- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-18
- Bylos Nr.
- e2A-266-589/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03295-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Rita Dambrauskaitė, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- Liudviko A
- Atsakovas
- V. K., L. K.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Liudviko A. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-137-1136/2022 pagal ieškovo Liudviko A. A. ieškinį atsakovams V. K., L. K., tretiesiems asmenims Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarei Ž. B., antstoliui A. B. dėl povedybinės sutarties punktų pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. A. A. (toliau – ir ieškovas) prašė pripažinti 2020 m. lapkričio 26 d. Vedybų (povedybinės) sutarties (toliau – ir povedybinė sutartis), sudarytos tarp atsakovų V. K. ir L. K. (toliau – ir atsakovas, atsakovė, atsakovai), 1.4 ir 1.7 punktus negaliojančiais nuo povedybinės sutarties sudarymo dienos; taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę L. K. grąžinti atsakovui V. K. ½ dalį L. K. darbo užmokesčio, išmokėto nuo 2020 m. lapkričio 26 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas V. K. yra skolingas ieškovui 22 245,11 Eur pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 12 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-10163-589/2009. Skolos išieškojimas yra komplikuotas, nes atsakovo banko sąskaitos yra tuščios, atsakovas gauna tik minimalią mėnesinę algą, o savo vardu turi vienintelį nekilnojamojo turto objektą – ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, sklypas nelikvidus, yra savavališkai užstatytas neregistruotais statiniais, priklausančiais atsakovams.
3. Paaiškino, kad skola buvo išieškoma ir iš atsakovo sutuoktinės atsakovės L. K. darbo užmokesčio dalies, priklausančios atsakovui. Tačiau šios galimybės ieškovas neteko atsakovams sudarius povedybinę sutartį. Teigė, kad povedybine sutartimi pakeitus sutuoktinių turto teisinį režimą, ieškovui buvo panaikinta galimybė išieškoti skolą iš atsakovės L. K. banko sąskaitoje esančių lėšų, santaupų ir darbo užmokesčio, neįregistruoto pastato – gyvenamojo namo, esančio atsakovui priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė gali įregistruoti savo vardu, atlikusi savavališkos statybos įteisinimo procedūras.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu atmetė. Likusią ieškinio dalį iš dalies patenkino – pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. lapkričio 26 d. Vedybų (povedybinės) sutarties, sudarytos tarp V. K. ir L. K., 1.4 punkto dalį, kuria V. K. ir L. K. nustatė, jog bet koks nekilnojamas turtas vienos iš sutuoktinių bet kokiu būdu įgytas sutuoktiniams gyvenant susituokus, yra tą turtą įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo 600 Eur atstovavimo išlaidų atsakovės L. K. naudai bei 420 Eur atstovavimo išlaidų atsakovo V. K. naudai, taip pat 8,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Priteisė iš atsakovo V. K. 22,50 Eur žyminį mokestį ir 286,70 Eur atstovavimo išlaidų ieškovo naudai, taip pat 19,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
5. Teismas nustatė, kad atsakovai V. K. ir L. K. yra sutuoktiniai. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 12 d. civilinėje byloje Nr. L2-10163-589/2009 išdavė kreditoriui L. A. A. teismo įsakymą dėl 27 034,87 Eur (92 403 Lt skolos, 943 Lt bylinėjimosi išlaidų) skolos išieškojimo iš atsakovo V. K.. Teismo įsakymas įsiteisėjęs ir jo pagrindu 2010 m. sausio 6 d. antstolio A. B. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0025/10/00018. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-23-452/2017 buvo nustatyta, kad atsakovui V. K. turte, įgytame bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakove L. K., priklauso ½ dalis 0,0673 ha ploto žemės sklypo, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei ½ dalis L. K. darbo užmokesčio ir kitų jam prilyginamų išmokų. 0,0673 ha ploto žemės sklype, unikalu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas, neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. 2020 m. lapkričio 26 d. atsakovai sudarė povedybinę sutartį (notarinio registro Nr. 2795), kurios 1.4 punkte nustatė, kad bet koks kilnojamas ir nekilnojamas turtas, turtinės teisės vienos iš šalių bet kokiu būdu įgytas šalims gyvenant susituokus, yra tą turtą įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Asmenine sutuoktinio nuosavybe tampa taip pat ir to sutuoktinio pajamos iš veiklos ir jo asmeninio turto, draudimo išmokos, pensijos ir bet kokios kitos pajamos, lėšos banko sąskaitose, atidarytose to sutuoktinio vardu, santaupos, taip pat vertybiniai popieriai, gautos dovanos ir bet koks kitas nenurodytas turtas. Povedybinės sutarties 1.7 punkte sutuoktiniai susitarė, kad kiekvienas sutuoktinis asmeniškai atsako už savo prievoles, tai yra, asmeninio turto teisinis režimas taikomas taip pat ir turtinėms sutuoktinių prievolėms, nepriklausomai nuo tų prievolių atsiradimo laiko ir pagrindo. Minėta sutartis įregistruota Vedybų sutarčių registre 2020 m. lapkričio 26 d.
6. Vertindamas ieškovo reikalavimą, pareikštą ne tik atsakovui V. K., bet ir jo sutuoktinei L. K., teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės L. K. atžvilgiu ieškovas turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Tai, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę nurodė ir Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-731-252/2015 pagal ieškovo ieškinį atsakovams dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, dėl įpareigojimų atlikti veiksmus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas apeliacinės instancijos teismo priimto 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo teisėtumą, aukščiau paminėtos išvados nepaneigė. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė patvirtino, jog L. K. procesinė padėtis, t. y. atsakovė, yra tinkama ir keisti jos nenori. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, teismas sprendė, jog atsakovė L. K., nebūdama ieškovo skolininke, sudarydama ginčijamą sandorį, negalėjo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių ir interesų, todėl ieškinys atsakovės atžvilgiu yra nepagrįstas ir atmestinas.
7. Dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu teismas nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-23-452/2017 nustatė atsakovo dalį turte, įgytame kartu su atsakove bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Įstatymas nenumato draudimo sutuoktiniams sudaryti povedybinę sutartį, kai teismo nutartimi vykdymo procese yra nustatyta vieno iš sutuoktinių, kaip skolininko, dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Teismas nustatė, kad žemės sklypui, (duomenys neskelbtini), tiek antstolis A. B., tiek antstolis S. Ramanauskas yra pritaikę turto areštą, apribojant disponavimo teisę (žemės sklypo arešto faktas išviešintas Nekilnojamojo turto registre). Atsižvelgęs į tai, jog ginčo žemės sklypui yra pritaikytas areštas ir atsakovas su sutuoktine atsakove sudarę povedybinę sutartį, pasidalijo minėtą žemės sklypą, teismas sprendė, kad tokiu būdu buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, draudžiančios areštuoto turto perleidimą. Tai, kad 2017 m. birželio 22 d. nutartimi buvo nustatyta atsakovo dalis turto, esančio bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nepanaikina antstolių pritaikyto arešto. Teismas savo iniciatyva konstatavo, kad sutarties 1.4 punkto dalis dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo pakeitimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo pat pradžių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnis). Tačiau teismas sprendė, kad neturi pagrindo pripažinti visą povedybinę sutartį, tame tarpe ir ieškovo ginčijamą 1.7 punktą, niekine ir negaliojančia, nes pagal 1.7 punktą, sutuoktiniai nustatė, kad kiekvienas asmeniškai atsako už savo prievoles, nepriklausomai nuo prievolių atsiradimo, tai yra povedybine sutartimi nepakeitė ieškovui vykdytinos prievolės teisinio režimo – atsakovas liko atsakingas ieškovui pagal 2009 m. lapkričio 12 d. teismo įsakymą. Kitų povedybinės sutarties sąlygų ieškovas neginčijo, o teismas savo iniciatyva nenustatė, kaip niekinių ir negaliojančių.
8. Vertindamas povedybinės sutarties 1.4 punkto dalies dėl sutuoktinių gaunamų pajamų padalijimo teisėtumą, teismas pažymėjo, jog sutuoktinio pajamos, gaunamos iš darbinės veiklos, bendrąja jungtine nuosavybe tampa nuo jų gavimo momento, o hipotetinės, ateityje gautinos, sutuoktinio pajamos iš darbinės veiklos nepatenka į įstatymo nustatytą sutuoktinių teisinį režimą. Teismas vertino, kad atsakovas turėjo teisę kartu su sutuoktine atsakove povedybinėje sutartyje pakeisti sutuoktinių gaunamų pajamų teisinį režimą iš bendrosios jungtinės nuosavybės į asmeninę.
9. Dėl Pauliano ieškinio nurodė, kad atsakovas neginčija, jog ieškovas turi į jį neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ir pats ieškinys pareikštas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino, todėl teismas laikė, jog minėtus faktus atsakovas pripažįsta. Teismas nurodė, ateityje gautinos atsakovės pajamos iš darbinės veiklos negali būti laikomos turtu, todėl nepagrįsta jas vertinti kaip bet kokią sutuoktinių nuosavybės teisę į jas. Teismas vertino, kad tokiu atveju ieškovo teiginiai dėl jo, kaip kreditoriaus, pažeistų teisių netekus atsakovui jo sutuoktinės atsakovės darbo užmokesčio dalies, laikytini nepagrįstais. Antstolio A. B. pateiktos vykdomosios bylos Nr. 0025/10/00018 duomenimis, 2020 m. lapkričio mėnesį iš atsakovo ir atsakovės buvo išieškota 120,44 Eur suma ir paskirstyta ieškotojui. Dar daugiau, vykdomosios bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2021 m. spalio mėnesio iš atsakovo išieškoma skolos dalis padidėjo iki 95 Eur.
10. Vertindamas ieškovo akcentuotas prielaidas dėl gyvenamojo namo, galimo įteisinimo ir įregistravimo atsakovo sutuoktinės atsakovės vardu ir taip netenkant galimybės išieškoti skolą iš minėto turto, teismas atkreipė dėmesį, jog pakankamų ir leistinų įrodymų, kurie leistų tvirtinti atsakovei pradėjus gyvenamojo namo įteisinimo procedūras, byloje nėra. Taip pat, nėra nustatyta, kad gyvenamasis namas, savavališkai pastatytas ir teisiškai neįregistruotas, atsakovui ir jo sutuoktinei atsakovei priklausytų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Apibendrindamas tai, kas nurodyta, teismas darė išvadą, jog byloje nėra įrodyta, kad atsakovas ginčo sutartimi sumažino jam priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir tos sumažėjusios vertės turto neužtenka ieškovo reikalavimui patenkinti. Atsakovas procesiniuose dokumentuose, jo atstovas teismo posėdžio metu neįrodinėjo, kad ginčo sutartį privalėjo sudaryti, todėl teismas pripažino, jog atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčo sandorio. Teismas nurodė, kad ginčo sutartis yra neatlygintinė ir ją ieškovo skolininkas atsakovas sudarė su savo sutuoktine atsakove. Teismas pažymėjo, kad nesąžiningumas aiškinamas per skolininko suvokimą, kad sudarytas sandoris gali pažeisti ar pažeis kreditoriaus teises, todėl teismas vertino, jog šioje byloje nėra paneigta nesąžiningumo prezumpcija. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vykę teisminiai procesai tarp ieškovo ir atsakovo rodo, jog dar 2015 m. ieškovas aktyviai siekė atsakovų gyvenamąjį namą pripažinti esant bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, įpareigoti atsakovą ir jo sutuoktinę atsakovę įregistruoti minėtą turtą viešajame registre tam, kad galėtų paspartinti skolos iš atsakovo išieškojimą. Nagrinėjant Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2-1098-902/2015 ir vėlesniuose procesuose (apeliacinės, kasacijos instancijos teismuose) kartu su atsakovu dalyvavo ir jo sutuoktinė atsakovė. Taigi, minėtiems asmenims gerai buvo žinomas ieškovo aktyvus siekis išsiieškoti iš atsakovo 2009 m. lapkričio 12 d. teismo įsakymu priteistą skolą, todėl neabejotina, kad atsakovas ir jo sutuoktinė atsakovė galėjo suprasti, jog bet koks bendro sutuoktinių turto padalijimas sumažins ieškovui galimybes išsiieškoti skolą, pažeis jo teises. Vertindamas ieškovo teiginius, esą atsakovas ir jo sutuoktinė atsakovė yra nesąžiningi, nes neregistruoja savo vardu gyvenamojo namo, nelaiko piniginių lėšų banko sąskaitose, dirba darbus už minimalius atlyginimus, teismas pažymėjo, jog atsakovo, kaip skolininko, nesąžiningumas vertinamas ginčijamo sandorio kontekste, tai yra, ar skolininkas buvo nesąžiningas, sudarydamas ginčo sutartį, o ne jo gyvenimo būdo, elgesio bendrąja prasme. Atsižvelgęs į nurodytą, teismas sprendė, jog šioje byloje nėra įrodytos visos Pauliano ieškinio taikymui būtinos sąlygos, todėl šioje dalyje ieškinys atmestinas.
11. Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, jog teismui pripažinus dalį povedybinės sutarties niekine ir negaliojančia, spręstinas klausimas dėl restitucijos taikymo taip, kaip numato CK 1.80 straipsnio 2 dalis. Kadangi atsakovas ir jo sutuoktinė atsakovė ginčo sutarties 1.4 punkto dalimi pasidalijo areštuotą turto, kurio dalis, priklaususias atsakovui, nustatė teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-23-452/2017, teismas neturi pagrindo taikyti restituciją. Tokia išvada padaryta remiantis aukščiau paminėta teismo nutartimi, kuria buvo nustatytos atsakovo turto dalys bendroje jungtinėje nuosavybėje po lygiai kartu su sutuoktine atsakove, todėl teismas laikė, jog atsakovas negavo daugiau nei teismo nutartimi buvo nustatytos jo turto dalys.
12. Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas konstatavo, kad ieškinys tenkintas iš dalies (30 procentų). Teismas nustatė, ieškovas nagrinėjamoje byloje patyrė 955,67 Eur atstovavimo išlaidų ir sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį. Atsakovai patyrė 1 200 Eur atstovavimo išlaidų. Valstybė patyrė 27,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi atsakovės atžvilgiu ieškinys yra atmestinas, iš ieškovo teismas priteisė atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidos, kuriomis jis laikė pusę bendrai atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos, tai yra 600 Eur. Iš atsakovo ieškovo naudai teismas priteisė 22,50 Eur žyminį mokestį ir 286,70 Eur atstovavimo išlaidas, o iš ieškovo atsakovo naudai priteisė 420 Eur atstovavimo išlaidas. Taip pat valstybės naudai iš ieškovo priteisė 19,19 Eur, iš atsakovo – 8,23 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Ieškovas L. A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kurioje ieškinio reikalavimas dėl 2020 m. lapkričio 26 d. povedybinės sutarties 1.4 punkto pripažinimo negaliojančiu buvo atmestas atsakovės L. K. atžvilgiu ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; pašalinti iš sprendimo šiuos motyvus: „Taip pat nėra nustatyta, kad gyvenamasis namas, savavališkai pastatytas ir teisiškai neįregistruotas, atsakovui ir jo sutuoktinei priklausytų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise“, išdėstytus sprendimo 31 punkte, kadangi jie prieštarauja atsakovų V. K. ir L. K. 2021 m. rugpjūčio 8 d. atsiliepime į ieškinį nurodytiems faktams; perskirstyti sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidas; priteisti ieškovo naudai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus.
14. Nurodo, kad nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje jo ieškinio reikalavimas pripažinti povedybinės sutarties 1.4 punktą negaliojančiu buvo atmestas atsakovės atžvilgiu. Nurodo, kad minėtą sutarties punktą prašė pripažinti negaliojančiu CK 6.66 bei CK 1.81 straipsnių pagrindu. Teismas tam tikroje dalyje šį sutarties punktą pripažino negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo, teigia, kad visiškai nesvarbu, ar atsakovė yra ieškovo skolininkė, ar ne, kadangi reikalavimą dėl povedybinės sutarties 1.4 punkto pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu galėjo pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo (tiek turintis reikalavimo teises į sandorį sudariusius asmenis, tiek neturintis reikalavimo teisių į sandorį sudariusius asmenis). Be to, tokį faktą teismas galėjo nustatyti ir ex officio, ką teismas ir padarė. Mano, jog teismui konstatavus, kad atitinkamas sutarties punktas yra niekinis dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, tai jis automatiškai tapo negaliojančiu abiem tokį sutarties punktą nustačiusioms šalims.
15. Pažymi, kad sprendimo 31 punkte teismo nurodytos išvados yra klaidingos ir jos privalo būti pašalintos iš sprendimo, kadangi jų nepašalinimas ateityje kels problemų vykdant išieškojimą iš gyvenamojo namo, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams. Patys atsakovai savo atsiliepime į ieškinį buvo nurodę, kad tiek žemės sklypas, tiek gyvenamasis namas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį.
16. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinyje buvo suformuluoti du ieškinio reikalavimai: dėl povedybinės sutarties 1.4 punkto pripažinimo negaliojančiu ir dėl povedybinės sutarties 1.7 punkto pripažinimo negaliojančiu. Reikalavimas dėl restitucijos taikymo buvo išvestinis reikalavimas, jis savarankišku reikalavimu nekvalifikuotinas. Nors teismas patenkino vieną iš dviejų ieškovo ieškinio reikalavimų, tačiau padarė išvadas, kad ieškovo ieškinys yra tenkinamas tik 30 procentų. Tokių nepagrįstų išvadų padarymas sąlygojo netinkamą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pažymi, jog bylinėjimosi išlaidos buvo netinkamai paskirstytos ir dėl to, kad teismas padarė klaidingas išvadas dėl ieškinio reikalavimų atmetimo atsakovės atžvilgiu, nors jos sudarytos povedybinės sutarties 1.4 punktą teismas pripažino niekiniu CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
17. Atsakovai V. K. ir L. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti atsakovės naudai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.
18. Mano, kad teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovės atžvilgiu. Apeliaciniame skunde dėstoma apelianto pozicija rodo, jog jis neteisingai supranta ir aiškina skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį. Apeliantas suklydo teigdamas, neva teismas ex officio pripažino sandorio dalį niekine ab initio tik V. K. atžvilgiu – tokia išvada neseka iš sprendimo rezoliucinės dalies. Be to, apeliantas niekaip nepagrindžia tokio savo apeliacinio skundo reikalavimo prasmingumo, t. y. kuo konkrečiai pasikeis apelianto teisinė padėtis, patenkinus tokį reikalavimą.
19. Pažymi, jog prašomą pašalinti sprendimo 31 punkte nurodytą aplinkybę nustatė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei kiti žemesnieji teismai, o ne skundžiamą sprendimą priėmęs teismas.
20. Pažymi ir tai, kad apeliacinio skundo teiginys, jog ieškinys patenkintas net 50 proc. (teismas patenkino vieną iš dviejų ieškovo ieškinio reikalavimų), yra nepagrįstas, nes neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
21. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo L. A. A. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
22. Atsakovai V. K. ir L. K. su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują rašytinį įrodymą – Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. kovo 14 d. išrašą. Prašymą jį prijungti prie bylos atsakovai motyvuoja tuo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai šio išrašo neturėjo ir jis patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nėra jokių duomenų apie namo įregistravimą, priklausomybę atsakovams.
23. CPK yra nustatytas ribotos apeliacijos modelis, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tikrinamas pagal byloje jau esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus faktinius duomenis ir įrodymus. Toks įstatymo leidėjo pasirinktas apeliacijos modelis nulemia ir tai, kad nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimami tik išimtiniais atvejais (CPK 314 straipsnis). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu pažymėtina ir tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos išreikalauti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
24. Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovų apeliacinės instancijos teismui pateiktu naujų rašytiniu įrodymu, atsisako jį priimti, kadangi šis rašytinis įrodymas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir nagrinėjamos bylos baigčiai.
Dėl ginčo apeliacinės instancijos teisme esmės
25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys atsakovės L. K. atžvilgiu, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Taip pat patikrinama, ar yra pagrindas apeliaciniame skunde nurodomą teismo motyvą pašalinti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies.
26. Byloje nustatyta, kad atsakovai V. K. ir L. K. yra sutuoktiniai nuo (duomenys neskelbtini). Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. L2-10163-589/2009 kreditoriui (nagrinėjamoje byloje – ieškovui) L. A. A. 2009 m. lapkričio 12 d. išdavė teismo įsakymą dėl 27 034,87 Eur (92 403 Lt skolos, 943 Lt bylinėjimosi išlaidų) skolos išieškojimo iš skolininko (nagrinėjamoje byloje – atsakovo) V. K.. Teismo įsakymas įsiteisėjęs ir jo pagrindu 2010 m. sausio 6 d. antstolio A. B. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0025/10/00018. Antstolis A. B., vykdydamas priverstinio vykdymo veiksmus, nustatė, kad žemės sklypas, 0,0673 ha ploto, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas 2000 m. sausio 11 d., Nekilnojamojo turto registre įregistruotas skolininko V. K. vardu. Taip pat nustatė, kad šiame žemės sklype yra gyvenamasis namas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1994 m., ir skolininkas V. K. yra šio gyvenamojo namo naudotojas. 2010 m. kovo 4 d. Turto arešto aktu Nr. 0025/10/00018 antstolis areštavo ½ dalį šio žemės sklypo ir ½ gyvenamojo namo, apribojant disponavimo teisę (Turto arešto akto registro pranešimas apie turto arešto įregistravimą, 2010 m. kovo 4 d., Nr. 0610-001372).
27. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5875-488/2014 atmetė L. A. A. skundą dėl antstolio A. B. veiksmų, be kita ko, konstatavęs, kad antstolis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, netenkindamas L. A. A. prašymo dėl turto realizavimo iš varžytinių, kadangi pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą neįregistruotos.
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-706/2016 Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą, kuriuo buvo atmestas L. A. A. ieškinys dėl gyvenamojo namo pripažinimo V. K. ir L. K. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei įpareigojimo juos minėtą turtą įregistruoti viešajame registre, motyvuojant tuo, kad L. A. A., siekdamas apginti teismo įsakymu pripažintas, bet neįgyvendinamas savo teises, reiškė reikalavimus, kuriais iš esmės siekė savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nors ši funkcija priskirta Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai.
29. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-23-452/2017 nustatė, kad atsakovui V. K. turte, įgytame bendrosios jungtinės nuosavybės teise su atsakove L. K., priklauso ½ dalis 0,0673 ha ploto žemės sklypo, unikalu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei ½ dalis L. K. darbo užmokesčio ir kitų jam prilyginamų išmokų.
30. 2020 m. lapkričio 26 d. atsakovai V. K. ir L. K. sudarė povedybinę sutartį, notarinio registro Nr. 2795 (sutartis įregistruota Vedybų sutarčių registre 2020 m. lapkričio 26 d.), kurios 1.4 punkte nustatė, kad bet koks kilnojamas ir nekilnojamas turtas, turtinės teisės vienos iš šalių bet kokiu būdu įgytas šalims gyvenant susituokus, yra tą turtą įgijusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Asmenine sutuoktinio nuosavybe tampa taip pat ir to sutuoktinio pajamos iš veiklos ir jo asmeninio turto, draudimo išmokos, pensijos ir bet kokios kitos pajamos, lėšos banko sąskaitose, atidarytose to sutuoktinio vardu, santaupos, taip pat vertybiniai popieriai, gautos dovanos ir bet koks kitas nenurodytas turtas. Povedybinės sutarties 1.7 punkte sutuoktiniai susitarė, kad kiekvienas sutuoktinis asmeniškai atsako už savo prievoles, tai yra, asmeninio turto teisinis režimas taikomas taip pat ir turtinėms sutuoktinių prievolėms, nepriklausomai nuo tų prievolių atsiradimo laiko ir pagrindo.
31. Šiuo atveju ieškovas L. A. A. ginčijo atsakovų V. K. ir L. K. sudarytos povedybinės sutarties 1.4 ir 1.7 punktų teisėtumą CK 1.81 straipsnio ir CK 6.66 straipsnio pagrindais, motyvuodamas tuo, kad atsakovas V. K., sudarydamas ginčijamas sutarties sąlygas, pažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teises. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu atmetė, konstatavęs, kad ieškovas atsakovės L. K. atžvilgiu neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, todėl ji, nebūdama ieškovo skolininke, sudarydama ginčijamą sandorį, negalėjo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių ir interesų. Atsakovo V. K. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, ex officio konstatavęs povedybinės sutarties 1.4 punkto dalies prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms dėl areštuoto nekilnojamojo turto teisinio režimo pakeitimo (pasidalijimo), todėl esant niekine ir negaliojančia nuo pat pradžių (CK 1.80 straipsnis). Pripažinęs povedybinės sutarties 1.4 punkto dalies prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, pirmosios instancijos teismas šios sutarties sąlygų prieštaravimo gerai moralei ar viešajai tvarkai nebevertino (CK 1.81 straipsnis), taip pat nenustatė visų Pauliano ieškinio taikymui būtinų sąlygų egzistavimo, kas reiškia, kas ieškinys, koks jis buvo pareikštas ieškovo, iš esmės buvo atmestas ir tenkintas iš dalies atsakovo V. K. atžvilgiu kitu pirmosios instancijos teismo iniciatyva nustatytu pagrindu. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą ir jame nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu, padarė teisės taikymo klaidą, taip pat prašo pašalinti iš skundžiamo sprendimo, jo nuomone, klaidingai padarytą išvadą bei perskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl visų Pauliano ieškinio sąlygų nebuvimo, povedybinės sutarties sąlygų vertinimo CK 1.81 straipsnio prasme netikslingumo, taikyto restitucijos būdo, teisėjų kolegija dėl to nepasisako.
Dėl ieškinio atmetimo atsakovės L. K. atžvilgiu
32. Ieškovo L. A. A. įsitikinimu, povedybinės sutarties 1.4 punkto atitinkamos dalies pripažinimas niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu turėjo reikšti ieškinio tenkinimą atitinkamoje dalyje abiejų atsakovų, o ne vieno iš jų, atžvilgiu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiam apeliacinio skundo argumentui.
33. CPK 43 straipsnyje reglamentuojamas privalomas ir neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Privalomas bendrininkavimas – tai tokie procesinio bendrininkavimo atvejai, kai ieškinio dalykas yra bendrai pagal įstatymus keliems ieškovams arba keliems atsakovams priklausančios teisės arba pareigos, t. y. bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant asmenų materialiniam teisiniam bendrininkavimui, jų procesinis bendrininkavimas gali skirtis: tam tikrais atvejais teismo sprendimas galės būti priimtas tik dėl visų bendrininkų (absoliutus privalomasis bendrininkavimas), o kitais atvejais teismas galės priimti sprendimą tik dėl vieno bendrininko (santykinis privalomasis bendrininkavimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2014).
34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo pripažinta niekine ir negaliojančia dalis dvišalio sandorio – 2020 m. lapkričio 26 d. atsakovų V. K. ir L. K. sudarytos povedybinės sutarties, vadinasi, egzistuoja asmenų (sandorio šalių) materialusis teisinis bendrininkavimas. Įvertinus dvišalio sandorio pripažinimo negaliojančiu pobūdį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo išspręstas povedybinės sutarties dalies negaliojimo klausimas, yra nedalomai susijęs su abiejų atsakovų V. K. ir L. K. (sandorio šalių) teisėmis ir pareigomis. Vadinasi, tiek, kiek tai susiję su sutarties dalies pripažinimo negaliojančia išsprendimu, egzistuoja absoliutus privalomasis tarp ginčijamo sandorio šalių – atsakovų V. K. ir L. K. – procesinis bendrininkavimas, reiškiantis, kad šis klausimas galėjo būti išspręstas tik abiem bendrininkams (atsakovams) kartu dalyvaujant (esant įtrauktiems) civilinės bylos procese ir teismo sprendimas galėjo būti priimtas tik abiejų sandorio šalių atžvilgiu (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 44 straipsnio 3 dalis). Atmetus ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu, buvo negalimas ginčijamos sutarties dalies pripažinimas niekine ir negaliojančia, nes sutarties dalis negali būti pripažinta niekine ir negaliojančia tik atsakovo V. K. atžvilgiu.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste reikšminga tai, kad nors ieškinys byloje buvo reiškiamas actio Pauliana pagrindu, kurio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, sandorio pripažinimas negaliojančiu (šiuo atveju CK 1.81 straipsnis) nėra pagrindinis šio teisės instituto tikslas, o tik priemonė atstatyti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (atstatyti finansines galimybes), vis tik, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies visai kitu (CK 1.80 straipsnio) pagrindu, nustatytu ex officio paties pirmosios instancijos teismo, nenustačius visų Pauliano ieškinio taikymui būtinų sąlygų. Kadangi tokiu būdu buvo konstatuotas sutarties dalies negaliojimas nagrinėjant ieškovo ieškinį, teisiškai nereikšminga tapo ta aplinkybė, kad atsakovė L. K. nėra ieškovo skolininkė.
36. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovas atsakovės L. K. atžvilgiu neturi reikalavimo teisės, rėmėsi Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-731-252/2015 tokia pat padaryta išvada, vertinant dėl išieškotojo teisės įpareigoti skolininką įregistruoti nuosavybės teises į statinį, motyvuojant tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vertindamas apeliacinės instancijos teismo priimto 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo teisėtumą, šios išvados nepaneigė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima to vertinti, kaip kasacinio teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-706/2016 palikdamas nepakeistą minėtą Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą, konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kadangi tik Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai yra priskirta funkcija reikšti reikalavimus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Taigi, nurodomoje byloje kasacinio teismo nebuvo sukurta jokia nagrinėjamam atvejui aktuali teisės aiškinimo taisyklė. Be to, pirmosios instancijos teismo nurodomos civilinės bylos ir šios civilinės bylos ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) nesutampa.
37. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant ieškovo ieškinį, ex officio konstatavęs povedybinės sutarties 1.4 punkto dalies prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, nepagrįstai atsakovės L. K. atžvilgiu ieškinį atmetė, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu tenkinant iš dalies (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl prašymo pašalinti iš sprendimo motyvuojamosios dalies pirmosios instancijos teismo išvadą
38. Ieškovas prašymą iš skundžiamo sprendimo pašalinti pirmosios instancijos teismo 31 punkte nurodytą išvadą, kad „Taip pat nėra nustatyta, kad gyvenamasis namas, savavališkai pastatytas ir teisiškai neįregistruotas, atsakovui ir jo sutuoktinei priklausytų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise“ motyvuoja tuo, kad tokia išvada yra klaidinga ir jos nepašalinimas ateityje kels problemų, vykdant išieškojimą iš gyvenamojo namo, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams. Ieškovo teigimu, patys atsakovai savo atsiliepime į ieškinį buvo nurodę, kad tiek žemės sklypas, tiek gyvenamasis namas priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį.
39. Teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstą tokį ieškovo prašymą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes dėl gyvenamojo namo priklausomybės vertino tik tiek, kiek tai buvo reikšminga vertinant ieškovo bylos nagrinėjimo metu keltas prielaidas dėl gyvenamojo namo galimo įteisinimo ir įregistravimo atsakovės L. K. vardu, taip ieškovui netenkant galimybės išieškoti skolą iš minėto turto, t. y. CK 6.66 straipsnio prasme. Turto priklausomybės klausimai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šią bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pasisakymai šiuo klausimu nelaikyti turinčiais prejudicinę galią (CPK 182 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
40. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias privalomą procesinį bendrininkavimą, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies –Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 27 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys atsakovės L. K. atžvilgiu, keistina, ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu tenkinant iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
41. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo
42. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas procesinis prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo.
43. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).
44. Ieškovas ieškinyje buvo suformulavęs du ieškinio reikalavimus: dėl povedybinės sutarties 1.4 punkto pripažinimo negaliojančiu ir povedybinės sutarties 1.7 punkto pripažinimo negaliojančiu. Reikalavimas taikyti restituciją pripažinus sandorį negaliojančiu nėra savarankiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006. Teismų praktika. 2006, 26).
45. Skundžiamu sprendimu visi ieškovo reikalavimai tais pagrindais, kuriais jie buvo pareikšti ieškinyje, buvo visiškai atmesti. Pagrindas, dėl kurio ieškinys buvo iš dalies patenkintas, buvo ex officio konstatuotas paties pirmosios instancijos teismo, t. y. pirmosios instancijos teismui nustačius, kad dalis povedybinės sutarties 1.4. punkto neatitiko imperatyviųjų įstatymo normų. Todėl pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys šiuo atveju tenkintas 30 procentų.
46. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas L. A. A., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patyrė 955,67 Eur atstovavimo išlaidų ir sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį. Atsakovai V. K. ir L. K. patyrė 1 200 Eur atstovavimo išlaidų. Byloje yra pateikti bylos šalių išlaidas patvirtinantys dokumentai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį, apimtį, advokatų darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, Rekomendacijose (akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatytus dydžius, sprendžia, kad bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Ieškinį tenkinus iš dalies (30 procentų), iš atsakovų ieškovo naudai lygiomis dalimis priteistinas 22,50 Eur žyminis mokestis ir 286,70 Eur atstovavimo išlaidų (bendrai sudėjus iš kiekvieno po 154,60 Eur), o iš ieškovo atsakovų naudai priteistinos 840 Eur atstovavimo išlaidos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
47. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, susidarė 27,42 Eur pašto išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įtiekimu. Ieškinį tenkinus iš dalies (30 procentų), valstybės naudai iš ieškovo priteistinos 19,19 Eur, o iš atsakovų lygiomis dalimis – 8,23 Eur (iš kiekvieno po 4,12 Eur) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo
48. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad procesinio prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo patenkinimas apeliacinės instancijos teisme nesudaro pagrindo vertinti apeliacinio skundo iš dalies patenkintu. Šio prašymo patenkinimas nesudaro pagrindo atsižvelgti į jo išsprendimo rezultatus, kai svarstoma dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad ieškovo apeliacinis skundas patenkintas 50 procentų.
49. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 348,64 Eur bylinėjimosi išlaidas, sumokėdamas 88 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 260,64 Eur advokatui už apeliacinio skundo parengimą. Atsakovė L. K. patyrė 1 100 Eur advokatų pagalbos išlaidų, parengiant atsakovų V. K. ir L. K. atsiliepimą į apeliacinį skundą. Bylos šalys pateikė išlaidas patvirtinančius dokumentus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, atsakovų advokatų darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Rekomendacijose nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (50 procentų), ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 174,32 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (iš kiekvieno po 87,16 Eur), o atsakovei L. K. iš ieškovo priteistinas 550 Eur šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovės L. K. atžvilgiu, pakeisti – ieškinį atsakovės L. K. atžvilgiu tenkinti iš dalies.
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. sausio 27 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Priteisti iš atsakovų V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 309,20 Eur (tris šimtus devynis eurus ir 20 euro centų) (iš kiekvieno po 154,60 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt keturis eurus ir 60 euro centų)) bylinėjimosi išlaidų ieškovo L. A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovo L. A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 840 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovų V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovo L. A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 19,19 Eur (devyniolika eurų ir 19 euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai, šią sumą sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.
Priteisti iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,23 Eur (aštuonis eurus ir 23 euro centus) (iš kiekvieno po 4,12 Eur (keturis eurus ir 12 euro centų)) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai, šią sumą sumokant į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.“
Priteisti iš atsakovų V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 174,32 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt keturis eurus ir 32 euro centus) (iš kiekvieno po 87,16 Eur (aštuoniasdešimt septynis eurus ir 16 euro centų)) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo ieškovo L. A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovo L. A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo atsakovų V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.