- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-03
- Bylos Nr.
- e2-17734-1099/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Pavel Liubkevič
- Ieškovas
- R. S., uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“
- Atsakovas
- M. B., H. H. B.
- Advokatai
- Julius Sakalauskas
dalyvaujant ieškovų R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ atstovui advokatui Viktorui Onačko,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ ieškinį atsakovams M. B. ir H. H. B. IV dėl įpareigojimo pašalinti teisės pažeidimą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpose įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų pašalinimo ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens teisės į privatų gyvenimą gynimą, aiškinimo ir taikymo.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
2. Ieškovai R. S. ir uždaroji akcinė bendrovė „Amber Marketing“ ieškiniu prašo įpareigoti atsakovus per 5 dienas nuo teismo sprendimo paskelbimo pašalinti vaizdo stebėjimo kameras iš bendrojo naudojimo laiptinės gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), sprendimą leidžiant vykdyti skubos tvarka, ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškinyje ir dublike nurodo, kad ieškovams ir atsakovams nuosavybės teisėmis priklauso butai ir kitos patalpos gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) (toliau – namas). Teigia, kad ieškovui R. S. priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovei UAB „Amber Marketing“ – butas Nr. (duomenys neskelbtini), komercinės patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) ir patalpa namo pastogėje, atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini) ir patalpa namo pastogėje.
4. Teigia, kad atsakovai 2020 m. namo laiptinėje prie savo buto Nr. (duomenys neskelbtini) įrengė vaizdo stebėjimo kamerą, o antrą kamerą įrengė prie durų į jų patalpą namo pastogėje. Nurodo, kad atsakovai dėl minėtų kamerų įrengimo į namo patalpų savininkus nesikreipė ir negavo jų sutikimo, todėl ieškovai kreipėsi į atsakovus dėl jų demontavimo, tačiau atsakovai į ieškovų prašymus nereagavo. Anot ieškovų, atsakovai jiems priklausančiame bute negyvena mažiausiai 10 metų, visą šį laikotarpį jų patalpose vykdomas remontas.
5. Be to, pažymi, kad buvo kreiptasi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri ištyrusi aplinkybes konstatavo, jog kadangi, anot atsakovų, jie įrengė kamerų muliažus, inspekcija savo kompetencijos ribose pašalinti atsakovų galimai daromą pažeidimą negali. Kita vertus, ieškovai pažymi, kad atsakovai nebendradarbiauja su kitais namo bendraturčiais ir nesuteikė jiems galimybės patikrinti ar įrengtos kameros yra muliažai ar tikrosios. Ieškovų teigimu, tikrosios kameros ir jų muliažai išore faktiškai niekuo nesiskiria. Aiškina, kad be kitų namo bendraturčių sutikimo negalima bendrojo naudojimo laiptinės naudoti savo asmeninės elektroninės ar kitokios įrangos patalpinimui, nepriklausomai veikia ji ar ne. Taip pat pabrėžia, kad kameros pritvirtintos prie namo konstrukcijų, t. y. prie bendrojo naudojimo konstrukcijų, todėl tokiems veiksmams buvo reikalingas bendraturčių sutikimas.
6. Nurodo, kad tokiais atsakovų veiksmais pažeidžiama ieškovų teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Be to, pažymi, kad ieškovų patalpos yra nuomojamos ir nuomininkai dėl įrengtų kamerų reiškia nepasitenkinimą, nes taip gali būti fiksuojama jų veikla, klientai ir pan. Teigia, kad norint patekti į palėpės patalpas turi būti praeinama pro kamerų stebėjimo lauką.
7. Papildomai aiškina, kad name 2009 m. birželio 11 d. yra sudaryta (ieškovų iniciatyva) Jungtinės veiklos sutartis dėl namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir tvarkymo. Pažymi, kad atsakovai atsisakė dalyvauti minėtoje sutartyje ir neprisidėjo prie namo bendrųjų patalpų išlaikymo, priežiūros ir tvarkymo.
8. Nurodo, kad namo laiptinės patalpos yra rakinamos ir joks pašalinis asmuo į namą negali patekti, todėl nesutinka su atsakovų argumentais, jog kamerų įrengimas buvo sąlygotas kažkokių realių pavojų, o, anot ieškovų, ignoruojant kitų bendraturčių teises, juos sekant, ir provokuojant dar vieną konfliktą.
9. Taip pat ieškovai prašo taikyti įstatymų nuostatas dėl skubaus sprendimo vykdymo tenkinus ieškinį, nes ieškovų teisių pažeidimas, atsakovams fiksuojant vaizdą ir garsą namo laiptinėje, tęsis visą laiką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (galimai ir metus laiko).
10. Ieškovų R. S. ir UAB „Amber Marketing“ atstovas teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai. Iš esmės palaikė ieškovų procesiniuose dokumentuose nurodytą poziciją. Paaiškino, kad atsakovai taip ir nenurodo ar kameros yra tikros ar muliažai, o ieškovai negali to patikrinti; anot ieškovų, jos yra tikros (veikia indikatoriai, kameros sukiojasi, pajungti laidai). Pažymėjo, kad ieškovų teisių pažeidimas šiuo atveju pasireiškia tuo, jog pažeidžiamas ieškovų ir jų nuomininkų asmens privatumas; anot atstovo, šiuo atveju nėra/nebuvo būtinybės tokių kamerų įrengimui, tai neproporcinga priemonė atsakovų patalpų apsaugai (anot atstovo, laiptinė yra rakinama, yra domofonas), tuo labiau, kai atsakovai net negyvena tose patalpose. Pakartotinai nurodė, kad kameros pritvirtintos prie bendrojo naudojimo objektų – sienų, atitvarų, tačiau dėl sutikimo į bendraturčius net nebuvo kreiptasi, atitinkamai negautas jų sutikimas; teigė, jog negali vienas bendraturtis nuspręsti fiksuoti bendro naudojimo patalpų. Taip pat ieškovų atstovas prašė, esant ieškovams palankiam teismo sprendimui, teismui ex officio spręsti dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 273 straipsnio nuostatų taikymo, t. y. sprendime nurodyti ir pasekmes, jeigu atsakovai nevykdytų tokio teismo sprendimo.
Atsiliepimas
11. Atsakovai M. B. ir H. H. B. IV atsiliepime į ieškinį ir triplike su ieškiniu nesutinka bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
12. Nurodo, kad ginčo name kiekviename iš trijų aukštų yra po vieną butą; anot atsakovų, laiptai tarp aukštų yra statūs. Pažymi, kad kameros 3 aukšte (prie atsakovams priklausančio buto durų) ir prie pastogės durų įrengtos taip, jog į jų stebėjimo lauką patenka tik atsakovams priklausančių patalpų prieigos, tuo tarpu aukštai, kuriuose yra ieškovų butai, į kamerų stebėjimo lauką nepatenka. Teigia, kad viena kamera įrengta ant atsakovams priklausančio buto durų, kita – neįrengtos ir negyvenamos pastogės patalpų atitvarinės sienelės, kuri taip pat priklauso atsakovams nuosavybės teisėmis.
13. Atsakovai iš esmės patvirtina, kad jiems priklausančiose patalpose negyvena; anot atsakovų, būtent dėl ieškovų prieš juos nukreiptų priešiškų veiksmų (atjungtas šaltas vanduo, neleidžiama patekti prie bendro naudojimo inžinerinės sistemos). Aiškina, kad jaučia nuolatinį spaudimą perleisti ieškovams jiems priklausančias patalpas, tačiau to daryti neketina; nepaisant to, atsakovų teigimu, į jų duris ne kartą beldėsi nepažįstami asmenys, kurie prisistatydavo tariamais pirkėjais. Pažymi, kad būtent dėl šių priežasčių ir nusprendė įrengti vaizdo stebėjimo kamerų muliažus, padidinti savo šeimos privatumą ir turto saugumą.
14. Taigi, atsakovai nurodo, kad ginčo kameros yra butaforinės, todėl jomis stebėjimas ir asmens duomenų tvarkymas/rinkimas nėra atliekamas. Kita vertus, pažymi, kad net jeigu kameromis būtų vykdomas stebėjimas, tai nepažeistų ieškovų teisės į privatų gyvenimą, nes vaizdo kameros skirtos apsaugoti tik atsakovų turtą ir jų gyvenimo privatumą – jos sumontuotos paskutiniame namo aukšte, kuriame yra tik atsakovams priklausantis butas, ir pastogėje, kuri yra negyvenama, todėl į kamerų stebėjimo lauką gali patekti tik atsakovai arba pašaliniai asmenys, saugantis nuo kurių ir yra įrengtos minėtos kameros.
Atsiliepimas
15. Atsakovų teigimu, ieškovai jiems priklausančiose patalpose net negyvena, jos naudojamos administracinei veiklai vykdyti. Be to, atsakovai pabrėžia, kad kameros nėra sumontuotos ant bendrojo naudojimo objektų, todėl ieškovų sutikimas joms įrengti nebuvo būtinas. Kita vertus, nurodo, kad jeigu toks sutikimas ir būtų būtinas, atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius, nebūtų gautas. Taip pat teigia, kad kamerų įrengimas nedaro jokio poveikio bendro naudojimo objektams, t. y. netrukdo ieškovams naudotis bendrojo naudojimo patalpomis, nedaro šioms patalpoms žalos ir pan.
Šalies argumentai
16. Atsakovų M. B. ir H. H. B. IV atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Iš esmės palaikė atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad šiuo atveju ieškovams nėra būtinybės kilti į 3 aukštą, nes ten yra tik atsakovams priklausantis butas, o pastogė yra negyvenama; tuo labiau, jog ieškovai iš viso negyvena ginčo name. Pažymėjo, kad ieškovai nenuginčijo aplinkybės, jog kameros yra butaforinės (anot atstovo, kameros yra neveikiančios, tačiau negalėjo pasakyti ar tai muliažai ar išjungtos kameros); be to, neįrodė kokios ieškovų teisės yra pažeistos, nes ieškovas R. S., kaip minėta, ginčo name negyvena, o ieškovei UAB „Amber Marketing“ netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.23 straipsnio normos ar Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (toliau – BDAR); anot atsakovų, ieškovai negali ginti kitų asmenų teisių. Paaiškino, kad kamerų įrengimo tikslas buvo jų turto apsauga, pašalinių asmenų atgrasymas; atstovas teigė nežinantis ar prieš jų įrengimą buvo kreiptasi į ieškovus dėl sutikimo gavimo, tačiau atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius, ieškovai nebūtų jo davę. Pakartotinai pažymėjo, kad kamerų įrengimas neapsunkina/nekliudo ieškovams naudotis bendro naudojimo patalpomis; anot atstovo, kameros pakabintos ant atsakovams priklausančių objektų (durų ir atitvarinės sienelės).
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
Motyvuojamoji dalis
17. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovui R. S. nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (pirmame namo aukšte); ieškovei UAB „Amber Marketing“ priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (antrame namo aukšte), ir 7493/10000 dalys neįrengtos pastogės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), (namo palėpės patalpose). Atsakovams M. B. ir H. H. B. IV priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (trečiame namo aukšte), ir 2507/10000 dalys neįrengtos palėpės, esančios adresu (duomenys neskelbtini) (namo palėpės patalpose). Nustatyta, kad pastogės patalpos, priklausančios ieškovams ir atsakovams, yra atskirtos ir įrengtos atskiros durys.
18. Iš šalių paaiškinimų ir pateiktų nuotraukų nustatyta (nekilo byloje ginčo), kad atsakovai prie jiems priklausančio buto durų (virš jų) įrengė vaizdo stebėjimo kamerą; taip pat dar vieną tokią kamerą įrengė prie neįrengtos palėpės durų (ant atitvarinės sienelės).
19. Nustatyta, kad ieškovas R. S. elektroniniais laiškais 2020 m. rugpjūčio 28 d., 2020 m. gruodžio 30 d. ir 2021 m. balandžio 12 d. kreipėsi į atsakovus su reikalavimu pašalinti nurodytas sumontuotas kameras; byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovai būtų atsakę ieškovams.
20. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas R. S. dėl nurodytų kamerų įrengimo kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, kuri 2021 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. 3R-237(2.13-1.) pareiškėjo skundo nagrinėjimą nusprendė nutraukti; inspekcija iš esmės konstatavo, kad M. B. nurodžius, jog įrengti kamerų muliažai, o ieškovui nepateikus tai paneigiančių įrodymų, BDAR nuostatos netaikomos, atitinkamai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso inspekcijos kompetencijai.
Ieškinys tenkintinas visiškai.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
Dėl teisės į privatumą ir kamerų demontavimo
21. Teisę į fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamybę garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija), kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 2.23 straipsnis, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, kuriuo įgyvendinta 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva 95/46).
22. Teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Konvencijoje, tiek ir Chartijoje įtvirtinta asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas byloje Nr. 14/02; 2010 m. vasario 26 d. nutarimas byloje Nr. 19/2008-25/2009; 2011 m. birželio 21 d. nutarimas byloje Nr. 10/2009; 2014 m. gegužės 9 d. nutarimas byloje Nr. KT18-N7/2014).
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vaizdo kamerų sistemų įsirengimo ir jų naudojimo ribojimo teisinius pagrindus nustato CK 2.23 straipsnis, taip pat Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos.
24. CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas; 2 dalyje nurodyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas ir pan.; 4 dalyje nurodyta, kad asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
25. Teisės į privatų gyvenimą apsauga yra įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių konvencijoje (toliau – EŽTK) 8 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Teisė į privatų gyvenimą pagal EŽTK 8 straipsnio 1 dalį, be kita ko, apima ir asmens teisę prieštarauti tam, kad kitas asmuo jo atvaizdą fiksuotų, saugotų ir atgamintų. Todėl valstybei kyla pareiga užtikrinti, kad asmens vaizdo stebėjimo priemonės, paveikiančios asmens teisę į privatumą, būtų proporcingos, kad būtų užtikrinta adekvati ir pakankama apsauga nuo piktnaudžiavimo. Šiuo aspektu, be kita ko, gali būti svarbu, ar asmuo buvo informuotas apie vaizdo stebėjimą, vaizdo stebėjimo apimtis ir mastas, kuriuo jis įsiskverbia į asmens privatų gyvenimą, asmenų, kurie prieina prie duomenų skaičius, ar vaizdo stebėjimas yra pagrįstas teisėtu interesu, ar nėra mažiau privatumą varžančių priemonių pasiekti siekiamą tikslą, kaip yra naudojami stebėjimo rezultatai, ar jie buvo panaudoti siekiamam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimas byloje L. R. ir kiti prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 1874/13 ir 8567/13, 89, 114, 116 punktai).
26. Reikalavimas pagrįsti vaizdo stebėjimo teisėtumą kyla ir iš asmens duomenų apsaugos teisinio reguliavimo. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pagal BDAR vaizdo stebėjimas yra laikomas pagrįstu, jei tvarkyti asmens duomenis yra būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni (BDAR 6 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai duomenų subjektas prieštarauja stebėjimui, duomenų valdytojas gali vykdyti stebėjimą tik jei egzistuoja įtikinamas teisėtas interesas, kuris yra viršesnis už duomenų subjekto interesus ir pagrindines teises bei laisves (European Data Protection Board. Guidelines 3/2019 on processing of personal data through video devices (toliau – Vaizdo stebėjimo gairės). Adopted on 10 July 2019, 18 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
27. Chartijos 7 straipsnyje yra nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą. Asmens duomenys turi būti tinkamai tvarkomi ir naudojami tik konkretiems tikslams ir tik atitinkamam asmeniui sutikus ar kitais įstatymo nustatytais teisėtais pagrindais. Kiekvienas turi teisę susipažinti su surinktais jo asmens duomenimis ir teisę į tai, kad jie būtų ištaisomi (Chartijos 8 straipsnio 2 ir 3 dalys).
28. Direktyvo 95/46, kurią įgyvendinant priimtas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, 10, 12 ir 14–16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių nacionalinių įstatymų tikslas – apsaugoti pagrindines teises ir laisves, ypač privatumo teisę, kuri pripažįstama tiek Konvencijos 8 straipsnyje, tiek ES teisės aktų bendruosiuose principuose, todėl suvienodinant tokius įstatymus negali būti sumažinta juose nustatyta apsauga, o priešingai – turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio visoje ES. Direktyvos 95/46 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ja valstybės narės saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, o ypač jų privatumo teisę tvarkant duomenis.
29. Asmens duomenų apsaugos principai taip pat reikalauja, kad prieš įsirengdamas vaizdo stebėjimo sistemą, duomenų tvarkytojas kritiškai įvertintų, ar ši priemonė, pirma, tinkama tikslui pasiekti, antra, adekvati ir būtina tam tikslui. Vaizdo stebėjimo priemonė turi būti pasirenkama tik tada, kai duomenų tvarkymo tikslas negali būti protingai pasiektas kitomis priemonėmis, kurios mažiau paveikia duomenų subjekto teises ir laisves. Pavyzdžiui, jei asmuo siekia apsaugoti turtą, vietoje vaizdo stebėjimo sistemų įdiegimo gali būti pastatyta tvora, įrengta apsauga, geresnis apšvietimas (Vaizdo stebėjimo gairių 24, 25 punktai). Be to, surinkti duomenys negali būti saugomi ilgiau nei būtina. Duomenys paprastai turi būti automatiškai ištrinami po kelių dienų, ilgesni duomenų saugojimo terminai turi būti papildomai pagrįsti. Duomenų valdytojas turi tiksliai ir individualiai apibrėžti duomenų saugojimo terminus pagal konkretų tikslą (Vaizdo stebėjimo gairių 118, 119 punktai). Taip pat turi būti imamasi organizacinių ir techninių priemonių apsaugoti duomenis ir užtikrinti duomenų tvarkymo principų įgyvendinimą (Vaizdo stebėjimo gairių 121 punktas). Stebint vaizdą turi būti renkama tik tiek duomenų, kiek yra būtina tikslui, dėl kurių jie tvarkomi, pasiekti (BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktas).
Žemesnės instancijos teismas
30. Nagrinėjamu atveju atsakovai nurodė, kad kamerų įrengimo tikslas buvo/yra padidinti savo šeimos privatumą ir turto saugumą, atgrasyti pašalinius asmenis. Taigi, ieškovų (šiuo atveju ieškovo R. S., nes ieškovė yra juridinis asmuo, kuriai netaikomos CK 2.23 straipsnio normos) privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, susijusį su reikšmingu Konvencijoje įtvirtintu atsakovų ginamu interesu apsaugoti savo turtą (Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis (nuosavybės apsauga). Pripažinus, kad ieškovo privataus gyvenimo gerbimo ribojimas turi teisėtą tikslą, vertintinas ieškovo R. S. privataus gyvenimo ribojimo proporcingumas.
31. Viena vertus, atsakovai teigė, kad jų įrengtos kameros yra butaforinės, bylos nagrinėjimo metu atsakovų atstovas nurodė, jog jos yra neveikiančios (negalėjo tiksliai nurodyti ar kameros tik imitacinės/butaforinės, ar tiesiog nepajungtos).
32. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).
33. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju būtent atsakovams teko pareiga įrodyti, kad jų įrengtos kameros yra netikros/butaforinės ar neveikiančios (nepajungtos), nes ieškovai faktiškai neturi techninių galimybių tokias aplinkybes nuginčyti/patvirtinti; tik atsakovai turi priėjimą prie savo įrengtų kamerų, turi (turi turėti) kamerų technines specifikacijas ir pan. Kita vertus, teismas sprendžia, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jų pozicijas dėl kamerų neveikimo/jų imitacijos ir pan., apsiribodami tik savo deklaratyviais teiginiais (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, kad atsakovų atstovas tik teismo posėdžio metu (2021 m. lapkričio 15 d.) prašė suteikti laiko tokiems įrodymams pateikti, tačiau atsižvelgiant į tai, jog byla buvo iškelta prieš daugiau nei šešis mėnesius, bylos nagrinėjimui rengtasi paruošiamųjų dokumentų būdu, atsakovams atstovavo advokatas, klausimas dėl kamerų veikimo/jų imitacijos keltas šalių procesiniuose dokumentuose (taip pat ir nagrinėjant ginčą Valstybinėje duomenų apsaugos inspekcijoje), toks prašymas buvo netenkintas, kaip vilkinantis bylos nagrinėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
34. Iš esmės pritartina ieškovų pozicijai, kad iš pateiktų nuotraukų negalima nustatyti ar kameros yra tikros, ar butaforinės, nes faktiškai dažniausiai jos atrodo identiškai. Be to, šiuo atveju matyti, kad prie kamerų pajungti laidai, kurie išvesti į patalpų vidų; ieškovai nurodė, jog kamerose įtaisyti indikatoriai, kameros sukiojasi; atsakovai šių aplinkybių iš esmės neginčijo, jų atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog indikatoriai po kreipimosi į teismą buvo išjungti. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, labiausiai tikėtina, įrengtos kameros yra tikros, veikiančios (nors galimai ir buvo atjungtos kažkuriuo laikotarpiu nagrinėjant bylą) (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
35. Kita vertus, teismas pažymi, kad asmuo turi teisę ginti ne tik esamą asmens teisės į privatumą pažeidimą, bet ir reikalauti, jog būtų imamasi priemonių apsaugoti asmenį nuo realios tokio pažeidimo grėsmės ateityje. Taigi, net jei kameros šiuo metu būtų butaforinės ar tikros, bet neveikiančios/išjungtos, nereiškia, kad nėra pagrindo ginti ieškovo teisę į privatumą. Esant tokiai situacijai, atsakovai bet kada gali pakeisti butaforines kameras į tikras arba jas įjungti ir vykdyti stebėjimą, ieškovui neturint jokių realių galimybių tai sužinoti (jeigu patys atsakovai nepraneštų). Priešingas teisės aiškinimas galėtų padaryti asmens teisės į privataus gyvenimo apsaugą gynimą neveiksmingu – asmuo galėtų trumpam laikui pašalinti asmens teisės į privatumą pažeidimą, o po to vėl ją lengvai pažeisti.
36. Nagrinėjamu atveju nustatyta (byloje nekilo dėl to ginčo), kad į atsakovų įrengtų kamerų stebėjimo lauką patenka laiptinės patalpos, esančios trečiame aukšte ir pastogėje, kurios nėra vieša vieta. Taigi, į įrengtomis kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik atsakovams priklausanti namų valdos dalis, bet ir dalis su ieškovais bendrai naudojamo turto – laiptinės patalpos, kurios priklauso namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, t. y. yra bendros. Be to, nuolatiniu filmavimu, nors ir atviru, kurį būtų galima pripažinti mažesne apimtimi ribojančiu asmens privatumą, sudaromas pagrįstas nuolatinio stebėjimo išėjus iš namų pojūtis. Atitinkamai šiuo atveju būtina įvertinti, ar to paties teisėto tikslo (atsakovams siekiant apsaugoti savo turtą) nebūtų galima pasiekti mažiau ieškovo privataus gyvenimo gerbimą ribojančiomis priemonėmis.
37. Byloje nepateikta įrodymų, kad nėra galimybių kamerų sumontuoti taip, jog jos fiksuotų tik atsakovams priklausančius ir jų saugomus objektus; be to, jei laikyti, kad kameros yra butaforinės, jos realios turto apsaugos funkcijos neatlieka; byloje nekilo ginčo dėl to, kad namo laiptinės durys yra rakinamos, yra domofonas; nėra pateikta jokių duomenų, jog paskutiniu metu name būtų įvykdytos tam tikros nusikalstamos veikos (vagystės, turto niokojimai/sugadinimai ir pan.); atsakovai nepateikė teismui įrodymų, kad nėra kitų priemonių kaip padidinti jų turto saugumą (pavyzdžiui, atsakovams priklausančiose patalpose būtų įrengta signalizacija, pasamdyta saugos bendrovė ir pan.). Pažymėtina, kad ieškovas neturi galimybių prižiūrėti vaizdo stebėjimo ir jo lauko; byloje nėra pateikta įrodymų, kad egzistuoja techninės galimybės suteikti ieškovui prieigą prie atsakovų vykdomo vaizdo stebėjimo, taip pat kad atsakovai sutiktų tokią prieigą ieškovui suteikti, turint omenyje ilgai trunkančius ganėtinai konfliktiškus šalių santykius.
38. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nesutikimą dėl atsakovų įrengtų kamerų – jis raštu kreipėsi į pačius atsakovus, vėliau į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, į teismą. Teismo vertinimu, ieškovo teisę į atvaizdą pažeidė vaizdo stebėjimo nukreipimas į laiptinę, kuri yra bendro naudojimo patalpa, kuria ieškovas turi teisę naudotis, nepriklausomai nuo to, kad ieškovui nepriklauso kitos patalpos, esančios trečiame namo aukšte, ar pastogėje. Kita vertus, byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovui, kuris tuo pačiu yra ir ieškovės, kuriai priklauso pastogės dalis, akcininkas, norint patekti į pastogės patalpas, būtina praeiti tiek pro trečiame aukšte, tiek pastogėje atsakovų įrengtų kamerų vaizdo stebėjimo laukus. Taigi, ieškovas savo nesutikimą būti filmuojamam išreiškė aiškiai ir nedviprasmiškai, todėl atsakovų priešingi veiksmai vertintini kaip pažeidę ieškovo teisę į atvaizdą (CK 2.22 straipsnio 1 dalis) ir privatumą (CK 2.23 straipsnio 1 dalis). Atsakovų veiksmais buvo pažeista ne tik siauresnė ieškovo teisė į atvaizdą, bet ir platesnė, bendro pobūdžio teisė į pagarbą privačiam gyvenimui, įtvirtintą EŽTK 8 straipsnyje. Atsakovai, vykdydami vaizdo stebėjimą, nukreiptą į laiptinę (trečiame aukšte ir pastogėje), kuria turi teisę naudotis ieškovas (ir nereikšminga aplinkybė ar jis naudojasi šia teise ar ne, ar jis faktiškai gyvena ginčo name ar ne), neišvengiamai rinko (galėjo rinkti) ir papildomą, platesnę nei tik asmens atvaizdas informaciją apie ieškovo privatų gyvenimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovai neįrodė, jog kamerų įrengimo tikslas (apsaugoti jų turtą) buvo proporcingas siekiui riboti ieškovo teisę į privatų gyvenimą, t. y. atsakovai neįrodė visų teisės į privatų gyvenimą ribojimo sąlygų; atsakovų neteisėtai vykdomas vaizdo stebėjimas pažeidė ieškovo bendrąją teisę į pagarbą privačiam gyvenimui, sąžiningą pusiausvyrą tarp skirtingų interesų.
39. Be to, teismas pažymi, kad daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai disponavimo bendruoju turtu teisę gali įgyvendinti tik bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), o kitas savininko teisių turinį sudarančias teises – valdymo ir naudojimo – balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). CK 4.85 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas dėl valdymo ir naudojimo teisių įgyvendinimo balsų dauguma grindžiamas bendraturčių lygiateisiškumo ir solidarumo bei demokratijos principais, preziumuojant, kad daugumos valia reiškia normaliai atidžių, protingų ir tikrąją reikalų padėtį žinančių savininkų interesą. Bendraturčių priimti sprendimai galioja visiems atitinkamo daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, kad įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
40. Teismas sprendžia, kad gyvenamojo namo laiptinė yra bendraturčių bendro naudojimo patalpa, dėl kurios naudojimo tvarkos – kaip kad šiuo atveju siekiant įrengti vaizdo stebėjimo kameras (ir nėra svarbu ar jos būtų įrengtos ant bendraturčio durų ar bendrojo naudojimo objektų), pastato bendraturčiai turi spręsti bendrai, priimant daugumos sprendimą, t. y. bendrojo naudojimo patalpose vaizdo stebėjimo priemonės gali būti įrengiamos tik bendraturčių daugumos sprendimu. Vien atsakovų pozicija, kad jeigu jie ir būtų kreipęsi į ieškovus dėl tokio sutikimo gavimo, dėl šalių konfliktiškų santykių toks sutikimas nebūtų gautas, savaime nesuteikė ieškovams teisės savavališkai, savo nuožiūra, be bendraturčių daugumos sprendimo, įrengti ginčo kameras (atsakovai, jeigu ieškovai nebūtų pritarę kamerų įrengimo siūlymui, pavyzdžiui, turėtų teisę kreiptis į teismą dėl leidimo gavimo įrengti minėtas kameras be bendraturčių sutikimo ar kitais būdais ginti savo galimai pažeistas teises).
41. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovai neįrodė teisės į privataus gyvenimo gerbimą ribojimo pagrindų egzistavimo, be kita ko, neįrodė, kad siekiamas tikslas apsaugoti dalies bendraturčių turtą yra proporcingas ieškovo siekiui įgyvendinti savo teisę į privatų gyvenimą ir jo saugumą, t. y. pripažintinas CK 2.23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ieškovo privataus gyvenimo pažeidimas, taip pat neįrodė, kad vaizdo stebėjimas būtų vykdomas ne didesnėje patalpos ar teritorijos dalyje, negu tai yra būtina, ir kad būtų buvę renkama ne daugiau vaizdo duomenų, negu tai yra būtina, be to, negavę ieškovų sutikimo ir bendro naudojimo patalpose įrengę stebėjimo kameras, nepagrįstai apribojo ieškovo teisę į privataus gyvenimo gerbimą, stebėjimo kamerų įrengimas neatitiko teisingos ginčo šalių interesų pusiausvyros principo, nebuvo užtikrinta Konvencijoje įtvirtinta asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl ieškovo pažeistos asmens duomenų apsaugos teisės gintinos įpareigojant atsakovus per 5 dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti/demontuoti nurodytas visas vaizdo stebėjimo kameras.
42. Kita vertus, teismas pažymi, kad tai nepaneigia bendraturčių teisės naudoti vaizdo stebėjimo priemonių teisėtam tikslui ir sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus.
Dėl skubaus vykdymo
43. CPK 281 straipsnyje įtvirtinta, kad teismo sprendimai gali būti vykdomi, kai jie įsiteisėja, išskyrus atvejus, kai jie vykdomi skubiai arba kai skolininkas teismo sprendimą įvykdo pats. CPK nustatyti ne tik atvejai, kai teismo neįsiteisėjęs sprendimas pagal įstatymą būtų nukreipiamas vykdyti skubiai (CPK 282 straipsnio 2 dalis), bet ir atvejai, kai teismui suteikiama teisė nukreipti skubiai vykdyti teismo sprendimą ar jo dalį arba nutartį (CPK 283 straipsnis).
44. CPK 283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali leisti skubiai vykdyti visą sprendimą ar jo dalį arba nutartį: dėl išmokų žalai, atsiradusiai sužalojus fizinio asmens sveikatą ar atėmus gyvybę, atlyginti priteisimo; dėl atlyginimo, priklausančio autoriui už naudojimąsi jo autorinėmis turtinėmis teisėmis, išradėjui, turinčiam patentą, – už naudojimąsi jo išradimu, priteisimo; dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo; visose kitose bylose – kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti sprendimą ar nutartį gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba iš viso gali pasidaryti negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį įvykdyti.
45. Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas minėtą CPK 283 straipsnio 1 dalies normą, yra konstatavęs, kad skubaus teismo procesinių sprendimų vykdymo institutas yra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad visiems asmenims privalomi ir vykdytini yra tik įsiteisėję teismo sprendimai, nutartys ar įsakymai (CPK 18 straipsnis). Pagal įstatyme formuluojamas sąlygas skiriami privalomas ir fakultatyvus leidimai skubiai vykdyti teismo sprendimą ar nutartį. Privalomo skubaus vykdymo atveju teismas turi pareigą įstatyme tiesiogiai įvardytus sprendimus ar nutartis nukreipti vykdyti skubiai (CPK 282 straipsnis), o kitais atvejais, t. y. fakultatyviais, teismas sprendžia dėl leidimo teismo sprendimą ar nutartį vykdyti skubiai suteikimo atsižvelgdamas į konkrečios bylos situaciją (CPK 283 straipsnis). Skubus neįsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių vykdymas pagrįstas siekiu užtikrinti silpnesnių ginčo šalių socialinių interesų apsaugą, taip pat užkirsti kelią didelės žalos išieškotojui padarymui ar teismo sprendimo, nutarties tapimui neįvykdomais ar sunkiai įvykdomais, kai tą gali sukelti delsimas juos vykdyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-381/2015).
46. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta (ieškovai neįrodė) išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti skubaus teismo procesinių sprendimų vykdymo institutą, todėl šioje dalyje ieškovų prašymo teismas netenkina.
Dėl teismo sprendimo nevykdymo pasekmių
47. Viena vertus, teismas iš dalies pritaria atsakovų pozicijai, kad ieškovai pavėluotai – iš esmės tik baigiamųjų kalbų metu, suformulavo prašymą dėl teismo sprendimo nevykdymo pasekmių atsakovams taikymo, t. y. CPK 273 straipsnio nuostatų taikymo. Kita vertus, lingvistiškai ir sistemiškai analizuojant nurodyto straipsnio normas, darytina išvada, jog teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, gali ir savo iniciatyva taikyti nurodyto straipsnio normas.
48. CPK 273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas sprendimą, kuriuo atsakovas įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar piniginių lėšų perdavimu, teismas tame pačiame sprendime gali nurodyti, kad, atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovas turi teisę atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į šalių konfliktiškus santykius, į tai, kad demontuojant nurodytas vaizdo kameras, be kita ko, reikalinga šalinti ir laidus, įvestus į atsakovams priklausančių patalpų vidų, sprendžia, kad netikslinga ieškovams suteikti teisę atlikti kamerų demontavimo darbus atsakovų lėšomis, jeigu atsakovai nevykdytų teismo sprendimo geruoju, todėl atitinkamai šiuo atveju taikytinos CPK 273 straipsnio 3 dalies nuostatos.
49. CPK 273 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu nurodytus veiksmus gali atlikti arba nutraukti tik atsakovas arba jeigu atsakovas įpareigojamas pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius, teismas sprendime nustato terminą, per kurį sprendimas turi būti įvykdytas, ir nurodo, kokio dydžio bauda atsakovui yra skiriama, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdys sprendimo ar nenutrauks nurodytų veiksmų.
50. Teismas pažymi, kad CPK 273 straipsnio 3 dalies nuostatos nenumato, kokio dydžio bauda gali būti skiriama, jeigu atsakovas per nustatytą terminą neįvykdys teismo sprendimo. Spręsdamas klausimą dėl baudos dydžio, teismas atsižvelgia į CPK 771 straipsnio 6 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja teismo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo teisinius padarinius vykdymo procese. CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, teismas gali jam skirti iki 300 eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad egzistuoja pagrindas skirti atsakovams 10 Eur dydžio baudą už kiekvieną uždelstą teismo sprendimo nevykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turi būti pašalinti nustatyti teisės pažeidimai, pasibaigimo. Teismo vertinimu, toks baudos dydis yra protingas, gerokai mažesnis už maksimalų dydį, tačiau skatinantis atsakovus vykdyti teismo sprendimu nustatytą įpareigojimą ir tuo užtikrinti teismo sprendimo privalomumą ir jo tinkamą įvykdymą, atitinkamai ir kompensuojant ieškovui teismo sprendimo nevykdymo pasekmes.
51. Taigi, siekiant užtikrinti, kad teismo sprendimas bus vykdomas savalaikiai ir ieškovo teisių pažeidimas netruks ilgiau nei tai yra būtina ginčo objektų pašalinimui, nustatytina 10 Eur dydžio bauda už teismo sprendimo kiekvieną neįvykdymo dieną, sumą išieškant ieškovo naudai (CK 1.5 straipsnis; CPK 178, 179, 185 straipsniai, 273 straipsnio 3 dalis).
52. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010), todėl kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
54. Ieškovai patyrė byloje 1 725 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 75 Eur žyminis mokestis ir 1 650 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti – ieškovas patyrė 300 Eur, o ieškovė – 1 350 Eur (1 000 Eur + 350 Eur) atstovavimo išlaidų; atsakovai pateikė įrodymus dėl 1 815 Eur patirtų bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų.
55. Teismo vertinimu, ieškovų ir atsakovų patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti. Be to, nors nagrinėjamu atveju iš esmės buvo konstatuotas tik ieškovo, kaip fizinio asmens, teisių pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog ieškovai (kaip minėta, ieškovas yra ieškovės akcininkas) laikėsi bendros pozicijos, jų interesus atstovavo vienas advokatas, buvo teikiami bendri procesiniai dokumentai, visos ieškovų, įskaitant ir ieškovės, bylinėjimosi išlaidos atlygintinos.
56. Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovų priteistina 1 725 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovams bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
57. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovų nepriteistinos, kadangi šios išlaidos, tenkančios lygiomis dalimis kiekvienam iš atsakovų, mažesnės, negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatyta minimali (5 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis), todėl iš atsakovų nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovų R. S. ir uždarosios akcinės bendrovės „Amber Marketing“ ieškinį atsakovams M. B. ir H. H. B. IV dėl įpareigojimo pašalinti teisės pažeidimą tenkinti.
Įpareigoti atsakovus M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir H. H. B. IV, a. k. (duomenys neskelbtini) per 5 (penkias) dienas nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo jėgomis ir lėšomis pašalinti/demontuoti vaizdo stebėjimo kameras, įrengtas bendrojo naudojimo laiptinėje (trečiame aukšte ir pastogėje), name, esančiame (duomenys neskelbtini).
Atsakovams neįvykdžius teismo sprendimo per nustatytą terminą, atsakovams M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir H. H. B. IV, a. k. (duomenys neskelbtini) skirtina 10 Eur (dešimties eurų) bauda už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, sumą išieškant ieškovo R. S., gim. (duomenys neskelbtini), naudai.
Priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų M. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir H. H. B. IV, a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovams R. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir uždarajai akcinei bendrovei „Amber Marketing“, j. a. k. 110580079, 1 725 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 862,50 Eur iš kiekvieno atsakovo.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.