Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-28-949/2017 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams E. K. ir G. K., tretiesiems asmenims, nereiškiantiems savarankiškų reikalavimų byloje, Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notaro biuro notarei V. J. – B., V. K. ir D. S. dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir restitucijos taikymo bei pagal atsakovo E. K. priešieškinį ieškovei A. K. bei trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais V. K. ir D. S. ieškinį atsakovei A. K. dėl dovanojimo sutarties sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretiesiems asmenims, nereiškiantiems savarankiškų reikalavimų byloje, Šiaulių rajono savivaldybės Kuršėnų seniūnijos notaro biuro notarei V. J.– B. ir G. K.,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. K. prašė pripažinti 2015-08-20 pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia toje dalyje, kurioje ieškovė A. K. pardavė atsakovams E. K. ir G. K. po 5/8 dalis šio turto: pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovų po 5/8 dalis šio turto: pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), o atsakovams priteisti iš ieškovės 3621,73 Eur. Pareikšdama ieškinį ieškovė ieškinio sumą nurodė 7672,02 Eur, bylos nagrinėjimo metu ieškovė sumažino ieškinio sumą iki 3878,27 Eur. Teismo posėdžio metu prašė keisti restitucijos būdą ir priteisti ieškovei A. K. iš atsakovų E. K. bei G. K. 3878,27 Eur negautą sumą pagal turto vertę už atsakovams atitekusias 5/8 dalis ieškovei priklausiusio šio turto: pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pagal eksperto nustatytą turto vertę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

17.2. Tretiesiems asmenims yra žinoma, kad atsakovai pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą. Vadovaudamiesi CPK 309 straipsnio nuostatomis pritaria visiems atsakovų atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams bei prašymams, todėl jų nekartoja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, dėl nurodyto turto pardavimo kainos, įrodymų vertinimo. Ieškovė prašo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu. Ieškovės teigimu ji sudarydama pirkimo-pardavimo sandorį suklydo dėl parduodamo turto kainos, gavo neadekvačiai mažą turto kainą pagal parduoto turto vertę, buvusią sandorio sudarymo metu. Atsakovai bei tretieji asmenys nesutinka su reikalavimu bei teigia, kad ieškovė nesuklydo, bei gavo didesnę sumą už parduotą turtą nei nurodyta notarine forma patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu pardavėjai D. S., atstovaujama V. K., V. K. ir A. K. pardavė o pirkėjas E. K. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktine G. K. nupirko pastatą – gyvenamą namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), už bendrą daiktų kainą 5792,40 Eur ( sutarties 3.1 punktas). Šalys patvirtino, kad pardavėjai visus pinigus už parduodamą turtą yra gavę proporcingai pagal jiems tenkančias nekilnojamojo turto dalis iš pirkėjo iki sutarties sudarymo bei notarinio patvirtinimo momento ( sutarties (1 t., 12-26 b. l.). Nekilnojamojo turto išrašas patvirtina, kad A. K. nuosavybės teise priklausė 5/8 dalys parduoto turto, V. K. ir D. S. nuosavybės teise priklausė po 3/16 dalis turto kiekvienam (1 t., 5-11 b. l.). Pagal pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą kainą ieškovė už parduotą savo turto dalį turėjo gauti 3620,25 Eur, (5/8 dalis nuo 5792,40 Eur bendros daiktų kainos, kuri nurodyta sutarties 3.1 punkte), tretieji asmenys V. K. ir D. S. – po 1086,08 Eur. Byloje pateiktas S. Ž. 2015 m. rugpjūčio 20 d. pasirašytas raštelis, kuriame nurodyta, kad S. Ž. tvirtina, jog už namų valdą, adresu (duomenys neskelbtini), dalyvaujant jo mamai K. A. ir jam, gavo 25000,00 Lt (7250,00 Eur) nustatytą bendru susitarimu. Pinigus sumokėjo E. K., gyv. (duomenys neskelbtini) (1 t., 163 b. l.).Apeliantė iš esmės apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovės ieškinį netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-185 straipsniai), materialiosios teisės normas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant bei taikant šias teisės normas, dėl ko sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigia, kad teismas aiškindamas ir taikydamas teisės normas nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis), pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį. Apeliantas teigia, kad ieškovė ieškiniu prašė pripažinti 2015 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia toje dalyje, kurioje ieškovė pardavė atsakovams po 5/8 dalis nekilnojamųjų daiktų, taikyti restituciją. Teigia, kad ji esmingai suklydo dėl parduodamos turto dalies realios kainos, nes jai buvo sumokėta tik 3621,37 Eur, o vidutinė jos parduoto turto rinkos kaina buvo 11293,75 Eur ir skirtumas sudaro 7672,02 Eur. Teismas ginčijamojoje sprendimo dalyje vertino pavienius įrodymus, o ne jų visetą, todėl teismo padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir toks sprendimas minėtoje dalyje negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

Pažymėtina, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog, pirma, buvo suklysta, antra, suklydimas buvo esminis ir, trečia, buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2013). Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Sprendžiant, ar asmuo suklydo, atsižvelgtina į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Tik įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, galima spręsti, ar yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 178 straipsnis numato ieškovės įrodinėjimo pareigą. Šias teises ir pareigas ieškovė turi galimybę įgyvendinti nurodydama faktines, teisiškai reikšmingas aplinkybes, pateikdama teismui įrodymus bei dalyvaudama juos tiriant ir vertinant. Ieškovė teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad atsirado pirkėjas, kuris turtą būtų nupirkęs už 80000 Lt, bet turtas jau buvo parduotas. Ji suklydo parduodama turtą daug pigiau. Pas notarę jai niekas nieko neaiškino, tik sakė, kad reikia pasirašyti už dokumentų tvarkymą. Tą sykį jokių pinigų negavo. Turto parduoti nenorėjo, jei būtų nepardavusi, būtų toliau gyvenusi tame name su dukra. Nurodė, kad žino, kad jos vaikai, t. y. sūnus ir dukra bendrai gavo 7000 Eur už parduotą turtą. Sūnus išvažiuodamas į Vilnių sakė, kad pinigus pasidėtų saugiau, nes atvažiuos duktė ir juos pasiims. Sakė, kad dukrai davė 3000 Lt ir kelis šimtus 400 Lt ar 600 Lt. Jei ji būtų gavusi pinigus už parduotą turtą, pinigus savo vaikams būtų padalinusi per pusę. Apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai remdamasis notarės paaiškinimais padarė išvadą, kad ieškovė sandorio sudarymo metu suvokė kokį sandorį sudaro ir kokiomis konkrečiomis jame įtvirtintomis sąlygomis sudarė. Apeliantės vertinimu notarės paaiškinimai nepaneigia ieškovės paaiškinimų, jog ji esmingai suklydo dėl parduoto turto dalies kainos ir, kad jos išreikšta valia 2015-08-20 sandoryje neatitiko jos tikrosios valios. Be to apeliantės vertinimu tarimasis dėl kainos dėl turto pardavimo, pinigų mokėjimai vyko ne tarp ieškovės ir pirkėjų, o visai tarp kitų asmenų.

Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teismo padarytas išvadas nėra teisinio pagrindo su jomis nesutikti. Apeliantės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai įvertinus visumą byloje nustatytų faktinių aplinkybių apeliacinio teismo vertinimu nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė pateikia kitokį, priešingą teismo faktinių aplinkybių vertinimą. Tačiau apeliacinio teismo vertinimu iš esmės nurodo tas pačias faktines aplinkybes, tačiau apeliacinio teismo vertinimu, siekia, kad jos būtų įvertintos kitaip, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo.

Konkrečiu atveju ieškovė savo suklydimą grindžia senyvu amžiumi, kad jai sandorio sudarymo metu buvo 87 metai, kad turi tik 4 klasių išsilavinimą, yra silpnos sveikatos, neturi sandorių sudarymo patirties ir kita. Byloje teismas ištyrės ir įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, duomenis apie jos sveikatos būklę padarė išvadą, kad ieškovės senyvas amžius, jos sveikatos būklė galėjo iš dalies apsunkinti ieškovės galimybes detaliai įvertinti visas sudaromo sandorio aplinkybes. Tačiau apeliacinio teismo vertinimu byloje nėra duomenų, kad atsakovė nesuprato sandorio esmės, kad sandoris prieštaravo jos valiai, kad ji suklydo dėl kainos, ar buvo suklaidinta ir panašiai. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas sandorio sudaryme ieškovė dalyvavo ne viena, su ja kartu buvo jos sūnus S. Ž., kurį bylos duomenimis ieškovė vertino teigiamai. Juo ieškovė pasitikėjo ir jis padėjo ieškovei tinkamai įvertinti sandorio sudarymo sąlygas ir apsispręsti dėl sandorio sudarymo. Todėl apeliacinio teismo vertinimu ieškovės argumentai nepaneigia nei notarės nurodytų aplinkybių sudarant sandorį nei teismo padarytų išvadų. Iš esmės ieškovė apeliaciniame skunde pateikdama paaiškinimų vertinimą iš esmės neįrodė buvus kitokias aplinkybes, kurios suteiktų teisinį pagrindą padaryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas visumą įrodymų pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad vidutinė parduodamo turto rinkos vertė 2015-08-20 datai buvo nurodyta notarės patvirtintoje sutartyje, ir ji nesutapo su šalių susitarimu nurodyta pardavimo kaina, tačiau nėra pagrindo abejoti, kad duomenys apie parduodamo turto vidutinę rinkos vertę galėjo ir turėjo būti žinomi ieškovei jau sandorio sudarymo metu. Ir ji sandorio sudarymo metu įvertinus bylos duomens dėl susitarimo, notarės paaiškinimus dėl šalių valios išsiaiškinimo sandorio sudarymo metu, ieškovė turėjo realią galimybę suvokti, kad parduodamo turto kaina, numatyta sutartyje, yra mažesnė už jo vidutinę rinkos vertę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įvertinus aplinkybes, jog sandoris buvo sudarytas tarp ieškovės ir jos mirusio sutuoktinio anūko, turėjo realias galimybes detaliai aptarti ir įvertinti visas sandorio sudarymui reikšmingas aplinkybes, taip pat siekis, kad turtas atitektų ne visiškai pašaliniams asmenims, o sandorio sudarymo metu buvusių ir esamų turto savininkų paveldėtojams. Sutiktina, kad ir šios aplinkybės galėjo turėti įtakos parduodamo turto kainos nustatymui ir susitarimui dėl kitų sutarties elementų, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė, sudarydama sandorį buvo apgauta.

Be to, ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jau po ginčijamo pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo buvo atvykę tiksliai neįvardinti asmenys, kurie pageidavo įsigyti ginčo turtą už gerokai didesnę sumą nesudaro teisinio pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo, nes, kaip jau minėta, pagal teismų praktiką, suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Todėl galimas siūlymas įsigyti turtą didesne kaina po sandorio sudarymo šiuo konkrečiu atveju atsižvelgiant ne tik į pirkimo - pardavimo sandorio pobūdį, bet ir į tai, jog ši aplinkybė paaiškėjo vėliau nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovės suklydimą dėl kainos. Teismo išvada, kad vėlesnis ieškovės valios pasikeitimas manant, kad turtą buvo galima parduoti brangiau nesudaro pagrindo išvadai, kad sandoris sudarytas dėl suklydimo. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos išvada, kad ieškovės apsisprendimą kreiptis į teismą su ieškiniu lėmė ne suvokimas, kad turtas buvo perleistas už mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą, o kitos aplinkybės, paaiškėjusios jau po sandorio sudarymo visiškai pagrįstos.

Nagrinėjamu atveju byloje buvo atlikta retrospektyvinė turto vertės nustatymo ekspertizė, kurią atlikęs ekspertas R. G. pateikė išvadas, kad turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kaip visumos – namų valdos, rinkos vertė sandorio sudarymo metu (2015-08-20) buvo 12000,00 Eur (2 t., b. l. 31). Byloje dalyvaujantys asmenys eksperto nustatytos turto vertės neginčijo, su eksperto išvadomis sutiko. Ekspertas teismo posėdžio metu paaiškino pateiktą išvadą, atsakė į pateiktus klausimus, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti ekspertizės akto išvadų pagrįstumu ir jomis rėmėsi (CPK 218 straipsnis). Iš esmės ginčo tarp šalių dėl turto kainos nėra, ieškovė atsižvelgiant į ekspertizės išvadas patikslino ieškinio reikalavimus. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad eksperto nustatyta turto rinkos vertė yra mažesnė už VĮ Registrų centro pateiktą vidutinę visų ginčo sandoriu perleistų objektų bendrą vertę – 18070,00 Eur pagal byloje pateiktus registro išrašo duomenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovų ir trečiųjų asmenų nurodyta bendra 11584,80 Eur (40000,00 Lt ) turto vertė, kurią jie nurodė nustatę iki ginčijamo sandorio sudarymo, yra labai artima eksperto nustatytai 12000 Eur šio turto rinkos vertei.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sudarius sandorį gautas pinigines lėšas tarpusavyje pasidalijo ieškovės vaikai S. Ž. ir L. K.. Pagrįstai teismas nurodė, kad ieškovė teigia, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė buvo įgaliojusi S. Ž. paimti už sandorį gautus pinigus, tačiau byloje taip pat nėra ir jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė būtų tam prieštaravusi. Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, kad pardavusi turtą gautus pinigus norėjo padalinti vaikams po lygiai. Kad lėšas pasidalijo patvirtino ir liudytoja ieškovės dukra L. K. be to patį faktą ir pinigų sumą nurodė ir ieškovė nurodydama, kad ji už parduotą turtą faktiškai gavo apie 7000 Eur ir gautus pinigus pasidalijo jos vaikai. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į ieškovės argumentus dėl 7000 Eur sumokėjimo, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl plačiau nepasisakant ieškovės argumentai, kad jos paaiškinimai turėtų būti vertinami kitaip, atmestini. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nei atsakovai E. K. su G. K., nei tretieji asmenys V. K. bei D. S. negalėjo įtakoti ieškovės disponavimo už parduotą turtą gautais pinigais būdo, nėra atsakingi už tai, kaip buvo naudojami pinigai po sandorio sudarymo. Jiems negali būti taikoma atsakomybė už tai, kad ieškovė po sandorio sudarymo galėjo netekti galimybės disponuoti sudarius sandorį gautais pinigais. Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ne ieškovės suklydimas iki sandorio sudarymo, o vėliau paaiškėjusios aplinkybės dėl galimybės bei tikėjimosi gauti daugiau lėšų už parduotą turtą lėmė ieškovės apsisprendimą kreiptis į teismą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismui kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar pareikštas ieškinys visiškai atitinka ieškovės valią. Tokią išvadą teismas padarė dėl to, kad ieškovės pateiktame ieškinyje nurodyta, kad ieškovė iš atsakovų yra gavusi tik notarės patvirtintoje sutartyje nurodytą pinigų sumą, tokios pozicijos laikėsi ir ieškovės atstovė tiek bylos nagrinėjimo iš esmės, tiek baigiamosios kalbos metu, tačiau pati ieškovė, duodama paaiškinimus teisme, pripažino, kad už turtą gavo 7000 Eur. Teismas pažymėjo, kad ne tokia suma ginčijamoje pirkimo - pardavimo sutartyje buvo nurodyta. Ši suma, teismo vertinimu nors ir neatitinka tiksliai byloje pateiktame S. Ž. pasirašytame raštelyje nurodytos 7250,00 Eur sumos, tačiau yra labai artima ieškovės įvardintai 7000 Eur gautai sumai. S. Ž. yra miręs. Teismas sprendė, kad pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo manyti, kad pateiktas raštelis galėjo būti suklastotas ir kad ieškovei su S. Ž. raštelyje nurodyti pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti (CPK 184 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo pozicijai, byloje nėra duomenų, kad ieškovė nors ir nurodė, kad apie raštelį jai nežinoma, tačiau neginčijo raštelyje nurodytų faktinių aplinkybių, pačio sandorio ir kita. Tai, kad tarp šalių įvertinus konkrečias aplinkybes, giminystės ryšį galėjo būti tarpusavio susitarimų byloje nepaneigta. Tačiau apeliacinio teismo vertinimu net ir esant teismo nustatytoms aplinkybėms dėl didesnės ieškovei sumokėtos sumos, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad 2015-08-20 sandoris neatitiko šalių valios, kad ieškovė suklydo. Teismas sprendė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia padaryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovei už jos perleistą turto dalį pagal pirkimo - pardavimo sutartį buvo iš viso faktiškai sumokėta 7250,00 Eur, o ne notarės patvirtintoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta suma (CPK 185 straipsnis). Faktiškai sumokėta suma sudaro 5/8 dalis atsakovų ir trečiųjų asmenų įvardintos bendros 40000 Lt (11584,80 Eur) šalių sutartos viso turto vertės. Be to, iš esmės atitinka atsakovų ir trečiųjų asmenų nurodytas aplinkybes, kad tretieji asmenys V. K. ir D. S. iš E. K. ir G. K. jiems pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytos sumos už jiems priklausančią turto dalį neėmė ir sutiko, kad ši suma būtų perduota ieškovei. Apeliacinio teismo vertinimu ieškovė šių aplinkybių bei padarytų išvadų nepaneigė, be to teismo nustatytos aplinkybės paneigia ieškovės argumentus, kad ieškovė turtą pardavė už akivaizdžiai mažą kainą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad jie nepagrįsti, tuo pačiu pažymi, kad iš esmės pritaria atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytiems argumentams plačiau dėl jų nepasisakydamas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išklausė šalis, trečiuosius asmenis, išklausė liudytojus, ištyrė rašytinius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, išsamiai plačiai ir argumentuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra tikslinga jų iš naujo aptarti ir jų kartoti. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, kurios būtų esminės ir turėtų esminės reikšmės sprendimo teisėtumui, apeliacinio teismo vertinimu nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-185 straipsniai), materialiosios teisės normas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis), kad nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos aiškinant bei taikant šias teisės normas, kad aiškindamas ir taikydamas teisės normas nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CK 1.5 straipsnis), pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas vertino tik pavienius įrodymus, o ne jų visetą, kad teismo padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir, kad sprendimas minėtoje dalyje negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

Atsižvelgiant į apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės, o dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovai E. K. ir G. K. prašymą priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinio skundą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovai pateikė įrodymus, 2017-05-03 mokėjimo nurodymą, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 484 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas dėl už apeliacinio skundo parengimą, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, atsižvelgęs į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos, todėl iš apeliantės atsakovams lygiomis dalimis priteistini 484 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovams G. K., a. k. (duomenys neskelbtini), E. K., a. k. (duomenys neskelbtini), 484 Eur ( keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.