- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-30
- Bylos Nr.
- 2K-263/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Viktoras Aidukas, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nuteistasis
- A. M.
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo A. M. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 9 d., nuo 9.00 iki 10.00 val. bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu dūrė F. O. į galvos kairę pusę, taip padarė durtinę pjautinę kairės galvos pusės žaizdą su galvos smegenų abiejų kaktinių skilčių bei kairės akiduobės viršutinės sienelės sužalojimais, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko F. O. mirė. Taip tyčia jį nužudė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. prašo teismų sprendimus pakeisti: perkvalifikuoti nusikalstamą veiką į švelnesnį baudžiamąjį įstatymą arba sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki minimumo, nes paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šališkai įvertino jam svarbias aplinkybes, rėmėsi tik prokuroro subjektyviais argumentais, dėl to netinkamai kvalifikavo padarytą veiką. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šališkai išnagrinėjo bylą, nes rėmėsi tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teismas, prašymą dėl bausmės sušvelninimo įvertino atmestinai ir abejingai. Taigi iš esmės apeliacinio skundo neišnagrinėjo. Taip, kasatoriaus manymu, suvaržytos įstatymais garantuotos jo teisės.
Kasatorius tvirtina, kad tikslo ir motyvo žudyti F. O. neturėjo, t. y. tyčia jo nežudė. Tai patvirtina faktinės bylos aplinkybės. Nukentėjusiojo agresyvumas bei rankoje turėtas kirvis sukėlė jam didelį išgąstį, todėl jis akimirksniu griebė peilį ir smogė juo F. O. Būdamas tokios būsenos jis negalėjo sąmoningai įvertinti situacijos ir numatyti tokių padarinių. Kasatoriaus įsitikinimu, jam buvo iškilęs realus pavojus, todėl reikėjo gintis nuo nukentėjusiojo. Šios aplinkybės yra pagrindas kvalifikuoti veiką pagal kitą, švelnesnį baudžiamąjį įstatymą arba taikyti BK 28 straipsnio nuostatas.
Šalies argumentai
Kasatorius prašo objektyviai išnagrinėti skundo argumentus, atsižvelgti į jo sveikatos būklę (2 grupės invalidas), atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat į tai, kad jis buvo nukentėjęs nuo F. O., kuris Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Jurga Zieniūtė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš A. M. apeliacinio skundo, nuteistasis jame buvo suformulavęs reikalavimą sušvelninti jam paskirtą bausmę ir nurodęs motyvus – dvi lengvinančias aplinkybes, amžių, sveikatos stovį, dėl kurių jis manė, kad nuosprendžiu paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta, t. y. BPK 328 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą nuosprendžiui pakeisti – neteisingai paskirtą bausmę. A. M. apeliaciniame skunde nenurodė argumentų dėl netinkamai kvalifikuotos veikos, t. y. netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Todėl atsakant į kasacinio skundo argumentus, atsižvelgiama į kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, numatytas BPK 367 straipsnio 3 dalyje ir į BPK 369 straipsnio l dalyje numatytus pagrindus.
Kasatorius tvirtina, kad jam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teisingumo principas reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. Tačiau kasatorius neprašo paskirti jam švelnesnę bausmę nei numatyta sankcijoje. Jo kasaciniame skunde suformuluotas reikalavimas sumažinti paskirtąją bausmę iki baudžiamojo įstatymo minimumo.
BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. A. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. 2 metais didesnė nei sankcijoje numatytas bausmės minimumas. Kasaciniame skunde A. M. nurodo, kad teismai neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, kad jis yra 2 grupės invalidas bei anksčiau nukentėjęs nuo F. O. (tai patvirtina nuosprendis). Taip pat, kad nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kasatoriaus nuomone, teismas nepakankamai įvertino šias aplinkybes ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Atmetant šį kasacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad teismai teisingai nustatė bylos aplinkybes ir, jas įvertinę, paskyrė A. M. tinkamą ir teisingą bausmę. Teismai atsižvelgė į kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, taip pat įvertino ir tai, jog A. M. nusikalstamą veiką įvykdė veikdamas tiesiogine tyčia ir panaudodamas peilį. Be to, skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Kaip jau minėta, A. M. įvykdė tyčinį nužudymą, veikdamas tiesiogine tyčia, jo veika sukėlė neatstatomas pasekmes – žmogaus mirtį. Taigi teisingumo principas nepažeistas.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio nagrinėjimo ribų
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinius pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, o kasacinės instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, patikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl, nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės, o baudžiamojo įstatymo pritaikymą patikrina remdamasis žemesnės instancijos teismų sprendimais nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius skunde nurodo, kad teismai šališkai įvertino bylos aplinkybes, įrodymus, dėl to netinkamai kvalifikavo veiką. Kasatoriaus manymu, jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą (beje, nenurodoma pagal kokį) arba taikytos BK 28 straipsnio nuostatos. Tačiau šis skundo teiginys deklaratyvus, nes nepagrįstas teisiniais argumentais. Skundo turinys patvirtina, kad kasatorius apskritai ginčija nustatytas faktines bylos aplinkybes, įrodymų vertinimą ir teismų išvadas, susijusias su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu. Taigi šie skundo argumentai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes iškelia ne teisės, bet faktų klausimus. Be to, nuteistasis apeliaciniu skundu neginčijo savo veiksmų kvalifikavimo, o tik prašė sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalies, 368 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kasacinio skundo argumentai, susiję su prašymu perkvalifikuoti veiką pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą arba taikyti BK 28 straipsnio nuostatas, paliekami nenagrinėti, nes šie klausimai nebuvo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 129 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatyta: ,,Tas, kas nužudė kitą žmogų,...“.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įvykio metu A. M. tyčia peiliu smogė F. O. į galvą, sužalojo galvos smegenis, dėl to šis mirė.
Kasatorius teigia, kad tikslo ir motyvo žudyti F. O. neturėjo, t. y. tyčia jo nežudė.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta nužudymu, būtina nustatyti minėtų požymių visumą.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad A. M. peiliu smogdamas F. O. į galvą suvokė, kad šiuo veiksmu kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę. Tarp A. M. veiksmo – smūgio peiliu į galvą (beje, jo būta labai stipraus, nes peilio geležtė įsmigo 9 cm ir nulūžo) ir padarinių – F. O. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes jis peiliu F. O. smogė į galvą tyčia ir suvokė, kad tuo veiksmu gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar atimti jam gyvybę ir vienodai norėjo šių padarinių, todėl turi atsakyti už kilusius padarinius – F. O. nužudymą.
Taigi baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – A. M. padarytiems nusikalstamiems veiksmams pritaikytas teisingai.
Dėl paskirtos bausmės ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo
Kasatorius nurodo, kad teismas paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę, kuri prieštarauja teisingumo principui. Kasatorius prašo atsižvelgti į jo sveikatos būklę (2 grupės invalidas), atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat į tai, kad jis buvo nukentėjęs nuo F. O., kuris Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 24 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir skirti jam minimalią laisvės atėmimo bausmę.
BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau įpareigoja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. BK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 7 iki 15 metų. Taigi, remiantis BK 61 straipsnio 3 dalies nuostata, šios bausmės vidurkis yra 11 metų (7 + 15) : 2). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę, vadovavosi BK 61 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio nuostatomis, t. y. įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (tarp jų ir tas, kurias kasatorius nurodo savo skunde), savo sprendimą motyvavo ir paskyrė 2 metais mažesnę bausmę nei jos vidurkis. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašė tik sušvelninti paskirtą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę nurodydamas analogiškus argumentus, kaip ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl paskirtoji A. M. laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta. Todėl ta aplinkybė, kad šios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, nesušvelnino nuteistajam bausmės, nėra pagrindas teigti, kad skundas liko neišnagrinėtas ar taip buvo suvaržytos apelianto teisės.
Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę tik tais atvejais, jeigu neteisingos bausmės paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Jau buvo minėta, jog baudžiamasis įstatymas – BK 129 straipsnio 1 dalis – A M. padarytiems nusikalstamiems veiksmams pritaikytas teisingai. Todėl švelninti paskirtą A. M. laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo A. M. kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. M. kasacinį skundą atmesti.