- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-632-1092/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02814-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- G. A.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Erikos Misiūnienės ir Almanto Padvelskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. A. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės į pastatą pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė „Turto bankas“, valstybės įmonė „Registrų centras“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, E. B., D. J., L. G., O. T., R. K., A. R., T. D., A. K., uždaroji akcinė bendrovė „Alvilora“, M. U.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio paskirties pastato, pažymėto statinių išdėstymo schemoje 3I1p, dalį – 6,18 kv. m. ploto sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 1-1, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), turi pagalbinį pastatą – sandėlį, jame yra suformuoti atskiri 5 sandėliukai, iš kurių vienas sandėliukas, plane pažymėtas indeksu 1-1, priklauso ieškovei. Ieškovės teigimu, šiuo sandėliuku ieškovė asmeninėms reikmėms naudojasi nuo buto įsigijimo, jame laiko buities reikmenis, įrankius, maisto atsargas, dviratį ir kt. Ieškovės nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad sandėliukas tarnauja ieškovės butui, juos sieja funkcinis ryšys ir bendra ūkinė paskirtis. Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės aplaidumo sandėliukas nebuvo įtrauktas į buto privatizavimo dokumentus, nors ieškovė pirkdama butą kartu įgijo ir jo priklausinį – sandėliuką. Ieškovės teigimu, sandėliukas, esantis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kieme, neabejotinai priskirtinas buto priklausinių kategorijai ir nepaisant jo neįrašymo į privatizavimo sutartį, ieškovė jį privatizavo kartu su gyvenamosiomis patalpomis. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į sandėliuką, kaip ieškovei priklausančio buto priklausinį.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, jog ginčo statinys yra ant valstybei priklausančios žemės, kurios patikėtinė yra Nacionalinė žemės tarnyba. Ieškovės 1991 m. gruodžio 10 d. pareiškime dėl buto privatizacijos nėra užsimenama apie kokius nors sandėliukus, t. y. aiškiai prašoma privatizuoti išimtinai tik butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, ieškovės pasirašytoje 1992 m. birželio 16 d. apsaugos sutartyje Nr. 488 buvo draudžiama bet kokia ūkinių statinių statyba, o 1992 m. gegužės 4 d. buto kainos apskaičiavime aiškiai nurodyta, ką ir už kokią kainą perka ieškovė ir nėra jokių duomenų apie perkamus buto priklausinius – ūkinius statinius. Atsakovės nuomone, ieškovei ginčijant privatizavimo sandorio apimtį, pagal minėtus privatizavimo archyvinius dokumentus akivaizdu, jog jokios klaidos nėra, nes joks papildomas statinys nebuvo prašomas privatizuoti ir nebuvo už tai papildomai sumokėta. Kadangi ginčo statinys nebuvo privatizuotas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo statinį valdo patikėjimo teise. Atsakovė pažymėjo, jog iki 1995 m. gegužės 17 d. galiojusio Civilinio kodekso 95 ir 98 straipsniuose buvo įtvirtinta išimtinė valstybės nuosavybė, o miestų butų fondas, taip pat kitas turtas buvo valstybės nuosavybės objektas. Akivaizdu, jog ginčo statinio pradinis savininkas buvo valstybė, o gyvenamieji namai su ūkiniais statiniais buvo rekonstruoti valstybės lėšomis. Atsakovė nurodė, jog vykdoma valstybinio butų fondo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) privatizacija apsiribojo išimtinai gyvenamosios paskirties patalpų privatizacija, o ūkiniai statiniai nebuvo privatizuoti. Atsakovės teigimu, įvedus centrinį šildymą, ūkiniai statiniai tapo nereikalingi, todėl juos planuojama griauti. Atsakovės ginčo statinio valdymo faktą patvirtina du galiojantys Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimais patvirtinti detalieji planai. 2000 m. liepos 5 d. Tarybos sprendimas Nr. 85, pagal kurį ginčo statinys aiškiai pažymėtas kaip griaunamas ir 2004 m. rugsėjo 30 d. Tarybos sprendimas Nr. 1-355, pagal kurį ginčo statinys patenka į bastionų komplekso apsaugos zoną. Minėti detaliojo plano sprendiniai yra galiojantys ir nebuvo ginčijami. Pagal atsakovės pasirašytą 2018 m. vasario 13 d. rangos darbų sutartį yra pradėti Europos Sąjungos finansuojami rangos darbai, tarp jų ir ginčo statinių griovimas. Atsakovės nuomone, ieškovė bando ginčyti privatizavimo sutarties apimtį ir revizuoti galiojančius institucijų sprendimus dėl detaliųjų planų sprendinių, akivaizdžiai praleidus senaties terminus, nes nuo 1992 m. liepos 16 d. užfiksuoti ieškovės buto (duomenys neskelbtini) duomenys negalėjo būti ieškovei nežinomi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažino ieškovei nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto statinių išdėstymo plane 3I1p, dalį – 6,18 kv. m. ploto sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 1-1, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį, priteisė iš atsakovės 218,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei ir 54 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
4. Teismas nustatė, kad 1992 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ieškovė nuosavybės teise įgijo butą, kurio bendras naudingas plotas 55,85 kv. m., bei rūsį, esančius (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), rūsio nėra. Byloje nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra 1961 m. statybos pagalbinio ūkio paskirties pastatas, pažymėtas plane 3I1p, kuriam surinkti kadastro duomenys, tačiau statinys kaip nekilnojamojo turto objektas nesuformuotas ir Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Šiame pastate esančio sandėliuko, plane pažymėto indeksu 1-1, plotas yra 6,18 kv. m. Teismas nustatė, kad pagalbinis ūkio statinys – sandėlis, pažymėtas plane 3I1p, esantis (duomenys neskelbtini), bei jame esantis ginčo sandėliukas, plane pažymėtas indeksu 1-1, teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas patikėjimo teise valdyti valstybės įmonei „Turto bankas“.
5. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad 1961 m. pastatytas pagalbinis pastatas – sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 3I1p, iki šiol yra naudojamas butų savininkų daiktams laikyti. Teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina funkcinio ryšio tarp ieškovės buto ir ginčo sandėliuko egzistavimą, t. y. šios patalpos yra susijusios bendra ūkine paskirtimi, ginčo patalpų paskirtis – tenkinti ieškovės (buto savininkės) poreikius. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad 6,18 kv. m. ploto sandėliukas, plane pažymėtas indeksu 1-1, esantis pagalbinio ūkio paskirties pastate (duomenys neskelbtini), yra ieškovės buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys.
6. Teismas pažymėjo, kad gyvenamajame name, kuriame yra ieškovei priklausantis butas, nėra rūsio, tačiau 1992 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad kartu su butu yra įgyjamas ir rūsys. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad privatizuodama butą, ieškovė kartu pageidavo įgyti ir ginčo sandėliuką. Vien buto privatizavimo dokumentų įforminimo trūkumai, teismo vertinimu, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių apie buto ir ginčo sandėliuko funkcinį ryšį.
7. Spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė apie ketinimus griauti ginčo sandėliuką sužinojo 2018 m. pavasarį, todėl su šiuo momentu turėtų būti siejamas ieškovės sužinojimo apie jos pažeistas teises momentas. Atsižvelgiant į tai, ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
8. Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius buto privatizavimo dokumentus, iš kurių aiškiai matyti, kad ieškovė privatizavo tik 55,85 kv. m. ploto butą, todėl ginčo sandėliukas nebuvo privatizuotas, pinigai už šią patalpą nebuvo sumokėti. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Butų privatizavimo įstatymas, Valstybino ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės) buvo galima privatizuoti tik tuos butus ir jų priklausinius, kurie buvo aiškiai įvardinti privatizavimo sutartyje, įkainoti bei apmokėti. Nagrinėjamu atveju ieškovės buto privatizavimo dokumentuose jokie kiti ūkiniai statiniai nebuvo nurodyti, įkainoti ir apmokėti, todėl ieškovė negali būti laikoma įgijusia nuosavybės teisę į ginčo sandėliuką.
8.2. Teismas ginčo statinį vertino kaip gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį, todėl ginčijant Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumą, atsakovu byloje turėjo būti valstybės įmonė „Registrų centras“, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos procesinis statusas turėjo būti trečiasis asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
8.3. Teismas konstatavo, kad ginčo gyvenamajame name nėra rūsio, tačiau ši aplinkybė nereiškia, jog minėtame name nėra ir privatizacijos metu nebuvo pusrūsio, nes šios statinio dalys nėra tapačios. Ši aplinkybė paneigia ieškovės argumentus apie poreikį sandėliuke laikyti asmeninius daiktus.
8.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad siekdama įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo sandėliuką, ieškovė privalės valstybės įmonei „Registrų centras“, be kita ko, pateikti minėto nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą. Apeliantės teigimu, ieškovės iniciatyva atlikti ginčo patalpos kadastriniai matavimai neatitinka nustatytų reikalavimų, todėl ieškovės nuosavybės teisė į šį daiktą negalės būti įregistruota.
8.5. Ginčo statinys nebuvo privatizuotas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, todėl pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą Klaipėdos miesto savivaldybė ginčo statinį valdo patikėjimo teise. Apeliantė pažymėjo, kad ginčo ūkiniai statiniai buvo įrengti ir rekonstruoti valstybės lėšomis, o pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą šie statiniai negalėjo būti privatizuoti. Šias aplinkybes patvirtina ir galiojantys detalieji planai, pagal kurių sprendinius ginčo ūkinius pastatus numatoma griauti. Šie detaliojo plano sprendiniai šiuo metu yra įgyvendinami, darbai yra finansuojami Europos Sąjungos fondų lėšomis, todėl priėmus skundžiamą sprendimą, kyla grėsmė netekti šio projekto finansavimo.
8.6. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties ieškovės reikalavimui. Apeliantės teigimu, apie galbūt pažeistas teises ji galėjo sužinoti jau nuo 1992 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė „Turto bankas“ prašo ieškovės apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismo nustatytos aplinkybės apie ieškovės butą ir ginčo sandėliuką siejanti funkcinį ryšį nėra pakankamos ieškinio reikalavimui tenkinti. Byloje nebuvo įrodyta, kad ieškovė sumokėjo už sandėliuko privatizavimą, nors pagal tuo metu galiojusius teisės aktus tai buvo būtina sąlyga turtui privatizuoti.
9.2. Ginčo statinius sukūrus kaip valstybės nuosavybės teisės objektą ir teisės aktų nustatyta tvarka šių statinių neprivatizavus, jie yra laikomi valstybės nuosavybe ir negali būti įgyti nuosavybės teise Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.69 straipsnio pagrindu.
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė G. A. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas nebuvo susiję su nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją senatį, teismo sprendime šiuo aspektu nebuvo pasisakyta, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įgyjamosios senaties taikymo yra nepagrįsti.
10.2. Byloje buvo įrodyta, kad ginčo sandėliukas yra ieškovei priklausančio buto priklausinys, nes minėta patalpa nuolat tarnauja pagrindiniam daiktui, t. y. ieškovės butui. Ta aplinkybė, jog šiuo metu šilumos energija gyvenamajam namui jau yra tiekiama centralizuotai ir nebėra poreikio sandėliuke laikyti kietojo kuro, savaime nepakeičia šios patalpos funkcinės paskirties. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai ginčo sandėliuką pripažino ieškovės buto priklausiniu.
10.3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad privatizuodama butą, ieškovė siekė privatizuoti ir ginčo sandėliuką. Vien tai, kad už turto privatizavimą atsakingos institucijos į privatizavimo sandorį neįtraukė ir jame nenurodė sandėliuko nereiškia, jog šis turtas nebuvo privatizuotas. Ieškovės teigimu, priešingas šios situacijos teisinis vertinimas pažeistų ieškovės teisėtus lūkesčius ir interesus.
10.4. Teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties ieškovės reikalavimui, nes apie savo pažeistas teises ieškovė sužinojo tik 2018 m. pavasarį, kai gavo atsakovės pranešimą apie ketinimą griauti jai priklausantį sandėliuką, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
10.5. Ieškovė ginčo sandėliuką visada naudojo ir tebenaudoja daiktams laikyti, iš jų ir sode užaugintiems vaisiams ir daržovėms laikyti. Vien tai, kad ieškovei priklausantis sodo sklypas buvo perleistas ieškovės dukrai nepaneigia fakto, kad sandėliukas yra naudojamas pagal jo paskirtį.
10.6. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl pusrūsio patalpų gyvenamajame name negali būti vertinamos, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šiais argumentais nebuvo grindžiami atsakovės atsikirtimai.
10.7. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo sandėliukas nuosavybės teise priklauso valstybei arba savivaldybei. Vien apeliantės nurodytos aplinkybės apie galiojančius detaliųjų planų sprendinius neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar ginčo sandėliukas yra ieškovei priklausančio buto priklausinys. Ieškovės teigimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinio skundo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovės apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, įstatyme nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau.
14. Kasacinis teismas, aiškindamas anksčiau minėtą normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016, 50 p.). CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).
15. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo prijungti naujus įrodymus – ieškovės dukters santuokos ir gimimo liudijimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad pateikdama šiuos įrodymus atsakovė nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis. Pateikdama minėtus įrodymus ieškovė siekia atsikirsti į atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, todėl galima daryti išvadą, kad minėtų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik susipažinus su atsakovės apeliaciniu skundu. Be to, šių įrodymų priėmimas neturėtų užvilkinti bylos nagrinėjimo. Dėl šių priežasčių minėti įrodymai priimami ir pridedami prie bylos.
Ginčo esmė
16. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškinį patenkino, pripažino ieškovei nuosavybės teisę į pagalbinio ūkio paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto statinių išdėstymo plane 3I1p, dalį – 6,18 kv. m. ploto sandėliuką, plane pažymėtą indeksu 1-1, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo sandėliuką ieškovė įgijo kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinį, kai 1992 m. privatizavimo būdu įsigijo minėtą butą. Atsakovas su šiuo sprendimu nesutinka ir, be kita ko, kelia klausimą dėl ginčo sandėliuko kaip priklausinio vertinimo nepagrįstumo.
Dėl ginčo sandėliuko kaip priklausinio
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje antraeiliais daiktais – priklausiniais – pripažįstami daiktai, kurių sąsajos su pagrindiniu daiktu pasireiškia per bendrą ūkinę paskirtį. Nustatant teisiškai reikšmingas sąsajas su pagrindiniu daiktu, svarbus ne fizinis, bet funkcinis daiktų ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi bei skirtas pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažįstamas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu priklausinio tarnavimu pagrindiniam daiktui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2008).
18. Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys, t. y. ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra fakto klausimas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė, kad egzistuoja funkcinis ryšys tarp ieškovės buto ir ginčo sandėliuko – šios (gyvenamosios ir negyvenamosios) patalpos yra susijusios bendra ūkine paskirtimi, ginčo sandėliuko paskirtis – tenkinti buto savininkės – ieškovės – poreikius.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde aptariamu aspektu (dėl funkcinio ryšio tarp ieškovės buto ir ginčo sandėliuko) atsakovas pateikia tik gana abstrakčius argumentus, kurie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ieškovė neįrodė kaip tariamu namo priklausiniu (pastatu, kuriame yra sandėliukai) naudojosi kiti namo bendrasavininkiai, kad ieškovės bute yra sandėlio patalpa, skirta dujų balionui laikyti, kad 2018 m. rugsėjo 21 d. ieškovė sodo sklypą perleido dukrai, taip pat atsakovo pastebėjimai dėl valstybės įmonės Registrų centras pateikto atsakymo dėl rūsio patalpų name (duomenys neskelbtini), nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl funkcinio ryšio tarp ieškovės buto ir ginčo patalpos egzistavimo. Aplinkybė, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), įvedus centrinį šildymą keitėsi ginčo sandėliuko naudojimo pobūdis, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad išnyko ieškovės buto ir ginčo sandėliuko funkcinis ryšys.
Dėl ginčo sandėliuko kaip priklausinio privatizavimo
20. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčo sandėliuką ieškovė privatizavimo metu kaip priklausinio negalėjo įgyti, nes sandėliukas nebuvo nurodytas privatizavimo sutartyje, jis nebuvo įkainotas ir už jį nebuvo sumokėta.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas priklausinių teisinį statusą ir įsigijimą butų privatizavimo metu, yra išaiškinęs, kad priklausinio savybė tarnauti pagrindiniam daiktui nulemia šio antraeilio daikto likimą – priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis). Šios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios priklausinių, kaip antraeilių daiktų, prigimtį, teisinį statusą, nenustato papildomų daiktų pripažinimo priklausiniais sąlygų, kartu neteikia tiesioginių ir (ar) netiesioginių nuorodų į privalomą priklausinio identifikavimą pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje, kuriuo keičiama pagrindinio daikto teisinė būklė. Priklausinio (ne)identifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, kaip šis yra apibrėžtas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, nebent pagrindinio daikto perleidimo (įsigijimo) ar kitame sandoryje aiškiai įtvirtinta išlyga, kad priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas. Kitoks aiškinimas neatitiktų pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priklausinių, kaip antraeilių daiktų, prigimtį, teisinį statusą, turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-421-695/2017, 27 p.).
22. Remiantis anksčiau paminėtu kasacinio teismo išaiškinimu, atsakovės argumentai dėl ginčo sandėliuko konkretaus nenurodymo buto privatizavimo sutartyje yra teisiškai nereikšmingi.
23. Lietuvos Aukščiausiais Teismas, analizuodamas, ar buto privatizavimo dokumentuose nesant duomenų vienareikšmiškai patvirtinančių buto priklausinio atskirą įkainojimą ir nustatytos kainos už jį sumokėjimą, išaiškino, kad Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 2 punkte buvo nustatyta, kad už privatizavimo vykdymą atsakingos miestų, rajonų valdybų (savivaldybėms priklausančių namų, butų), įmonių, įstaigų, organizacijų (jų balanse esančių gyvenamųjų namų, butų) administracijos sudarytos tarnybos arba komisijos. Todėl, jeigu ir egzistuoja galimi ginčo patalpų, kaip priklausinių, privatizavimo įforminimo trūkumai, šie trūkumai negali būti panaudoti prieš ieškovus, kurie pagrindžia faktinę aplinkybę, būtiną daiktui kito daikto priklausiniu pripažinti, t. y. funkcinio ryšio tarp butų ir ginčo patalpų egzistavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo reikalauti iš ieškovų (įrodinėjimo prasme) daugiau, negu pagal teisinį reguliavimą reikia, kad ginčo patalpos būtų pripažintos priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-421-695/2017, 28 p.).
24. Remiantis anksčiau paminėtu kasacinio teismo išaiškinimu, atsakovės argumentai dėl ginčo sandėliuko neįkainojimo ir neapmokėjimo taip pat yra teisiškai nereikšmingi.
25. Be to, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į specifines pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurių nepaneigia apeliacinio skundo argumentai:
25.1. Iš byloje esančio pareiškimo apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą matyti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkai susitarė, jog šis butas bus perkamas privatizavimo būdu ieškovės G. A. vardu. Minėto prašymo viršuje, dešinėje pusėje yra prierašas „sand. rūsyje“ (elektroninės bylos 1 t., b. l. 184). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad šis prierašas atsirado, nes ieškovė pageidavo privatizuoti butą su ginčo sandėliuku;
25.2. 1992 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovė G. A. nuosavybės teise įgijo butą, kurio bendras naudingas plotas 55,85 kv.m., bei rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) (elektroninės bylos 1 t., b. l. 5). Tačiau name, esančiame (duomenys neskelbtini), rūsių nėra.
26. Atsižvelgdama į anksčiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tai, kad ieškovės buto 1992 m. liepos 16 d. pirkimo – pardavimo sutartyje yra nurodoma, kad perkamas butas su rūsiu, nors rūsio name nebuvo, patvirtina faktą, jog ieškovė, privatizuodama butą kartu pageidavo įgyti ir ginčo sandėliuką. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės liudija, kad institucija, kuri vykdė privatizavimą, žinojo, jog ieškovė perka ne tik butą, todėl ši institucija turėjo visas galimybes įkainoti visą ieškovės perkamą turtą.
27. Atsakovės argumentai, kad ieškovės bute yra 1,33 kv. m. sandėliukas, minėtų išvadų nepaneigia. Kaip matyti, iš ieškovės buto inventorinės bylos, buto kartu su atsakovės nurodomu sandėliuku plotas buvo 55,85 kv. m. (elektroninės bylos 2 t., b. l. 163–165). Būtent tokio ploto butą privatizavimo sutartimi ir nusipirko ieškovė. Tačiau buto privatizavimo sutartyje be įsigyjamo 55,85 kv. m. buto (kas apima ir minėtą 1,33 kv. m. sandėliuką) nurodyta, kad įsigyjamas ir rūsys (elektroninės bylos 1 t., b. l. 5). Vadinasi, ieškovė buto privatizavimo sutartimi pirko ne tik butą su jame esančiu 1,33 kv. m. sandėliuku, bet papildomai dar ir kitą daiktą – priklausinį, sutartyje pavadintą rūsiu.
28. Atmetami kaip nepagrįsti ir atsakovės argumentai, kad ginčo sandėliukas negalėjo būti privatizuotas, nes 1992 m. sausio 15 d. Klaipėdos miesto valdybos potvarkio Nr. 21 pastraipoje po 67 punkto ir 1992 m. kovo 31 d. Klaipėdos miesto tarybos sprendimo Nr. 52 32 punkte buvo nurodyta, kad visi senamiestyje esantys ūkiniai pastatai yra neprivatizuojami, t. y. sudarant neparduotinų būstų sąrašus visada buvo akcentuojamas būstams priskirtinų ūkinių statinių neprivatizuotinumas senamiestyje.
29.1. kaip matyti iš šios nutarties 26 ir 27 punktų, ieškovė buto privatizavimo sutartimi pirko ne tik butą su jame esančiu 1,33 kv. m. sandėliuku, bet papildomai dar ir kitą daiktą – priklausinį, sutartyje pavadintą rūsiu, nors iš bylos medžiagos yra pagrindas manyti, jog tai buvo ginčo sandėliukas. Vadinasi, 1992 m. Klaipėdos miesto valdybos (tarybos) sprendimai šio fakto (sudarytos sutarties ir ja įgytų daiktų apimties) paneigti negali.
29.2. Atsakovės nurodomuose teisės aktuose nėra suformuluotas konkretus draudimas privatizuoti butų priklausinius (žodis „priklausinys“ atsakovės nurodomose nuostatose nėra minimas).
29.3. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje (redakcija, galiojusi 1992 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo) metu buvo išvardinti pagal šį įstatymą neparduodami objektai. Tačiau jame nebuvo nurodyta, kad draudžiama parduoti butų priklausinius sandėliukus. Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad miestų ir rajonų tarybos, atsižvelgdamos į pastatų būklę ir tvarkant bei rekonstruojant miestą, gyvenvietę ar kitokią teritoriją numatomus nugriauti pastatus, gali nustatyti neparduotinų gyvenamųjų namų ir kitokių pastatų, kuriuose įrengtos gyvenamosios patalpos, grupes ar atskirus namus. Iš šios normos matyti, kad miestų ir rajonų tarybos galėjo nustatyti neparduotinų gyvenamųjų namų ir kitokių pastatų, kuriose įrengtos gyvenamosios patalpos, grupes ar atskirus namus. Šioje normoje nenurodyta, kad miestų ir rajonų tarybos galėjo nustatyti apribojimus parduoti ne gyvenamosios paskirties patalpas, esančias parduodamų butų ar kitų gyvenamųjų patalpų priklausiniais.
29.4. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309, 3 punkte (redakcija, galiojusi 1992 m. liepos 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu) buvo nustatyta, kad miestų, rajonų tarybos iki 1991 m. rugpjūčio 15 d., atsižvelgdamos į pastatų būklę bei nustatytąja tvarka patvirtintus miestų vystymo planus ir tvarkant bei rekonstruojant miestą, gyvenvietę ar kitokią teritoriją numatomus nugriauti pastatus, gali nustatyti neparduotinų gyvenamųjų namų ir kitokių pastatų, kuriuose įrengtos gyvenamosios patalpos, grupes ar paskirus namus. Iš šios teisės normos matyti, kad, pirma, joje nėra nurodyta, kad miestų ir rajonų tarybos galėjo nustatyti apribojimus parduoti ne gyvenamosios paskirties patalpas, esančias parduodamų butų ar kitų gyvenamųjų patalpų priklausiniais. Antra, apribojimai parduoti gyvenamuosius namus ir kitus pastatus, kuriuose įrengtos gyvenamosios patalpos, galėjo būti nustatyti iki 1991 m. rugpjūčio 15 d. ir nagrinėjamu atveju šio termino nebuvo laikytasi.
30. Nėra teisiškai reikšmingas ir atsakovės nurodomas Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kad neprivatizuoti namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys, patikėjimo teise yra valdomi savivaldybių, kol bus perduoti savivaldybių nuosavybėn. Minėta teisės norma kalba apie neprivatizuotus pastatus, o nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo ir, teisėjų kolegijos vertinimu, įrodė, kad kartu su butu ji privatizavo ginčo sandėliuką.
31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės argumentai, jog atsakovė visą laiką traktavo, kad ginčo sandėliuką valdo savivaldybė, taip pat atsakovės nurodomi detalieji planai ir investiciniai projektai negali paneigti, kad ginčo sandėliuką ieškovė įgijo 1992 m. privatizuodama butą. Teisiniu požiūriu negalima tokia situacija, kad ginčo sandėliuko kaip priklausinio įsigijimą nuosavybės teise pagal 1992 m. pirkimo–pardavimo sutartį galėtų paneigti vėliau priimti atsakovės sprendimai dėl teritorijų planavimo dokumentų ar atsakovės planai įgyvendinti tam tikrus investicinius projektus.
Dėl senaties terminų
32. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismai netinkamai taikė įgyjamąją senatį reguliuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą, nes ieškovė pareiškė ieškinį ne dėl daikto įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Ieškiniu ieškovė siekė įrodyti, kad ginčo sandėliuką kaip priklausinį ji įgijo pagal 1992 m. buto privatizavimo sutartį.
33. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ieškovė praleido senaties terminus revizuoti 1992 m. buto privatizavimo sutartį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, pirma, ieškovė nesiekia revizuoti buto privatizavimo sutartį, o siekia įrodyti, kad minėta sutartimi kaip priklausinį įsigijo ir ginčo sandėliuką. Antra, atsakovės argumentai dėl anksčiau paminėto ieškinio senaties termino praleidimo yra abstraktūs ir nekonkretūs. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu pasisakė ginčijamo sprendimo 25 punkte. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir jų nekartoja. Juolab kad pirmosios instancijos teismo pateikti argumentai atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią jei asmuo privatizavimo sandorio sudarymo metu subjektyviai turi pagrindo manyti, kad įgyja tam tikrą daiktą kaip priklausinį, ieškinio senaties terminas nuosavybei į tą daiktą pripažinti gali būti skaičiuojamas nuo to momento, kai asmens nuosavybės teisė į daiktą yra užginčijama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66-916/2018).
Dėl atsakovės argumentų, susijusių su nekilnojamojo turto registravimo reikalavimais
34. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė nagrinėjamu atveju ginčija Nekilnojamojo turto registro duomenis, todėl atsakovu turėtų būti valstybės įmonė Registrų centras. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo argumentu, nes ieškovė kelia ginčą dėl nuosavybės, o ne dėl jos įregistravimo. Ta aplinkybė, kad ginčo sandėliukas neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neužkerta kelio ginčui dėl nuosavybės kilti. Ginčo sandėliukas realiai egzistuoja ir Nekilnojamojo turto registro duomenys negali paneigti jo realaus egzistavimo ir ginčo dėl jo nuosavybės galimybės. Be to, ieškovės nuosavybės teises nagrinėjamu atveju ginčija ne valstybės įmonė Registrų centras, bet atsakovė. Vadinasi, ji yra tinkamas atsakovas pagal ieškovės ieškinį.
35. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat atkreipia dėmesį į statinį, kuriame yra ginčo sandėliukas, identifikuojančių duomenų trūkumą.
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Nekilnojamojo turto registras įsteigtas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro paskirtis – teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus registravimas ir viešinimas. Kasacinio teismo praktikoje dėl nuosavybės įgijimo pagrindo ir teisinės registracijos santykio išaiškinta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Taigi ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-701/2018, 32 p.). Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, darytina išvada, kad vien tik aplinkybė, jog tam tikras objektas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, neužkerta kelio spręsti su jo nuosavybės teisėmis susijusius klausimus.
37. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės argumentas dėl duomenų daikto registravimui trūkumo nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Minėta, kad nagrinėjamu atveju kyla ginčas ne dėl turto registravimo, o dėl turto nuosavybės. Vadinasi, aplinkybė, kad galbūt egzistuoja tam tikrų duomenų, kurie yra reikalingi turtui įregistruoti viešame registre trūkumai, negali užkirsti kelio spręsti ginčo dėl turto nuosavybės. Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią galima spręsti ir dėl Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto daikto atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-480-701/2018, 34 p.). Juolab kad atsakovo nurodomi duomenų trūkumai, reikalui esant, galės būti ištaisyti teismo sprendimo pagrindu registruojant nuosavybės teises. Valstybės įmonė Registrų centras teismui pateiktame atsiliepime, be kita ko, nurodė, kad teismo sprendimas taip pat yra pagrindas registruoti nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre (elektroninės bylos 2 t., b. l. 53).
Apeliacinės instancijos teismo išvados
38. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė teisės normas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.