Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui G. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šiuo atveju atsakovės civilinė atsakomybė kilo dviem pagrindais: 1) dėl neteisėtai priimto pareigūnų surašyto akto – administracinio nusižengimo protokolo ir 2) dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų – neteisėto sulaikymo ir prievartos panaudojimo, kilusio iš neteisėto nusižengimų inkriminavimo ir neteisėto administracinio nusižengimo protokolo. Šiuo atveju administracinio nusižengimo byla pareiškėjo atžvilgiu pagal ANK 488 straipsnio 1 dalį, 506 straipsnio 4 dalį ir 508 straipsnį nutraukta nesant administracinio nusižengimo sudėties. Policijos pareigūnai neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjui inkriminavo administracinius nusižengimus, kurių jis nepadarė. Dėl tokio neteisėto administracinių nusižengimų inkriminavimo pareigūnai taip pat neteisėtai pareiškėjo atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą, sulaikymo priemonę – antrankius, sulaikė pareiškėją ir laikinai atėmė jo laisvę.

Šiuo atveju iš pridedamų vaizdo įrašų matyti, kad policijos pareigūnai nuolatos reikalavo pareiškėjo užsidėti apsauginę veido kaukę ir laikytis 2 metrų atstumo. Tačiau teismas Nutarime nustatė, kad tokie pareigūnų reikalavimai buvo nepagrįsti. Teismas nurodė, kad tuo metu galiojęs reikalavimas dėvėti kaukę buvo nustatytas viešose vietose, apgyvendinimo paslaugas teikiančioms įmonėms ir asmenims, taip pat buvo rekomenduojama dėvėti apsaugines veido kaukes religinėms bendruomenėms teikiant religines apeigas.

Tai, kad pareiškėjo nebuvo pagrindo sulaikyti ir jo atžvilgiu naudoti prievartos Nutarimu nustatė ir Kauno apylinkės teismas: „Taip pat iš pateiktos vaizdo medžiagos, apklaustų liudytojų pasakojimų nėra įrodytas faktas, kad P. M. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui eiti iki policijos tarnybinio automobilio. Atvirkščiai, iš vaizdinės medžiagos matyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo sutiko eiti iki tarnybinio automobilio, o policijos pareigūnas panaudojo kovinius veiksmus tik tada, kai asmuo jau rengėsi striukę“. Nurodytos faktinės aplinkybės, o taip pat ir Atsakovės neteisėti veiksmai buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu – Kauno apylinkės teismo Nutarimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl minėtu Kauno apylinkės teismo Nutarimu nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai yra laikytini prejudiciniais faktais ir iš naujo neįrodinėtini. Administracinio nusižengimo protokolas pareiškėjui buvo surašytas tik tuomet, kai pareiškėjas imitavo savižudybę. Tik tuomet buvo suskubta surašyti protokolą, o pareiškėjui iškviesta medikų pagalba. Prabuvęs medikų žinioje, pareiškėjas namo grįžo tik apie 7 valandą ryto.

Taip pat policijos pareigūnai neturėjo teisės sulaikyti pareiškėjo, o sulaikymo trukmė buvo neproporcinga, neatitinkanti ANK įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Administracinis sulaikymas taikomas tik tais atvejais, kai: 1) nesulaikius administracinio nusižengimo padarymo vietoje ar tuoj po jo padarymo užklupto asmens, negali būti nustatyta administracinio nusižengimo padarymu įtariamo asmens tapatybė; 2) sulaikymas yra būtinas siekiant tinkamai užfiksuoti administracinį nusižengimą, surašyti administracinio nusižengimo protokolą; 3) užkluptas asmuo savo elgesiu kelia pavojų ar dėl neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nesiorientuoja aplinkoje (ANK 597 straipsnio 1 dalis). Šiuo konkrečiu atveju nebuvo jokio pagrindo sulaikyti pareiškėją: 1. Policijos pareigūnai turėjo galimybę nustatyti pareiškėjo tapatybę ir tą padarė – iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad pareiškėjas pasako savo vardą ir pavardę, netgi pateikia savo pasą. Taip pat pareiškėjas sutiko pasitikrinti savo neblaivumą, tačiau nenorėjo pasirašyti pateiktoje knygoje. Šiuo atveju policijos pareigūnai nepagrįstai vertė pareiškėją pasirašyti minėtoje knygoje, nors galėjo pažymėti, jog pareiškėjas atsisako pasirašyti. Tai buvo pažymėta ir Kauno apygardos teismo 2021-05-04 nutartyje, kuria byla buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo: „Būtent pareigūnų primygtinis reikalavimas pasirašyti dėl neblaivumo nustatymo fakto (neaišku, kodėl nebuvo galima pažymėti, jog P. M. atsisakė pasirašyti arba dėl neblaivumo negali to padaryti) sukelia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pyktį, todėl šis pradeda garsiau kalbėti ir dar intensyviau ginčytis su pareigūnais“; 2. Šiuo atveju administracinis nusižengimas buvo užfiksuotas vietoje, bute, kur taip pat galėjo būti surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Nebuvo nurodytos jokios objektyvios priežastys, dėl ko nebuvo galima vietoje surašyti administracinio nusižengimo protokolo. Iš vaizdo įrašo matyti, kad policijos pareigūnas sako, jog vešis pareiškėją į policijos komisariatą administracinio nusižengimo protokolui surašyti, tačiau nenurodo konkrečių tokio veiksmo priežasčių; 3. Pareiškėjo elgesys nekėlė pavojaus. Priešingai, Nutarime nustatyta, kad pareiškėjas elgėsi tinkamai, nekėlė pavojaus, o būtent policijos pareigūnas nesuvaldė savo emocijų ir ėmė šaukti ant pareiškėjo. Nors pareiškėjas buvo neblaivus, tačiau aplinkoje orientavosi, kas nustatyta ir minėtoje medicininėje pažymoje.

Asmenį sulaikius, administracinio nusižengimo protokolas turi būti surašytas ar kiti būtini procesiniai veiksmai atlikti per įmanomai trumpiausią laiką. Surašius administracinio nusižengimo protokolą, taip pat išnykus kitiems šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems administracinio sulaikymo pagrindams, asmuo turi būti nedelsiant paleistas. Visais atvejais administracinio sulaikymo trukmė negali viršyti šio straipsnio 3, 4 dalyse nurodytos trukmės (ANK 597 straipsnio 2 dalis). Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens administracinis sulaikymas gali trukti ne ilgiau kaip penkias valandas, o kai asmuo sulaikomas siekiant tinkamai užfiksuoti administracinį nusižengimą ir surašyti administracinio nusižengimo protokolą, – ne ilgiau kaip septynias valandas (ANK 597 straipsnis 3 dalis). Už šio kodekso 536 straipsnyje numatytus administracinius nusižengimus traukiami administracinėn atsakomybėn asmenys gali būti sulaikyti iki penkių valandų nusižengimo aplinkybėms užfiksuoti, o prireikus nustatyti asmens tapatybę, – iki keturiasdešimt aštuonių valandų (ANK 597 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Iš vaizdo medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo sulaikytas 2021-01-17 d. 23.40 val. Tuo tarpu administracinio nusižengimo protokolas surašytas 2021-01-18 d. 00 val. 41 min. Pažymėtina, kad atvežus pareiškėją į policijos komisariatą jam nebuvo rašomas administracinio nusižengimo protokolas, o vietoje to jis buvo uždarytas į areštinę, nors tam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjui, net ir jį sulaikius neteisėtai, nedelsiant turėjo būti surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir jis turėjo būti paleistas.

Taigi, šiuo atveju neegzistavo priežastys pareiškėjo atžvilgiu naudoti prievartos priemones, atimti jo laisvę, kuri yra pamatinė asmens laisvė, todėl policijos pareigūnų veiksmai buvo neproporcingi, atlikti nesilaikant Policijos įstatymo bei ANK nuostatų, pažeidžiantys Konvencijos 5 straipsnio nuostatas bei pamatines pareiškėjo teises. Todėl policijos pareigūnų neteisėti veiksmai yra įrodyti (CK 6.246 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui kilo neturtinė žala, tarp kurios ir atsakovės neteisėtų veiksmų taip pat egzistuoja priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta neturtinė žala pasireiškė sekančiai: 1. Pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta be jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjas dėl to patyrė fizinį skausmą, jis buvo jėga paguldytas ant žemės, jo atžvilgiu taikyti koviniai veiksmai – užlaužtos rankos, jis buvo prispaustas prie žemės, nors prieš tai nesipriešino ir vykdė policijos pareigūnų reikalavimą keliauti kartu į policijos komisariatą; 2. Pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudoti antrankiai jo draugų akivaizdoje. Taip pat pareiškėjas su antrankiais buvo vedamas pro daugiabučio namo laiptinę ir įsodintas į policijos automobilį. Ant pareiškėjo riešų uždėti antrankiai sudarė regimybę bei visa tai mačiusių asmenų neigiamą nuomonę apie pareiškėją. Tuo metu pareiškėją matę pašaliniai asmenys galėjo susidaryti nuomonę, kad pareiškėjas iš tiesų padarė pažeidimą, nepakluso pareigūnų reikalavimams ar netgi įvykdė nusikalstamą veiką. Tačiau vėliau buvo nustatyta, kad pareiškėjas ne tik nepadarė jokio administracinio nusižengimo, bet ir vykdė visus teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus. Todėl aplinkiniams suformuota neigiama nuomonė neatitinka faktinių situacijos aplinkybių ir pakenkė pareiškėjo reputacijai, pažeidė jo garbę ir orumą; 3. Pareiškėjas ne tik buvo neteisėtai sulaikytas ir nuvežtas į policijos komisariatą, bet ten buvo atimta jo laisvė. Net ir surašius administracinio nusižengimo protokolą, pareiškėjas nebuvo išleistas, o vietoje to uždarytas į areštinę. Iš medicinos dokumentų matyti, kad seniau pareiškėjui buvo nustatyta (duomenys neskelbtini), todėl tokie policijos pareigūnų veiksmai iššaukė šios ligos atsinaujinimą. Pareiškėjas vėliau išgyveno neigiamas emocijas ir prisiminimus, jį kankino (duomenys neskelbtini), dėl ko jis netgi buvo priverstas kreiptis dėl (duomenys neskelbtini) pagalbos. Konvencijos 5 straipsnio 5 dalį teisę į nuostolių atlyginimą turi kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo ar kalinimo pažeidžiant šio straipsnio nuostatas auka. Todėl vien tai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą; 4. Pareiškėjas turėjo įrodinėti savo nekaltumą teisminiame procese, kuris užtruko daugiau nei pusę metų. Iš pradžių pareiškėjui buvo paskirta bauda, vėliau byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Nors pareiškėjui buvo atlygintos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau pareiškėjas patyrė eilę nepatogumų ir išgyvenimų teisminio proceso metu. Pareiškėjas iš pradžių pats rengė dokumentus teismui, taip pat jam teko dalyvauti teismo posėdžiuose, domėtis bylos eiga ir daugiau nei pusę metų būti teisinio neapibrėžtumo būsenoje. Visą aukščiau nurodytą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 7000,00 Eur dydžio suma. Pažymi, kad pareiškėjo patirtos kančios ir dvasiniai išgyvenimai, t. y. neigiamos pasekmės buvo pakankamai žymios ir ilgalaikės, kad sukeltų neturtinę žalą. Patirti išgyvenimai nebuvo momentinio pobūdžio, o ilgalaikiai, turintys pasekmių iki pat šio skundo parengimo dienos. Tarp nurodytos pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi jeigu pareiškėjas nebūtų sulaikytas, jo atžvilgiu nebūtų taikomos fizinės prievartos priemonės, nebūtų apribota jo laisvė, jis nebūtų patyręs visos eilės savaime suprantamų išgyvenimų ir kančių. Policijos pareigūnų netinkamas elgesys ir įstatymų nesilaikymas nulėmė pareiškėjo patirtus išgyvenimus.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime ir jo atstovas G. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Kauno apskr. VPK pareigūnų veiksmų jo atžvilgiu vykdant administracinio nusižengimo teiseną, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 488 straipsnio 1 dalį, 506 straipsnio 4 dalį ir 508 straipsnio 1 dalį. Neteisėtus Kauno apskr. VPK pareigūnų veiksmus pareiškėjas grindžia Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. rugsėjo 9 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A17.-1308-598/2021 nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

Vertindamas P. M. pareikštus kaltinimus pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, administracinio nusižengimo teiseną nutraukęs teismas konstatavo, kad nebuvo šio administracinio nusižengimo sudėties elemento – neteisėtų veiksmų, kadangi pareigūnų reikalavimas užsidėti veido kaukę nebuvo teisėtas, nes teisės aktai nenumatė tokios pareigos, o iš pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad P. M. sutiko eiti iki tarnybinio automobilio.

Kaip jau buvo minėta, teismas konstatavo, kad nėra įrodytas faktas, jog P. M. nesutiko eiti iki tarnybinio automobilio. Pažymėjo, kad iš vaizdinės medžiagos matyti, jog P. M. sutiko eiti iki tarnybinio automobilio. Šiuo atveju, P. M. palankus sprendimas taip pat buvo priimtas kitaip vertinant surinktus įrodymus. Taigi, nors P. M. deklaravo, kad sutinka eiti iki automobilio, tačiau įvairiais būdais vilkino, atsikalbinėjo, akivaizdžiai siekdamas išvengti ėjimo iki automobilio. Esant tokiam elgesiui, pareigūnų padarytos išvados, kad P. M. nevykdė reikalavimo eiti iki tarnybinio automobilio, galėjo būti pripažintos pagrįstomis. Teismo padarytos priešingos išvados, laikytinos kitokiu asmens elgesio traktavimu, situacijos vertinimu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Vien aplinkybė, kad teismas kitaip vertino susiklosčiusią situaciją ir asmens elgesį, nesant akivaizdiems įrodymams, kad P. M. bendradarbiavo su pareigūnais, negali būti pagrindu pripažinti pareigūnų padarytą grubią klaidą, galinčią būti pagrindu priteisti neturtinę žalą.

Administracinio nusižengimo teiseną nutraukęs teismas, dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 508 straipsnio 1 dalyje, pasakė, jog šiuo atveju P. M. pateiktame vaizdo įraše nėra užfiksuota, kad keiksmažodžiai būtų vartojami pareigūnų atžvilgiu, siekiant juos įžeisti, kad teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymai skyrėsi – vienas pareigūnas nurodė, kad necenzūrinių žodžių, nukreiptų į pareigūnus, jis negirdėjo, o kitas liudytojas pažymėjo, kad pareigūnai buvo įžeidinėjami. Iš teismo nutarime išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėjui palankus sprendimas buvo priimtas nustačius įrodymų prieštaringumus, juos vertinant atsakomybėn traukiamo asmens naudai, kaip nepakankamais besąlygiškai konstatuoti nusižengimo padarymo faktą. Atsakovės atstovo nuomone, yra suprantama, kad teismo posėdžių, vykusių 2021 m. birželio 9 ir rugpjūčio 23 dienomis, t. y. praėjus pusei metų nuo įvykio, metu liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymai nebuvo tikslūs ir sudarė pagrindą teismui abejoti byloje pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nustatytomis aplinkybėmis. Tačiau, ši aplinkybė neleidžia teigti, kad administracinio nusižengimo protokolą surašęs pareigūnas padarė esminę įrodymų vertinimo klaidą, galinčią būti pagrindu pripažinti neteisėtus veiksmus ir priteisti neturtinę žalą. Šiuo atveju, administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas vertinant turimą rašytinę ir vaizdinę medžiagą, pareigūnų tą pačią dieną surašytuose tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes. Protokolo surašymo metu, duomenų, leidžiančių abejoti šių įrodymų patikimumu, nebuvo.

Šiuo atveju, administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs teismas, pasisakė dėl pareiškėjo kaltės, dėl pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymo, tačiau nevertino pagrindo panaudoti prievartą pareiškėjo atžvilgiu, Policijos įstatymo prasme. Todėl, šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsniu, o sprendžiant dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo, teismo nutarime nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo sulaikytas 2021 m. sausio 17 d. 23:56 val. administracinio sulaikymo protokole nurodant, kad užkluptas asmuo savo elgesiu kelia pavojų ar dėl neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nesiorientuoja aplinkoje. Administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjęs teismas detaliai pasisakė, dėl kiekvieno administracinio nusižengimo protokole nurodyto nusižengimo sudėties, tačiau nepasisakė, dėl pagrindo sulaikyti asmenį pagrįstumo. Šiuo atveju, iš teismui pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad P. M. nereaguoja į pareigūnų pastabas, atsikalbinėja, į kiekvieną pastabą ir nurodymą atsako, kad apskųs Imuniteto tarnybai, vilkina ėjimą iki automobilio, ties vaizdo įrašo 6:02 min. pasiūlo pareigūnams paskambinti į prokuratūrą, o pareigūnai nuolat kartoja, kad jis nuleistų rankas. Toks asmens elgesys, pagrįstai sudaro įspūdį, kad jis tuo metu nepalaikė dialogo su pareigūnais, neatsakinėjo į jų pastabas, kas yra pagrindas konstatuoti, kad jis nesiorientavo aplinkoje. Pažymi, kad P. M. buvo pristatytas į LSMU Kauno klinikas 2021 m. sausio 18 d. 02:02 val., o apžiūrėtas 02:15 val., t. y. praėjus daugiau nei 3 valandom po įvykių jo bute. Per tokį laiką jo orientavimasis galėjo pagerėti, todėl negalima sutikti, kad pateikti medicininės apžiūros dokumentai kategoriškai paneigia pareigūnų poziciją, kad sulaikymo metu jis nesiorientavo aplinkoje.

Pareiškėjas akcentavo, kad jo administracinis sulaikymas užtruko neproporcingai ilgai – surašius administracinio nusižengimo protokolą jis turėjo būti nedelsiant paleistas. ANK 597 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „asmenį sulaikius, administracinio nusižengimo protokolas turi būti surašytas ar kiti būtini procesiniai veiksmai atlikti per įmanomai trumpiausią laiką. Surašius administracinio nusižengimo protokolą, taip pat išnykus kitiems šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems administracinio sulaikymo pagrindams, asmuo turi būti nedelsiant paleistas. Visais atvejais administracinio sulaikymo trukmė negali viršyti šio straipsnio 3, 4 dalyse nurodytos trukmės“. Taip pat, to paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad administracinio sulaikymo laikas skaičiuojamas nuo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens faktinio sulaikymo (faktinio asmens laisvės apribojimo pradžios) momento, o neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens – nuo jo išblaivėjimo laiko. Taigi, ANK įtvirtinta pareiga neužlaikyti asmens administraciniame sulaikyme, tačiau nustatyta išimtis, kad neblaivaus asmens administracinio sulaikymo laikas skaičiuojamas nuo jo išblaivėjimo. Šiuo atveju, iš pridedamo pristatyto asmens kortelės išrašo matyti, kad P. M. buvo sulaikytas 2021 m. sausio 17 d. 23:40 val., pristatytas 23:50 val., į sulaikymo patalpą uždarytas 23:56 val., paleistas 2021 m. sausio 18 d. 01:09 val. Administracinio nusižengimo protokolas P. M. surašytas 2021 m. sausio 18 d. 00:41 val., jam nustatytas girtumas. Šiuo atveju, P. M. buvo neblaivus, todėl, negalima sutikti, kad pareigūnai, administracinio nusižengimo protokolą jam surašydami praėjus 50 min. nuo jo pristatymo į sulaikymo patalpą, pažeidė ANK įtvirtintus reikalavimus.

Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš jo atžvilgiu panaudotos fizinės prievartos ir specialiosios priemonės – antrankių, kas galėjo sukelti pašaliniams asmenims nuomonę, jog pareiškėjas padarė pažeidimą arba nusikalstamą veiką. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas“. Kaip jau buvo minėta, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad nors P. M. deklaravo, kad sutinka vykdyti pareigūnų reikalavimus eiti iki tarnybinio automobilio, tačiau įvairiais būdais vilkino, atsikalbinėjo. Dėl to buvo panaudota fizinė prievarta ir jis buvo išvestas iš buto jėga. Jeigu pareiškėjas būtų ėjęs iki tarnybinio automobilio, kaip išsakė žodžiais, jėga jo atžvilgiu nebūtų buvus panaudota. Pažymėtina, kad minėti įvykiai vyko vėlai naktį - 23.40 val., kuomet įprastai yra miegama. Todėl negalima savaime preziumuoti, kad pareiškėjo susidūrimą su pareigūnais matė praeiviai ir apie jį susidarė neigiamą nuomonę.

Šiuo atveju, pareiškėjas buvo sulaikytas pusantros valandos, jokie sužeidimai, susiję su fizinės jėgos panaudojimu jo atžvilgiu, nebuvo nustatyti, išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, jis buvo visiškai reabilituotas. Dėl to, net ir pripažinus neteisėtus pareigūnų veiksmus, negalima sutikti, kad patirta neturtinė žala yra pakankamai intensyvi, galinti būti pagrindu priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo skundu. Laikosi pozicijos, kad Kauno apskr. VPK pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų, galinčių būti pagrindu konstatuoti P. M. padarytą neturtinę žalą. Prašo pareiškėjo P. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Kauno AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų nepagrįstai surašius administracinio nusižengimo protokolą, neteisėtai pareiškėjo atžvilgiu panaudojus fizinę jėgą, jį sulaikius ir atėmus jo laisvę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, kad žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu, tačiau galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, yra pripažįstama teismų praktikoje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – veiksmų neteisėtumas. Norint veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (žr. LVAT 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų“ (žr. Lietuvos aukščiausiojo teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų (žr. LVAT 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui P. M. 2021 m. sausio 18 d. 00 val. 41 min. buvo surašytas administracinių nusižengimų protokolas už tai, kad jis 2021-01-17 d. 23.40 val., būdamas neblaivus, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), triukšmavo, šūkavo, taip trikdydamas kitų asmenų ramybę, pareigūnų atžvilgiu vartojo jų garbę žeidžiančius žodžius, sulaikomas gestikuliavo rankomis, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nesimuistyti, netrukdyti jiems sulaikyti patį pareiškėją, nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, jų nevykdė.

Kauno apygardos teismas 2021-05-04 nutartimi tenkino pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies ir Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2021-02-25 nutarimą panaikino ir grąžino pareiškėjo administracinio nusižengimo bylos medžiagą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021-09-02 nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje Nr. A17.-1308-598/2021, nutarta administracinio nusižengimo bylą Nr. A17.-1308-598/2021, kurioje pareiškėjas traukiamas administracinėn atsakomybėn dėl ANK 488 straipsnio 1 dalyje, 506 straipsnio 4 dalyje, 508 straipsnyje padarytų nusižengimų, nutraukti, taip pat priteisti pareiškėjui 430,00 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Kauno apylinkės teismas Jonavos rūmai nutraukė administracinio nusižengimo bylą Nr. A17.-1308-598/2021, nurodydamas, kad ,,Nagrinėjamoje byloje, iš pateiktų rašytinių įrodymų, vaizdo įrašų ir liudytojų parodymų matyti, kad keliamo triukšmo faktas nėra nustatytas. Liudytojų pateikti paaiškinimai skiriasi, nėra nurodomas triukšmo dydis, kurioje daugiabučio namo vietoje buvo galima girdėti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliamas triukšmas. Taip pat faktas, kad bute buvo miegančių vaikų pagrindžia, kad triukšmas negalėjo būti didelis ir triukšmingas, jei iš tiesų būtų buvę garsiai vakarojama, tuomet vaikai galimai būtų rasti nubudę, verkiantys ar išsigandę. Teismui pateikto įrašo metu girdisi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo P. M., kalba ramiai, nesiginčija ir garsiau kalbėti pradeda tik po policijos pareigūnų primygtinio reikalavimo pasirašyti. Atkeiptinas dėmesys, kad vienas iš asmenų buvusių bute – Ž. S. įvykio metu buvo visiškai blaivus, todėl galėjo kontroliuoti keliamą triukšmą, kilus triukšmui ar konfliktui, tai nuraminti ir prižiūrėti tvarką. Byloje nesurinkti objektyvus ir neginčytini įrodymai, kad P. M. padarė administracinį pažeidimą numatytą ANK 488 straipsnio 1 dalyje, nes nėra pareiškėjo (nukentėjusiojo) pranešusio apie sutrikdytą rimtį pareiškimo. Liudytojų parodymai, duoti teisme prieštaringi, įvykio dieną surašyti tarnybiniai pranešimai teismui kelia pagrįstų abejonių, kurių teisme pašalinti nepavyko, todėl šioje dalyje administracinė teisena nutrauktina. <...> Nagrinėjamoje byloje nurodoma, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo P. M. nevykdė jam nurodomų policijos pareigūnų reikalavimų t. y. užsidėti apsauginę veido kaukę ir laikytis saugaus dviejų metrų atstumo, taip pat nevykdė policijos reikalavimo eiti iki tarnybinio automobilio siekiant surašyti protokolą. Policijos pareigūnai P. M. reikalavo užsidėti veido kaukę, laikytis 2 metrų atstumo tarp asmenų, atsižvelgiant į 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimą (toliau - Nutarimas) „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ Nr. 1226 (suvestinė redakcija nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 20 d.) veido kaukę privaloma dėvėti tik viešose vietose, taip pat nenumatytas reikalavimas laikytis 2 metrų atstumo tarp asmenų, esančių viešose vietose, juo labiau atvykus pareigūnams į namus, t. y. į privačią patalpą – butą. Toks reikalavimas minėtame nutarime yra apgyvendinimo paslaugas teikiančioms įmonėms ar asmenims (nutarimo 2.2.4.2. punktas), taip pat tokia rekomendacija yra religinėms bendruomenėms teikiant religines apeigas (nutarimo 2.2.14. punktas). Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymas) 21 straipsnyje įtvirtinta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš šios teisės normos pažodinio aiškinimo darytina išvada, kad asmenims privalomi vykdyti ne bet kokie, o tik teisėti ir pagrįsti policijos pareigūnų reikalavimai. Reikalavimų pagrįstumas įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, o teisėtumas – remiantis Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtintos bendrosios pareigūnų teisės. Atsižvelgiant į Nutarimą ir Policijos įstatymo nuostatas darytina išvada, kad pareigūnų reikalavimas užsidėti apsauginę veido kaukę ir laikytis dviejų metrų atstumo yra nepagrįstas ir neteisėtas. Taip pat iš pateiktos vaizdo medžiagos, apklaustų liudytoju pasakojimų nėra įrodytas faktas, kad P. M. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui eiti iki policijos tarnybinio automobilio. Atvirkščiai iš vaizdinės medžiagos matyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo sutiko eiti iki tarnybinio automobilio, o policijos pareigūnas panaudojo kovinius veiksmus tik tada, kai asmuo jau rengėsi striukę. Darytina išvada, kad policijos pareigūnų reikalavimo užsidėti apsauginę veido kaukę ir laikytis dviejų metrų saugaus atstumo, nevykdymas negali būti laikomas administraciniu pažeidimu numatytu ANK 506 straipsnio 4 dalyje, nes nėra pažeidimo sudėties.<...> P. M. teismui pateikė įvykio metu savo mobiliuoju telefonu darytą vaizdo įrašą, kuriame matosi bei girdisi policijos pareigūnų pokalbis su administracinėn atsakomybėn patrauktu asmeniu iki pastarojo sulaikymo, t. y. antrankių jam uždėjimo ir išvedimo iš buto į tarnybinį policijos automobilį. Teismas perklausęs minėtą įrašą, nenustatė, jog P. M. policijos pareigūnus būtų vadinęs administracinio nusižengimo protokole nurodytais žodžiais. Įraše girdisi vartojami kreipiniai „pareigūnai“, „jūs“, taip pat pasakomas vienas keiksmažodis, tačiau jis išsakomas bendrame sakinių kontekste, reiškiant nepasitenkinimą dėl duoto nurodymo laikytis dviejų metrų atstumo. Pažymėtina, jog pareigūnas, nesuvaldęs emocijų, pradeda šaukti ant P. M., kad šis trukdo jų darbą, nors apmokytas pareigūnas turėtų gebėti valdyti emocijas konfliktinėse situacijose. Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus ir pasakojimus darytina išvada, kad nėra nustatytas faktas dėl P. M. necenzūrinių žodžių nukreiptų į policijos pareigūnus vartojimo, nebuvo siekta pažeminti policijos pareigūnų orumą ar kitaip pažeminti pareigūnus. Todėl P. M. veiksmuose nėra ANK 508 straipsnio pažeidimo sudėties“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Kauno AVPK pareigūnų veiksmų neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme, be kita ko, sieja su policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais dėl to, kad jam buvo surašytas ne tik neteisėtas ir nepagrįstas administracinio nusižengimo protokolas, bet ir dėl to, kad neteisingai pareiškėjui inkriminuoti administraciniai nusižengimai, jis buvo sulaikytas, prieš jį panaudota fizinė jėga, kovos veiksmai, ir jis uždarytas terminuotam laikui į sulaikymo įstaigą.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikoje. Sprendžiant pareiškėjo pareikšto reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, jog tokios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Tais atvejais, kai administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama dėl įrodymų stokos, dar nereiškia, kad institucija veikė neteisėtai ar nesilaikydama bendrųjų aptartų reikalavimų. Kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

Pagal ANK (redakcija, galiojusi nuo 2021-01-01 iki 2021-02-01) 591 straipsnio 1 punktą, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių. Kaip jau minėta, šiuo atveju administracinio nusižengimo byla pareiškėjo atžvilgiu pagal ANK 488 straipsnio 1 dalį, 506 straipsnio 4 dalį ir 508 straipsnį nutraukta nesant administracinio nusižengimo sudėties, nes byloje nesurinkti objektyvūs ir neginčytini įrodymai, kad pareiškėjas padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 488 straipsnio 1 dalyje; policijos pareigūnų nurodymų užsidėti apsauginę veido kaukę ir laikytis dviejų metrų atstumo nevykdymas negali būti laikomas administraciniu nusižengimu, numatytu ANK 506 straipsnio 4 dalyje, nes nėra nusižengimo sudėties; nėra nustatytas faktas dėl pareiškėjo necenzūrinių žodžių, nukreiptų į policijos pareigūnus, vartojimo, nebuvo siekta pažeminti policijos pareigūnų orumo ar kitaip pažeminti pareigūnus, todėl pareiškėjo veiksmuose nėra ANK 508 straipsnio nusižengimo sudėties. Taigi, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021-09-02 priimto procesinio sprendimo analizė, jame nustatytos reikšmingos aplinkybės ir bylos nutraukimas leidžia daryti išvadą apie neteisėtus Kauno AVPK pareigūnų veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nepagrįstai pripažinus pareiškėją padarius administracinį nusižengimą ir nepagrįstai pradėjus administracinio nusižengimo teiseną pareiškėjo atžvilgiu.

ANK 617 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 567 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Taigi, įgaliotas pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai ištirtos veikos aplinkybės, kadangi kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Nagrinėjamu atveju iš administracinio nusižengimo bylos Nr. Nr. A17.-1308-598/2021 duomenų matyti, kad Kauno AVPK pareigūnai nesiėmė visų priemonių dėl nusižengimo bylos aplinkybių nustatymo ir jų tyrimo, t. y. vaizdo registratoriumi nefiksuotas bute keliamas triukšmas, neapklausė pareiškėjo (nukentėjusiojo) pranešusio apie sutrikdytą rimtį ir nepriėmė pareiškimo (rašytinių paaiškinimų), surašytuose tarnybiniuose pranešimuose nedetalizuota, koks buvo triukšmas, visi trys tarnybiniai pranešimai identiški, vienas pareigūnas nesurašė tarnybinio pranešimo (neįrodė, kad pareiškėjas padarė ANK 506 straipsnio 4 dalyje ir 508 straipsnyje numatytus nusižengimus). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareigūnai netinkamai ir formaliai atliko aplinkybių nustatymą, deklaratyviai nurodydami informaciją.

Be to, policijos pareigūnų įgaliojimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020-07-01 iki 2023-01-01, toliau – Policijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad policijos uždaviniai yra asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas (2 punktas); nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija (4 punktas); nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas (5 punktas). Įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka (Policijos įstatymo 21 straipsnis). Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka panaudoti prievartą (Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad policijos pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar įtariamą jų padarymu, ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai. Šiame punkte nustatyti reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijai) netaikomi pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos atlikimas iš esmės pakenktų policijos uždavinių įgyvendinimui.

Šiuo atveju iš pateiktų teismui vaizdo įrašų matyti, kad policijos pareigūnai reikalavo pareiškėjo užsidėti apsauginę veido kaukę ir laikytis 2 metrų atstumo. Kaip jau minėta, Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai nutarime nurodė, kad tokie pareigūnų reikalavimai buvo nepagrįsti, tuo metu galiojęs reikalavimas dėvėti kaukę buvo nustatytas viešose vietose, apgyvendinimo paslaugas teikiančioms įmonėms ir asmenims, taip pat buvo rekomenduojama dėvėti apsaugines veido kaukes religinėms bendruomenėms teikiant religines apeigas.

Policijos įstatymo 27 straipsnyje numatyta, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai (1 dalis). Fizinę prievartą pareigūnas turi teisę panaudoti šiais atvejais: 1) saugodamasis ar siekdamas apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai; 2) kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikydamas asmenis (jeigu jie priešinasi); 3) atremdamas kėsinimąsi į šaunamąjį ginklą, sprogmenis, specialiąsias priemones, ryšio priemones ir siekdamas šiuos objektus susigrąžinti; 4) atremdamas statinių (įskaitant patalpas), transporto priemonių ar kito turto, teritorijų užpuolimus arba šiuos užimtus objektus išlaisvindamas; 5) patekdamas į teritorijas, patalpas ar transporto priemones per kratą ar poėmį arba kai turimais duomenimis jose gali būti laikomi įkaitai arba slėptis asmenys, galimai padarę administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas; 6) stabdydamas transporto priemonę, laivą ar orlaivį (tarnybinio būtinumo atvejais); 7) užkirsdamas kelią administraciniams nusižengimams ar nusikalstamoms veikoms (3 dalis). Pareigūnas turi teisę naudoti antrankius ir surišimo priemones: 1) prieš agresyvius ar linkusius žalotis asmenis; 2) konvojuodamas arba pristatydamas į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą administracinius nusižengimus ar nusikalstamas veikas padariusius (galimai padariusius) asmenis, atlikdamas šių asmenų apžiūrą, taip pat vykdydamas asmenų grąžinimą į Lietuvos Respubliką (4 dalis).

Administracinis sulaikymas taikomas tik tais atvejais, kai: 1) nesulaikius administracinio nusižengimo padarymo vietoje ar tuoj po jo padarymo užklupto asmens, negali būti nustatyta administracinio nusižengimo padarymu įtariamo asmens tapatybė; 2) sulaikymas yra būtinas siekiant tinkamai užfiksuoti administracinį nusižengimą, surašyti administracinio nusižengimo protokolą; 3) užkluptas asmuo savo elgesiu kelia pavojų ar dėl neblaivumo ar apsvaigimo nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nesiorientuoja aplinkoje (ANK 597 straipsnio 1 dalis).

Peržiūrėjus pateiktus vaizdo įrašus, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo sulaikyti pareiškėją ir atitinkamai naudoti antrankius, nes policijos pareigūnai turėjo galimybę nustatyti pareiškėjo tapatybę ir tą padarė – iš vaizdo įrašo matyti, kad pareiškėjas pasako savo vardą ir pavardę, pateikia savo pasą. Šiuo atveju administracinis nusižengimas buvo užfiksuotas vietoje, bute, kur taip pat galėjo būti surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Nebuvo nurodytos objektyvios priežastys, dėl ko nebuvo galima vietoje ar pareigūnų tarnybiniame automobilyje surašyti administracinio nusižengimo protokolo. Pareiškėjo elgesys nekėlė pavojaus, jis nebuvo agresyvus. Nors pareiškėjas buvo neblaivus, tačiau vaizdo įrašai nepatvirtina, kad pareiškėjas aplinkoje nesiorientavo, pareiškėjas bendravo su policijos pareigūnais, reagavo į pastabas, tačiau teikė savo komentarus. 2021-01-18 medicinos dokumentų išraše, pateiktame teismui su skundu ir esančiame prijungtoje administracinio nusižengimo byloje, nurodyti apžiūros rezultatai: sąmoningas, orientuotas, kontaktiškas, mąstymas nuoseklus.

Iš vaizdo medžiagos ir iš asmens kortelės išrašo matyti, kad P. M. buvo sulaikytas 2021 m. sausio 17 d. 23:40 val., pristatytas į policijos įstaigą 23:50 val., į sulaikymo patalpą uždarytas 23:56 val., paleistas 2021 m. sausio 18 d. 01:09 val. Administracinio nusižengimo protokolas P. M. surašytas 2021 m. sausio 18 d. 00:41 val., jam nustatytas girtumas. Šiuo atveju, P. M. buvo neblaivus, todėl, negalima sutikti, kad pareigūnai, administracinio nusižengimo protokolą jam surašydami praėjus 50 min. nuo jo pristatymo į sulaikymo patalpą, pažeidė ANK įtvirtintus reikalavimus.

Aptartų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu pripažintina, kad byloje yra įrodytas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas pareiškėjo atžvilgiu CK 6.271 straipsnio prasme, nepagrįstai pripažinus pareiškėją padarius administracinius nusižengimus ir jo atžvilgiu nepagrįstai pradėjus administracinio nusižengimo teiseną, nepagrįstai panaudojus pareiškėjo atžvilgiu fizinius veiksmus (pargriaunant pareiškėją ant žemės) ir uždedant antrankius (nes tam nebuvo Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 ir 4 dalyje nurodytų pagrindų), nepagrįstai pareiškėją sulaikius. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl pirmosios sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėtų veiksmų, buvimo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau ir – Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr., pvz., EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Asmens teisė į laisvę yra ginama, inter alia (be kita ko), pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (20 straipsnis) ir Europos žmogaus teisių konvenciją (toliau – Konvencija). Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Teisė į laisvę Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme reiškia fizinę laisvę. Šios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžiosios kolegijos 2012-02-23 sprendimas byloje Creang prieš Rumuniją, peticijos Nr. 29226/03, par. 84; 2012-12-11 sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08, par. 75). Asmens teisės į laisvę svarba demokratinėje visuomenėje nuosekliai pabrėžiama EŽTT praktikoje (pvz., 2016-04-28 sprendimas byloje Čamans ir Timofejeva prieš Latviją, peticijos Nr. 42906/12, par. 80–81; Didžiosios kolegijos 2017-11-28 sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, peticijos Nr. 72508/13, par. 181). Asmens sulaikymas ir suėmimas lemia jo teisės į laisvę suvaržymą (laisvės atėmimą).

Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje yra ne tik įtvirtinta asmens teisė į laisvę, bet ir nustatyti šios teisės ribojimo pagrindai. Šioje Konvencijos nuostatoje įtvirtintas baigtinis asmens laisvės atėmimo atvejų, kuriais gali būti pateisinamas asmens teisės į laisvę suvaržymas ją atimant, sąrašas, į kurį, be kitų, patenka atvejis, kai asmuo teisėtai sulaikomas ar įkalinamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti jam padaryti nusikaltimo, arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti (5 straipsnio 1 dalies c punktas).

Pagal EŽTT praktiką pirminė laisvės atėmimo atitikties Konvencijos 5 straipsnio 1 daliai sąlyga yra ta, kad laisvės atėmimas turi būti teisėtas, įskaitant įstatyme nustatytos tvarkos laikymąsi. Konvencija šiuo aspektu iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, bet koks laisvės atėmimas turi atitikti Konvencijos 5 straipsnio tikslą, t. y. apsaugoti asmenis nuo savivalės (pvz., minėtas sprendimas byloje Venskutė prieš Lietuvą, par. 75; 2016-07-12 sprendimas byloje Žekonienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 19536/14, par. 48). EŽTT praktikoje apsaugos nuo savivalės kontekste, be kita ko, išaiškinta, kad laisvės atėmimas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą turi atitikti proporcingumo reikalavimą, t. y. būti griežtai būtinas siekiant šioje nuostatoje nurodytų tikslų, kai kitų, švelnesnių, priemonių jiems pasiekti nepakanka (pvz., 2008-03-18 sprendimas byloje Ladent prieš Lenkiją, peticijos Nr. 11036/03, par. 54–55; 2018-02-27 sprendimas byloje Sinkova prieš Ukrainą, peticijos Nr. 39496/11, par. 60).

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu buvo panaudota fizinė prievarta be jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjas dėl to patyrė fizinį skausmą, jis buvo jėga paguldytas ant žemės, jo atžvilgiu taikyti koviniai veiksmai – užlaužtos rankos, jis buvo prispaustas prie žemės, nors prieš tai nesipriešino ir vykdė policijos pareigūnų reikalavimą keliauti kartu į policijos komisariatą. Pareiškėjo atžvilgiu buvo panaudoti antrankiai jo draugų akivaizdoje. Taip pat pareiškėjas su antrankiais buvo vedamas pro daugiabučio namo laiptinę ir įsodintas į policijos automobilį. Ant pareiškėjo riešų uždėti antrankiai sudarė regimybę bei visa tai mačiusių asmenų neigiamą nuomonę apie pareiškėją. Tuo metu pareiškėją matę pašaliniai asmenys galėjo susidaryti nuomonę, kad pareiškėjas iš tiesų padarė pažeidimą, nepakluso pareigūnų reikalavimams ar netgi įvykdė nusikalstamą veiką. Tačiau vėliau buvo nustatyta, kad pareiškėjas ne tik nepadarė jokio administracinio nusižengimo, bet ir vykdė visus teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus. Todėl aplinkiniams suformuota neigiama nuomonė neatitinka faktinių situacijos aplinkybių ir pakenkė pareiškėjo reputacijai, pažeidė jo garbę ir orumą. Pareiškėjas ne tik buvo neteisėtai sulaikytas ir nuvežtas į policijos komisariatą, bet ten buvo atimta jo laisvė. Net ir surašius administracinio nusižengimo protokolą, pareiškėjas nebuvo išleistas, o vietoje to uždarytas į areštinę. Iš medicinos dokumentų matyti, kad seniau pareiškėjui buvo nustatyta (duomenys neskelbtini), todėl tokie policijos pareigūnų veiksmai iššaukė šios ligos atsinaujinimą. Pareiškėjas vėliau išgyveno neigiamas emocijas ir prisiminimus, jį kankino (duomenys neskelbtini), dėl ko jis netgi buvo priverstas kreiptis dėl (duomenys neskelbtini) pagalbos. Pareiškėjas turėjo įrodinėti savo nekaltumą teisminiame procese, kuris užtruko daugiau nei pusę metų. Iš pradžių pareiškėjui buvo paskirta bauda, vėliau byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Nors pareiškėjui buvo atlygintos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau pareiškėjas patyrė eilę nepatogumų ir išgyvenimų teisminio proceso metu. Pareiškėjas iš pradžių pats rengė dokumentus teismui, taip pat jam teko dalyvauti teismo posėdžiuose, domėtis bylos eiga ir daugiau nei pusę metų būti teisinio neapibrėžtumo būsenoje. Visą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 7000,00 Eur dydžio suma. Pažymi, kad jo patirtos kančios ir dvasiniai išgyvenimai, t. y. neigiamos pasekmės buvo pakankamai žymios ir ilgalaikės, kad sukeltų neturtinę žalą. Patirti išgyvenimai nebuvo momentinio pobūdžio, o ilgalaikiai, turintys pasekmių iki pat šio skundo parengimo dienos.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl jam padarytos neturtinės žalos, sutinka su pareiškėju, kad jis jautė fizinį skausmą, buvo pažemintas, patyrė emocinius išgyvenimus, nepatogumus dėl jau aptartų atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl atsakovė privalo atlyginti patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas nebūtų patyręs minėtų nepatogumų ir išgyvenimų, jei Kauno AVPK pareigūnai būtų ėmęsi visų priemonių tinkamai ir išsamiai ištirti administracinio nusižengimo bylos aplinkybes, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Taigi tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių egzistuoja priežastinis ryšys, kadangi minėtos pasekmės kilo kaip atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų rezultatas.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam.

Atsižvelgdamas į individualias bylų aplinkybes bei į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (pvz., LVAT 2021 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-800-1062/2021 ir kt.), teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl konstatuotų neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų vertina 500 Eur suma. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį, teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad dėl byloje konstatuotų atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjui būtų kilę kokie nors tiesioginiai sveikatos sutrikimai, kaip ir nenustatyta, jog pareiškėjo teisių pažeidimas turėjo negrįžtamų pasekmių pareiškėjo teisėms ar pareigoms. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad byloje nustatytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) poveikis keitėsi pareiškėjui palankia prasme (Kauno apygardos teismas 2021-05-04 apeliacinį skundą tenkino ir grąžino pareiškėjo administracinio nusižengimo bylos medžiagą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui). Kaip minėta, pareiškėjas buvo sulaikytas 2021-01-17 d. 23.40 val., o faktiškai išleistas – 2021-01-18 d. 01:10 val., neteisėtas sulaikymas netruko neproporcingai ilgą laiką. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą didesne pinigų suma, nei teismo nustatyta – 500 Eur, pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių kontekste, nėra pagrindo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), yra priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos; procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., 2021 m. gegužės 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-780-624/2021, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1619-520/2017, 2015 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-342-858/2015, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015 ir kt.).

Teismas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, jo naudai priteisti 798,60 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms. Teismui pateikta 2024-01-16 d. atstovavimo sutartis, 2024-04-03 PVM sąskaita faktūra, iš kurios matyti, kad už skundo parengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje – 798,60 Eur, ir 2024-04-05 mokėjimo nurodymas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai iš dalies tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas, skirstydamas byloje šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, taisyklę „pralaimėjęs moka“ turi taikyti ne mechaniškai, o, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi ir CPK 3 straipsnio 7 dalyje nurodytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, gali nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į šių išlaidų susidarymo priežastis, be kita ko, įvertindamas taisykle „pralaimėjęs moka“ nustatyto teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslą ir proporcingumą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo rezultatą ir jo poveikį ginčo šalims, taip pat atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovo procesinį elgesį, aplinkybę, ar atsakovas patyrė papildomų išlaidų dėl pareikšto didesnio reikalavimo ir kitas šiam klausimui išspręsti reikšmingas individualias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023, 36 punktas).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. pareiškėjui priteistina mažesnė neturtinės žalos dydžio suma, nei pareiškėjas prašo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydį nustato teismas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą patenkintas, o teismas įvertinęs CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus, nustatė priteistinos žalos dydį. Įvertinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Vertinant prašomos priteisti atstovavimo išlaidų sumos pagrįstumą, atsižvelgtina į Rekomendacijose nustatytus priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius bei kitus kriterijus.

Kadangi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, o pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, atitinkanti protingumo ir teisingumo principus, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo P. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti P. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500,00 Eur (penkis šimtus eurų ir 00 ct) neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2024 m. sausio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti P. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 798,60 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus ir 60 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.