Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-608-562/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-12
Bylos Nr.: e2A-608-562/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-12609-2021-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Rūta Petkuvienė, Rosita Patackienė
Atsakovas: M. B., H. H. B.
Ieškovas: R. S., uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“

Kategorijos

2.2.1.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-608-562/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12609-2021-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.1.9.3; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2022 m. gegužės 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Petkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. B. ir H. H. B. IV apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ ieškinį atsakovams M. B. ir H. H. B. IV dėl įpareigojimo pašalinti teisės pažeidimą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai R. S. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Amber Marketing“ (toliau kartu – ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. B. ir H. H. B. IV (toliau kartu – atsakovai), prašydami įpareigoti atsakovus per 5 dienas nuo teismo sprendimo paskelbimo pašalinti vaizdo stebėjimo kameras iš bendrojo naudojimo laiptinės gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) , J. T.- (duomenys neskelbtini), sprendimą leidžiant vykdyti skubos tvarka, ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad ieškovams ir atsakovams nuosavybės teisėmis priklauso butai ir kitos patalpos gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), J. T.- (duomenys neskelbtini) (toliau – namas). Teigė, kad ieškovui R. S. priklauso butas Nr. 1, ieškovei UAB „Amber Marketing“ – butas Nr. 2, komercinės patalpos Nr. 5 ir patalpa namo pastogėje, atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso butas Nr. 3 ir patalpa namo pastogėje.

3. Taip pat teigė, kad atsakovai 2020 m. namo laiptinėje prie savo buto Nr. 3 įrengė vaizdo stebėjimo kamerą, o antrą kamerą įrengė prie durų į jų patalpą namo pastogėje. Nurodė, kad atsakovai dėl minėtų kamerų įrengimo į namo patalpų savininkus nesikreipė ir negavo jų sutikimo, todėl ieškovai kreipėsi į atsakovus dėl jų demontavimo, tačiau atsakovai į ieškovų prašymus nereagavo. Anot ieškovų, atsakovai jiems priklausančiame bute negyvena mažiausiai 10 metų, visą šį laikotarpį jų patalpose vykdomas remontas. Be to, pažymėjo, kad buvo kreiptasi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri, ištyrusi aplinkybes, konstatavo, jog kadangi, anot atsakovų, jie įrengė kamerų muliažus, inspekcija savo kompetencijos ribose pašalinti atsakovų galimai daromą pažeidimą negali. Kita vertus, ieškovai pažymėjo, kad atsakovai nebendradarbiauja su kitais namo bendraturčiais ir nesuteikė jiems galimybės patikrinti, ar įrengtos kameros yra muliažai, ar – tikrosios. Ieškovų teigimu, tikrosios kameros ir jų muliažai išore faktiškai niekuo nesiskiria. Aiškino, kad be kitų namo bendraturčių sutikimo negalima bendrojo naudojimo laiptinės naudoti savo asmeninės elektroninės ar kitokios įrangos patalpinimui, nepriklausomai veikia ji ar ne. Taip pat pabrėžė, kad kameros pritvirtintos prie namo konstrukcijų, t. y. prie bendrojo naudojimo konstrukcijų, todėl tokiems veiksmams buvo reikalingas bendraturčių sutikimas.

4. Nurodė, kad tokiais atsakovų veiksmais pažeidžiama ieškovų teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Ieškovų patalpos yra nuomojamos ir nuomininkai dėl įrengtų kamerų reiškia nepasitenkinimą, nes taip gali būti fiksuojama jų veikla, klientai ir pan. Teigė, kad, norint patekti į palėpės patalpas, turi būti praeinama pro kamerų stebėjimo lauką.

5. Papildomai aiškino, kad name 2009 m. birželio 11 d. yra sudaryta (ieškovų iniciatyva) Jungtinės veiklos sutartis dėl namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir tvarkymo. Atsakovai atsisakė dalyvauti minėtoje sutartyje ir neprisidėjo prie namo bendrųjų patalpų išlaikymo, priežiūros ir tvarkymo. Namo laiptinės patalpos yra rakinamos ir joks pašalinis asmuo į namą negali patekti, todėl nesutiko su atsakovų argumentais, jog kamerų įrengimas buvo paskatintas kažkokių realių pavojų, o, anot ieškovų, ignoruojant kitų bendraturčių teises, juos sekant, ir provokuojant dar vieną konfliktą.

6. Taip pat ieškovai prašė taikyti įstatymų nuostatas dėl skubaus sprendimo vykdymo, tenkinus ieškinį, nes ieškovų teisių pažeidimas, atsakovams fiksuojant vaizdą ir garsą namo laiptinėje, tęsis visą laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (galimai ir metus laiko).

Atsiliepimas

7. Atsakovai atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutiko bei prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, kad name kiekviename iš trijų aukštų yra po vieną butą; anot atsakovų, laiptai tarp aukštų yra statūs. Pažymėjo, kad kameros 3 aukšte (prie atsakovams priklausančio buto durų) ir prie pastogės durų įrengtos taip, jog į jų stebėjimo lauką patenka tik atsakovams priklausančių patalpų prieigos, tuo tarpu aukštai, kuriuose yra ieškovų butai, į kamerų stebėjimo lauką nepatenka. Teigė, kad viena kamera įrengta ant atsakovams priklausančio buto durų, kita – neįrengtos ir negyvenamos pastogės patalpų atitvarinės sienelės, kuri taip pat priklauso atsakovams nuosavybės teisėmis.

9. Atsakovai iš esmės patvirtino, kad jiems priklausančiose patalpose negyvena; anot atsakovų, būtent dėl ieškovų prieš juos nukreiptų priešiškų veiksmų (atjungtas šaltas vanduo, neleidžiama patekti prie bendro naudojimo inžinerinės sistemos). Aiškino, kad jaučia nuolatinį spaudimą perleisti ieškovams jiems priklausančias patalpas, tačiau to daryti neketina; nepaisant to, atsakovų teigimu, į jų duris ne kartą beldėsi nepažįstami asmenys, kurie prisistatydavo tariamais pirkėjais. Pažymėjo, kad būtent dėl šių priežasčių ir nusprendė įrengti vaizdo stebėjimo kamerų muliažus, padidinti savo šeimos privatumą ir turto saugumą.

Atsiliepimas

10. Atsakovai nurodė, kad ginčo kameros yra butaforinės, todėl jomis stebėjimas ir asmens duomenų tvarkymas (rinkimas) nėra atliekamas. Kita vertus, pažymėjo, kad net jeigu kameromis būtų vykdomas stebėjimas, tai nepažeistų ieškovų teisės į privatų gyvenimą, nes vaizdo kameros skirtos apsaugoti tik atsakovų turtą ir jų gyvenimo privatumą – jos sumontuotos paskutiniame namo aukšte, kuriame yra tik atsakovams priklausantis butas, ir pastogėje, kuri yra negyvenama, todėl į kamerų stebėjimo lauką gali patekti tik atsakovai arba pašaliniai asmenys, saugantis nuo kurių ir yra įrengtos minėtos kameros.

11. Atsakovų teigimu, ieškovai jiems priklausančiose patalpose net negyvena, jos naudojamos administracinei veiklai vykdyti. Be to, atsakovai pabrėžė, kad kameros nėra sumontuotos ant bendrojo naudojimo objektų, todėl ieškovų sutikimas joms įrengti nebuvo būtinas. Nurodė, kad jeigu toks sutikimas ir būtų būtinas, atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius, nebūtų gautas. Taip pat teigė, kad kamerų įrengimas nedaro jokio poveikio bendro naudojimo objektams, t. y. netrukdo ieškovams naudotis bendrojo naudojimo patalpomis, nedaro šioms patalpoms žalos ir pan.

Šalies argumentai

12. Ieškovų atstovas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovų procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Paaiškino, kad atsakovai taip ir nenurodo ar kameros yra tikros ar muliažai, o ieškovai negali to patikrinti; anot ieškovų, jos yra tikros (veikia indikatoriai, kameros sukiojasi, pajungti laidai). Pažymėjo, kad ieškovų teisių pažeidimas šiuo atveju pasireiškia tuo, jog pažeidžiamas ieškovų ir jų nuomininkų asmens privatumas; anot atstovo, šiuo atveju nėra/nebuvo būtinybės tokių kamerų įrengimui, tai neproporcinga priemonė atsakovų patalpų apsaugai (anot atstovo, laiptinė yra rakinama, yra domofonas), tuo labiau, kai atsakovai net negyvena tose patalpose. Pakartotinai nurodė, kad kameros pritvirtintos prie bendrojo naudojimo objektų – sienų, atitvarų, tačiau dėl sutikimo į bendraturčius net nebuvo kreiptasi, atitinkamai negautas jų sutikimas; teigė, jog negali vienas bendraturtis nuspręsti fiksuoti bendro naudojimo patalpų. Taip pat ieškovų atstovas prašė, esant ieškovams palankiam teismo sprendimui, teismui ex officio spręsti dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 273 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. sprendime nurodyti ir pasekmes, jeigu atsakovai nevykdytų tokio teismo sprendimo.

13. Atsakovų atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad šiuo atveju ieškovams nėra būtinybės kilti į 3 aukštą, nes ten yra tik atsakovams priklausantis butas, o pastogė yra negyvenama; tuo labiau, jog ieškovai iš viso negyvena ginčo name. Pažymėjo, kad ieškovai nenuginčijo aplinkybės, jog kameros yra butaforinės (anot atstovo, kameros yra neveikiančios, tačiau negalėjo pasakyti ar tai muliažai ar išjungtos kameros); be to, neįrodė kokios ieškovų teisės yra pažeistos, nes ieškovas R. S., kaip minėta, ginčo name negyvena, o ieškovei UAB „Amber Marketing“ netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio normos ar Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (toliau – BDAR); anot atsakovų, ieškovai negali ginti kitų asmenų teisių. Paaiškino, kad kamerų įrengimo tikslas buvo jų turto apsauga, pašalinių asmenų atgrasymas; atstovas teigė nežinantis ar prieš jų įrengimą buvo kreiptasi į ieškovus dėl sutikimo gavimo, tačiau atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius, ieškovai nebūtų jo davę. Pakartotinai pažymėjo, kad kamerų įrengimas neapsunkina/nekliudo ieškovams naudotis bendro naudojimo patalpomis; anot atstovo, kameros pakabintos ant atsakovams priklausančių objektų (durų ir atitvarinės sienelės).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-17734-1099/2021 ieškinį tenkino visiškai – įpareigojo atsakovus per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo jėgomis ir lėšomis pašalinti (demontuoti) vaizdo stebėjimo kameras, įrengtas bendrojo naudojimo laiptinėje (trečiame aukšte ir pastogėje), name; atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, atsakovams skyrė 10 Eur bauda už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, sumą išieškant ieškovo R. S. naudai; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovams 1 725 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 862,50 Eur iš kiekvieno atsakovo.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovų (šiuo atveju ieškovo R. S., nes ieškovė UAB „Amber Marketing“ yra juridinis asmuo, kuriai netaikomos CK 2.23 straipsnio normos) privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, susijusį su reikšmingu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintu atsakovų ginamu interesu apsaugoti savo turtą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga). Pripažinęs, kad ieškovo R. S. privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, pirmosios instancijos teismas vertino jo privataus gyvenimo ribojimo proporcingumą.

16. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent atsakovams teko pareiga įrodyti, kad jų įrengtos kameros yra netikros (butaforinės) ar neveikiančios (nepajungtos), nes ieškovai faktiškai neturi techninių galimybių tokias aplinkybes nuginčyti ar patvirtinti. Atkreipė dėmesį, jog tik atsakovai turi priėjimą prie savo įrengtų kamerų, turi (turi turėti) kamerų technines specifikacijas ir pan. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų pozicijas dėl kamerų neveikimo ar jų imitacijos ir pan., apsiribodami tik savo deklaratyviais teiginiais. Pažymėjo, kad atsakovų atstovas tik teismo posėdžio metu (2021 m. lapkričio 15 d.) prašė suteikti laiko tokiems įrodymams pateikti, tačiau atsižvelgiant į tai, jog byla buvo iškelta prieš daugiau nei šešis mėnesius, bylos nagrinėjimui rengtasi paruošiamųjų dokumentų būdu, atsakovams atstovavo advokatas, klausimas dėl kamerų veikimo/jų imitacijos keltas šalių procesiniuose dokumentuose (taip pat ir nagrinėjant ginčą Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje), toks prašymas buvo netenkintas, kaip vilkinantis bylos nagrinėjimą.

17. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė ieškovų pozicijai, kad iš pateiktų nuotraukų negalima nustatyti, ar kameros yra tikros, ar yra butaforinės, nes faktiškai dažniausiai jos atrodo identiškai. Be to, pirmosios instancijos teismo teigimu, matyti, kad prie kamerų pajungti laidai, kurie išvesti į patalpų vidų; ieškovai nurodė, jog kamerose įtaisyti indikatoriai, kameros sukiojasi; atsakovai šių aplinkybių iš esmės neginčijo, jų atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog indikatoriai po kreipimosi į teismą buvo išjungti. Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad, labiausiai tikėtina, įrengtos kameros yra tikros, veikiančios (nors galimai ir buvo atjungtos kažkuriuo laikotarpiu, nagrinėjant bylą). Net jei kameros šiuo metu būtų butaforinės ar tikros, bet neveikiančios (išjungtos), pirmosios instancijos teismo vertinimu, nereiškia, kad nėra pagrindo ginti ieškovo R. S. teisę į privatumą. Vertino, kad, esant tokiai situacijai, atsakovai bet kada gali pakeisti butaforines kameras į tikras arba jas įjungti ir vykdyti stebėjimą, ieškovui neturint jokių realių galimybių tai sužinoti (jeigu patys atsakovai nepraneštų). Darė išvadą, jog priešingas teisės aiškinimas galėtų padaryti asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą gynimą neveiksmingu – asmuo galėtų trumpam laikui pašalinti asmens teisės į privatumą pažeidimą, o po to vėl ją lengvai pažeisti.

18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė (byloje nekilo dėl to ginčo), kad į atsakovų įrengtų kamerų stebėjimo lauką patenka laiptinės patalpos, esančios trečiame aukšte ir pastogėje, kurios nėra vieša vieta. Konstatavo, kad į įrengtomis kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovams priklausanti namų valdos dalis, bet ir dalis su ieškovais bendrai naudojamo turto – laiptinės patalpos, kurios priklauso namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Be to, nuolatiniu filmavimu, nors ir atviru, kurį, pirmosios instancijos teigimu, būtų galima pripažinti mažesne apimtimi ribojančiu asmens privatumą, sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis. Sprendė, jog atitinkamai šiuo atveju būtina įvertinti, ar to paties teisėto tikslo (atsakovams siekiant apsaugoti savo turtą) nebūtų galima pasiekti mažiau ieškovo privataus gyvenimo gerbimą ribojančiomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nepateikta įrodymų, kad nėra galimybių kamerų sumontuoti taip, jog jos fiksuotų tik atsakovams priklausančius ir jų saugomus objektus; be to, jei laikyti, kad kameros yra butaforinės, jos realios turto apsaugos funkcijos neatlieka; byloje nekilo ginčo dėl to, kad namo laiptinės durys yra rakinamos, yra domofonas; nėra pateikta jokių duomenų, jog paskutiniu metu name būtų įvykdytos tam tikros nusikalstamos veikos (vagystės, turto niokojimai ar sugadinimai ir pan.). Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovai nepateikė teismui įrodymų, jog nėra kitų priemonių, leidžiančių padidinti jų turto saugumą (pavyzdžiui, atsakovams priklausančiose patalpose būtų įrengta signalizacija, pasamdyta saugos bendrovė ir pan.). Pažymėjo, kad ieškovas neturi galimybių prižiūrėti vaizdo stebėjimo ir jo lauko; byloje nėra pateikta įrodymų, kad egzistuoja techninės galimybės suteikti ieškovui prieigą prie atsakovų vykdomo vaizdo stebėjimo, taip pat, kad atsakovai sutiktų tokią prieigą ieškovui suteikti, turint omenyje ilgai trunkančius ganėtinai konfliktiškus šalių santykius.

19. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovo R. S. teisę į atvaizdą pažeidė vaizdo stebėjimo nukreipimas į laiptinę, kuri yra bendro naudojimo patalpa, kuria ieškovas R. S. turi teisę naudotis, nepriklausomai nuo to, kad jam nepriklauso kitos patalpos, esančios trečiame namo aukšte ar pastogėje. Kita vertus, byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovui, kuris tuo pačiu yra ir ieškovės, kuriai priklauso pastogės dalis, akcininkas, norint patekti į pastogės patalpas, būtina praeiti tiek pro trečiame aukšte, tiek pastogėje atsakovų įrengtų kamerų vaizdo stebėjimo laukus. Konstatavo, kad atsakovų veiksmais buvo pažeista ne tik siauresnė ieškovo teisė į atvaizdą, bet ir platesnė, bendro pobūdžio teisė į pagarbą privačiam gyvenimui, įtvirtintą Konvencijos 8 straipsnyje. Atsakovai, vykdydami vaizdo stebėjimą, nukreiptą į laiptinę (trečiame aukšte ir pastogėje), kuria turi teisę naudotis ieškovas (ir nereikšminga aplinkybė ar jis naudojasi šia teise ar ne, ar jis faktiškai gyvena ginčo name ar ne), neišvengiamai rinko (galėjo rinkti) ir papildomą, platesnę nei tik asmens atvaizdas informaciją apie ieškovo privatų gyvenimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog kamerų įrengimo tikslas (apsaugoti jų turtą) buvo proporcingas siekiui riboti ieškovo teisę į privatų gyvenimą, t. y. atsakovai neįrodė visų teisės į privatų gyvenimą ribojimo sąlygų; darė išvadą, jog atsakovų neteisėtai vykdomas vaizdo stebėjimas pažeidė ieškovo R. S. bendrąją teisę į pagarbą privačiam gyvenimui, sąžiningą pusiausvyrą tarp skirtingų interesų.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad gyvenamojo namo laiptinė yra bendraturčių bendro naudojimo patalpa, dėl kurios naudojimo tvarkos – kaip kad šiuo atveju siekiant įrengti vaizdo stebėjimo kameras (ir nėra svarbu ar jos būtų įrengtos ant bendraturčio durų ar bendrojo naudojimo objektų), pastato bendraturčiai turi spręsti bendrai, priimant daugumos sprendimą, t. y. bendrojo naudojimo patalpose vaizdo stebėjimo priemonės gali būti įrengiamos tik bendraturčių daugumos sprendimu. Vien atsakovų pozicija, kad jeigu jie ir būtų kreipęsi į ieškovus dėl tokio sutikimo gavimo, dėl šalių konfliktiškų santykių toks sutikimas nebūtų gautas, pirmosios instancijos teismo vertinimu, savaime nesuteikė atsakovams teisės savavališkai, savo nuožiūra, be bendraturčių daugumos sprendimo, įrengti ginčo kameras.

21. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta (ieškovai neįrodė) išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti skubaus teismo procesinių sprendimų vykdymo institutą, todėl šioje dalyje ieškovų prašymo netenkino.

22. Siekdamas užtikrinti, kad teismo sprendimas bus vykdomas laiku ir ieškovo R. S. teisių pažeidimas netruks ilgiau nei tai yra būtina ginčo objektų pašalinimui, pirmosios instancijos teismas nustatė 10 Eur dydžio bauda už teismo sprendimo kiekvieną neįvykdymo dieną, sumą išieškant ieškovo R. S. naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad bylos nagrinėjimo dalykas pagrinde yra susijęs su ieškovų teisės į privatumą gynimu, jiems teigiant, kad kameromis yra vykdomas jų privataus gyvenimo stebėjimas. Atsakovai šias aplinkybes neigė ir paaiškino, kad kameromis vaizdo stebėjimas ar įrašymas nėra atliekamas ir šias aplinkybes patvirtina Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) 2021 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. 3R-237 (2.13-1), kuriame buvo konstatuota, jog Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas nagrinėjamu atveju netaikomas. Ieškovas R. S. Inspekcijai nenurodė, kokios jo, kaip duomenų subjekto, teisės buvo pažeistos.

23.2. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, esant nenuginčytam Inspekcijos sprendimui, ir ieškovams nepateikus jokių savo teiginius, kad kameros yra veikiančios, patvirtinančių įrodymų, yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent atsakovams teko pareiga įrodyti priešingas aplinkybes, o, to nepadarius, jiems galima pritaikyti negatyvų įrodinėjimo aspektą.

23.3. Inspekcija jau yra tyrusi informaciją dėl ieškovo, kaip duomenų subjekto, teisių pažeidimo, bei jo nenustatė, ir faktinė situacija nuo Inspekcijos priimto sprendimo nekito, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo ignoruoti šio Inspekcijos sprendimo ir, kylant abejonių dėl tam tikrų faktų įrodytinumo, turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus. Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo 34 punkto matyti, kad tikėtino pobūdžio išvadą, jog kameros yra tikros, t. y. veikiančios, pirmosios instancijos teismas padarė vien tik pagal nuotraukose matomą vaizdą, kad į kameras yra pajungti laidai, ir ieškovų atstovo niekuo nepagrįstus teiginius, kad kameros sukiojasi (kuriuos, iš tiesų, atsakovų atstovas posėdžio metu neigė, kaip neatitinkančius tikrovės). Pirmosios instancijos teismas tuo pačiu ir pripažino, kad vien tik iš pateiktų nuotraukų nustatyti, ar veikia kameros, ar jos neveikia, yra neįmanoma.

23.4. Atsakovų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo atsisakymas leisti pateikti papildomus įrodymus, buvo nesuderinamas su teismo vaidmeniu įrodinėjimo procese ir jam įstatyme nustatyta pareigai identifikuoti įrodinėjimo dalyką. Juo labiau, kad šiam prašymui išspręsti būtų pakakę byloje padaryti kelių dienų pertrauką. Pažymėtina ir tai, kad papildomų įrodymų pateikimo būtinybė kilo tik bylos nagrinėjimo metu, nes ieškovų procesiniuose dokumentuose tokios aplinkybės, kuriomis remiamasi skundžiamame sprendime (kad kameros sukiojasi, jų veikimą patvirtina į jas nuvesti laidai ir pan.), net nebuvo minimos.

23.5. Atsakovė po skundžiamo sprendimo priėmimo kreipėsi į specialistą, kuris 2021 m. gruodžio 29 d. pažymoje patvirtino teismui, jog atsakovės M. B. prašymu 2021 m. rugpjūčio 16 d. lankėsi adresu (duomenys neskelbtini), kad išjungtų vaizdo kameros Dahua HDBW1435E-W veikimo indikatorių, bei nustatė, kad nors ši kamera yra prijungta prie maitinimo, ji yra neveikianti, nes yra perdegęs pagrindinis kameros procesorius, todėl vaizdo stebėjimas ir įrašymas šia kamera yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai užkirto kelią atsakovams pateikti papildomus įrodymus, atsakovų naujai teikiamus įrodymus yra pagrindas priimti apeliacinės instancijos teisme.

23.6. Ieškovų procesiniuose dokumentuose ir posėdžio metu buvo teigiama, kad jų teisių pažeidimas konkrečiu atveju pasireiškia tuo, jog pažeidžiamas ieškovų ir jų nuomininkų asmens privatumas. Nors tuo pačiu byloje nebuvo ginčo, kad ieškovas R. S. jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose I-ame namo aukšte, negyvena, o II-ame namo aukšte esančių patalpų savininkė ieškovė UAB „Amber Marketing“ yra įmonė. Atsakovai atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad ieškovai apskritai nenurodė, ir neturi jokio realaus bei pagrįsto intereso lankytis III-ame namo aukšte, ar pastogėje esančiose patalpose, kurios yra neįrengtos ir negyvenamos, todėl jų teisių pažeidimas yra apsimestinis. Taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad dėl įrengtų kamerų yra sulaukta kokių nors nuomininkų (fizinių asmenų) nusiskundimų. Nepaisant to, skundžiamame sprendime buvo padarytos išvados, jog asmuo turi teisę ginti ne tik esamą asmens teisės į privatumą pažeidimą, bet ir reikalauti, jog būtų imamasi priemonių apsaugoti asmenį nuo realios tokio pažeidimo grėsmės ateityje, ir teismo teigimu, net jei kameros šiuo metu būtų butaforinės ar tikros, bet neveikiančios ar išjungtos, nereiškia, kad nėra pagrindo ginti ieškovo teisę į privatumą. Taip pat, esą atsakovai, vykdydami vaizdo stebėjimą, nukreiptą į laiptinę (trečiame aukšte ir pastogėje), kuria turi teisę naudotis ieškovas (ir nereikšminga aplinkybė, ar jis naudojasi šia teise ar ne, ar jis faktiškai gyvena ginčo name ar ne), neišvengiamai rinko (galėjo rinkti) ir papildomą, platesnę nei tik asmens atvaizdas informaciją apie ieškovo privatų gyvenimą. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra akivaizdžiai nepagrįstos, nes kameromis vaizdas nebuvo fiksuojamas ir nebuvo įrašinėjamas.

23.7. Dėl skundžiamu sprendimu netinkamai paskirstytų bylinėjimosi išlaidų atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad ieškinį buvo pareiškę du ieškovai ir buvo pareikšti du savarankiški materialieji teisiniai ieškinio reikalavimai: 1) prašymas įpareigoti atsakovus per 5 dienas nuo teismo sprendimo paskelbimo pašalinti vaizdo stebėjimo kameras iš bendrojo naudojimo laiptinės gyvenamajame name; 2) prašymas sprendimą vykdyti skubos tvarka. Antras reikalavimas juk nebuvo tenkintas. Be to, buvo pripažinta, kad ieškovė UAB „Amber Marketing“ nelaikytina nurodytų teisių gynimo subjektu.

Atsiliepimas

24. Ieškovai atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Atsakovų vengimas pripažinti faktą, jog jie sumontavo tikrąsias kameras ir jomis vykdo namo laiptinės stebėjimą ir vaizdo įrašymą, kas kompiuteryje vyksta automatiškai, neginčytinai patvirtina, jog atsakovai supranta savo veiksmų neteisėtumą, tačiau siekia jį pateisinti apgaulinga informacija apie vaizdo kamerų nebuvimą tikromis bei nepagrįsta argumentacija, nepaneigiančia daromo teises pažeidimo.

24.2. Atsakovų siekimas suklaidinti kitus namo bendraturčius yra akivaizdus ir patvirtintas pačių jų su apeliaciniu skundu pateikta 2021 m. gruodžio 29 d. A. S. (vaizdo kamerų meistras pagal verslo liudijimą) pažyma, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad meistras 2021 m. rugpjūčio 16 d. buvo iškviestas išjungti vaizdo kameros veikimo indikatorių. Ieškovai apie tikrųjų veikiančių kamerų įrengimą suprato ir iš jose veikusių šviesos indikatorių, apie ką nurodyta ir ieškinyje. Tai rodo, jog atsakovai, prieš pradedant bylos teisminį nagrinėjimą, slėpė išorinius kamerų veikimo požymius, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu galėtų klaidinti teismą, jog tai „butaforinės“ kameros ar jų „muliažai“, nors tai tikrosios kameros, kurios, net ir atjungus šviesos indikatorius, liko veikiančios ir veikia galimai iki šiol.

24.3. Inspekcijos sprendimas dėl ieškovo skundo jokiu būdu nepateisina atsakovų veiksmų, o negalėjimas priimti sprendimo iš esmės lemtas, visų pirma, pačių atsakovų elgesio, kurie nebendradarbiavo šiuo reikalu nei su namo bendraturčiais, nei su Inspekcija, o priešingai, net Inspekcijai teikė melagingą informaciją apie neva kamerų muliažų įrengimą, nors, kaip matosi iš vėlesnės bylos medžiagos ir pačių atsakovų pripažinimo, jie įsirengė tikrąsias ir veikiančias vaizdo stebėjimo kameras, suteikiančias galimybę fiksuoti vaizdus laikmenoje. Dėl to apeliacinio skundo teiginys, jog Inspekcija jau yra tyrusi informaciją dėl ieškovo, kaip duomenų subjekto, teisių pažeidimo, bei jo nenustatė, reiškia tik tiek, kad Inspekcija negalėjo nustatyti ir ištirti faktinių aplinkybių dėl atsakovų melagingos informacijos Inspekcijai pateikimo.

24.4. Apeliaciniame skunde, aptariant asmens privatumo teisinį reguliavimą, pateikiama daug samprotavimų apie vieną ar kitą teisės akto taikymą, teismų praktika, tačiau nepateikiamas nei vienas teisinis argumentas, pagrįstas CK 2.23 straipsniu ar Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) nuostatomis, kurios paneigtų ieškinio ar skundžiamo sprendimo motyvus ir išvadas dėl atsakovų daromo teisės pažeidimo.

24.5. Argumentai, jog ieškovas R. S. name negyvena, o ieškovė UAB „Amber Marketing“ yra juridinis asmuo, todėl netaikoma teisės į privatų gyvenimą apsauga, yra nepagrįsti. Ieškovas R. S. yra ne tik vieno buto savininkas, kaip fizinis asmuo, tačiau ir kito buto bei pastogės patalpų savininkės ieškovės UAB „Amber Marketing“ akcininkas ir direktorius. Toks jo statusas lemia būtinumą lankytis name savo patalpų reikalais ir vaikščioti visa laiptine iki palėpės, praeinant pro visas atsakovų įrengtas vaizdo kameras. Ieškovė UAB „Amber Marketing“ yra namo palėpės savininkė, turinti projektą su statybos leidimu dėl gyvenamųjų patalpų pastogėje įrengimo. Šį projektą ketinama nedelsiant įgyvendinti, dėl ko jau dabar tiek ieškovas R. S., tiek kartu su juo ateinantys statybos specialistai, eidami į palėpės patalpas, praeina pro visas atsakovų įrengtas vaizdo kameras. Šiame name ir visoje laiptinėje turi teisę lankytis ir ieškovo R. S. šeimos nariai, nepaisant to, jog šeimai priklausantis butas yra išnuomotas. Tai, kad butai yra išnuomoti, o pastogė kol kas neįrengta, visiškai neriboja ieškovo R. S. teisės laisvai vaikščioti po visą namo laiptinę, ir tai negali būti atsakovų neteisėtų veiksmų pateisinimu.

24.6. Apeliaciniame skunde, oponuojant ieškiniui ir skundžiamam sprendimui, bandoma įrodyti, jog ieškovai nenurodė kokios jų teisės, kaip namo bendraturčių, pažeistos, atsakovams įrengus vaizdo kameras.

24.7. Atsakovai, apeliaciniame skunde aptardami CK 4.75 straipsnio nuostatas ir jomis grįsdami savo argumentus, nepaneigia ieškovų kreipimosi į teismą pagrįstumo, o priešingai, įvardija jame nurodytą ir CK 4.75 straipsnyje įtvirtintą kiekvieno bendraturčio teisę dalyvauti priimant sprendimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo ir naudojimo. Atsakovai pripažįsta, kad sprendimą dėl vaizdo kamerų sumontavimo bendrojoje namo laiptinėje priėmė vienašališkai, neatsiklausdami kitų bendraturčio sutikimo, jų net neinformuodami apie ketinimą tai padaryti.

24.8. Atsakovai teikia nepagrįstus argumentus, neva atsakovų buto durys, ant kurių pritvirtinta viena kamera, ir jų pastogės dalies atitvarinė sienelė, skirianti jų pastogės patalpą ir bendrojo naudojimo laiptinę, ant kurios pritvirtinta antra kamera, nepriskiriamos prie bendrojo naudojimo turto. Tai yra bendrųjų namo konstrukcijų sąvokos šališkas interpretavimas, priešingas galiojančiam teisiniam reguliavimui. Pažymėtina, kad kamera prie buto pritvirtinta ne prie buto durų, o prie laiptinės sienos, pro kurioje padarytą ertmę išvesta elektros instaliacija, pritvirtinta prie laiptinės sienos ir nuvesta iki kameros. O kamera prie įėjimo į pastogės patalpas iš laiptinės pritvirtinta prie sienos, skiriančios bendrojo naudojimo patalpą laiptinę nuo atsakovams priklausančio atskirojo nekilnojamojo turto objekto – pastogės patalpos. Iš kokios statybinės medžiagos padaryta ši siena, neturi jokios teisinės reikšmės, nes, atsakovams naujai įrengus pastogės patalpas, ši siena tapo bendra su laiptinės siena, ir, kaip konstrukcinis namo elementas, tapo bendrosios nuosavybės dalimi.

Žemesnės instancijos teismas

24.9. Atsakovų argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų nepagrįsti, nes reikalavimas dėl skubaus vykdymo yra procesinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas ieškovės UAB „Amber Marketing“ atžvilgiu reikalavimą tenkino vienu iš pagrindų, t. y. dėl bendraturčio teisų pažeidimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymui reikšmę turi patenkintų ir atmestų materialinių reikalavimų santykis, o ne reikalavimo pagrindimo argumentų kiekis, kuriuos teismas priėmė ar ne.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

25. Atsakovai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: 1) elektriko A. S., 2021 m. rugpjūčio 16 d. atvykusio į namą išjungti vaizdo kameros, 2021 gruodžio 29 d. išduota pažyma apie atliktą patikrą ir darbus name 2021 m. rugpjūčio 16 d.; 2) elektriko A. S. individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 998615.

26. CPK 314 straipsnis reglamentuoja naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimą. Bendroji procesinė šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė yra ta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Perfrazavus šią taisyklę, darytina išvada, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Kaip žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

27. Vis dėlto ribojimas teikti naujus įrodymus, kad ir kokiems procesiniams tikslams užtikrinti jis yra nustatytas, nėra absoliutus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką, pažymi, jog nagrinėjamoje byloje atsakovai apeliaciniu skundu iš esmės nepagrindžia būtinumo, dėl kurio apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turėtų būti prijungti atsakovų naujai pateikti įrodymai. Jie apeliacinio skundo dalyke nėra net suformulavę atskiro prašymo prijungti tokius įrodymus. Tačiau dėl nagrinėjamų aplinkybių bei šalių argumentų vertinimo atsakovų naujai teikiami įrodymai gali turėti reikšmę, kadangi atsakovai įrodinėja savo argumentų pagrįstumą. Nepaisant to, kad tokie įrodymai galėjo būti pateikti ir anksčiau, nagrinėjamu atveju vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, kadangi ir patys įrodymai nėra didelės apimties. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija prijungia atsakovų naujai pateiktus įrodymus.

Dėl bylos esmės.

29. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

30. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

31. Byloje nustatyta, kad ieškovui R. S. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (pirmame namo aukšte); ieškovei UAB „Amber Marketing“ priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (antrame namo aukšte), ir 7493/10000 dalys neįrengtos pastogės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (namo palėpės patalpose). Atsakovams priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (trečiame namo aukšte), ir 2507/10000 dalys neįrengtos palėpės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (namo palėpės patalpose). Bylos duomenimis pastogės patalpos, priklausančios ieškovams ir atsakovams, yra atskirtos ir įrengtos atskiros durys.

32. Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad atsakovai prie jiems priklausančio buto durų (virš jų) įrengė vaizdo stebėjimo kamerą; taip pat dar vieną tokią kamerą įrengė prie neįrengtos palėpės durų (ant atitvarinės sienelės). Bylos duomenimis ieškovas R. S. elektroniniais laiškais 2020 m. rugpjūčio 28 d., 2020 m. gruodžio 30 d. ir 2021 m. balandžio 12 d. kreipėsi į atsakovus su reikalavimu pašalinti nurodytas sumontuotas kameras. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovai būtų pateikę ieškovams atsakymus.

33. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas R. S. dėl nurodytų kamerų įrengimo kreipėsi į Inspekciją, kuri 2021 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 3R-237(2.13-1.) pareiškėjo skundo nagrinėjimą nusprendė nutraukti; Inspekcija iš esmės konstatavo, kad, atsakovei nurodžius, jog įrengti kamerų muliažai, o ieškovui nepateikus tai paneigiančių įrodymų, Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – BDAR) nuostatos netaikomos, atitinkamai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Inspekcijos kompetencijai.

34. Nagrinėjamos apeliacijos objektą sudaro skundžiamas sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovai pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą, neteisėtai, be kita ko, ir be namo bendraturčių sutikimo, filmavo ginčo patalpas, ieškinį tenkino visiškai.

35. Atsakovai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu ir jame pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais bei išvadomis, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovų teigimu, neįrodžius, jog kameros yra veikiančios, negali jiems kliūti neigiamos pasekmės. Taip pat teigia, jog Inspekcija jokio ieškovo teisių pažeidimo nenustatė, po jos sprendimo faktinė situacija nesikeitė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl kamerų veikimo yra paremta tik tikėtinumu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė leisti pateikti papildomus įrodymus, kadangi jų pateikimo būtinybė atsirado tik bylos nagrinėjimo metu. Be to, atsakovė po skundžiamo sprendimo priėmimo kreipėsi į patikrinimą atlikusį specialistą, kad šis išduotų pažymą apie atliktą patikrinimą. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovo teisių pažeidimo yra nepagrįstos, kadangi kameromis vaizdas nebuvo fiksuojamas ir nebuvo įrašinėjamas. Be to, ieškovas name negyvena, o ieškovė yra juridinis asmuo, todėl netaikoma teisės į privatų gyvenimą apsauga.

36. Ieškovai, atsikirsdami į apeliacinio skundo argumentus, atsiliepime teigia, kad atsakovai suvokia savo veiksmų neteisėtumą, tačiau jų teiginiai dėl vaizdo kamerų nebuvimo tikromis yra nepagrįsti. Atsakovų naujai pateikiami įrodymai patys pagrindžia, kad atsakovai slėpė išorinius kamerų veikimo požymius. Nurodo, kad Inspekcijos sprendimas dėl ieškovo skundo jokiu būdu nepateisina atsakovų veiksmų. Be to, apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas R. S. name negyvena, o ieškovė UAB „Amber Marketing“ yra juridinis asmuo, todėl netaikoma teisės į privatų gyvenimą apsauga, yra nepagrįsti.

37. Teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Konvencijoje, tiek ir Chartijoje įtvirtinta asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas byloje Nr. 14/02, 2010 m. vasario 26 d. nutarimas byloje Nr. 19/2008-25/2009, 2011 m. birželio 21 d. nutarimas byloje Nr. 10/2009, 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas byloje Nr. KT18-N7/2014, byloje Nr. 47/2011).

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), konstatavęs, kad suvaržymai susiję su „privataus gyvenimo ribojimais“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, pirmiausia akcentavo svarbų bendrąjį principą, kad nors Konvencijos 8 straipsniu iš esmės siekiama apsaugoti individą nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi, be šio negatyviojo įsipareigojimo, gali egzistuoti valstybės pozityviosios pareigos, neatskiriamos nuo veiksmingos privataus gyvenimo apsaugos. Šios pareigos gali apimti priemonių, skirtų užtikrinti pagarbą privačiam gyvenimui netgi individų tarpusavio santykių srityje, priėmimą (žr. sprendimus dėl peticijų nepriimtinumo bylose Köpke, Dahlberg). Priemonių (negatyviųjų ar pozityviųjų valstybės įsipareigojimų kontekste) pasirinkimas iš esmės patenka į valstybės diskreciją (vis dėlto EŽTT vertina, ar jos buvo pakankamos ir kaip jos pritaikytos konkrečioje situacijoje). Nurodytose „privačių subjektų“ vykdyto vaizdo sekimo bylose konkretaus asmens privataus gyvenimo ribojimo pateisinamumo kriterijų analizę EŽTT pradėjo nuo vaizdo fiksavimo „teisinio pagrindo“ ir su juo susijusių teisinės gynybos priemonių (teisinio reglamentavimo, teismų praktikos, pareiškėjo išnaudotos teisinės gynybos priemonės) analizės. Toliau EŽTT, svarstydamas, ar valstybė įvykdė savo pozityviąsias pareigas pagal Konvencijos 8 straipsnį, nagrinėjo, ar buvo nustatyta teisinga įvairių susikirtusių interesų – privatumo, turtinių, tinkamo teisingumo vykdymo – pusiausvyra (proporcingumo aspektas). Vertinant pastarąjį aspektą, kaip pažymėjo EŽTT, gali būti svarbios įvairios aplinkybės – filmavimo inicijavimo tikslas, šio veiksmo taikymo apimtis laiko ir vietos prasme, gautų duomenų naudotojų skaičius, šių duomenų naudojimo ir saugojimo tikslas bei laikas, konkuruojančio intereso svarbumas ir negalėjimas jo apginti mažiau privatumą ribojančiomis priemonėmis, vaizdą fiksuojančių subjektų veiksmų teisėtumas ir pan.

39. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tokias bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiančias teisės į privatų gyvenimą ribojimo nepagrįstumą: į kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovams priklausanti nuosavybės dalis, bet ir ginčo šalių bendrai naudojama laiptinė; nuolatiniu filmavimu, nors ir atviru, sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis.

40. Atsižvelgdama į nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes ir jų įvertinimą pagal pirmiau nurodytus kriterijus, teisėjų kolegijos vertinimu aktualios CK 2.23 straipsnio nuostatos.

41. CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; 2 dalyje nurodyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas ir pan.; 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

42. Reikalavimas pagrįsti vaizdo stebėjimo teisėtumą kyla ir iš asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo. Pagal BDAR nuostatas vaizdo stebėjimas yra laikomas pagrįstu, jei tvarkyti asmens duomenis yra būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas (BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktas). Tais atvejais, kai duomenų subjektas prieštarauja stebėjimui, duomenų valdytojas gali vykdyti stebėjimą tik jei egzistuoja įtikinamas teisėtas interesas, kuris yra viršesnis už duomenų subjekto interesus ir pagrindines teises bei laisves (žr. European Data Protection Board. Guidelines 3/2019 on processing of personal data through video devices (toliau – ir Vaizdo stebėjimo gairės). Adopted on 10 July 2019, 18 punktas).

43. Pažymėtina, kad asmens duomenų apsaugos principai taip pat reikalauja, kad prieš įsirengdamas vaizdo stebėjimo sistemą, duomenų tvarkytojas kritiškai įvertintų, ar ši priemonė, pirma, tinkama tikslui pasiekti, antra, adekvati ir būtina tam tikslui. Vaizdo stebėjimo priemonė turi būti pasirenkama tik tada, kai duomenų tvarkymo tikslas negali būti protingai pasiektas kitomis priemonėmis, kurios mažiau paveikia duomenų subjekto teises ir laisves. Pavyzdžiui, jei asmuo siekia apsaugoti turtą, vietoje vaizdo stebėjimo sistemų įdiegimo gali būti pastatyta tvora, įrengta apsauga, geresnis apšvietimas (Vaizdo stebėjimo gairių 24, 25 punktai). Be to, surinkti duomenys negali būti saugomi ilgiau nei būtina. Duomenys paprastai turi būti automatiškai ištrinami po kelių dienų, ilgesni duomenų saugojimo terminai turi būti papildomai pagrįsti. Duomenų valdytojas turi tiksliai ir individualiai apibrėžti duomenų saugojimo terminus pagal konkretų tikslą (Vaizdo stebėjimo gairių 118, 119 punktai). Taip pat turi būti imamasi organizacinių ir techninių priemonių apsaugoti duomenis ir užtikrinti duomenų tvarkymo principų įgyvendinimą (Vaizdo stebėjimo gairių 121 punktas). Stebint vaizdą turi būti renkama tik tiek duomenų, kiek yra būtina tikslui, dėl kurių jie tvarkomi, pasiekti (BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktas).

44. Taigi, stebėjimo kamerų įrengimo teisėtumas svarstytinas atsižvelgiant tiek į ieškovo teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo proporcingumo principą, tiek į teisingos abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyros vertinimą pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad į kamerų stebėjimo zoną patenka ir ieškovui priklausanti aplinka. Taigi nuolatiniu filmavimu, nors ir atviru, kurį būtų galima pripažinti mažesne apimtimi ribojančiu asmens privatumą, sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovai nurodė, jog vaizdo kamerų įrengimo paskirtis – turto apsaugos funkcija, tačiau reikšminga įvertinti, ar to paties teisėto tikslo nebūtų galima pasiekti mažiau ieškovo privataus gyvenimo gerbimą ribojančiomis priemonėmis. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad nėra kitų priemonių, kaip būtų galima padidinti jų turto saugumą (pavyzdžiui, atsakovams priklausančiose patalpose būtų įrengta signalizacija, pasamdyta saugos bendrovė ir pan.). Byloje taip pat nėra ginčo, kad namo laiptinės yra rakinamos, yra domofonas, nėra duomenų apie įvykdytas tam tikras nusikalstamas veikas. Be to, nepateikta įrodymų, kad nėra galimybių kamerų sumontuoti taip, jog jos fiksuotų tik atsakovams priklausančius ir jų saugomus objektus. Taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai neįrodė, kad kamerų įrengimo tikslas yra proporcingas siekiui riboti ieškovo teisę į privatų gyvenimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų neteisėtai vykdomas vaizdo stebėjimas pažeidė ieškovo bendrąją teisę į pagarbą privačiam gyvenimui, sąžiningą skirtingų interesų pusiausvyrą. Šių teismo išvadų nepaneigia ir aplinkybė, kad ieškovas negyvena jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose.

45. Kartu pažymėtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pastato bendraturčių sprendimo dėl vaizdo priemonių įrengimo bendrosiose patalpose nebuvo. Taigi ir šiuo aspektu vaizdų priemonių įrengimas yra neteisėtas.

46. Apeliantai nurodo, kad Inspekcija jau yra tyrusi informaciją dėl ieškovo, kaip duomenų subjekto, teisių pažeidimo, bet jo nenustatė, ir faktinė situacija nuo Inspekcijos priimto sprendimo nekito, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo ignoruoti šio Inspekcijos sprendimo. Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti. Pagal bylos duomenis ieškovas R. S. dėl nurodytų kamerų įrengimo kreipėsi į Inspekciją, kuri 2021 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 3R-237(2.13-1.) pareiškėjo skundo nagrinėjimą nusprendė nutraukti. Inspekcija iš esmės konstatavo, kad, atsakovei nurodžius, jog įrengti kamerų muliažai, o ieškovui nepateikus tai paneigiančių įrodymų, BDAR nuostatos netaikomos, atitinkamai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Inspekcijos kompetencijai.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu Inspekcijos išvada, kad ieškovo skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso priežiūros institucijos kompetencijai, nepaneigia ieškovo savarankiškos teisės kreiptis į teismą dėl privataus gyvenimo pažeidimo CK 2.23 straipsnio 2 dalies pagrindu.

48. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovų argumentus, kad jų įrengtos vaizdo stebėjimo kameros yra netikros, paneigia ne tik jau nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teisme, bet ir jų pačių naujai į bylą pateiktas įrodymas. Iš 2021 gruodžio 29 d. išduotos pažymos apie atliktą patikrą ir darbus name 2021 m. rugpjūčio 16 d. matyti, kad elektrikas buvo atvykęs išjungti jau įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, tačiau nustatė, kad kamera, nors ir yra veikianti, tuo metu jau nebeturėjo galimybės stebėti vaizdą ir jį įrašyti. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad kameros buvo tikros, kadangi visi elektriko nurodyti požymiai yra apibūdinantys tikrą, o ne butaforinę, vaizdo stebėjimo kamerą. Pažymėtina, kad atsakovai nepateikė vaizdo stebėjimo sistemos techninių dokumentų, todėl nėra įmanoma nustatyti, kaip ir kiek laiko saugomas vaizdo stebėjimo įrašas. Bylos duomenys teikia pagrindo manyti, kad surinktų duomenų saugojimas ir naudojimas iš esmės priklauso nuo atsakovų valios. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad panašaus pobūdžio bylose būtina atkreipti dėmesį į dar vieną byloje svarbų aspektą – gautų duomenų naudojimą, saugojimą, ištrynimą, nes ieškovas neturi praktinių galimybių tai kontroliuoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad egzistuoja svari vaizdo stebėjimo sistemos valdytojo pareiga gerbti savo kaimynų ir kitų asmenų (patenkančių į stebimo atskiro įėjimo, laiptinės, automobilių stovėjimo aikštelės ir pan. sritį) teises. ES šalyse šios asmenų teisės ir interesai yra gerbiami nepriklausomai nuo duomenų apsaugos principų pagal bendrąsias civilinės teisės nuostatas, susijusias su asmeninių teisių, atvaizdo, šeimos gyvenimo ir privatumo sferos apsauga. Nurodytame kontekste ypatingas dėmesys skiriamas vaizdo įrangai nustatyti, pranešimams ir informacijai pateikti bei laiku ištrinti vaizdą (per kelias valandas), jei nėra įvykdyta įsilaužimo ar kitų nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-415/2015).

49. Minėta, kad asmens duomenų rinkimo teisėtumą galima konstatuoti esant ne tik teisėtam tikslui, bet ir taikomų asmens duomenų apsaugos ribojimo priemonių proporcingumui. Apibendrinat byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovai neįrodė teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo pagrindų egzistavimo, todėl teisinga išvada dėl CK 2.23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ieškovo privataus gyvenimo pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, atsakovai pagrįstai įpareigoti pašalinti vaizdo stebėjimo kameras, įrengtas bendrojo naudojimo laiptinėje.

Dėl procesinės bylos baigties.

50. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

51. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

52. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso bei materialinę teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos ture?tas byline?jimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir bu?tu? atleista nuo byline?jimosi išlaidu? moke?jimo i? valstybe?s biudžeta?.

54. Atsakovai apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra paskaičiuotos neteisingai, kadangi ieškinį buvo pareiškę du ieškovai ir buvo pareikšti du savarankiški materialieji teisiniai ieškinio reikalavimai: 1) prašymas įpareigoti atsakovus per 5 dienas nuo teismo sprendimo paskelbimo pašalinti vaizdo stebėjimo kameras iš bendrojo naudojimo laiptinės gyvenamajame name; 2) prašymas sprendimą vykdyti skubos tvarka. Pažymi, jog antras reikalavimas nebuvo tenkintas. Be to, nurodo, kad buvo pripažinta, jog ieškovė UAB „Amber Marketing“ nelaikytina nurodytų teisių gynimo subjektu. Nurodytus apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta, kaip teisiškai nepagrįstus.

55. Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos, atsižvelgus į patenkintų ir atmestų materialinių reikalavimų santykį. Reikalavimas leisti teismo sprendimą vykdyti skubos tvarka yra ne materialinio, o procesinio pobūdžio reikalavimas, todėl jo tenkinimas ar netenkinimas neturi jokios reikšmės, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

56. Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė UAB „Amber Marketing“ nelaikytina CK 2.23 straipsnio nurodytų teisių gynimo subjektu, taip pat yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai yra skundžiamame sprendime pateikta pirmosios instancijos teismo išvada, ją motyvavus, o ne tam tikro ieškinio materialinio reikalavimo netenkinimas.

57. Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 11 punkte nustatyta, kad teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.).

58. Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia tik dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo.

59. Ieškovas R. S. ir ieškovė UAB „Amber Marketing“ ją atstovavusiam advokatui yra sumokėję po 500 Eur, iš viso 1 000 Eur. Šių sumų sumokėjimą patvirtina kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti AB „Swedbank“ banko mokėjimų nurodymai. Nurodytos sumos, teisėjų kolegijos vertinimu, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių rekomenduojamų dydžių, todėl priteisiamos kiekvienam ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovo R. S., gimusio 1963 m. liepos 14 d., naudai lygiomis dalimis iš atsakovų M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir H. H. B. IV, asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“, juridinio asmens kodas 110580079, naudai lygiomis dalimis iš atsakovų M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir H. H. B. IV, asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas, y. po 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rūta BurdulienėRosita PatackienėRūta Petkuvienė