Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Linos Laurusevičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus bylos medžiagą perduoti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo teisenos pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 420 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

6. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas privalo bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Šiuo atveju apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 13 d. išteisinamojo nuosprendžio pateikė tik prokurorė, kuri prašo jį panaikinti, pripažinti M. D. kaltu pagal BK 284 straipsnį ir už šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti išteisintajam bausmę bei baudžiamojo poveikio priemones. Pirmosios instancijos teisme M. D. laikėsi pozicijos, jog jis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančio automobilio „Audi RS7“ nevairavo ir, atitinkamai, jam inkriminuojamų KET pažeidimų nepadarė. Tai išteisintasis akcentavo ir bylą nagrinėjant apygardos teisme. Jo gynėjas savo baigiamojoje kalboje taip pat kvestionavo nuosprendyje padarytą išvadą, jog automobiliu „Audi RS7“ kaltinime nurodytu laikotarpiu naudojosi būtent M. D., ginčydamas įrodymų, kuriais remiantis ši išvada padaryta, pakankamumą ir patikimumą. Tačiau nei išteisintasis, nei jo gynėjas apeliacinių skundų dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendžio nepadavė, atnaujinti byloje įrodymų tyrimo neprašė. Tuo tarpu teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį, nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas šią išteisintojo ir jo gynėjo ginčijamą išvadą padarė remdamasis leistinumo, patikimumo ar sąsajumo su nagrinėjama byla kriterijų neatitinkančiais duomenimis, juos įvertinęs atskirai ar iškraipęs jų esmę. Apylinkės teismas priimtame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžia šią išvadą, ir, jų pakanka pagrįstai konstatuoti, kad ne kas kitas, o būtent M. D. kaltinime nurodytu laiku bei vietoje vairavo transporto priemonę bei padarė kaltinime nurodytus KET pažeidimus. Taigi, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų šioje dalyje ir dėl to nesant paduotų apeliacinių skundų, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija toliau pasisako tik prokurorės skunde keliamais klausimais.

8. BK 284 straipsnyje atsakomybė nustatyta už viešosios tvarkos pažeidimą. Jame nurodoma, kad tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Taigi, viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Teismų praktikoje nurodoma, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka.

9. M. D. suformuotame kaltinime nurodyta, jog viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškė būtent įžūliais jo veiksmais, kuomet jis vairuodamas automobilį „Audi RS7“ (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje nepakluso teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, ir tęsdamas važiavimą automobiliu, vengdamas būti sustabdytas jį persekiojančių policijos pareigūnų, sustojo automobilių spūstyje ties (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryža, ir, pareigūnui pribėgus prie jo vairuojamo automobilio ir ketinus atidaryti automobilio dureles, pavojingai prasiveržė pro spūstyje stovinčius automobilius, nesilaikydamas jokio atstumo, persirikiavo į kairę pusę ir užvažiavęs ant nevažiuojamos dalies (žalios vejos) padidinęs greitį nuvažiavo tolyn (duomenys neskelbtini) gatve, toliau (duomenys neskelbtini), Kaune, pavojingai veržėsi pro automobilių spūstyje stovinčius automobilius ir kliudė ties raudonu šviesoforo signalu stovintį A. Ž. priklausantį automobilį „Ford C-MRX“,, apgadindamas jo kairės pusės sparną, bamperį, kairės pusės galines dureles ir bamperį, ir pravažiavo (duomenys neskelbtini) g. pėsčiųjų perėją reguliuojantį šviesoforą jo judėjimo krypties atžvilgiu degant eismą draudžiančiam raudonam šviesoforo signalui, toliau važiuodamas privažiavo automobilių spūstį ties (duomenys neskelbtini) žiedu ir pavojingai užvažiavo ant šaligatvio, kuriuo ėjo du pėstieji asmenys bei padidinęs greitį nuvažiavo link (duomenys neskelbtini) prospekto, tuo pažeisdamas KET 16, 124, 126, 165, 219, 220, 4 ir 9 punkto reikalavimus.

10. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta ne tik tai, kad automobilį „Audi RS7“ 2023 m. vasario 14 d. apie 15.46 val. Kaune vairavo M. D., bet ir tai, kad vairuodamas jį jis atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir tuo pažeidė KET 16, 124, 126, 165, 219, 220, 4 ir 9 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegijai, įvertinusiai byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo tiesiogiai ištirtų įrodymų visumą, dėl šių aplinkybių jokių abejonių taip pat nekyla. Aukštesnės instancijos teismas taip pat sutinka su prokurorės pozicija, kad toks M. D. elgesys gali būti vertinamas kaip įžūlus elgesys, nes jis, nepaklusdamas policijos pareigūnų reikalavimams sustoti, vairuodamas padidinto pavojaus šaltinį, darbo dienos metu, mieste, kai eismas yra pakankamai intensyvus, padarė ne vieną šiurkštų KET pažeidimą, o taip pat ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta A. Ž. priklausanti transporto priemonė. Išteisintasis ne tik pavojingai veržėsi pro spūstyje stovinčius automobilius, važiavo žalia veja, nepaisydamas degančio raudono šviesoforo signalo pravažiavo pėsčiųjų perėją, sukėlęs eismo įvykį iš jo pasišalino, bet ir užvažiavo ant šaligatvio, kuriuo ėjo du pėstieji, kas galėjo šokiruoti tiek juos, tiek šį įvykį stebėjusius kitus asmenis, sukelti tiek pėstiesiems, tiek kitiems vairuotojams ir jų keleiviams išgąstį, nesaugumo jausmą, ir toks M. D. elgesys prieštarauja ne tik imperatyvioms eismo dalyviams privalomos elgesio taisyklėms, bet ir yra nepriimtinas moralės požiūriu. Pažeidimų pobūdis ir jų padarymo aplinkybės leidžia visiškai sutikti ir su prokurorės nuomone, kad M. D. privalomų Kelių eismo taisyklių nesilaikė bei kitų eisme dalyvavusių asmenų ir netoliese buvusių pėsčiųjų interesus ignoravo piktybiškai, teikdamas prioritetą savo interesui išvengti jam gresiančių neigiamų pasekmių. Taip pat visiškai akivaizdu, jog šiuo atveju automobiliu buvo važiuojama viešosios vietos sąvoką atitinkančioje vietoje – transporto priemonė buvo vairuojama viešame eisme, o ne kokioje nors privačioje teritorijoje, į kurią patekimas ribotas. Tačiau net ir padarius šias išvadas, pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. D., netinkamai taikė BK 284 straipsnį, teisinio pagrindo nėra.

11. Prokurorės skunde teigiama, jog, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tačiau jame taip ir nedetalizuojama kokie duomenys buvo nevertinti iš viso, ar įvertinti netinkamai jų turinio prasme bei atsietai nuo kitų byloje surinktų duomenų. Apylinkės teismas, remdamasis byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, pripažino pasitvirtinusiomis kaltinime nurodytas aplinkybes dėl to kokioje vietoje, kokiu laiku bei kokiais veiksmais buvo įvykdyta M. D. inkriminuojama nusikalstama veika. Nuosprendyje taip pat nepaneigta, kad dėl išteisintojo veiksmų kilo BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad M. D. pavojingus veiksmus vairuodamas automobilį atliko po to, kai nepakluso teisėtam pareigūnų reikalavimui sustoti, vengdamas būti jų sustabdytas priverstinai, kad tokie jo veiksmai atitinka ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį – tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius šio nusižengimo požymius, taip pat besivadovaudamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės (ultima ratio), principu, nusprendė, kad M. D. veika prokurorės buvo nepagrįstai įvertinta kaip nusikalstama BK 284 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, laikytina, kad pateikto apeliacinio skundo pagrindą sudaro ne pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir to pagrindu byloje nustatytų faktinių aplinkybių klausimai, o veikos teisinio kvalifikavimo aspektai.

12. Pagal konkretų BK straipsnį asmuo gali būti pripažįstamas kaltu, tik tuo atveju, kai jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį ir jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės teorijoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Vienas iš būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų yra nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Pagrindinis nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Kaltė yra asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (veikimu arba neveikimu) ir pasekmėmis. BK 14 straipsnyje nurodyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Šios dvi kaltės formos dar turi ir rūšis: tyčia skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę, o neatsargumas į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad BK 284 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu gali būti ir neapibrėžta. Kaip pagrįstai nurodyta ir apeliaciniame skunde, esant neapibrėžtai tyčiai viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais jis gali numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai, jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad M. D. tyčia buvo nukreipta pažeisti viešąją tvarką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pavojingus KET pažeidimus, išteisintasis atliko jau po to, kai nepakluso teisėtam policijos pareigūnų reikalavimui sustoti, vengdamas būti jų sustabdytas. Paminėta aplinkybė rodo, kad jo veiksmus nulėmė pirmiausia asmeniniai motyvai – siekis išvengti jam gresiančios atsakomybės už tai, kad vairuoja automobilį, neįregistruotą nustatyta tvarka, neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, kuriam taip pat neatlikta privalomoji techninė apžiūra bei ant kurio uždėti ne tai transporto priemonei skirti valstybinio numerio ženklai, bei neturėdamas tam šios specialiosios teisės. Nors motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje nustatytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, tačiau teismų praktikoje pažymima, kad veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-54-222/2017, 2K-160-697/2019, 2K-234-895/2020 ir kt.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju asmeninio motyvo, kuris galiausiai persipynė ir su chuliganiškomis paskatomis – veika buvo tęsiama aiškiai išreiškiant nepagarbą kitiems eismo dalyviams, o tuo pačiu ir pėstiesiems, keliant jiems pavojų, niekinant įtvirtintas elgesio normas, tuo demonstruojant savo išskirtinumą prieš kitus asmenis, dominavimas M. D. veikoje rodo, kad jo veika visų pirma buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, kaip tai suprantama BK 284 straipsnio kontekste. Iš byloje nustatytų aplinkybių taip pat matyti, kad išteisintasis veikė spontaniškai, pagal susiklosčiusią eismo situaciją, todėl kategoriškai konstatuoti, jog jis aiškiai numatė, kad dėl jo veiksmų bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka, ir šių padarinių norėjo, o jei ir nenorėjo, vis tiek leido sąmoningai jiems atsirasti, negalima.

14. Kita vertus, net jei ir būtų padaryta priešinga išvada – tai yra, būtų konstatuota, kad išteisintojo veiksmuose egzistuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu įvertinti ir baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, principo taikymo galimybę. Kaip teisingai buvo nurodyta skundžiamame nuosprendyje, šio principo turinys atskleistas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra nurodęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas jai pripažinti nusikalstama, ar ji laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011, 2K-466-489/2016, 2K-187-495/2022 ir kt.).

15. Atsakomybė už pavojingus KET pažeidimus nustatyta ne tik baudžiamajame įstatyme (BK XXXIX skyrius), tačiau ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekse (pirmiausia jame). Šio kodekso 420 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už chuliganišką vairavimą, t. y. pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui keliantį KET pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-37-507/2015, 2AT-40-976/2015, 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017, 2AT-1-942/2018, 2AT-4-511/2018, 2AT-7-976/2018) chuliganiškomis paskatomis laikomos tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, kas iš esmės yra nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos atveju, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

16. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju M. D. veiksmai nėra tiek pavojingi, kad net ir formaliai nustačius visus viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymius, juos būtų galima kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, o ne ANK 420 straipsnio 2 dalį. Tokia išvada daroma įvertinus M. D. padarytų KET pažeidimų kiekį ir jų pavojingumą, atliktų veiksmų trukmę, nukentėjusiųjų skaičių ir jiems padarytos žalos pobūdį. M. D. pažeidė viso aštuonis KET reikalavimus, tačiau svarbu įvertinti, kad ne visais jais buvo sukelta reali grėsmė eismo dalyvių bei pėsčiųjų saugumui. Du iš jų apskritai nustato tik bendrąsias eismo dalyvių pareigas – KET 4 punkte numatyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, o 9 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 16 punktas numato, kad tikrinančio pareigūno stabdomas transporto priemonės vairuotojas privalo ją sustabdyti, tačiau pats nesustojimas tiesiogiai nesisieja su pavojumi kitiems viešajame eisme dalyvaujantiems subjektams ar pėstiesiems. Tuo tarpu KET 219 bei 220 punktas reglamentuoja vairuotojų elgesį įvykus eismo įvykiui ir šiuo atveju dėl juose įtvirtintų taisyklių nesilaikymo taip pat nebuvo sukeltas papildomas pavojus paties M. D., kitų vairuotojų, jų keleivių ir pėsčiųjų sveikatai ar gyvybei, ar šių asmenų turtui. Išteisintajam važiuojant veja, kuo buvo pažeistas KET 124 punktas, ten nebuvo jokių pėsčiųjų, nestovėjo ir kitos transporto priemonės. Taigi, šis pažeidimas potencialios grėsmės kitiems žmonėms ar pačiam M. D. taip pat nekėlė. Remiantis 2023 m. balandžio 13 d. kitų objektų apžiūros protokolu, nustatyta, kad išteisintojo veiksmai truko nepilnai keturias minutes. Nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas tik vienas asmuo – A. Ž., kuriam išteisintojo veiksmais padaryta tik turtinė žala dėl eismo įvykio metu apgadinto automobilio.

17. Prokurorės apeliacinis skundas iš esmės yra paremtas kasacinio teismo 2023 m. gegužės 30 d. priimta nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-788/2023. Joje nurodyti argumentai pakoreguoti pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir perkelti į apeliacinį skundą. Taip pat šia nutartimi remiamasi teigiant, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė analogiškose bylose suformuotos praktikos. Susipažinusi su šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, taip pat išanalizavusi kasacinio teismų praktiką bylose, kuriose asmenys buvo kaltinami ir nuteisti ar išteisinti pagal BK 284 straipsnį, teisėjų kolegija nenustatė, kad bent jau Lietuvos Aukščiausiame Teisme būtų išnagrinėta daugiau bylų, apart paminėtosios, kuriose asmuo, nepaklusęs policijos pareigūno (pareigūnų) reikalavimui sustabdyti vairuojamą transporto priemonę ir padaręs kitus KET pažeidimus, t. y, padaręs išimtinai tik KET pažeidimus, už tokius veiksmus būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-788/2023 nustatytos faktinės bylos aplinkybės nėra visiškai tapačios nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, todėl vien tai, kad joje asmuo (nuasmeninus duomenis įvardijamas D. B.), padaręs KET pažeidimus po to, kai neįvykdė policijos pareigūno reikalavimo sustoti, buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, savaime nepatvirtina šioje byloje priimto išteisinamojo nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo.

18. Prokurorės minimoje byloje nuteistasis Vilniaus miesto teritorijoje padarė net dvidešimt keturis KET pažeidimus (įskaitant ir KET 16 punkto pažeidimą), t. y. ženkliai daugiau pažeidimų, nei M. D., tame tarpe ir važiavo priešpriešine eismo juosta, ženkliai viršijo nustatytą leistiną važiavimo greitį (pavyzdžiui, esant leistinam 80 km/h, 60 km/h ir 50 km/h greičiui važiavo atitinkamai apie 197 km/h, 176 km/h ir 169 km/h greičiais), greitį viršijo net vietose, kuriose gali būti daug vaikų bei kitų pėsčiųjų – kelio ruožuose, esančiuose prie vaikų įstaigų ir pažymėtuose kelio ženklais Nr. 105 („Vaikai“), važiavo leistiną greitį apie 109 km/h, 125 km/h, 140 km/h viršijančiu greičiu, taip pat važiavo pėsčiųjų ir dviračių taku apie 122 km/h greičiu. Taip pat pažymėtina, jog baudžiamosios bylos Nr. 2K-164-788/2023 atveju buvo valdomas ne automobilis, o motociklas, turintis didesnį momentinį pagreitį ir objektyviai kelyje sunkiau pastebimas. Taigi, kasacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje nuteisto asmens neteisėti veiksmai pasižymėjo didesniu intensyvumu, padaryti KET pažeidimai buvo dar šiurkštesni ir kėlė didesnį pavojų. Jie taip pat truko daugiau nei dvigubai ilgiau (viso apie devynias minutes), nei M. D. neteisėti veiksmai. Kaip matyti iš kasacinio teismo priimto procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-788/2023, būtent padarytų KET pažeidimų didžiulis kiekis (net keliasdešimt, kai šiuo atveju padaryti tik aštuoni KET pažeidimai), nepaisant to, kad kiekvienas jų atitiko tam tikro administracinio nusižengimo požymius, šiuo atveju ir lėmė kasacinės instancijos teismo išvadą, kad D. B. veika pasiekė nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir atitiko BK 284 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius. Pažymėtina, jog aptartų D. B. padarytos veikos aplinkybių visuma, kuri skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, lėmė ir priešingų, nei šiuo atveju, pirmosios, apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų išvadų dėl D. B. tyčios (teismai pripažino, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia) padarymą.

19. Įvertinus visa, kas išdėstyta, konstatuojama, jog nors M. D. kaltinime nurodyti veiksmai gali būti traktuojami kaip įžūlūs, jais taip pat buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis, tačiau šių objektyviųjų požymių konstatavimas, nenustačius išteisintojo tyčios, nėra pakankamas jo veikai pagal BK 284 straipsnį kvalifikuoti. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat rodo, kad pažeidėjo veiksmai nesiekė pavojingumo laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį kilti. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog M. D. veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip nusikalstami BK 284 straipsnio prasme, ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), bei nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus bylos medžiagą perduoti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui spręsti klausimą dėl administracinio nusižengimo teisenos pagal ANK 420 straipsnio 2 dalį pradėjimo. Prokurorės skunde išdėstyti argumentai, jos pateiktas byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas nuosprendyje padarytų išvadų teisingumo ir pagrįstumo nepaneigia. Nenustačius įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pagrindo nėra. Todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

20. Bylą nagrinėjant apeliacine žodinio proceso tvarka M. D. gynėjas advokatas Artūras Andriukaitis pateikė prašymą atlyginti išteisintojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Advokatas taip pat pateikė tokį prašymą pagrindžiančius dokumentus (sąskaitas-faktūras bei pinigų priėmimo kvitą), iš kurių matyti, kad advokatui už jo teisines paslaugas M. D. sumokėjo viso 1 355,20 Eur – pagal 2024 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą-faktūrą viso 1 180 Eur (į ką įeina 169,40 Eur už susipažinimą su byla teisme ir kopijų darymas, kas užtruko 1 val., bei 1 016,40 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga apygardos teisme ir jos analizę bei pasiruošimą teismo posėdžiui, kas užtruko 6 val.), pagal 2024 m. rugpjūčio 5 d. sąskaitą-faktūrą viso 169,40 Eur (56,47 Eur už kliento konsultaciją bei 112,93 Eur už dalyvavimą teismo posėdyje apygardos teisme).

21. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

22. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos) numatyta, kad atlygintinų išlaidų dydis teismo nustatomas atsižvelgiant į bylos aplinkybes pagal šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, apimtį; baudžiamojo proceso ar administracinio nusižengimo teisenos trukmę; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių poreikį; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę negu registruota advokato darbo vieta; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; ginamojo ar atstovaujamojo elgesį proceso metu (piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis); advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (4 punktas). Rekomendacijų 9 punkte numatyta, kad rekomenduojamas maksimalus baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų dydis apskaičiuojamas taikant nustatytą koeficientą, kurio pagrindas yra Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje (neskaitant individualių įmonių).

23. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal prokurorės apeliacinį skundą, todėl advokato paslaugos išteisintajam yra pagrįstos jo teise tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo prokurorės apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. Baudžiamoji byla nelaikytina sudėtinga, reikalaujančia specialių žinių, ji nedidelės apimties (4 tomai), apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per vieną posėdį, kuris truko 40 minučių. Tačiau pažymėtina, jog advokatas Artūras Andriukaitis teisinių paslaugų ankstesnėse šio baudžiamojo proceso stadijose (ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) M. D. neteikė, todėl jam reikėjo susipažinti ne tik su prokurorės apeliaciniu skundu, bet ir su visa baudžiamosios bylos medžiaga (kas apėmė ir atvykimą į teismą), dėl ko advokatas turėjo skirti daugiau laiko ruošiantis teismo posėdžiui. Gynėjas ne tik dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, bet ir paruošė savo baigiamąją kalbą raštu, ją papildydamas teisme žodžiu komentavo prokurorės skunde nurodytą kasacinio teismo priimtą nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-788/2023, kas rodo, jog ruošiantis teismo posėdžiui buvo susipažinta ir analizuota ne tik baudžiamojoje byloje esanti medžiaga. Įvertinusi pastarąsias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad rengdamasis teismo posėdžiui advokatas galėjo užtrukti sąskaitose nurodomą laiką – viso 7 val. Rekomendacijose nurodoma, kad baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamas maksimalus dydis už vieną teisinių konsultacijų valandą yra 0,1, o už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) eurais 2024 m. I ketvirtį sudarė 2 161 eurų. Taigi, Artūrui Andriukaičiui M. D. sumokėta suma neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių. Atsižvelgusi į visa, kas paminėta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad išlaidos, kurias išteisintasis patyrė naudodamasis advokato paslaugomis, nėra aiškiai per didelės, jos atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, yra pagrįstos ir būtinos, todėl, palikus galioti išteisinamąjį nuosprendį, turi būti atlygintos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta BPK 106 straipsnio 3 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokurorės Linos Laurusevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti išteisintajam M. D. 1 355,20 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt penkis eurus ir dvidešimt centų) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme atlyginimą iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.