galutinė bausmė yra aiškiai per didelė. Aplinkybės dėl bausmės jam skyrimo turėtų būti įvertintos iš naujo, tinkamai nustatyta recidyvo rūšis.

6.3. Mano, kad byloje padarytas esminis BPK pažeidimas, o tai sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti šią bylą, priimti teisingą nuosprendį ir skirti humanišką bausmę. Jo atžvilgiu nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į gynybą. Bylos duomenys aiškiai rodo jį atstovavusio advokato neveiklumą, abejingumą ir kompetencijos stoką. Tik po paskelbto nuosprendžio jis suprato, kad be reikalo pasitikėjo jam paskirtu advokatu ir labai juo nusivylė. Prašo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme skirti jam kitą advokatą.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusioji L. R. dėl skundų pozicijos nenurodė, o nukentėjusioji I. Z. ir prokurorė prašė skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato V. Janušausko apeliaciniai skundai atmetami.

8. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenurodytų apeliaciniuose skunduose, tačiau turėjusių neigiamos įtakos nuteistajam, tai yra suvaržiusių įstatymo garantuotas jo teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei argumentus, nurodytus ginčijamame nuosprendyje, apeliaciniuose skunduose ir išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, tinkamai įvertino nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius bei skyrė nuteistajam teisingą ir pagrįstą bausmę. Atsižvelgdamas į tai, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniai skundai grindžiami iš esmės tapačiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas į juos atsakys jų neišskirdamas.

Dėl D. M. pakaltinamumo ir kitų subjektyviųjų požymių

9. Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų objektyviųjų aplinkybių bei jų teisinės kvalifikacijos, gynėjas nurodė, kad D. M. kaltė yra aiški ir įrodyta, nuteistasis pripažino padaręs nusikaltimus, tačiau tiek gynėjas, tiek nuteistasis nesutiko su teismo išvadomis, sietinomis su D. M. pakaltinamumu. Kartu teigė, kad tinkamai neišsiaiškinus, ar nuteistasis suprato ir galėjo valdyti savo veiksmus, nenustačius jo veiksmų motyvo ir tikslų, negalima spręsti, ar jis suprato veikų pavojingumą, siekė pasekmių, už kurias yra nuteistas.

10. BK 17 straipsnis nustato, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Nepakaltinamumą apibūdina du kriterijai – medicininis ir juridinis. Medicininio kriterijaus išraiška yra asmens psichikos sutrikimas, juridinis kriterijus reiškia tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę (intelektinis požymis) ir (ar) galėjimą juos valdyti (valinis požymis). Nustačius šiuos abu kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo jam klausimai nesprendžiami, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-222/2018, Nr. 2K-253-976/2019). Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Ribotai pakaltinamu asmuo pripažįstamas tik tada, kai nustatomi abu riboto pakaltinamumo kriterijai: medicininis, kuris reiškiasi psichikos sutrikimu, ir juridinis (psichologinis), apibūdinantis tokį asmens psichikos sutrikimą, kuris tik iš dalies atima jam sugebėjimą suvokti savo veiksmų esmę arba suvokiant esmę iš dalies sugebėjimą juos valdyti. Teismas gali pripažinti asmenį ribotai pakaltinamu tik teismo psichiatrijos ekspertizės pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2008).

11. Kaltė yra kiekvienos nusikalstamos veikos būtinasis subjektyvusis požymis, apibrėžiamas kaip asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, kaltės formos išreiškia asmens psichinį santykį ne tik su pačia padaryta pavojinga veika, bet ir su įstatyme numatytais padariniais. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017). Nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra subjektyvieji požymiai, kuriuos privalu įrodyti tik tada, kai jie aprašomi baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normos dispozicijoje. Tuo atveju, kai jie nėra privalomi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, jie gali būti svarbūs sprendžiant apie asmens kaltę.

12. Abejuose apeliaciniuose skunduose akcentuojama tai, kad nustatytus D. M. veiksmus galėjo lemti jo psichikos sutrikimai, psichologinės problemos, patologinio girtumo, afekto būsena, dėl kurių nuteistasis negalėjo suvokti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl, anot apeliantų, nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo būsenos. Nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti bei pašalinti bet kokias abejones šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 15 d. nutartimi buvo skirta stacionari kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Gautame 2023 m. gegužės 4 d. – birželio 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-110/2023 (t. 5, b. l. 114–123) teismo psichiatrė ekspertė, turinti 7 metų ekspertinio darbo stažą, Aurelija Survilaitė ir teismo psichologė ekspertė Vilma Joneliūkštienė, turinti 26 metų ekspertinio darbo stažą, pateikė ekspertines išvadas. Iš ekspertizės akto turinio matyti, jog ekspertizės metu naudoti tyrimo metodai – gyvenimo bei socialinių duomenų analizė, medicininių dokumentų duomenų analizė, pusiau struktūruotas klinikinis interviu ir būklės stebėjimas, psichikos būsenos ir stebėtų psichikos sutrikimų simptomų įvertinimas, psichologinė visų surinktų duomenų analizė, apibendrinimas ir įvertinimas. Naudojantis nurodyta metodika ištirta bylos medžiaga, t. y. nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, jo ligos istorija, taip pat ir tarnybiniai pranešimai, susiję su nuteistojo elgesiu įkalinimo įstaigoje po jo sulaikymo, medžiaga, susijusi su nusikalstama veika, nuteistojo sulaikymo metu pareigūnų naudotų kamerų vaizdo įrašai, liudytojų, nukentėjusiųjų, nuteistojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, kita su nusikalstama veika susijusi bylos medžiaga. Aptartų duomenų pagrindu ekspertizės akte konstatuota, kad: 1., 2., 3. D. M. byloje nagrinėjamų įvykių metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, jam konstatuotas (duomenys neskelbtini) bei psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, žalingas vartojimas; dėl savo psichikos būsenos D. M. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. 4. Šiuo metu D. M. konstatuojamas (duomenys neskelbtini) bei elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, žalingas vartojimas; dėl savo psichikos būsenos D. M. gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. 5. D. M. gali dalyvauti teismo procese. 6. D. M. dėl savo psichikos būklės gali teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, tačiau buvęs apsvaigimas nuo alkoholio byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo lemti ne pilną aplinkos įvykių įsiminimą, todėl parodymai gali stokoti išsamumo ir nuoseklumo. 7. D. M. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones netikslinga. 8. D. M. byloje nagrinėjamų įvykių metu nebuvo fiziologinio afekto ar patologinio girtumo būsenos. 9. D. M. byloje nagrinėjamų įvykių metu nebuvo tokios emocinės būsenos, kuri galėjo turėti esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. 10., 11. D. M. nenustatyta tokių jo pažintinės veiklos, asmenybės bruožų ir emocinės įtakos jo elgesiui (t. y. būtų sutrikdę jo gebėjimą teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai, valingai ir racionaliai reguliuoti savo veiklą) ir jo gebėjimui teisingai suvokti reikšmingas bylos aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, tačiau apsvaigimas nuo alkoholio galėjo turėti įtakos tiek jo elgesiui, tiek įvykių aplinkybių suvokimui bei įsiminimui.

13. Aptartos eksperčių išvados paneigia nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose keliamą versiją dėl nuteistojo psichinės/psichologinės būsenos, taip pat fiziologinio afekto ar patologinio girtumo įtakos jo gebėjimui nusikalstamos veikos darymo metu suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Teisėjų kolegija pagrindo abejoti pateiktomis išvadomis neturi. Ekspertizę atliko ilgametę patirtį turinčios teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertės, galutinė išvada pateikta ištyrus ir įvertinus visus turimus duomenis, tarp jų ir informaciją, gautą tiriant patį D. M., taip pat duomenis, apibūdinančius tiek jo elgesį nusikalstamų veikų metu, tiek ir po jų. Teisėjų kolegija, revizuodama ginčijamą nuosprendį apeliacinių skundų kontekste, neištirtų ir neįvertintų duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, nei padarė ekspertės, nenustatė.

14. Pats nuteistasis nors ir sutiko su jam pareikštais kaltinimais ir pripažino padaręs nusikalstamas veikas, tačiau viso proceso metu nurodė neatsimenantis veikų padarymo aplinkybių, negalėjo pakomentuoti savo elgesio motyvų ir tikslų. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. M. nurodė, kad apie įvykius nieko nepamena, nors ir pripažįsta, kad galėjo atlikti tokius veiksmus, kuriuos nurodo nukentėjusieji. Anksčiau tokių agresijos priepuolių jam nėra buvę, tik vieną kartą yra teistas už L. R. sumušimą. Išgėrus alkoholio, atminties sutrikimų pasitaikydavo ir anksčiau. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat nurodė prisipažįstantis, tačiau teigė, jog įvykio aplinkybių neprisimena (t. 4, b. l. 12–15, 135–136).

15. Nors pats D. M. teigė neatsimenantis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, tačiau byloje esantys kiti įrodymai patvirtina, kad darydamas nusikalstamas veikas jis veikė sąmoningai ir kryptingai, vedinas asmeninių priežasčių (pavydo), suvokė savo veiksmų pavojingumą, galinčius kilti padarinius ir jų siekė. Nukentėjusioji L. R. teisiamojo posėdžio metu nuteistojo smurtinio elgesio priežastimis nurodė nemokėjimą gyventi laisvėje, negatyvių dalykų įsivaizdavimą. Anot jos, nuteistojo agresyvus ir smurtinis elgesys prasidėjo jam pačiam nusprendus, kad ji jam neištikima. Ji nurodė, kad D. M. užsispyrė, dar alkoholis davė savo, jis daugiau negirdėjo nieko ir prasidėjo egzekucija, jai nebuvo kur bėgti. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji vengė prisiminti tų dienų įvykius, ji patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu L. R. parodė, kad 2022 m. kovo 20 d. šventė jos gimtadienį, kartu su I. Z. ir D. M. vartojo alkoholį, tomis dienomis su pastaruoju buvo apsipykę, kadangi jis paskutiniu metu tapo labai pavydus ir vis galvojo, kad ji jam neištikima. 2022 m. kovo 25 d. D. M. ir ji apsipyko, kadangi jis iš kažkur gavo žolės. Jis pradėjo ją draskyti, suduodamas rankomis į įvairias kūno dalis, kiek smūgių sudavė neatsimena. Kitą dieną (kovo 26 d.) turėjo eiti į darbą, tačiau D. M. jos neišleido, paėmė jos mobiliojo ryšio telefoną, užrakino buto duris ir raktą užsikabino ant rankos. Tikrino jos telefoną, jos banko sąskaitos išrašus, pamatęs jos telefone vyrų vardus, dar labiau suirzo ir paėmęs jai padovanotus 500 Eur juos kambaryje padegė. D. M. pradėjo klausinėti jos sūnaus E. S., ar ji jam yra ištikima, į ką pastarasis atsakė: „Aš nežinau, ar mama turi kokių draugų“. Toks atsakymas įsiutino D. M., jis priėjęs spyrė jai į veido sritį. Taip pat D. M. ją daužė į galvą ir į kitas kūno vietas su kumščiu, taip pat trenkė per galvą su buteliu šampano. Tomis dienomis periodiškai ją trankė, vis suduodavo smūgius delnu į veido sritį, ją įžeidinėjo. Vėliau į namus (kovo 26 d.) jis pasikvietė ir jos draugę I. Z., kviesdamas su ja bendravo pagarbiai, iki jai ateinant, jis užsikišo peilį už nugaros, vieną peilį turėjo rankose. Jai atėjus iš jos taip pat atėmė telefoną ir neleido išeiti iš buto, tik išleisdavo ją tam, kad parneštų alkoholio. D. M. ir I. Z. klausė, ar ji (L. R.) jam ištikima, I. Z. ją gynė, sakė D. M. nebemušti jos, tačiau už tai ir pačiai I. Z. buvo suduotas smūgis. D. M. taip pat apšlapino jai (L. R.) galvą, per prievartą įsakmiai liepė jai gerti alkoholinius gėrimus, fotografavo ją geriančią ir rūkančią, peiliu nupjovė jai plaukų sruogą. Taip pat daužė ją diržu per kūną, kėde sudavė jai į nugarą, palangės konstrukcija smogė į galvą. Dėl tokių jo veiksmų ir nuolatinio fizinio smurto ji buvo labai pavargusi, kartais prarasdavo sąmonę. Pirmąjį kartą atvykus policijai D. M. pradėjo ją smaugti diržu, tačiau ji nesišaukė pagalbos, buvo per daug nusilpusi. Vėliau, sekmadienį, jai pradėjus šauktis pagalbos, po jos šūksnių prasidėdavo smūgiai rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Pirmadienį (kovo 28 d.) į butą buvo atėjusios D. M. mama su teta, joms išėjus jis toliau ją žemino, smurtavo. Sužinojęs, kad buvo paskambinta policijai, D. M. pasiuto, pradėjo grasinti, jog ją nužudys, išgirdus beldimą į duris ir pamačius policijos pareigūnus, jis ją su sūnumi nuvedė į vonią, liepė jai atsigulti, atsitraukti megztinį, prispaudė rankas kojomis, išgirdus smūgį į langą jis pasilenkė ir ją pabučiavo, pasakė sūnui: „Žiūrėk kaip tavo mama mirs“ ir pradėjo ją badyti peiliu į krūtinės sritį, peiliu pjaustė kaklą. Nukentėjusiosios L. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrinti vietoje, gauti duomenys atitiko jos nurodytas aplinkybes (t. 1, b. l. 97–101, 102–107, 108–111, 112–113, 129–133; t. 4, b. l. 132–133).

16. Paminėti nukentėjusiosios L. R. parodymai apie D. M. smurtinius veiksmus tiek jos pačios, tiek sūnaus E. S., tiek ir I. Z. atžvilgiu, apie jų laisvės ribojimą, tokius veiksmus paskatinusias priežastis viso proceso metu buvo nuoseklūs, aiškūs ir išsamūs. Jos nurodytas aplinkybes patvirtina ir įvykio vietos apžiūros duomenys (t. 1, b. l. 46–90), o būtent buto koridoriuje, vonioje, virtuvėje, kambaryje ant grindų, sienų, šiose patalpose esančių daiktų, rūbų, patalynės fiksuotos kraujo dėmės, vonios kambaryje aptikta kruvina peilio rankena, o virtuvėje – kruvina peilio geležtė, taip pat girtavimo pėdsakai (visame bute besimėtančios alaus skardinės, buteliai). Minėtas aplinkybes atitinka ir D. M. naudotame mobiliojo ryšio telefone buvusios nuotraukos, kuriose fiksuota L. R., E. S., pats D. M., į kraujo dėmes panašūs gausūs buto grindų sutepimai (t. 3, b. l. 39–41, 42–72).

17. Nukentėjusiosios L. R. parodymus patvirtina visą nusikalstamos veikos laikotarpį kartu buvusio jos sūnaus E. S. parodymai. 2022 m. gegužės 24 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu E. S. parodė, kad parėjęs namo iš patėvio veido suprato, kad kažkas bus. Šis buvo išgėręs, atėmė telefonus iš jo ir mamos, užrakino duris. Po valandos pradėjo mušti mamą rankomis, šampano buteliu, kėde. Mušė jai į galvą. Per visas 4 paras buvo labai daug smūgių, gal 30–40. Buvo kruvini visi namai. Mamai kraujas bėgo iš galvos, iš kojos. D. M. su peiliu dūrė mamai į koją. Pabaigoje matė, kaip dūrė į širdį ir plaučius. D. M. mušė ir jį, vieną kartą spyrė į veidą, buvo truputį kraujo, jautė skausmą smakro srity. Buvo daug alkoholio namuose. Taksi atvežė alkoholio, nes D. M. neleido išeiti iš namų nei jam, nei mamai. Jam leido nueiti iki apačios paimti alkoholio, kai taksi atvežė. Pas juos dar buvo atėjusi I. Z., D. M. pagrasino, kad ir ji gaus mušti, grasino, kad jie negyvens. Jį dar patėvis buvo surišęs. Su laidu surišo jo su mama rankas ir prisirišo prie savęs. Raktus nuo buto prisirišo tarp pirštų, laikė, kad jie neišeitų. Taip pat buvo prisirišęs ir peilius prie abiejų riešų. Mamą jis mušė, kol ji neteko sąmonės. Bute yra vienas kambarys, jis visą laiką buvo šalia. D. M. taip pat smaugė mamą, daužė su diržu, liepė klauptis ant stiklų, vertė ją gerti alkoholį, ji vėmė. Pirmadienį atėjo D. M. mama ir sesuo. D. M. įsileido jas, jos galvojo, kad nieko nebuvo. Mama prašė pagalbos. Tada D. M. mama prašė jį išeiti, bet jis išvarė jas ir niekur nėjo. Kai jis (E. S.) išėjo paimti alkoholio pas taksistą, neprašė pagalbos, nes D. M. stovėjo jam už nugaros. D. M. rūkė žolę per tas dienas (t. 2, b. l. 58–60). Tapačias aplinkybes E. S. nurodė ir 2022 m. kovo 31 d. apklaustas tyrėjo, teigė, jog D. M. mamai priekaištavo dėl neištikimybės, ją mušė rankomis, kojomis, daužė su kėde. Paskutinę dieną D. M., kai policija palietė langą, dūrė mamai su peiliu, sakė, kad mamai bus „kaput“ (t. 2, b. l. 27–29).

18. Nustatytus nuteistojo D. M. veiksmus patvirtino ir nukentėjusioji I. Z.. Apklausiama pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad D. M. pasikvietė ją paskambinęs L. R. telefonu, pasakė, kad reikia greitai kažką išnešti iš buto. Atėjus L. R. sėdėjo išsigandusi, atsirėmusi į sieną. Iš pradžių nesuprato, kas čia vyksta, negalvojo, kad čia kažkas baisaus. Sulaukus 10 valandos nuėjo į parduotuvę, nusipirko alkoholio. Atsigėrė to alkoholio ir tada prasidėjo smūgiai buteliu. Tuo momentu ji buvo virtuvėje ir išgirdo kaip dūžta butelis. Po kažkiek laiko buvo atimtas jos telefonas. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad 2022 m. kovo 26 d. ryte D. M. jai paskambino L. R. telefonu ir paprašė padėti kažką išnešti iš buto. Tik jai atėjus į butą, jis užrakino buto duris ir raktą pasiėmė. Iš karto jos pareikalavo atiduoti telefoną, piniginę ir pasą. Sutrikusi ji atidavė savo telefoną, jis jį žiūrinėjo, ieškojo žinučių. Jis kaltino L. R. neištikimybe. L. R. sūnus E. S. taip pat buvo namuose. D. M. ir jo klausė, ar mama yra neištikima, jis pasakė, kad nieko apie tai nežino. D. M. metė į L. R. šampano butelį, vėliau jis pradėjo agresyvėti. Ji su E. S. sėdėjo kambaryje, kampe ir nieko negalėjo padaryti. D. M. L. R. vertė gerti degtinę, per jėgą grūdo jai į burną degtinės butelį, dėl ko jai iš burnos bėgo kraujas. Visą tą laiką D. M., žemindamas L. R., mušė ją su bet kuo, kas pasitaikydavo jam po ranka, su kėde, kuri sulūžo per pusę, su šampano buteliu per galvą trenkė, draskė už plaukų, spardė ją, nežiūrėdamas į kurią vietą smūgiuoja. Jis periodiškai užmigdavo, tačiau jie labai bijojo atlikti kokius veiksmus, labai bijojo ką nors padaryti, nes jai taip pat grasino susidorojimu sakydamas „kas tu tokia man esi“, „užmušiu tave“, po šių pasakymų trenkė kumščiu jai vieną kartą į veido sritį ir pataikė į apatinę lūpą dešinėje pusėje. D. M. jai liepė gerti alų, bijodama jo, ji gėrė. Išgėrusi alaus, ji išdrįso D. M. paprieštarauti ir šaukė, kad nesmurtautų prieš L. R.. Jis tada paėmęs kambaryje buvusią šluotą (metaliniu kotu) du kartus trenkė jai (I. Z.) per kairę ranką. Jų judesiai buvo sekami. Kai išeidavo į tualetą, tai ir jis nusekdavo paskui. Jie nuolat buvo išsigandę, kas bus toliau, nes D. M. veiksmai buvo neprognozuojami. Dar iki atėjimo į butą ji pirko D. M. alkoholio, vėliau jai esant bute alkoholį jis pirko iš taksistų, siuntė E. S. paimti atvežto alkoholio. Kol E. S. sugrįžo, jis stovėjo buto tarpduryje su dviem peiliais, užkištais už kelnių, jis periodiškai parodydavo, kad juos ten turi. Vėliau D. M., nors ir pamiegojo kažkiek, tačiau dar visai nesiorientuodamas aplinkoje prašė jos nueiti į parduotuvę, padavė jai 50 Eur kupiūrą, pažiūrėjęs pro durų skylutę, su rankoje turimu raktu atrakino duris ir ji išėjo iš buto. Išėjusi iš buto ji kvietė policiją (t. 2, b. l. 84–87, 90–91; t. 4, b. l. 133–134).

19. Nukentėjusysis policijos pareigūnas M. R. nurodė, kad beldžiant, skambinant buto durų niekas neatidarė. Atvykus ugniagesiams, buvo atidarytas langas. Jis užlipo į trečią aukštą. Bute buvo agresyvus šuo, kuriam papurškė dujų, kadangi kėlė grėsmę. Buto durys pasukus suktuką neatsidarė. Kambaryje surado raktą ir atidarė duris. Vonioje pamatė apie 15 metų jaunuolį, pusnuogę ant nugaros gulinčią moteriškę. Matėsi durtinės žaizdos, jų buvo daug, buvo ir ant kaklo. Prie moteriškės ant kelių buvo atsiklaupęs vyriškis. Jis (M. R.) garsiai pasakė, kad atsitrauktų, bet vyras nusikeikė ir nieko nesakęs su peiliu puolė ant jo. Jis (M. R.) traukėsi į virtuvę, nebuvo kur dingti, panaudojo ašarines dujas, kadangi kilo grėsmė, ir vyriškį sulaikė panaudodamas kovinius veiksmus. Atėmęs peilį, numetė toliau į virtuvę. Buvo iškviesti medikai, moteriškė buvo be sąmonės (t. 2, b. l. 152–154; 4, b. l. 134).

20. Aptartų įrodymų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis D. M. veikė sąmoningai, suprato savo veiksmų pavojingumą, jų padarinius ir to siekė. Nuteistojo nusikalstami veiksmai tęsėsi 4 paras ir visą šį laiką jis orientavosi aplinkoje. Nukentėjusieji L. R., E. S. nurodė, kad D. M. sąmoningai užrakino duris, kad jie neišeitų iš namų, atėmė jų telefonus, prieš užmigdamas jų rankas pririšo prie savo, prie savęs laikė peilius. Jis taip pat pasikvietė I. Z. norėdamas išsiaiškinti galimą nukentėjusios L. R. neištikimybę, tačiau kviesdamas sąmoningai nurodė kitą priežastį. Jis smurtavo prieš L. R. kitų nukentėjusiųjų akivaizdoje, taip pat ir jų pačių atžvilgiu, tokiu būdu siekdamas įbauginti. Nukentėjusieji taip pat patvirtino, kad D. M. žinojo, kokiu būdu gauti alkoholio neišeinant iš buto, tam jis susisiekė su taksi vairuotojais, atvežančiais alkoholinius gėrimus prie namų. Visa tai rodo, kad D. M. veikė pakankamai apgalvotai, tam, kad galėtų tęsti savo nusikalstamus veiksmus, neleido nukentėjusiesiems L. R., E. S., o vėliau ir I. Z. išeiti užrakindamas duris, atimdamas telefonus, nuolatos baugindamas fiziniu bei psichologiniu smurtu. Iš nukentėjusiojo E. S. parodymų taip pat matyti, kad D. M. atpažino į butą atėjusias savo motiną ir pusseserę, liepė joms pasišalinti iš buto, fizinių veiksmų prieš jas ar kitus asmenis joms esant nenaudojo. Atvykus policijos pareigūnams jis liepė visiems eiti į vonią, kad jų nepastebėtų. Toks elgesys rodo, kad asmuo apgalvoja savo veiksmus, suvokia galinčius kilti padarinius. Ekspertizės akte aptartų bylos duomenų pagrindu taip pat konstatuota, kad tiriamojo orientacija aplinkoje nebuvo sutrikusi, jo elgesys tikslingas, kryptingas, nukreiptas į asmeninių interesų ir tikslų patenkinimą (t. 5, b. l. 114–123). Pagrindinis nuteistojo veiksmų motyvas, nurodytas visų bute buvusių asmenų – jo įtariama sugyventinės, nukentėjusiosios L. R. neištikimybė. Byloje esančių ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog darydamas nusikalstamas veikas D. M. buvo pakaltinamas ir veikė tyčiniais veiksmais, užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę.

21. Pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad D. M. nusikalstamų veikų darymo eigoje pats gausiai vartojo alkoholinius gėrimus. Teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl to, kad svaiginančios medžiagos turėjo įtakos nuteistojo didesnei agresijai, tai yra dažna reakcija į per didelį alkoholio kiekį, tačiau šių medžiagų poveikis nesudaro jau minėto medicininio nepakaltinamumo kriterijaus, o aptarti byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo spręsti esant ir juridinį nepakaltinamumo kriterijų. Tokias išvadas patvirtina ir jau minėtas ekspertizės aktas, kuriame nurodoma, kad alkoholio poveikis neabejotinai turėjo įtakos nuteistojo elgesiui nusikalstamos veikos darymo metu, kadangi alkoholio poveikyje kokybiškai pakinta aplinkos suvokimas ir vertinimas, emocijų bei elgesio kontrolės ir reguliacijos mechanizmai bei kitos psichikos funkcijos. Nuteistojo elgesyje atsispindėjo jo individualios savybės, kurių išreiškimas buvo sustiprintas alkoholio poveikio (t. 5, b. l. 114–123).

Dėl pasikėsinimo nužudyti L. R.

22. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis nesiekė nužudyti nukentėjusiosios L. R., ją labai mylėjo, tik siekė pagrasinti. Šiuos argumentus paneigia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kaip pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojama tik esant apibrėžtai tiesioginei tyčiai atimti kito žmogaus gyvybę, t. y. kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jis savo veika atims kito žmogaus gyvybę, ir to siekia (jis numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori konkrečiai BK straipsnio dispozicijoje apibrėžtų (konkrečių) padarinių). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius kaip nužudymas ar tyčinis sveikatos sutrikdymas tik tuo atveju, kai ji padaroma netiesiogine ar tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2009, Nr. 2K-248/2013, Nr. 2K-12-942/2018, Nr. 2K-13-976/2018, Nr. 2K-212-303/2018). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, Nr. 2K-521/2013 ir kt.).

23. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G443/2022(03) konstatuota, kad L. R. padarytos durtinės, pjautinės žaizdos galvoje, kakle, krūtinėje (kiauryminiai, su širdiplėvės ir širdies pažeidimu), pilve, kairiame šone, abiejose rankose, poodinės kraujosruvos veide, abiejose rankose, kraujosruva dešinės akies junginėje, V piršto I falangos lūžimas. Durtiniai-pjautiniai sužalojimai padaryti ne mažiau dešimties trauminių smūginių poveikių pasėkoje, keturi iš jų krūtinės ląstos srityje – kiauryminiai. Poodinės kraujosruvos ir V piršto I falangos lūžimas padaryti ne mažiau trijų trauminių kontaktinių smūginių poveikių pasėkoje. Sužalojimai krūtinės ląstos srityje yra sunkūs, V piršto I falangos lūžimas priskiriamas nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Likusieji sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Dėl patirtų sužalojimų L. R. kilo pavojus gyvybei, nesuteikus medicininės pagalbos (t. 1, b. l. 149–151). Pirmiau aptarti bylos įrodymai taip pat patvirtina, kad durtiniai-pjautiniai sužalojimai buvo padaryti naudojant peilį, o smurtiniai veiksmai šiuo įrankiu nutraukti į butą įsiveržus policijos pareigūnams. Be to, kaip aptarta pirmiau, visą nusikalstamų veikų darymo laikotarpį nuteistasis fiziniais veiksmais įvairiais būdais brutaliai žalojo nukentėjusiąją, be kita ko smaugė ją, smūgiavo šampano buteliu per galvą ir panašiai. Jis taip pat ne kartą išsakė jai grasinimus nužudyti. Tokie grasinimai buvo išsakyti ir paskutinę dieną, prieš pat panaudojant peilį. Kaip patvirtina L. R. parodymai, supratęs, kad į butą bet kuriuo momentu gali įsiveržti policijos pareigūnai (pro langą pamatė atvykusius policijos pareigūnus ir kylančias kopėčias), D. M. nusivedė L. R. ir E. S. į vonią, liepė jai atsigulti, apnuoginti krūtinę pakeliant drabužį, keliais prispaudė rankas, laikė iškėlęs savo rankas su peiliais, o išgirdęs smūgį į langą jis pasilenkė, ją pabučiavo, pasakė E. S.: „Žiūrėk kaip tavo mama mirs“ ir pradėjo ją badyti peiliu į krūtinės sritį, peiliu pjaustė kaklą (t. 1, b. l. 97–101, 102–107, 108–111, 112–113, 129–133; t. 4, b. l. 132–133). Apklaustas nukentėjusysis E. S. taip pat nurodė, kad išgirdęs pareigūnus, kurie lipo pro langą, D. M. pradėjo badyti mamą, dūrė į širdį ir plaučius, buvo 2–3 dūriai, sakė „nužudysiu tave ir vsio“ (t. 2, b. l. 58–60).

24. Panaudotas nusikaltimo padarymo įrankis, nustatytų veiksmų intensyvumas ir kryptingumas – peiliu padaryta ne mažiau 10 durtinių žaizdų į gyvybiškai svarbias kūno vietas – pilvą, krūtinę širdies srityje, kaklą, veiksmų skubotumas, siekiant suspėti iki pareigūnų pasirodymo, prieš smūgius išsakyti teiginiai apie nužudymą, nustatytas iki tol buvęs brutalus smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu, visa tai leidžia spręsti, kad D. M., peiliu žalodamas nukentėjusiąją L. R. vonioje, veikė tiesiogine apibrėžta tyčia ir siekė ją nužudyti, tačiau savo veiksmų nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – jį sulaikė policijos pareigūnai. Nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų nemirė tik dėl laiku suteiktos kvalifikuotos medicininės pagalbos. Taigi, nėra jokio pagrindo išvadai, kad nuteistojo veiksmai pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą buvo kvalifikuoti netinkamai.

Dėl artimo šeimos nario sąvokos

25. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai L. R. pripažino jo šeimos nariu ir šią aplinkybę laikė nusikalstamą veiką kvalifikuojančiu požymiu. Nurodė, kad nukentėjusiąją tik pažįsta šešerius metus, nėra jos vedęs, neturi nei bendro turto, nei vaikų.

26. BK 248 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Sprendžiant, ar nusikalstama veika nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai atvejais padaryta prieš šeimos narį, kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, jiems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). Svarbios ir tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų vieno kitam prisiėmimą, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas daryti besąlygiškos išvados, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Taigi, reikia atidžiai vertinti visumą tų aplinkybių, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų vieno į kitą požiūrį, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-489/2020).

27. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios L. R. buvus glaudų tarpusavio ryšį, pagrįstai vertintą kaip šeimos santykiai. Pats nuteistasis bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kartu su L. R. gyveno 6 metus, o duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, kad planavo su L. R. kurti šeimą, kad jie vienas kitą myli. Taip pat myli E. S. (L. R. sūnų), iš užsienio parveždavo jam lauktuvių, dalyvavo jo auklėjime, yra buvęs tėvų susirinkime (t. 4, b. l. 12–15, 135–136). Šias aplinkybes patvirtino ir L. R. bei E. S.. L. R. bylą nagrinėjant teisme taip pat nurodė, jog su D. M. kartu gyveno 6 metus, buvo sugyventiniai. D. M. labai ją mylėjo. Taip nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, teigė, jog kartu su D. M. vedė bendrą ūkį, jis išvažiuodavo dirbti į užsienį, jam būnant užsienyje jie bendraudavo telefonu (t. 1, b. l. 97–101; t. 4, b. l. 132–133). Duodamas parodymus nukentėjusiosios sūnus E. S. taip pat teigė, kad mama su D. M. kartu gyveno 6 metus, savo parodymuose jį įvardino kaip patėvį (t. 2, b. l. 27–31, 58–60).

28. Aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad tarp D. M. ir nukentėjusiosios L. R. buvo susiklostę šeimai būdingi tarpusavio santykiai. D. M. rūpinosi nukentėjusiosios sūnumi (šis vadino jį patėviu), tiek D. M., tiek L. R. nurodė mylėję vienas kitą, artimai bendravę ir D. M. būnant užsienyje, be to ir nusikalstamų veikų motyvu buvo D. M. įtarimai dėl nukentėjusiosios L. R. neištikimybės. Taigi, nors D. M. ir L. R. nebuvo susituokę, neturėjo bendrų vaikų ir turto, tarp jų buvę ilgalaikiai ir artimi santykiai pagrįstai vertinti kaip šeimos, o L. R. pagrįstai pripažinta jo šeimos nare. Tuo pačiu nustatytos nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą kvalifikuotos pagrįstai.

Dėl neteisėto laisvės atėmimo

29. Nuteistasis D. M. taip pat prašė, vertinant jam inkriminuotą neteisėtą laisvės atėmimą, atkreipti dėmesį į tai, kad tiek E. S., tiek I. Z. savo parodymais patvirtino ėję į parduotuvę. Jei žmogui kyla pavojus ar yra suvaržyta laisvė, jis ne grįš į nusikaltimo vietą, o ieškos pagalbos. Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad minėti nukentėjusieji iš tiesų patvirtino ėję į parduotuvę ar pas taksistus pirkti alkoholio, visgi šios aplinkybės padarytų išvadų dėl jų neteisėto laisvės atėmimo nepaneigia. BK 146 straipsnyje aprašyta neteisėto laisvės atėmimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba su šios būklės pradžia. Nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Taigi, E. S. ir I. Z. esant bute, o D. M. atėmus iš jų telefonus, užrakinus duris bei neduodant raktų, kad jie neišeitų iš buto, taip pat prieš juos naudojant fizinį bei psichologinį smurtą, BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta veika laikoma baigta nepaisant to, kad D. M. išleidus juos iš namų, jie galėjo nebegrįžti.

30. Be to, nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad visi bute buvę asmenys buvo įbauginti D. M. smurtinių veiksmų ir grasinimų. Nuteistasis nuolatos stebėjo juos ir aplinką, išleisdamas E. S. paimti alkoholio, stovėdavo prie durų laukdamas kol pareis, o išleidęs I. Z. stebėjo ją per langą. Be to, išeidami iš buto tiek E. S., tiek ir I. Z. suvokė, kad jame kartu su nuteistuoju lieka L. R., kuriai dėl intensyvaus ir brutalaus smurto buvo kilęs didžiausias pavojus. Todėl tai, kad E. S. ir I. Z. nesikreipė pagalbos, jų parodymų nepaneigia. Savo ruožtu I. Z., paskutinį kartą išėjusi iš buto į parduotuvę, atgal negrįžo ir neužilgo kreipėsi į policiją.

Dėl pažeistos teisės į gynybą

31. Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad jo teisė į gynybą nebuvo tinkamai užtikrinta, nes jį gynęs advokatas buvo neveiklus, abejingas, stokojo kompetencijos. D. M. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme gynė advokatas V. Janušauskas. Tas pats advokatas jį gynė ir apeliacinės instancijos teisme, o D. M., susipažinęs su gynėjo paruoštu apeliaciniu skundu, su juo ir to paties gynėjo dalyvavimu sutiko. Be to, bylos medžiaga, teismo posėdžių protokolai patvirtina, kad advokatas procese buvo aktyvus, teikė prašymus, uždavė klausimus, padėjo D. M. surinkti jį charakterizuojančią medžiagą. Apibendrinant spręstina, kad gynėjas savo pareigas procese atliko tinkamai, pagrindo išvadai apie pažeistą teisę į gynybą nėra.

Dėl bausmės

32. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiųjų, pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi, siekė padėti ikiteisminiam tyrimui, taip pat iki nusikalstamos veikos dirbo, be to įkalinimo įstaigos yra charakterizuojamas teigiamai, todėl skyrė nuteistajam per griežtą galutinę bausmę.

33. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

34. Ginčijamu nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu padaręs aštuonis nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 11 straipsnio 6 dalis), keturi – apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 146 straipsnio 2 dalis (3 veikos), 11 straipsnio 4 dalis), trys – nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 1 dalis (2 veikos), 286 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia, septynios iš aštuonių nusikalstamų veikų buvo baigtos, o BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo nuteistojo valios, t. y. pareigūnų atvykimo į įvykio vietą ir medicininės pagalbos nukentėjusiajai suteikimo. Nusikaltimais pasikėsinta į žmogaus gyvybę, sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, nusikalstami veiksmai truko keturias dienas, nukentėjusiuosius laikant nuolatinėje baimėje, naudojant fizinį ir psichologinį smurtą. Šios aplinkybes nusikalstamas veikas apibūdina kaip pavojingas.

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę – D. M. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme papildomai pateiktame prašyme nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo prisipažinimą vertino kaip dalinį, dėl ko, pasak jo, jis neteko lengvatų. BK 64¹ straipsnis (nuteistasis klaidingai nurodė BK 64 straipsnį) numato galimybę atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą asmeniui, kuris prisipažįsta kaltas, sumažinti bausmę vienu trečdaliu, tačiau pagal BPK 273 straipsnio 1 dalies nuostatas sutrumpintas įrodymų tyrimas nėra galimas nagrinėjant kaltinimus padarius labai sunkų nusikaltimą. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašė pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu byloje nėra jokio teisinio pagrindo šiai aplinkybei nustatyti. Iš jau aptartų įrodymų visumos matyti, kad nuteistojo įtarimai dėl nukentėjusiosios L. R. neištikimybės kilo be jokios pagrįstos priežasties, visi nukentėjusieji neigė tokius nuteistojo įtarimus, ir tik paties nuteistojo pyktis ir agresija, stimuliuojama alkoholio poveikio, lėmė jo nusikalstamus veiksmus prieš visus nukentėjusiuosius.

36. Skirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – D. M. nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo tiesioginės įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

37. Bausmės skyrimui reikšmingi ir nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis teisiamas ne pirmą kartą. Anksčiau D. M. teistas 7 kartus už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas – plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis), kvalifikuotą vagystę (BK 178 straipsnio 2 dalis), nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 2 dalis), neteisėtą disponavimą ginklais, palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei, nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo (BK 137 straipsnio 1 dalis, 139 straipsnio 2 dalis, 144 straipsnis, 253 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis). Teistumai neišnykę. Paskutinį kartą D. M. iš įkalinimo įstaigos lygtinai paleistas 2020 m. spalio 9 d., o naujas nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas ginčijamu nuosprendžiu, padarė 2022 m. kovo 25 d. Nuteistajam buvo ne kartą skirtos švelnesnės, su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, vieną kartą skirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėtas, kuris vėliau panaikintas. Jam taip pat buvo taikytas lygtinio paleidimo prieš terminą institutas (t. 3, b. l. 84–98), tačiau nei skiriamos bausmės, nei parodytas teismo pasitikėjimas nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, neskatino teigiamo elgesio pokyčio. Be to, nuteistasis ne kartą baustas ir administracine tvarka, daugiausiai už viešosios tvarkos pažeidimus, informacijos apie 5 iš 6 jam skirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 3, b. l. 99–104). Nors nuteistasis tvirtino, kad būdamas užsienyje dirbo, tačiau šios aplinkybės nesutrukdė jam vos grįžus į Lietuvą daryti naujas nusikalstamas veikas. Įkalinimo įstaigoje D. M. buvo skatintas, pateikta teigiama jo charakteristika. Šie duomenys vertintini visų jį charakterizuojančių duomenų kontekste.

38. Įvertinusi visumą nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. M. parinko laisvės atėmimo bausmes, artimas vidurkiui. Skirtos bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežtos, o švelnesnių ar mažesnių bausmių skyrimas neatitiktų teisingos bausmės principo bei nebūtų pakankamos BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams užtikrinti.

39. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, kad visos nusikalstamos veikos padarytos idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi, todėl galėjo būti skirtos mažesnės bausmės, sunkesne apimant lengvesnes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalimi, teismai bausmių apėmimą taiko, kai yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (1 punktas), kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius (2 punktas) arba kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-1-1073/2018). Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai yra tuomet, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Vertinant, ar nusikaltimai labai skiriasi pagal pavojingumą, reikia vadovautis ne tik BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytu formaliuoju kriterijumi (nusikaltimų priskyrimo skirtingoms negretimoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį). Sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina įvertinti ne tik kokiai nusikalstamų veikų rūšiai ar kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos, ką nurodo BK straipsnio, nustatančio atsakomybę už tą veiką, sankcija, bet ir konkrečių padarytų nusikaltimų pavojingumo pobūdį ir laipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3-489/2019).

40. Ginčijamu nuosprendžiu už visus nusikaltimus skirtos bausmės buvo subendrintos taikant apėmimo būdą pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktus, kadangi BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas nusikaltimas pagal pavojingumą labai skiriasi nuo kitų nusikaltimų, o neteisėtas laisvės atėmimas bei jo metu nukentėjusiesiems padaryti kūno sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 140 straipsnio 1 dalis (2 veikos), 146 straipsnio 2 dalis (3 veikos)). Teisėjų kolegija nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu bausmių bendrinimu neturi pagrindo. Kaip patvirtina bylos įrodymai, nors visų nusikaltimų vieta buvo ta pati, visgi visų jų nejungė bendras nusikalstamas sumanymas. Jis transformavosi ir kito vykdomų veiksmų eigoje priklausomai nuo aplinkybių. Skyrėsi ir nusikalstamų veikų laikas, veiksmų objektas, kilę padariniai. BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta nusikalstama veika pagrįstai atskirta nuo kitų nusikalstamų veikų dėl jų pavojingumo skirtumo, kadangi kiti nusikaltimai priskirti nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijoms, o pasikėsinimas nužudyti – labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Be to, ne tik formalusis veikų atskyrimo pagal pavojingumą kriterijus liudija didesnį aptariamos veikos pavojingumą. Šia nusikalstama veika pasikėsinta į nukentėjusiosios gyvybę, veika padaryta naudojant įrankį – peilį, nuteistojo veiksmais padaryta ne mažiau dešimties durtinių žaizdų, nusikalstama veika nebaigta tik dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo nuteistojo valios. Teisėjų kolegijos vertinimu, už šią veiką skirta bausmė pirmosios instancijos teismo pagrįstai subendrinta su kitomis vadovaujantis 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje taikytas bausmių bendrinimo būdas šiuo atveju nesiskiria nuo nuteistojo gynėjo skunde minimo bausmių bendrinimo apėmimo būdu, todėl net ir visas nusikalstamas veikas laikant sudarančiomis idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, bausmių bendrinimo būdas ir galutinės bausmės dydis nesikeistų.

41. Nuteistasis bei jo gynėjas, remdamiesi tais pačiais argumentais, kuriais prašė sumažinti bausmę, taip pat nurodo, kad D. M. nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka. BK 27 straipsnio 3 dalis suteikia galimybę teismui asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu atsižvelgus į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes tik tada, kai nustatytos bylos aplinkybės visų pirma atitinka formalias BK 27 straipsnio 2 dalies sąlygas arba bent vieną iš jų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018). Pirmosios instancijos teismas nustatė esant BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą pripažinimo pavojingu recidyvistu sąlygą ir teisėjų kolegija su tuo sutinka.

42. Jau aptarti duomenys patvirtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatytas nusikalstamas veikas, tarp jų ir vieną labai sunkų nusikaltimą, nuteistasis padarė būdamas recidyvistu. Paskutiniuoju 2019 m. vasario 27 d. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nuosprendžiu nuteistasis buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, įvykdytą prieš tą pačią nukentėjusiąją L. R.. Be to, jau tuomet jis buvo laikomas recidyvistu dėl pirmiau įvykdytų tyčinių nusikaltimų, kurių dalis taip pat siejasi su smurto naudojimu (plėšimai). Dalis anksčiau D. M. įvykdytų nusikaltimų yra neatsargūs, į juos pagal BK 27 straipsnio 4 dalį sprendžiant dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu neatsižvelgiama, tačiau likusių pirmiau įvykdytų tyčinių nusikaltimų gausa, jų pavojingumas, sunkėjanti dinamika, skiriamų sankcijų bei teismo parodyto pasitikėjimo taikant lygtinį paleidimą ignoravimas, anksčiau aptartos D. M. asmenybę charakterizuojančios aplinkybės, piktnaudžiavimas alkoholiu, visa tai nuteistąjį apibūdina kaip pavojingą asmenybę. D. M. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą teisiamas pirmą kartą, be to veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, visgi šiuo atveju prieš nukentėjusiuosius fizinis ir psichologinis smurtas naudotas net keturias dienas, o nusikalstamos veikos nutrauktos tik atvykus policijos pareigūnams, o ne paties nuteistojo valia. Taigi, nurodytų aplinkybių visetas leidžia spręsti, kad D. M. pavojingu recidyvistu pripažintas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinius skundus atmesti.