Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3540-896/2017 pagal ieškovės N. U. ieškinį atsakovui R. U., dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, neturtinės žalos priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, ir pagal atsakovo R. U. priešieškinį ieškovei N. U. dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ginčas kilęs dėl sutuoktinio pripažinimo kaltu dėl santuokos iširimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Atsakovas R. U. byloje pareiškė priešieškinį prašydamas nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl ieškovės kaltės; priteisti iš ieškovės 5 000 eurų kompensaciją moralinei žalai atlyginti; padalinti santuokoje įgytą turtą; priteisti bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis. Atsakovas nurodė, kad santuoka nutrūko 2001 m. balandžio mėn., kai jis pamatė, kad ieškovė miega su jo bendradarbiu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovės neištikimybės faktas byloje nebuvo įrodytas. Teismas buvo šališkas, netinkamai vertino liudytojo A. S. paaiškinimus, iš kurių galima spręsti apie tai, kad 2001 metais ieškovė atsakovui buvo neištikima ir nuo to momento santykiai tarp šalių nutrūko.

Šalys nuo 2001 metų nebevedė bendro ūkio, nors ir gyveno tame pačiame name. Tai patvirtina ir tai, jog atsakovui būnant įkalinimo įstaigoje jam pinigus pervedinėjo ne ieškovė, o sūnus.

Teismas be pagrindo rėmėsi sūnaus P. U. parodymais, kuris 2010-2014 metų laikotarpiu gyveno atskirai, be to, atsakovo santykiai su juo yra konfliktiški.

Teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo neįrodyta, o liudytojų parodymai, kuriais buvo mėginama įrodyti ieškovės neištikimybę, yra prieštaringi. Tai, kad neištikimybės versija yra keliama tik dabar, patvirtina ir tai, kad tiek metų atsakovas nesiekė skyrybų ir jos įvyko tik dabar dėl visai kitų priežasčių.

Šalys 2010-2014 metais gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Tai patvirtina ir ieškovės vykimas pas atsakovą į įkalinimo įstaigą ilgalaikiams pasimatymams.

Šalių sūnus žino visas aplinkybes ir teismui davė teisingus parodymus, kuriais teismas pagrįstai vadovavosi.

Atsakovas prašo pripažinti ieškovės kaltę dėl santuokos nutraukimo ir priteisti jo naudai moralinę žalą, tačiau neginčija tos sprendimo dalies, kuria neturtinė žala yra priteista ieškovei.

Teismas pagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovo, kaip procesiškai pralaimėjusios šalies, kas atitinka įstatymo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad atsakovas teismo sprendimą ginčija tik dėl kaltės dėl santuokos nutrūkimo bei neturtinės žalos priteisimo dalyje. Todėl jam pačiam skundu apsibrėžus apeliacijos ribas skundžiamas sprendimas peržiūrimas tik šiose dalyse. Kaip matyti, apeliantas su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka iš esmės dėl procesinės teisės normų pažeidimo: apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir be pagrindo sprendė apie ieškovės kaltės nebuvimą ir atitinkamai atsakovo kaltės buvimą bei netinkamai nustatė tą aplinkybę, nuo kada šalių santykiai faktiškai nutrūko; taip pat, jo vertinimu, teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus; netinkamai paskirstė byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 185 str., CPK 88 str.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir rašytinių įrodymų išreikalavimo

Apeliantas skunde išdėstė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliantas savo prašymo negrindžia jokiais motyvais, o byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia spręsti dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo apeliaciniame skunde keliamais klausimais, todėl darytina išvada, kad nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijai sprendžiant, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka, apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat prašo išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškovės pajamų mokesčių deklaracijas, kadangi tai nebuvo padaryta pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje yra pakankamai duomenų ir įrodymų, reikalingų teisingam bylos išnagrinėjimui, taip pat nustačius, kad prašymas nėra susijęs su apeliacinio skundo ribomis ir argumentais prašymo netenkina (CPK 314 str.).

Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai

Nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje reikalavimus dėl santuokos nutraukimo padarinių pareiškė abu sutuoktiniai, todėl, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje procesas turi vykti vadovaujantis dispozityvumo ir rungimosi principais. Byloje nėra sprendžiama dėl nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo, sutuoktinio išlaikymo, taigi, bylos aplinkybės nepatvirtina, kad byloje egzistuoja viešojo intereso gynimo būtinumas, todėl teismui šioje byloje nėra teisinio pagrindo ex officio (savo iniciatyva) remtis CPK 376 straipsnyje nurodytomis teisėmis, tarp jų ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti šalių pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvius sutuoktinių teisių gynimo būdus (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2014).

Santuokos tikslas – šeimos santykių, pagrįstų meile, pagarba, lojalumu, pasitikėjimu sukūrimas. CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis iš esmės pažeidė santuokines pareigas (CK 3.26-3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.92, 3.109 str.) taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (CK 3.60 str. 2 d.). Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Tokie atvejai – tai sutuoktinio nuteisimas už tyčinį nusikaltimą, jo neištikimybė, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus. Teismų praktikoje kaip pagrindas taikyti CK 3.60 straipsnio 1 dalį (nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės) pripažįstamas ne tik CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nurodytas sutuoktinio elgesys, bet ir kiti sutuoktinio veiksmai, tokie kaip nuolatinis jam tenkančių pareigų nevykdymas, nesirūpinimas šeimos nariais, jų žeminimas ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėjo, kad atsakovas susirado kitą moterį, su kuria susilaukė nesantuokinio vaiko, išėjo gyventi atskirai, dėl konflikto su sugyventine buvo nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, grįžęs iš kalėjimo įniko į alkoholį, terorizavo ieškovę dėl ko gyvenimas su juo tapo neįmanomas. Tuo tarpu atsakovas įrodinėjo, kad santuoka iširo dar iki jo susipažinimo su kita moterimi, kai ieškovė po vieno pobūvio buvo atsakovui neištikima su jo bendradarbiu, o po įvykusio konfliko paliko šeimą ir išvyko į Vokietiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovės, tiek atsakovo nurodyti sutuoktinio elgesio atvejai gali būti pripažįstami esminiais santuokinių pareigų pažeidimais pagal nutarties 13 punkte nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, tačiau turi būti nustatyta, kad būtent dėl jų iširo santuoka.

Pasisakydamas dėl procesinės šalių įrodinėjimo pareigos grindžiant santuokos iširimo priežastis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, sutuoktinis, besiremiantis aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją turi įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011). Tačiau kartu pažymėtina, kad CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010). Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 176 str. 1 d., 185 str. 1 d.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės šiam piktnaudžiaujant alkoholiniais gėrimais ir keliant konfliktines situacijas. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo nebuvo įrodyta, kadangi faktai dėl jos neištikimybės nebuvo patvirtinti neginčijamais įrodymais, be to, visi įvykiai vyko beveik prieš 15 metų, po kurių bylos šalys vėl mėgino santuoką išlaikyti, gyveno bendrą gyvenimą, todėl teismas vertino tik šalių elgesį, buvusį paskutiniu metu iki santuokos iširimo. Apeliantas skunde neigia savo kaltę bei nurodo argumentus, kad vis tik ieškovė kalta dėl santuokos iširimo, nes buvo atsakovui neištikima, nelojali, dėl ko dar 2001 metais jų santykiai nutrūko.

Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai kartu nebegyveno nuo 2001 metų iki 2010 metų, tuo laikotarpiu ieškovė buvo išvykusi į Vokietiją, o atsakovas turėjo artimų santykių su kita moterimi. 2010 metais šalys mėgino vėl gyventi kartu, tą patvirtino tiek ieškovė savo paaiškinimais, tiek ir atsakovas, savo procesiniuose dokumentuose nurodydamas, kad 2010 metais žmonai grįžus į Lietuvą jai nupirko automobilį, po to gyveno kartu (atsiliepimas į ieškinį 1 t. b. l. 37-41), bandė kurti šeimą iš naujo, norėjo pamiršti neištikimybės faktą (priešieškinis 1 t. b. l. 67-73). Ieškovė teigė, kad lankė sutuoktinį jam esant įkalinimo įstaigoje, gyveno kartu jam grįžus, tačiau atsakovas, visą gyvenimą buvęs ir šiaip valdingo būdo, pasidarė apskritai nesugyvenamas. Ieškovė įrodinėjo, jog santuoka iširo dėl to, kad atsakovas, grįžęs iš kalėjimo pradėjo nuolat vartoti alkoholį, kėlė konfliktus, dėl ko pablogėjo jos sveikata ir tai privedė prie to, kad ji 2014 metais išvažiavo gyventi pas sūnų. Šias aplinkybes ieškovė įrodinėjo savo paaiškinimais, sūnaus, apklausto liudytoju, parodymais (2016 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 31:00) bei administracinės teisės pažeidimo protokolais. Byloje be ieškovės ir liudytojo (sūnaus) P. U. paaiškinimų daugiau niekas nepatvirtina, kad būtent atsakovo besaikis alkoholio vartojimas sudarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, kadangi nėra jokių įrodymų apie tarp šalių buvusius nuolatinius konfliktus: nėra duomenų apie tai, kad buvo kreiptasi į policiją, buvo naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas, konfliktų buvimo nepatvirtinto ir liudytoju apklaustas kaimynas. Taip pat vertinant tą aplinkybę, jog atsakovas ne kartą yra baustas administracine tvarka, kolegija atkreipia dėmesį į administracinių pažeidimų pobūdį. Atsakovas buvo baustas dėl pažeidimų transporte (t. y. dėl vairavimo neblaiviam), o tai savaime nepatvirtina nei jo konfliktiško būdo, nei esminių sutuoktinių pareigų pažeidimo. Taip pat, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas liudytojo (šalių sūnaus) parodymus be pagrindo įvertino kaip itin patikimus, ir iš esmės tik esant jo vieno parodymams sprendė dėl kaltės. Byloje yra nustatytos aplinkybės, jog būtent šio liudytojo ir atsakovo santykiai buvo itin konfliktiški, jis atsakovo buvo išvarytas iš namų. Be to teismas, konstatuodamas, jog ieškovė neapsikentusi išėjo iš namų nevertino ir tos aplinkybės, ar ji aplamai nesiruošė vėl išvažiuoti į užsienio šalį nepriklausomai nuo atsakovo elgesio ir pan. Atitinkamai pasisakant dėl atsakovo argumentų kaltinant ieškovę neištikimybe, nelojalumu, palikimu jo sergančio, nesirūpinimu, pažymėtina, jog šias aplinkybes jis grindė iš esmės tik savo paaiškinimais, nes liudytojų parodymais nieko konkretaus apie konfliktinę šeimos situaciją ar kaltą ieškovės elgesį negalima nustatyti. Taigi, kolegijos vertinimu, šalių kaltinimai vienas kitam dėl santuokos nutrūkimo kaltės yra paremti tik jų pačių teiginiais, išsakytais teismo posėdžių metu bei išdėstytais procesiniuose dokumentuose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti, o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaip nustatyta nutarties 17 punkte, nė viena šalis ginčo byloje neįrodė, jog priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą, o kita pusė stengėsi saugoti, puoselėti ir siekti išlaikyti santuoką (CK 3.60 str. 2, 3 d.).

Sprendžiant dėl sutuoktinių kaltės iširtus santuokai svarbu įvertinti abiejų sutuoktinių elgesį gyvenant kartu, jų pastangas išsaugoti šeimą, tarpusavio santykius, lojalumą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šalių paaiškinimai ginčo byloje yra prieštaringi, nė vienam iš jų negali būti teikiamas prioritetas. Taip pat pabrėžtina, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, kokias pastangas sutuoktiniai dėjo santuokai išsaugoti, šalys ilgą laiką gyveno atskirai, nevedė bendro ūkio, tačiau nesiekė ir skyrybų proceso, kas rodo, kad tokie santykiai juos tenkino ir abi šalys nesiėmė veiksmingų priemonių šeiminiams santykiams atkurti. Pasisakant dėl paskutinio šalių santuokinio gyvenimo laikotarpio pažymėtina, kad nors ieškovė ir teigė, kad šalių bendras gyvenimas tapo neįmanomas dėl atsakovo veiksmų, tačiau ji, kaip minėta, nepagrindė, kokių veiksmų ėmėsi santuokai išsaugoti ir susidariusioms problemoms veiksmingai spręsti. Nors ieškovė ir liudytoju apklaustas šalių sūnus ir nurodė, kad mėgino atsakovui padėti dėl problemų, susijusių su nesaikingu alkoholio vartojimu, surado psichologą, tačiau jokių įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti byloje nebuvo pateikta. Be to psichologo, jei jau jo iš tikrųjų buvo ieškoma, ieškojo sūnus, o ne pati ieškovė. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės įrodymai nėra pakankami vieno sutuoktinio kaltei nustatyti.

Atsižvelgiant į išdėstytas faktines aplinkybes pripažintina, kad abu sutuoktiniai nedėjo maksimalių pastangų santuokai išsaugoti, nepakankamai rūpinosi vienas kitu, nebuvo tolerantiški vienas kitam, abiem trūko tarpusavio supratimo ir pagarbos, jie moraliai nepalaikė vienas kito, nebuvo lojalūs šeimai bei nesistengė ieškoti bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius ir dėl tokio jų elgesio sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, taigi abipusiai pažeidimai laikytini esminiais, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu turėjusiais įtakos santuokai iširti (CK 3.27 str. 1 d., 3.60 str. 2 d.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2011). Todėl apeliacinės instancijos teismas, sistemiškai įvertinęs visus bylos įrodymus, šalių nurodytas aplinkybes, liudytojų parodymus apie šalių bendravimą ir elgesį, daro išvadą, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių netinkamo elgesio šeimoje, santarvės, lojalumo vienas kitam nebuvimo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius abipusę kaltę nebelieka teisinio pagrindo priteisti iš kurio nors iš sutuoktinių neturtinę žalą, nes CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo, netaikoma, jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės (CK 3.61 str. 2 d.).

Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pripažįstant, kad santuoka tarp N. U. ir R. U. nutrūko dėl abiejų šalių kaltės. Teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo panaikintina (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Apeliantas skundu taip pat nesutinka su teismo sprendimu dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų iš jų priteisimo, tačiau pakeitus teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme atsiranda pagrindas perskirstyti ir bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 5 d.). Todėl sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų kolegija taip pat keičia, tuo pačiu iš dalies sutikdama ir su atsakovo argumentais šioje dalyje bei kartu pažymėdama tą aplinkybę, jog šalims išsprendus santuokos nutraukimo klausimus bendru sutikimu jie įstatymu yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 12 p.), tačiau jiems šia teise nesinaudojant, o teismui nutartimi ne atleidus, o tik atidėjus jiems žyminių mokesčių sumokėjimą, jis padalinamas abiem šalims, atsižvelgiant į tai, kad nei vienos iš jų reikalavimai, pateikti procesiniuose dokumentuose nebuvo patenkinti 100 procentu.

Nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 86,89 Eur žyminio mokesčio išlaidų paduodant ieškinį taip pat 1 144 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. 1 331,83 Eur žyminio mokesčio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas. Atsakovas (apeliantas) pirmosios instancijos teisme patyrė 86,89 Eur žyminio mokesčio, 1 709,83 Eur žyminio mokesčio mokėjimas jam atidėtas. Byloje taip pat buvo patirtos 100 Eur ekspertės dalyvavimo teismo posėdyje išlaidos ir 22,04 procesinių dokumentų siuntimo išlaidos.

Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 420 Eur atstovavimo išlaidų, o atsakovui už apeliacinį skundą mokėtinas 234 Eur žyminis mokestis buvo atidėtas. Apeliaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 2,40 Eur.

Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą iš dalies (50 proc.) ir atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje – ieškinį patenkinti iš dalies (dėl santuokos nutraukimo 50 proc., dėl neturtinės žalos – 0 proc., dėl turto padalijimo – 100 proc., iš viso 50 proc.) ir priešieškinį patenkinti iš dalies (dėl santuokos nutraukimo 50 proc., dėl neturtinės žalos – 0 proc., dėl turto padalijimo – 50 proc., iš viso 33,33 proc.), iš atsakovo ieškovei priteistina 86,89 Eur sumokėto žyminio mokesčio bei valstybei priteistina 622,47 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas (86,89 + 1 331,83 Eur) / 2), taip pat ieškovei iš atsakovo priteistina 572 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (1 144 Eur / 2) bei 210 Eur išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (420 Eur / 2). Iš ieškovės atsakovui atitinkamai priteistina 86,89 Eur žyminio mokesčio, patirto pirmosios instancijos teisme ir valstybei priteistina 598,91 Eur žyminio mokesčio, kurio mokėjimas atsakovui buvo atidėtas. Iš ieškovės valstybei priteistina 709,36 Eur, o iš atsakovo 1 110,92 Eur likusi žyminio mokesčio, kurio mokėjimas jiems buvo atidėtas, dalis, taigi ieškovė valstybei iš viso turi sumokėti 1 308,27 Eur žyminio mokesčio, o atsakovas – 1 733,39 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 str., 80 str., 88 str. 1 d.). Įskaičius ieškovės atsakovui ir atsakovo ieškovei mokėtinas sumas atsakovas ieškovei turi sumokėti 782 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ekspertės atvykimo išlaidos susiję su turto vertės nustatymo byloje klausimu, o turto vertė iš esmės buvo aktuali atsakovo priešieškinio reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo tenkinimui, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši suma pagrįstai priteista iš atsakovo. Ieškinį ir priešieškinį patenkinus iš dalies teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu priteistinos iš šalių tokiomis proporcijomis: iš ieškovės - 33,34 proc. (8,15 Eur), iš atsakovo – 66,66 proc. (16,29 Eur.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 13 d. sprendimą dalyje dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės pakeisti ir šią dalį išdėstyti taip:

„ieškinį ir priešieškinį patenkinti iš dalies.

Nutraukti 1977-03-19 tarp N. U., a. k. (duomenys neskelbtini), ir R. U., a. k. (duomenys neskelbtini), Kauno miesto CMS sudarytą santuoką, akto įrašo Nr. 735, pripažįstant, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.”

Sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 1 448 Eur neturtinės žalos atlyginimui, panaikinti.

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos pakeisti ir šioje dalyje teismo sprendimą išdėstyti taip:

,,Priteisti iš atsakovo R. U., a. k. (duomenys neskelbtini), 782 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų ieškovei N. U., a. k (duomenys neskelbtini).”

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovo valstybei priteistos bylinėjimosi išlaidos pakeisti ir šioje dalyje teismo sprendimą išdėstyti taip:

,,Priteisti iš ieškovės N. U., a. k (duomenys neskelbtini), 1 308,27 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuonis eurus, 27 ct) mokėtino žyminio mokesčio valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „žyminis mokestis“.

Priteisti iš atsakovo R. U., a. k. (duomenys neskelbtini), 1 733,39 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt tris eurus, 39 ct) mokėtino žyminio mokesčio valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „žyminis mokestis“.

Priteisti iš ieškovės N. U., a. k (duomenys neskelbtini) 8,15 Eur (aštuonis eurus, 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „bylinėjimosi išlaidos“.

Priteisti iš atsakovo R. U., a. k. (duomenys neskelbtini) 16,29 Eur (šešiolika eurų, 29 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, bankas AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis – „bylinėjimosi išlaidos“.“

Likusiose dalyse teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.