Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-128-935/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-10-25
Bylos Nr.: 1A-128-935/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-40144-2019-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis: A. J., V. S., A. T., G. V.
Advokatai: Vytautas Kucevičius

Kategorijos

1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.14.3.2.2Plėšimas panaudojus nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (BK 180 str. 2 d.)
1.2.28.5Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
1.2.23.1.1Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 1 d.)
1.2.23.1.2Privilegijuotas neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti (BK 259 str. 2 d.)
1.1.8.10.5Bausmės skyrimas, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (BK 63 str. 9 d.)
1.1.8.1Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (BK 54 str.)
1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-935/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-40144-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.1; 1.2.14.3.2.2; 1.2.28.5; 1.2.23.1.1; 1.2.23.1.2; 1.1.8.10.5; 1.1.8.1; 1.1.10.1; 1.1.8.6.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorui Tomui Čepelioniui,

nuteistųjų gynėjams advokatams Vytautui Kucevičiui, Vladislavui Latušinskij, Kazimirui Poplovuchinui, Sauliui Lauraičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. bei jo gynėjo apeliacinius skundus, nuteistųjų V. S., A. T. ir G. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir vienam mėnesiui;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. J. paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams ir dviem mėnesiams.

V. S. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir V. S. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį.

V. S. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. T. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams devyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. T. paskirtas laisvės atėmimas aštuoneriems metams ir dviem mėnesiams.

Žemesnės instancijos teismas

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendį.

G. V. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir dešimčiai mėnesių;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams ir dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 24 d. bei Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžiais, ir G. V. paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams bei šešiems mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 24 d. ir Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžius.

Iš V. S., M. K., G. V., T. K., A. J. ir A. T. solidariai Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 88,26 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš V. S., M. K., G. V. solidariai Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 16,79 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš V. S., M. K., G. V., T. K., A. J. ir A. T. solidariai nukentėjusiajam S. P. priteisti 1181,79 Eur nusikaltimu padarytai turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendis buvo priimtas ir M. K. bei T. K. , tačiau šie nuteistieji patys apeliacinių skundų nepadavė, taip pat dėl jų apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. J., V. S., A. T. ir G. V. nuteisti už tai, kad jie kartu su M. K. bei T. K., 2019 m. rugsėjo 17 d., apie 19.20 val., veikdami bendrininkų grupe, savavališkai pro neužrakintas duris įėję į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur V. S. panaudojęs prieš nukentėjusįjį S. P. fizinį smurtą – suduodant apie 10 smūgių kumščiu į galvos sritį, du kartus beisbolo lazda į nugaros sritį ir vieną kartą į kojas, tokiu būdu padarant nukentėjusiajam veido kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kairio žandinio ančio priekinės, lateralinės sienelių ir kairės akiduobės apatinės sienelės įspaustiniais lūžiais su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose ir kairiame žande, poodines kraujosruvas nugaros kairėje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimus nugaroje, taip padarant nukentėjusiajam S. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuomet T. K., M. K., G. V., A. J. ir A. T. savo buvimu nukentėjusiajam sukuriant bauginančią, nerimą keliančią situaciją ir atimant galimybę priešintis bei visiems kartu ieškant vertingų daiktų ir pinigų, iš buto pagrobė nešiojamąjį kompiuterį „Lenovo Legion y520“, kurio vertė 600 Eur, 1100 Eur grynųjų pinigų, automobilio „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktelius, kurių vertė 80 Eur, ir 50 Ukrainos grivinų, kurių vertė 1,79 Eur, tokiais bendrais veiksmais, jie plėšimo būdu pagrobė svetimą nukentėjusiajam S. P. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 1781,79 Eur. Tokiais savo veiksmais V. S. ir G. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, o A. J. ir A. T. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat A. J., V. S., G. V. nuteisti už tai, kad kartu su M. K., neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, 8,725 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrakanabinolio koncentracija 14 %, supakuotą į 6 polietileninius maišelius, gabeno automobiliu ,,AUDI A4 AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Ozo g. 25, Vilniuje, ir laikė ją automobilyje iki 2019 m. rugsėjo 17 d., 21.53 val., kol šią narkotinę medžiagą automobilio apžiūros metu surado ir paėmė policijos pareigūnai. Tokiais savo veiksmais A. J., V. S. ir G. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

3. Taip pat A. T. nuteistas už tai, kad jis, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo tiksliai nenustatyto laiko dalį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) – 0,301 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 14,8%) dėžutėje ,,ONE“ laikė iki 2019 m. rugsėjo 19 d. 14.28 val. savo naudojamame automobilyje ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovinčiame (duomenys neskelbtini), kol ją kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, o kitą dalį narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) – 0,146 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 6,4%) savadarbės suktinės nuorūkoje ir 0,057 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 10,2%) smulkintuve bei 0,169 g psichotropinės medžiagos – delta-9-tetrahidrokanabinolio keramikiniame grūstuve iki 2019 m. rugsėjo 19 d. 18.40 val. laikė savo nuomojamame bute, (duomenys neskelbtini), kol jas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tokiais savo veiksmais A. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniame skunde nuteistojo A. J. gynėjas prašo išteisinti jo ginamąjį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei 259 straipsnio 1 dalį arba, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą maksimaliam laikotarpiui bei paskirti jam kelias baudžiamojo poveikio priemones, numatytas BK 75 straipsnyje.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai buvo remiamasi nukentėjusiojo S. P. parodymais. Nukentėjusysis pats yra nurodęs, kad neatsimena, ką konkrečiai darė ir kur stovėjo A. J.. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. J. savo buvimu nukentėjusiajam S. P. sukūrė bauginančią, nerimą keliančią situaciją ir atėmė galimybę priešintis ieškant vertingų daiktų bei pinigų, yra nepagrįsta ir deklaratyvi. Nukentėjusysis negalėjo nurodyti, ar matė A. J. bute, taip pat negalėjo papasakoti, ką šis veikė, tačiau jis nurodė, ką darė kiti nuteistieji. Pats A. J. paaiškino ir tokius jo parodymus patvirtino kiti nuteistieji, kad į butą jis buvo užėjęs tik trumpam ir iš buto išėjo tuo metu, kai konfliktas dar nebuvo prasidėjęs. Taigi A. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

6. Nuteistojo gynėjas aiškina, kad pirmosios instancijos teismas neparįstai nurodė, jog nukentėjusiojo S. P. parodymai sutampa su liudytojų parodymais. Liudytoja K. T. nurodė, kad ji matė, jog į butą buvo užėję penki asmenys. Tokie liudytojos parodymai leidžia teigti, kad plėšime dalyvavo ne visi nuteistieji. Be to, proceso metu nebuvo nustatyta, kokius veiksmus atliko A. J.. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad visi įrodymai patvirtina, jog nusikalstamą veiką padarė šeši asmenys, yra nepagrįsta. Fakto, kad bute buvo visi nuteistieji, nepatvirtina ir liudytojų M. M., D. J. bei A. G. parodymai, kurie įvykių metu buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio ir beveik nieko neprisiminė, kas vyko bute.

7. Skunde tvirtinama, kad A. J., kuris į butą buvo užėjęs tik trumpam, nukentėjusiajam S. P. apskritai nesukėlė ir negalėjo sukelti bauginačios situacijos, nes nukentėjusysis visus nuteistuosius pažinojo, o su dviem iš jų kartu mokėsi vienoje mokykloje. Be to, T. K. ir M. K. patvirtino, jog bute, kuriame vyko įvykis, jie yra lankęsi ir anksčiau, bendravo su nukentėjusiuoju bei jo draugu. Pats nukentėjusysis taip pat nenurodė, kad nuteistųjų užėjimas į butą, sukėlė jam bauginančią aplinką, dėl ko jam būtų atimta galimybė priešintis.

8. Advokatas mano, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog visi nuteistieji, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atliko aktyvius veiksmus, t. y. V. S. naudojo smurtą, G. V. saugojo liudytoją K. T., o kiti nuteistieji visa tai matė ir tuo pasinaudodami ieškojo pinigų bei daiktų. Vis tik nė vienas asmuo, apklaustas baudžiamojoje byloje, nematė ir nepatvirtino, jog A. J. bute atliko kokius nors aktyvius veiksmus ar ko nors ieškojo. Priešingai visi apklausti asmenys pasakė, jog nematė, ką bute veikė A. J., kur jis buvo.

9. Apelinatas tvirtina, kad baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kokiais konkliudentiniais veiksmais A. J. pritarė kitų nuteistųjų veiksmams ir kokie įrodymai tai patvirtina. Teigti, kad visi nuteistieji veikė tiesiogine tyčia ir tarp jų veiksmų bei atsiradusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes pasekmės kilo nuo visų nuteistųjų veiksmų, nėra pagrindo. A. J. neatliko jokių aktyvių veiksmų, jis nedalyvavo plėšime, nepagrobė jokių svetimų daiktų. Šis nuteistasis į Vilnių vyko, nes ketino pramogauti prekybos centre, tik pakeliui T. K. ir M. K. nusprendė nuvykti pakalbėti dėl skolos su L. K.. Pats A. J. nevyko atsiimti skolos. Faktą, kad A. J. vyko papramogauti į prekybos centrą patvirtina kitų nuteistųjų parodymai. A. J. su kitais asmenimis buvo užėjęs į butą, tačiau apsidairęs ir pamatęs, kad bute esančių asmenų nepažįsta, grįžo prie automobilio ir laukė kitų nuteistųjų. Aplinkybę, kad A. J. bute buvo labai trumpai, patvirtina liudytojos K. T. parodymai, kuri nurodė, jog bute matė tik penkis asmenis. Iš kitų nuteistųjų parodymų matyti, kad A. J. jokio išankstinio susitarimo daryti plėšimą neturėjo, prieš S. P. nei fizinio, nei psichinio smurto nevartojo, savo veiksmais neatėmė jam galimybės priešintis bei jokių daiktų ar pinigų iš buto nepaėmė, jų negavo.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, jog A. J. veiksmuose nėra subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, požymių. A. J., vykdamas su kitais nuteistaisiais į Vilnių, nesitarė dėl plėšimo, taip pat jis nežinojo ir nepažinojo nukentėjusiojo bei kitų asmenų, kurie buvo bute. M. K. kilo mintis užvažiuoti pas pažįstamą L. K. pakalbėti dėl skolos grąžinimo. Atvykus į įvykio vietą, visi nuteistieji nuėjo į butą ir šiuo atveju jų išankstinis tikslas ir susitarimas buvo atsiimti ir (ar) padėti atsiimti skolą. Taigi A. J. tyčios apiplėšti nukentėjusįjį neturėjo ir įsivaizdavo, kad gali padėti M. K. ir T. K. atsiimti skolą iš L. K.. Šiuo atveju A. J. veiksmai galėjo atitikti nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnyje, požymius.

11. Advokatas aiškina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo, indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Vis tik atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Ekscesas tai veiksmas, viršijantis bendrininkų nusikalstamo sumanymo planą, jų susitarimo ribų peržengimas, kuris nėra apjungtas galimai bendrai veikiančių asmenų vieninga tyčia. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad visų nuteistųjų tikslas visų pirma buvo išiaiškinti dėl L. K. skolos M. K.. Neradus bute L. K., V. S. peržengė tokio susitarimo ribas ir panaudojo fizinį smurtą prieš S. P.. Šis nuteistasis, aiškindamsis savo asmeninius klausimus, peržengė susitarimo, dėl kurio buvo atvykta į įvykio vietą, ribas. Dėl šios priežasties V. S. veiksmai turėtų būti kvalifikuotini kaip vykdytojo ekcesas. Nuteistieji prieš tai nesitarė apiplėšti S. P. ar kito asmens. A. J. dėl nukentėjusiojo turto pagrobimo ir smurto naudojimo nei iš anksto, nei įvykio metu žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais nesitarė.

12. Skunde pažymima, kad A. J. nuteistas ir už tai, kad jis kartu su kitais trimis nuteistaisiais laikė ir gabeno 8,725 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurios buvo supakuotos į šešis polietileninius maišelius. Taigi šiuo atveju nuteistajam buvo pritaikyta solidari baudžiamoji atsakomybė, kuri nėra galima.

13. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirintų pirmosiosios instancijos teismo padarytas išvadas apie tai, kad A. J. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis. Jis nurodo, kad ant automobilyje rastos dėžutės, kurioje buvo narkotinės medžiagos, buvo rastas tik M. K. piršto anspaudas, tik V. S. šlapime buvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų. Policijos pareigūnai pas A. J. nei tą dieną, nei vėliau jokių narkotinių medžiagų nerado. Taip pat A. J. pirštų ar kitų biologinių pėdsakų nebuvo rasta nei ant dėžutės, kurioje buvo laikoma narkotinė medžiaga, nei ant maišelių su narkotine medžiaga.

14. Advokatas mano, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. kaltu dėl narkotinių medžiagų laikymo ir gabenimo, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir prieštaringais G. V. ir M. K. parodymais. Vien tik faktas, kad A. J. buvo pavežėtas iki PC „Akropolis“ automobiliu, kuriame policijos pareigūnai rado narkotinių medžiagų, nėra pagrindas teigti, jog būtent jis kartu su kitais nuteistaisiais laikė ir gabeno narkotines medžiagas, nes niekas iš apklaustų nuteistųjų tokių aplinkybių nenurodė ir nepatvirtino.

15. Apeliacniame skunde nurodoma, kad asmens kaltei, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnyje, konstatuoti nepakanka vien draudžiamų medžiagų radimo fakto, nes kaltininkas bent bendrais bruožais turi suvokti, jog medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat turi suvokti jų kiekį. Šioje baudžiamojoje byloje įrodymų, patvirtinančių, kad A. J., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė ir gabeno narkotines medžiagas, nėra. G. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad M. K., V. S. ir A. J. pasidalino narkotines medžiagas, tačiau teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog šis jo liudijimas yra neteisingas, nes jis nematė narkotinių medžiagų, o tik įtarė, kad iš buto paimtoje dėžutėje su pinigais esantys polietileninai maišeliai su kažkokia medžiaga gali būti narkotinės medžiagos. Jis negalėjo nurodyti, ar tai buvo tie patys maišeliai, kurie buvo rasti M. K. automobilyje. Be to, pats pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad įrodymų, patvirtinančių, jog bute buvo rasti ir išnešti maišeliai su narkotinėmis medžiagomis, nėra. Pats G. V. nurodė, kad pirminius parodymus davė, siekdamas išvengti suėmimo paskyrimo, todėl galimai ne visai teisingai viską papasakojo. G. V. parodymų, duotų ikitesiminio tyrimo metu, nepatvirtino kiti nuteistieji.

16. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. J. paskirtos bausmės turėtų būti švelninamos, nes jos yra aiškiai per griežtos, taip pat paskirtos bausmės vykdymas turėtų būti atidėtas. Šiuo atveju taikyti A. J. BK 75 straipsnio nuostatas yra visos įstatyme numatytos sąlygos. Reali laisvės atėmimo bausmė kaip griežčiausia ir paskutinė priemonė nuteistajam buvo paskirta neįvertinus visų jo asmenybę bei nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes apibūdinančių aplinkybių.

17. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad A. J. iš tikrųjų anksčiau yra teistas penkis kartus, tačiau visus kartus buvo teistas už nesunkių arba apysunkių nusikaltimų padarymą, nusikalto jauno amžiaus. Mano, kad jo ginamajam realus laisvės atėmimo bausmės vykdymas nepadarys teigiamo poveikio, o tikėtina padarys jam neigiamą poveikį. A. J. paskutinį kartą buvo nuteistas 2019 m. vasario 28 d., o naujos nusiklastamos veikos buvo padarytos 2019 m. rugsėjo 17 d. Taigi nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau kaip dveji metai, per kuriuos A. J. subrendo kaip žmogus ir kaip asmenybė. Jo elgesys po šių nusikaltimų padarymo kardinaliai pasikeitė į gerąją pusę. Jis savo elgesiu po paskutinės nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti ir įrodė, jog gali nedaryti neteisėtų veikų. Po paskutinio teistumo A. J. padarė išvadas, gyveno padorų gyvenimą, stengėsi elgtis pagal visuomenėje priimtinas normas. Nuteistasis nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio ne tik nepadrė jokios nusiklastamos veikos, bet ir nebuvo baustas administarcine tvarka, jis visą laiką sąžiningai dirbo, sportavo, gyveno su sugyventine ir augino posūnį. Visos šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis taisėsi, siekė gyventi dorai ir tai jam pavyko.

18. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. J. turi pastovų darbą, kuris yra ir jo šeimos pragyvenimo šaltinis. Darbovietėje nuteistasis yra charakterizuojamas teigimai. A. J. sportuoja ir sporto klubų vadovų yra charakterizuojamas teigiamai. Taip pat A. J. turi šeimą, gyvena su sugyventine ir kartu augina mažametį posūnį. Realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas turės didelės neigiamos įtakos ne tik nuteistajam, bet ir jo šeimai bei auginamam vaikui. Realus laisvės atėmimo bausmės paskytimas nėra naudingas ir valstybei, nes tokiu atveju nuteistasis ilgam taps valstybės išlaikytiniu, o tokios bausmės paskyrtimas neigiami paveiks A. J. šiuo metu susiformavusius teigiamus socialinius ryšius.

19. Apeliantas pažymi ir tai, kad A. J. vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo tik epizodinis ir antraeilis. Nuteistasis nebuvo nei nusikalstamų veikų organizatorius, nei tiesioginis vykdytojas, o tik atsitiktinis bendrininkas. A. J. jokių aktyvių plėšimo veiksmų neatliko, neturėjo tikslo apiplėšti nukentėjusįjį, o į butą pateko tik siekdamas išsiaiškinti kitų dviejų nuteistųjų skolos klausimą.

20. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir jį išteisinti, nes jis nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, arba veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnį ir, vadovaujantis BK 75 staipsniu, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, panaikinti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo nukentėjusiajam buvo priteistos piniginės lėšos turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

21. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai nebuvo konkretizuoti nuteistojo veiksmai, neaskleistas jo tyčios kryptingumas, faktiniais duomenimis nebuvo pagrįstas jo buvimo bute konflikto metu faktas. Be to, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo nesivadovavo nuosekliais nuteistojo parodymais, kurių nepaneigia jokie kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys. Pirmosios instancijos teismo motyvai dėl nuteistojo veikimo bendrininkų grupėje pagrįsti tik bendro pobūdžio teiginiais. Skundžiamame nuosprendyje nebuvo įvertintos aplinkybės, kurios patvirtina, kad nuteistasis nedalyvavo darant nusikaltimą, t. y. nebuvo atsižvelgta į tai, jog pas jį nebuvo rasta jokių konflikto metu paimtų daiktų, pinigų ar narkotinių medžiagų.

22. A. J. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo D. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neatsižvelgė į jo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai vertino paminėto liudytojų parodymų pakeitimą, kaip bandymą padėti išvengti nuteistiesiems atsakomybės, bet ir be jokio pagrindo liudytojo išsakytus žodžius „išsimušti skolos“ įvertino kaip aplinkybę, patvirtinančią rengimosi daryti plėšimą faktą.

23. Apeliantas aiškina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių, kurios neva patvirtina, jog jis bendrininkų grupėje susitarė dėl plėšimo padarymo, kad iš nuteistojo konkliudentinių veiksmų gali būti sprendžiama, jog jis susitarė dėl nusikalstamos veikos padarymo ir jai pritarė, nepatvirtina jokie byloje užfiksuoti duomenys. Liudytojo D. Š. paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog dalis nuteistųjų minėjo, kad vyksta išsiaiškinti dėl skolos, nėra pagrindas nuteistųjų veiksmus vertinti, kaip susitarimą daryti plėšimą. Faktas, kad nuteistieji nesipriešino ir pritarė nusikalstamai veikai, buvo konstatuotas visiškai neįvertinus apelianto nuoseklių parodymų, iš kurių matyti, jog jis konflikto metu net nebuvo bute, nematė įvykio aplinkybių, konflikte nedalyvavo, todėl negalėjo pasipriešinti, taip pat išreikšti pritarimo ar nepritarimo kokiems nors veiksmams.

24. Nuteistasis teigia, kad jis viso proceso metu aiškino, jog jis 2019 m. rugsėjo 17 d. vyko į Vilnių, nes norėjo papramogauti prekybos centre. Nei prieš vykimą į Vilnių, nei kelionės metu nebuvo kalbama apie ketinimą atlikti konkrečias nusikalstamas veikas. Į Vilnių buvo vykstama M. K. priklausančiu automobiliu. M. K. minėjo, kad norėtų nuvykti pas L. K. atsiimti skolos. Aplinkybę, jog M. K. norėjo išsiaiškinti skolinius santykius su L. K. patvirtino dauguma nuteistųjų, tačiau nei vienas iš nuteistųjų nenurodė, jog buvo ketinama skolą išsireikalauti smurtiniu būdu. Taigi vien faktas, kad M. K. vyko išsiaiškinti dėl skolos, o kiti nuteistieji vyko kartu, nėra pagrindas manyti, jog nuteistasis, vykdamas į Vilnių papramogauti, galėjo suvokti, jog yra rengiamasi daryti plėšimą. Be nuteistajam nei nukentėjusysis, nei L. K. nebuvo skolingi, į įvykio vietą buvo važiuojama ne nuteistajam priklausančiu automobiliu.

25. Apeliaciniame skunde tikinama, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog nuteistieji vyko atsiimti ar išmušti skolą, o vėliau nei vienas neprieštaravo ir nesipriešino nusikalstamos veiklos darymui, yra bendro ir deklaratyvaus pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis paaiškino, jog į butą buvo užėjęs ir jis, tačiau tai padarė tik iš smalsumo. Užėjus į butą, kiti nuteistieji pradėjo kalbėti su asmenimis, buvusiais bute, kurių nuteistasis asmeniškai nepažinojo. Pamatęs, kad neturi bendrų reikalų, jis išėjo iš buto parūkyti, o grįždamas pamatė, kad visi išeina iš buto. Nuteistasis nematė, kad V. S. kažką muštų, į jokius daiktus neatkreipė dėmesio. Įlipus į automobilį, buvo kalbama apie vykimą į PC „Akropolis“. Tokią nuteistojo versiją patvirtina kitų nuteistųjų parodymai ir nepaneigia jokie kiti duomenys. Dalis nuteistųjų nurodė, kad nežino, ką veikė kiti nuteistieji, o liudytoja K. T., nuteistasis T. K. ir G. V. patvirtino, kad A. J. konflikto metu bute nebuvo. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nei liudytojai, nei nuteistieji A. J. nepriskyrė jokių aktyvių ar neaktyvių veiksmų, kurie atitinktų plėšimo bendrininkaujant požymius, t. y. daiktų ar pinigų ėmimo, laikymo, dalybų, nešimo, saugojimo.

26. A. J. pažymi, kad nei nukentėjusysis, nei liudytoja neatpažino jo kaip asmens, kuris dalyvavo nusikaltamos veikos daryme bei atliko kokius nors veiksmus. Kratų metu pas apeliantą nebuvo rasti jokie pinigai, o pas kitus nuteistuosius rasta pinigų suma atitinka pagrobtą pinigų sumą, t. y. 1100 Eur. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu dalis nuteistųjų prisipažino iš buto paėmę daiktus. Taigi apeliantui nesuprantama, kodėl jis buvo nuteistas už plėšimo padarymą.

27. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad nukentėjusiajam buvo sudaryta bauginanti aplinka ir šalinamos kliūtys, visiškai neatitinka tikrovės ir byloje surinktų duomenų. Liudytoja K. T. nurodė, jog ji įvykio metu sėdėjo, tačiau telefono ant stalo nepadėjo, laikė jį rankose. Ją ramino G. V. ir tuo metu, kai ji pasakė, kad iškvies policiją, visi išbėgo iš buto. Tokie liudytojos parodymai patvirtina, kad ji viso įvykio metu galėjo elgtis kaip norėjo, laisvai. Nukentėjusysis S. P. viso proceso metu teigė, kad nežino, ką muštynių metu veikė kiti nuteistieji, jis nenurodė, jog kiti nuteistieji būtų jam kažką sakę ar darę. Nei vienam iš liudytojų nebuvo sudarytos kliūtys iškviesti policiją.

28. Skunde tvirtinama, kad niekuo nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog nuteistasis pagrobė svetimą turtą, o vėliau jį su kitais nuteistaisiais būtų dalinęsis. Kiti nuteistieji, išskyrus G. V., nenurodė, jog nuteistasis dalyvavo kažkokiose turto dalybose ir gavo kokias nors pinigines lėšas. G. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po konflikto nuvažiavo į atokią vietą ir ten pasidalino pinigus. Vis tik šis nuteistasis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. K. sakė, jog dalį pingų pasiims už skolą, o likusius atiduos. Pinigų nuteistieji nesidalino. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias aplinkybes, nes nenorėjo būti suimtas.

29. A. J. mano, kad veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, iš tikrųjų atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, požymius. Kvalifikuojant veiksmus pagal BK 294 straipsnį, būtina nustatyti ir tai, kad konkrečiam asmeniui buvo padaryta didelė žala, be to, būtina nustatyti ir tai, jog asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Savavaldžiavimo padariniai kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t.

30. Skunde pabrėžiama, kad dauguma nuteistųjų tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jie žinojo, kad vyksta išsiaškinti dėl skolos, arba vykimo į konflikto vietą metu sužinojo, jog vykstama išsiaiškinti dėl skolos. Aplinkybę, kad konfliktas kilo dėl skolinių santykių, pripažino ir S. P., kuris teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad mano, jog nuteistieji atvažiavo dėl kito asmens skolos. Iš nuteistojo M. K. parodymų matyti, kad jis paėmė kompiuterį, nes L. K. buvo skolingas. Nuteistasis G. V. parodė, kad paėmė dėžutę su pinigais, siekdamas padengti skolą ir nepritarė tam, jog M. K. paėmė kompiuterį. Be to, G. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad M. K., gavęs pinigines lėšas, pasakė, jog 500 Eur pasiliks sau, o likusius pinigus ir kompiuterį grąžins nukentėjusiajam.

31. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nuteistųjų veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnį, nes buvo pasikėsinta ne į tą asmenį, kuris realiai buvo skolingas. BK 294 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma ir kėsinantis į skolininkui artimą žmogų, siekiant, jog tas žmogus grąžintų skolą už nukentėjusįjį. Iš V. S. parodymų matyti, kad jis, smurtaudamas prieš nukentėiusįjį, net tiksliai nežinojo, kuris yra skolingas.

32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymo grindė tik bendro pobūdžio ir deklaratyviais teigiais. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad su kitais nuteistaisiais nebuvo kalbos apie narkotines nedžiagas, tokių medžiagų jis nematė ir neturėjo. Be to, turėjo būti įvertinta ir tai, kad A. J. įvykio metu buvo blaivus, jo kraujyje nebuvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų.

33. Nuteistasis mano, kad jo kaltė padarius nusikalstamą veiką negalėjo būti grindžiama prieštaringais nuteistųjų G. V. ir M. K. parodymais. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad abu paminėti nuteistieji įvykių metu buvo neblaivūs, be to, teisiamojo posėdžio metu jie pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Vien faktas, kad A. J. važiavo automobiliu, kuriame buvo narkotinės medžiagos, nėra pagrindas konstatuoti, kad jis gabeno šią medžiagą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, iš kur, kokį kiekį narkotinių medžiagų ir kada nuteistasis įgijo.

34. A. J. įsitikinimu, jo kaltę padarius nusikalstamą veiką paneigia specialistų išvadose užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog ant rastų narkotinių medžiagų pakelių jo biologinių pėdsakų nebuvo rasta. Ant dėžutės, paimtos ikiteisminio tyrimo metu, rasti M. K., t. y. automobilio savininko, rankų pėdsakai, o kiti pėdsakai palikti ne kitų nuteistųjų.

35. Skunde tvirtinama, kad nuteistajam paskirtos bausmės vykdymas turėjo būti atidėtas. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad atsižvelgia į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą ir jų baigtumą, kaltės formą, nuteistojo vaidmenį bendrininkų grupėje. Nuteistasis pabrėžia, kad jis neatliko jokių aktyvių veiksmų, pasireiškiančių smurto naudojimu, daiktų ieškojimu, grobimu bei turto dalinimusi. Jam inkriminuotų veiksmų pobūdis nebuvo toks pavojingas, jog bausmės tikslai būtų pasiekti tik paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę.

36. A. J. nurodo, kad jo teistumai atsirado per labai ilgą laiko tarpą, t. y. per 10 metų, jam paskirtos baudos yra sumokėtos, visos bausmės atliktos. Pažymi, kad ankstesnį nusikalstamą elgesį lėmė alkoholio vartojimas. Jis 2017 m. vasario 6 d. konsultuotas/gydytas Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filiale dėl psichikos ir elgesio sutrikimą vartojant alkoholį, dirba, darbdavio apibūdinamas teigiamai, sportuoja, turi sugyventinę ir posūnį, 2020 m. sausio 4 d. paėmė gyvūną iš globos įstaigos ir juo rūpinasi, per paskutinius dvejus metus nėra baustas administracine tvarka.

37. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. prašo jo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnį, atidėti paskirtos bausmės vykdymą arba sumažinti paskirtą bausmę, taip pat išteisinti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį.

38. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jis ir kiti nuteistieji, užeidami į butą, neturėjo tikslo apiplėšti jame buvusių asmenų. Nuteistasis buvo susinervinęs dėl telefoninio pokalbio su nukentėjusiuoju, todėl nesusivaldė ir sudavė jam smūgius. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad smurtinius nuteistojo veiksmus išprovokavo nukentėjusiojo veiksmai, t. y. necenzūrinių žodžių vartojimas ir šmeižtas.

39. Skunde pažymima, kad nuteistasis negirdėjo, kaip kažkas iš nuteistųjų pasakė, jog reikia ieškoti pinigų, nes tuo metu aiškinosi santykius su nukentėjusiuoju. Faktą, kad nurodymo ieškoti pinigų nuteistasis neišgirdo, patvirtina aplinkybė, jog jis pinigų neieškojo. Dėl šių aplinkybių nuteistojo veiksmų nėra pagrindo kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, o jie vertintini kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnį.

40. V. S. yra įsitikinęs, kad beisbolo lazda negali būti vertinama kaip ginklas, nes pagal savo paskirtį ji yra skirta žaidimams, tokių lazdų įgijimas nėra ribojimas. Beizbolo lazda negali būti prilyginama peiliui ar teleskopinei lazdai, kurie naudojami savigynai. Beizbolo lazda nėra priskiriama ginklams ir teisės aktuose.

41. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad vienas iš nuteistųjų nurodė, jog narkotinės medžiagos buvo rastos dėžutėje, kurioje buvo ir pinigai. V. S. tos dėžutės neėmė, apie tai, kad dėžutė buvo pasisavinta, sužinojo jau viskam pasibaigus, todėl baudžiamoji atsakomybė turėtų kilti ne nuteistiesiems, o nukentėjusiajam, kuris ir laikė bute narkotines medžiagas.

42. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad narkotinė medžiaga buvo rasta ne jam priklausiančiame automobilyje, ne jo asmeniniuose daiktuose, tiesiogiai su narkotine medžiaga jo niekas nesieja. Jam nėra aišku, kodėl to paties asmens parodymai apie tai, jog narkotikai buvo paimti iš nukentėjusiojo buto, yra pakankami pripažinti nuteistąjį kaltu padarius nusikaltamą veiką, tačiau nėra pakankami tam, jog nukentėjusysis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

43. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog 2021 m. gegužės 22 d. nuteistasis tapo tėvu. Nuteistasis yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje. Dėl paskirtos bausmės nukentės nuteistojo sugyventinė bei jų bendras vaikas.

44. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. T. prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

45. Nuteistasis nurodo, kad jis nematė, jog kažkas būtų mušamas, o jeigu būtų matęs, kad kažkoks asmuo yra mušamas be priežasties, tai nebūtų leidęs daryti tokių veiksmų. Taip pat nuteistasis teigia, kad tuo atveju, jeigu jis būtų nuo pat pradžių kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, savo kaltę būtų pripažinęs, o tokia aplinkybė būtų pripažinta jo atsakomybę lengvinančia, nes jis gailisi, kad buvo pagrobtas svetimas turtas ir prieš asmenį buvo panaudotas smurtas.

46. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jis ilgą laiką vartojo amfetaminą ir buvo nuo jo priklausomas, šiuo atveju nusikaltimą padarė, nes buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir negalėjo blaiviai mąstyti. Šiuo metu jis atlieka bausmę, nebevartoja narkotikų, dalyvauja pozityvaus elgesio programose, lanko psichologus dėl smurtinio elgesio, dalyvauja anoniminių narkomanų ir alkoholikų kursuose, pataisos įstaigoje dirba, moka skolas.

47. A. T. teigia, kad jis, būdamas laisvėje stengėsi dirbti, tačiau prarado kontrolę, kai tapo priklausomas nuo narkotikų. Šiuo metu jis supranta, kad narkotinių medžiagų negalima vartoti. Jis nori rūpintis savo dviem sūnumis. Ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė nutrauks nuteistojo teigiamus ryšius su šeima.

48. Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad kitiems nuteistiesiems, kurie yra nubausti už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, buvo paskirtos bausmės, kurių dydžiai buvo nustatyti artimi paminėtos normos sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, o jam už lengvesnį nusikaltimą paskirta bausmė viršija įstatyme numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

49. A. T. atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu jam buvo netinkamai subendrintos paskirtos bausmės ir tokiu būdu paskirta aiškiai per griežta bausmė. Nuteistasis tikina, kad padaryta klaida turi būti ištaisyta.

50. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. V. prašo išteisinti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, sušvelninti jam paskirtą bausmę ir nebendrinti paskirtos bausmės su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, nes Kauno apygardos teismas jau yra subendrinęs šiais nuosprendžiais paskirtas bausmes.

51. Nuteistasis mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, nes jis iš dalies pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Jam nėra suprantama, kodėl jis buvo nubaustas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį. Be to, Kauno apygardos teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu jau subendrino bausmes, paskirtas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis.

52. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. J. bei jo gynėjo advokato, nuteistojo G. V. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, o nuteistųjų A. T. ir G. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl apeliaciniose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su nuteistųjų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnį.

53. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. J. ir A. T. pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, o V. S. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Nuteistųjų kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

54. Iš nukentėjusiojo S. P. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis su A. G., D. J., M. M. bei K. T. buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). K. T. nusprendė važiuoti namo, todėl jis ją palydėjo iki autobuso stotelės. Į autobusą pavėlavo, todėl jie grįžo atgal namo, kur pamatė visus nuteistuosius. Tuo metu prie jo priėjo V. S. ir, kaip jam atrodo, trenkė į veidą, tuomet nusitempė į kitą kambarį, kur dar kelis kartus sudavė smūgius, porą kartų sudavė smūgius beisbolo lazda. Į veidą jam buvo suduoti keli smūgiai, o beisbolo lazda buvo suduotas smūgis į koją ir nugarą. Tuo metu, kai jis buvo mušamas, kiti nuteistieji kraustė daiktus. Nukentėjusysis girdėjo, kaip kažkas pasakė žodžius „ieškokit pinigų“, ir asmenys pradėjo kraustyti namus, atidarinėjo spinteles. Matė, kaip kažkuris iš nuteistųjų išsineša jo nešiojamąjį kompiuterį, dedasi pinigus. Kažkam iš nuteistųjų sušukus policija, visi pasišalino iš buto. Įvykio metu buvo pagrobti 1000 Eur, kurie buvo laikomi jo kambaryje buvusioje dėžutėje, bei 90 Eur iš jo piniginės, Ukrainos grivinos, taip pat automobilio raktelis, kurio vertė 80 Eur (t. 8, b. l. 171-175). Nukentėjusysis iš esmės tokius pačius parodymus, kurių teisingumą patvirtino pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 175), davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu S. P. nurodė, kad V. S. į galvos sritį jam rankomis sudavė apie dešimt smūgių, beisbolo lazda į nugarą sudavė du smūgius, o į kojas sudavė vieną kartą. Įvykio metu iš viso buvo pagrobta 1100 Eur, iš kurių 1010 Eur buvo padėti dėžutėje, kurią laikė sekcijoje, o 90 Eur buvo laikomi piniginėje, taip pat iš sekcijos buvo pagrobta 50 Ukrainos grivinų (t. 1, b. l. 43-44, 47-48). Tokias pačias esmines aplinkybes S. P. nurodė ir protokole-pareiškime (t. 1, b. l. 1). Faktus, kad prieš S. P. buvo vartojamas smurtas bei buvo pagrobtas jam priklausantis turtas, nukentėjusysis nurodė ir skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 23, 29-30). Pažymėtina, kad iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad, sulaikius G. V., M. K. ir V. S., nukentėjusysis S. P., atvykęs į asmenų sulaikymo vietą, patvirtino, kad šie asmenys dalyvavo grobiant jo turtą (t. 2, b. l. 11). Iš asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolo (t. 1, b. l. 75-78) taip pat matyti, kad S. P. atpažino A. T. kaip asmenį, dalyvavusį grobiant turtą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti aptartais nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, kadangi juos dėl esminių aplinkybių patvirtina ir liudytojų K. T., M. M., A. G., D. J. bei L. K. parodymai.

Žemesnės instancijos teismas

55. Liudytoja K. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad grįžus su nukentėjusiuoju į jo butą, čia jau buvo visi nuteistieji, t. y. V. S., T. K., M. K., G. V., A. J. ir A. T.. Jai buvo liepta atsisėsti kambaryje ant lovos, o viskas vyko kitame kambaryje. Ji matė, kaip S. P. porą kartų buvo suduota beisbolo lazda (t. 8, b. l. 176). Pirmosios instancijos teisme pagarsinus liudytojos K. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja patvirtino šių parodymų teisingumą (t. 8, b. l. 177). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja K. T. parodė, kad į S. P. kambarį pro neužrakintas buto duris įėjo asmenys ir pradėjo rėkti. Vienas iš asmenų priėjo prie nukentėjusiojo ir nustūmė jį į kitą kambarį. Iš čia sklido smūgio garsai, todėl suprato, kad S. P. yra mušamas. Girdėjo ir kažkokio kieto daikto, galimai beisbolo lazdos, smūgius. S. P. aimanavo. Kiti penki asmenys pradėjo bute viską tikrinti, kažko ieškoti. Vienas iš asmenų S. P. kambaryje buvusioje spintelėje rado kažkokią dėžę, ją atidarė, du vaikinai iš jos paėmė pinigų kupiūras, kurias įsidėjo sau į kišenes. Praėjus maždaug dešimčiai minučių nuo vyrų atėjimo į butą, ji pareiškė, kad kviečia policiją, tuomet visi atėję vyrai pasišalino iš buto. Iš kambario atėjo S. P., kuris buvo sumuštas. Be grynųjų pinigų vyrai iš S. P. kambario pagrobė nešiojamąjį kompiuterį, raktelius nuo automobilio (t. 1, b. l. 96-97). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad liudytoja K. T. atpažino V. S. kaip asmenį, kuris buvo bute ir naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį S. P., taip pat atpažino G. V. ir A. T. kaip asmenis, dalyvavusius įvykyje (t. 1, b. l. 98-102, 103-17, 108-112). Be minėtos liudytojos parodymų S. P. nurodytas įvykio aplinkybes patvirtina ir liudytojų D. J., A. G. bei M. M., buvusių įvykio vietoje, parodymai, taip pat liudytojo L. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

56. Iš liudytojo A. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nurodė, jog S. P. bute buvo judėjimas, be liudytojo, D. J., M. M., nukentėjusiojo bei merginos bute buvo dar asmenų (t. 8, b. l. 116-117). Ikiteisminio tyrimo metu A. G. parodė, kad pas S. P. į butą užėjo grupė vyrų, įvyko konfliktas, kurio metu S. P. buvo sumuštas (t. 1, b. l. 136-137). Liudytojas pirmosios instancijos teisme, pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino minėtų teiginių teisingumą (t. 8, b.l. 117). Liudytojas M. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis prisimena tik tai, kad būnant pas S. P. bute kilo triukšmas (t. 8, b. l. 178). Pirmosios instancijos teisme pagarsinus šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino, jog jo parodymai yra užfiksuoti teisingai (t. 8, b. l. 178). Iš M. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis išgirdo triukšmą, sklindantį iš buto svetainės. Iš svetainės į kambarį, kur buvo jis, A. G. ir D. J., atėjo M. K., T. K. ir dar keturi vyrai, kurie po kelių minučių pasišalino iš buto. Matė, kad S. P. yra gavęs į akį, nes matėsi patinimas. Nukentėjusysis nurodė, kad vyrai paėmė pinigus, mašinos raktelius bei kompiuterį (t. 1, b. l. 117-118). Iš esmės tokias pačias aplinkybes pirmosios instancijos teisme nurodė ir liudytojas D. J.. Šis liudytojas paaiškino, jog su S. P., jo panele, M. M. buvo nukentėjusiojo namuose. Pro neužrakintas buto duris įėjo visi nuteistieji, vaikščiojo po butą, vienas iš jų sumušė nukentėjusįjį. Liudytojas nurodė, kad geriau įvykio aplinkybes prisiminė tuomet, kai parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 9, b. l. 114). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas aiškino, kad jis su draugais sėdėjo ne svetainėje, o tolimesniame kambaryje. Kažkas ėmė rėkti „kur pinigai“, į kambarį užėjo 6 ar 5 asmenų grupė. Į kambarį atėjus S. P., jį ėmė mušti vienas iš vaikinų, kuris nukentėjusiajam porą kartų ranka sudavė į galvos sritį. Matė, kad minėtas vaikinas rankoje turi ir beisbolo lazdą, kuria lyg taip pat trenkė nukentėjusiajam. Kiti vaikinai ėmė tikrinti butą, vaikščiojo į visus kambarius, kažko ieškojo (t. 1, b. l. 133-134).

57. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo bei liudytojų nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytojas L. K., kuris teigė, kad jam iš S. P. pasakojimų yra žinoma, jog M. K., T. K., V. S., A. J., G. V. ir A. T. įsibrovė į nukentėjusiojo namus, jį sumušė ir pagrobė turtą. Buvo pagrobtas kompiuteris, automobilio raktai (t. 9, b. l. 116). Tokias pačias aplinkybes liudytojas nurodė ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 122-124). Specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad S. P. nustatyta veido kairės pusės sumušimas, pasireiškęs kairio žandinio ančio priekinės, lateralinės sienelių ir kairės akiduobės apatinės sienelės įspaustiniais lūžiais su poodinėmis kraujosruvomis kairės akies vokuose ir kairiame žande, poodinės kraujosruvos nugaros kairėje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimas nugaroje. Sužalojimai padaryti kietu daiktu (daiktais). Labiausiai tikėtina, kad nustatyti sužalojimai padaryti prieš 5-9 paras iki apžiūros, kuri buvo atlikta 2019 m. rugsėjo 23 d. Sužalojimai dėl veido kaulų lūžių vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 93-94).

58. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad anksčiau aptartų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, jog 2019 m. rugsėjo 17 d., apie 19.20 val., visiems nuteistiesiems, t. y. V. S., T. K., M. K., G. V., A. T. ir A. J., užėjus į nukentėjusiojo S. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini), V. S. pradėjo rankomis mušti nukentėjusįjį S. P., tuomet nukentėjusiajam sudavė smūgius beisbolo lazda, o visi kiti nuteistieji pradėjo bute ieškoti vertingų daiktų, įvykio metu buvo pagrobti nukentėjusiajam priklausantys pinigai, automobilio rakteliai ir nešiojamasis kompiuteris, t. y. nuteistieji, veikdami kartu, pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą.

59. A. J. viso proceso metu (t. 5, b. l. 120-121, 134-136, t. 11, b. l. 60) neneigė, kad buvo užėjęs į butą, kuriame gyveno nukentėjusysis, tuo pačiu jis tvirtino, jog jis iš karto iš buto išėjo dar iki konflikto pradžios, konflikto metu bute nebuvo. Vis tik tokius nuteistojo teiginius paneigia ne tik anksčiau aptarti nukentėjusiojo S. P. ir liudytojų parodymai, bet ir dalies nuteistųjų parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Nuteistasis V. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad į butą užėjo visi nuteistieji, jie visi vienu metu iš buto ir išėjo (t. 3, b. l. 159-160). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis G. V. nurodė, kad į butą užėjo visi nuteistieji, visi ir išėjo (t. 11, b. l. 122, 124). Nuteistasis T. K. (t. 11, b. l. 57) pirmosios instancijos teisme bei M. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 42-43) patvirtino V. S. ir G. V. teiginius dėl visų nuteistųjų atėjimo ir pasišalinimo iš buto. Pažymėtina ir tai, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog, V. S. mušant S. P., kiti nuteistieji, taip pat ir A. J., ieškojo bute daiktų (t. 4, b. l. 42-43). Taigi, atsižvelgus į tai, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje yra neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis A. J. buvo nusikaltimo vietoje, t. y., S. P. gyvenamojoje vietoje bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nusikalstamų veiksmų darymo metu.

Žemesnės instancijos teismas

60. Nukentėjusysis S. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 47-48) ir pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 172, 175) nurodė, kad V. S. telefoninio pokalbio metu jam aiškino apie kažkokią L. K. skolą. Liudytojas D. Š. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis T. K. prašymu su šiuo susitiko Varėnoje. Susitikime be minėto nuteistojo taip pat dalyvavo V. S., M. K. ir A. J.. Prieš V. S. „Messenger“ programėle susisiekiant su nukentėjusiuoju, A. J. nurodė, kad reikia pakalbėti dėl skolos. Pasibaigus pokalbiui A. J. ragino važiuoti į Vilnių pasikalbėti dėl skolos. Kitą dieną jis sužinojo, kad pažįstami važiavo pas L. K. į Vilnių išsimušti skolos, tačiau buvo surastas tik S. P. (t. 1, b. l. 114). V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 159-160), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 44) nurodė, kad jam buvo žinoma, jog M. K. ir T. K. kažkoks asmuo buvo skolingas 500 Eur, kurių atsiimti jie važiavo į Vilnių. Pirmosios instancijos teisme G. V. teigė, kad jam jaunuoliai nurodė, jog juos apgavo ir yra 500 Eur skola. Buvo nuspręsta vykti į Vilnių atsiimti skolos. Jam M. K. sakė, kad kažkas yra skolingas (t. 11, b. l. 122). Ikiteisminio tyrimo metu G. V. teigė, kad jam V. S. nurodė, jog važiuos su M. K. ir T. K. į Vilnių pasiimti pinigų. M. K. ir T. K. buvo apgauti, kai ketino gauti „žolės“ iš L. K. ar S. P. (t. 5, b. l. 11-12). A. T. ikiteisminio tyrimo metu, svarstant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (t. 5, b. l. 69-70), ir pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 119) nurodė, kad G. V. paprašė pavežėti iki Justiniškių, nes jį ir kitus nuteistuosius kažkas apgavo, jis ėjo į butą pasikalbėti dėl skolos. Iš susirašinėjimo tarp A. J., M. K., M. K. ir T. K. matyti, kad buvo tariamasi važiuoti į Vilnių dėl M. K. ir T. K. skolos (t. 2, b. l. 58-61, 71-78). Ikiteisminio tyrimo metu T. K. patvirtino, kad su T. K. ir D. Š. iš L. K. už 300 Eur pirko „žolės“, bet prekės negavo. T. K. apie tai papasakojo V. S.. Į Vilnių jie važiavo dėl skolos (t. 4, b. l. 45-47). Pirmosios instancijos teisme M. K. neneigė, kad galimai jis L. K. buvo apgautas dėl „žolės“ įsigijimo (t. 11, b. l. 48). Pirmosios instancijos teisme M. K. taip pat aiškino, kad, važiuojant į Vilnių, jis išsikalbėjo ir nurodė, jog jį apgavo L. K., todėl pas jį ir buvo važiuojama (t. 11, b. l. 48). T. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis L. K. yra skolinęs 300 Eur. Pinigų L. K. skolino ir M. K.. L. K. vengė grąžinti skolą, todėl jis pasiskundė V. S., į Vilnių važiavo dėl susidariusios skolos. Į Vilnių važiavo jis, M. K., V. S., G. V. ir A. J.. Visi šie asmenys žinojo, kad į Vilnių yra vykstama dėl skolos (t. 4, b. l. 115-116, 119-121). A. J. ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 120-121) ir pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 60) teigė, kad M. K. tuo metu, kai jie buvo Vilniuje, pasakė, jog L. K. jam yra skolingas 500 Eur, todėl pas jį ir buvo vykstama. Taigi net ir atsižvelgus į tai, kad tiek liudytojas D. Š., tiek dalis nuteistųjų pirmosios instancijos teisme jau aiškino, jog apie jokią skolą jiems nebuvo žinoma, o į Vilnių buvo vykstama pramogauti, įvertinus anksčiau aptartus nukentėjusiojo S. P., liudytojo D. Š. ir nuteistųjų parodymus yra akivaizdu, kad įvykio dieną nuteistieji į Vilnių vyko, nes ketino atgauti iš L. K. skolą M. K. ir T. K.. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatytas faktas savaime nėra pagrindas daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nuteistųjų veiksmus.

61. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas asmuo, kuris savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. Tikra teisė – tai realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tariama teisė – tai objektyvaus pagrindo neturinti ir tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė. Tiek teorijoje, tiek teismų praktikoje tariama teisė siejama su pateisinama (sąžininga) asmens klaida. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl tariamos teisės įgyvendinimo fakto, neleistina tariamos teisės įgyvendinimo pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-562/2011). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nei tikros, nei tariamos teisės nuteistieji neturėjo ir negalėjo turėti, nes S. P. niekaip nebuvo susijęs su L. K. skola T. K. ir T. K..

Žemesnės instancijos teismas

62. Pažymėtina, kad V. S., A. T. ir G. V. nuosekliai aiškino, kad jie nežinojo, koks konkretus asmuo yra skolingas. Vis tik šiuos nuteistųjų teiginius visiškai paneigia liudytojos K. T., nuteistojo A. J. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, taip pat nuteistojo T. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja K. T. nurodė, kad iš G. V. žodžių jai buvo aišku, kad nuteistieji į S. P. butą atvyko dėl L. K. (t. 1, b. l. 96-97, t. 8, b. l. 176). T. K. parodė, kad, užėjus pas S. P. į butą, kažkuris iš kompanijos pasiteiravo, ar nukentėjusysis gali grąžinti skolą už L. K. (t. 4, b. l. 115-116, 119-121). Nuteistasis A. J. patvirtino, kad užėjus į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą buvo teiraujamasi, ar yra L. K. (t. 5, b. l. 120-121, t. 11, b. l. 60). Taigi akivaizdu, kad visi nuteistieji žinojo ir suprato, kad į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą eina ieškoti L. K., iš kurio ketino atgauti skolą T. K. ir M. K..

63. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek fizinis smurtas, tiek psichinė prievarta pagal BK 294 straipsnio 2 dalį gali būti panaudojama ir ne tik prieš asmenį, kurį siekiama priversti įvykdyti prievolę, bet ir prieš jam artimą žmogų. Artimu laikytinas bet kuris žmogus, kurio likimas rūpi nukentėjusiajam. Įprastai teismų praktikoje artimu asmeniu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį yra pripažįstami šeimos nariai, artimi giminaičiai. Tiek iš nukentėjusiojo S. P. (t. 1, b. l. 122-124, t. 8, b. l. 172), tiek iš liudytojo L. K. (t. 1, b. l. 122-124, t. 9, b. l. 116) parodymų matyti, kad jie buvo draugai, L. K. dažnai lankydavosi ir būdavo pas S. P. bute. Vis tik apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien draugiškų santykių tarp asmenų egizstavimas nėra pakankamas tam, kad nukentėjusįjį šiuo atveju būtų galima vertinti kaip artimą L. K. asmenį. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvykio metu L. K. bute nebuvo, taigi nuteistųjų nusikalstami veiksmai, atliekami nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje, niekaip negalėjo paveikti L. K. apsisprendimo grąžinti M. K. ir T. K. reikalaujamą skolą.

64. Iš anksčiau aptartų nuteistųjų parodymų matyti ir tai, kad L. K. T. K. ir T. K. buvo skolingas 300 ar 500 Eur. Iš jau aptartų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų matyti, kad V. S. pradėjus smurtauti prieš nukentėjusįjį, kiti nuteistieji bute pradėjo ieškoti daiktų. Buvo paimtas automobilio raktelis, grynieji pinigai ir kompiuteris, kurių bendra vertė 1781,79 Eur. Akivaizdu, kad pagrobto turto vertė daugiau nei tris ar net penkis kartus viršijo L. K. skolą M. K. ir T. K.. Taigi nekyla jokių abejonių, kad nuteistieji bute ėmė viską, kas jiems atrodė vertinga, t. y., jų tikslas buvo ne atgauti skolą, o pagrobti kuo daugiau vertingų daiktų. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo S. P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog jam kažkokių konkrečių reikalavimų nuteistieji neišreiškė, tiesiog kraustė daiktus (t. 8, b. l. 174). Pažymėtina ir tai, kad nė vienas iš nuteistųjų nesidomėjo, ar imami daiktai priklauso L. K..

65. Faktą, kad nuteistųjų tikslas buvo ne susigrąžinti skolą, o pagrobti bute buvusį svetimą turtą, visiškai patvirtina ir nuteistųjų elgesys po jų pasišalinimo iš nukentėjusiojo buto. Ikiteisminio tyrimo metu M. K. nurodė, kad, išėjus iš nukentėjusiojo buto, visi nuteistieji nuvažiavo į nuošalią vietą, kur dalinosi pinigus (t. 4, b. l. 42-43, 45-47). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. V. taip pat nurodė, kad išėję iš buto visi nuvažiavo į atokią vietą ir pasidalino paimtus pinigus, jis gavo 200 Eur (t. 5, b. l. 11-12). Nuteistasis T. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 115-116, 119-121), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 57) patvirtino, kad, išėjus iš buto ir nuvažiavus nuošaliau, jam G. V. davė 100 Eur, suprato, kad šie pinigai priklauso S. P.. A. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad po įvykio iš G. V. draugo gavo 170 Eur (t. 5, b. l. 69-70). Taigi aptartas nuteistųjų elgesys, kai paimti daiktai ir pinigai buvo atiduoti ne nuteistiesiems M. K. ir T. K., dėl kurių skolos buvo einama į S. P. butą, o paimtu turtu buvo dalinamasi tarpusavyje, visiškai patvirtina, kad nuteistieji turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą.

66. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme M. K., G. V., A. T. ir T. K. dalį parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, paneigė. M. K. nurodė, kad po įvykio iš karto važiavo į PC „Akropolis“, jokių daiktų tarpusavyje nesidalino (t. 11, b. l. 49-50). Aplinkybę, kad po įvykio niekur nebuvo stojama, o važiuojama tiesiai į PC „Akropolis“, nurodė ir nuteistasis T. K. (t. 11, b. l. 59). Nuteistasis G. V. aiškino, kad nuteistieji tarpusavyje pinigų nesidalino (t. 11, b. l. 123). Nuteistasis A. T. teigė, kad 170 Eur jam davė ne G. V. draugas, o pats G. V., nes šis jam buvo skolingas už parduotą telefoną (t. 11, b. l. 120). Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tai nėra pagrindas nesivadovauti anksčiau aptartais ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistųjų parodymais. Konstatuotina, kad G. V., T. K., A. T. ir M. K. parodymai dėl pinigų dalybų po įvykio sutampa tarpusavyje, o faktą, kad nuteistieji parodymus davė laisva valia, patvirtina liudytojo E. L. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme.

67. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas E. L. nurodė, kad jis atliko keturių nuteistųjų apklausas. M. K. apklausa vyko areštinėje, nes jis buvo sulaikytas. Minėtam nuteistajam buvo paskirtas gynėjas. Lygiai taip pat buvo ir su kitais trimis nuteistaisiais, t. y. T. K., G. V. ir A. T.. Visi apklausiami nuteistieji parodymus davė laisva valia (t. 11, b. l. 124-125). Nuteistųjų apklausų protokolų turinys (t. 4, b. l. 41, 42-43, 45-47, 63, 114, 115-116, t. 5, b. l. 10, 11-12, 20-21, 67-68, 69-70) patvirtina, kad jie buvo supažindinti su savo teisėmis, taip pat ir teise neduoti parodymų. Nuteistųjų apklausoje dalyvavę gynėjai, kaip ir patys nuteistieji jokių pastabų dėl užfiksuotų parodymų turinio neturėjo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad minėti nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu galėjo nurodyti aplinkybes, kurios neatitiko tikrųjų faktinių aplinkybių, jie buvo verčiami nurodyti aplinkybes, kurių iš tikrųjų nebuvo.

68. Nuteistasis M. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu jis buvo apsvaigęs, todėl apklausos protokolą pasirašė jo neskaitęs (t. 11, b. l. 49). Vis tik šioje vietoje pažymėtina, kad liudytojas E. L. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad M. K. būsena apklausos metu buvo normali, jis nepasirodė neadekvatus (t. 11, b. l. 125). Kita vertus, šioje vietoje būtina pažymėti tai, kad dalį faktinių aplinkybių, užfiksuotų apklausos protokole, M. K. nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Taigi aptartos aplinkybės dar kartą patvirtina, kad nėra pagrindo nesivadovauti M. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Lygiai tokia pat išvada darytina ir dėl nuteistųjų G. V. bei M. K. teiginių, jog nuteistieji tam tikras aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodė neteisingai, nes M. K. buvo suimtas ir jį žadėjo paleisti, o G. V. nenorėjo, kad jam būtų taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Pažymėtina, kad kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimas sprendžiamas vertinant, ar konkrečiu atveju yra suėmimo taikymo sąlygos ir pagrindai, nurodyti BPK 122 straipsnyje, o prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nėra aplinkybė, kuri lemia šios kardomosios priemonės taikymą ar jos netaikymą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis G. V. nepatvirtino nuteistojo A. T. teiginių, jog po įvykio G. V. jam grąžino 170 Eur skolą už parduotą telefoną. G. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nedavė pinigų A. T. (t. 11, b. l. 123).

69. Kaip jau minėta anksčiau, baudžiamoji atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tuomet, kai konflikto dalyviai yra tikro ar tariamo teisinio santykio dalyviai. Taigi savavaldžiavimas yra neatsiejamas nuo subjektinių teisių atsiradimo ir jų įgyvendinimo. Tokių teisių atsiradimas turi turėti teisėtą ir objektyvų pagrindą. Teisių ir pareigų atsiradimo, jų įgyvendinimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir kiti teisės aktai. Anksčiau aptarti M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, taip pat G. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, leidžia teigti, kad L. K. skola atsirado, nes M. K. ir T. K. norėjo įsigyti iš L. K. narkotinės medžiagos, sumokėjo pinigus, tačiau pageidaujamas produktas jiems nebuvo perduotas. Aplinkybė, kad nuteistiesiems buvo žinoma, jog L. K. skola susidarė sumokėjus pinigus už prekę, kuri nebuvo perduota, iš esmės patvirtina ir nukentėjusiojo S. P. (t. 1, b. l. 47-48) ir liudytojos K. T. (t. 1, b. l. 96-97) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, kad nuteistiesiems užėjus į butą, vienas iš jų paklausė „kur kaifas“. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytoja K. T. šį asmenį atpažino kaip A. T. (t. 1, b. l. 103-107). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis S. P. patvirtino, kad apie „kaifą“ klausė A. T. (t. 8, b. l. 17). Taigi, atsižvelgus į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikalavimas grąžinti pinigus už žadėtą perduoti narkotinę medžiagą nėra vertintinas kaip tikros ar tariamos teisės vykdymas BK 294 straipsnio pramse. Šiuo atveju nuteistieji neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės, kurią galėjo ginčyti, nes neturėjo teisėto pagrindo reikalauti iš tariamo skolininko ar jam artimo asmens vykdyti kokius nors įsipareigojimus. Toks reikalavimas apskritai negali būti užtikrinamas jokiais teisėtais būdais.

70. Taigi, įvertinus aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmai, t. y., V. S. panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį S. P., kai tuo pačiu metu kiti nuteistieji nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje ieškojo, rado ir paėmė nukentėjusiajam priklausantį turtą, visiškai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, veikiant bendrininkų grupėje.

71. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Be jokios abejonės, grindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), kuri yra numatyta BK 24, 25 straipsniuose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-271-303/2016 ir kt.). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, jog yra kėsinamasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

72. Nukentėjusysis S. P. (t. 1, b. l. 43-44, 47-48, t. 8, b. l. 171-175), liudytojas D. Š. (t. 1, b. l. 114, t. 9, b. l. 114) ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, nuteistasis T. K. (t. 4, b. l. 119-121) ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prieš įvykį V. S. ir nukentėjusysis bendravo telefonu, tarp jų kilo žodinis konfliktas, jie apsižodžiavo, keikėsi, barėsi, S. P. kalbėjo necenzūriniais žodžiais. Nuteistasis M. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. S. ir S. P. bendravo telefonu, įvyko konfliktas (t. 4, b. l. 45-47). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. K. patvirtino, kad V. S. pokalbio metu su nukentėjusiuoju buvo įžeistas (t. 11, b. l. 48). Nuteistasis G. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad V. S. jam nurodė, jog S. P. jį „pasiuntė“ (t. 5, b. l. 11-12, t. 11, b. l. 122). Nukentėjusysis S. P. pirmosios instancijos teisme (t. 8, b. l. 171-175) ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 43-44, 47-48) nurodė, kad prieš smurtaudamas V. S. pasakė, jog pastarasis dabar atsiims už savo žodžius. Nuteistasis G. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad V. S. bute pasikvietė nukentėjusįjį aiškintis dėl pokalbio (t. 11, b. l. 122). Nuteistais T. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad V. S. bute klausė S. P., kodėl šis jį negražiai išvadino, o paskui V. S. pradėjo mušti nukentėjusįjį, nes šis vėl kažką nepagarbiai atsakė (t. 11, b. l. 56). Taigi įvertinus tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad V. S., pradėdamas smurtauti prieš nukentėjusįjį, galimai norėjo pastarąjį tokiu būdu nubausti dėl anksčiau vykusio netinkamo bendravimo telefonu. Vis tik jau anksčiau aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai neginčijamai patvirtina, kad vėliau nuteistojo V. S. veiksmai buvo nukreipti į siekį kartu su kitais nuteistaisiais užvaldyti nukentėjusiajam priklausantį turtą, t. y. smurtas buvo naudojamas kaip priemonė užvaldyti turtą. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad savo veiksmų, užvaldant svetimą turtą, panaudojus fizinę prievartą, bendrumą suprato visi nuteistieji.

73. Liudytoja K. T. ikiteisminio tyrimo metu yra nurodžiusi, kad ji girdėjo smūgius iš kambario, kur buvo mušamas S. P., girdėjo jo aimanas (t. 1, b. l. 96-97). Aplinkybę, kad bute yra viskas puikiai girdima, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir liudytojai M. M. (t. 1, b. l. 117-118) bei D. J. (t. 1, b. l. 133-134), nurodydami, kad girdėjosi triukšmas iš kito kambario, buvo šurmulys. G. V. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis girdėjo riksmus, šauksmus (t. 11, b. l. 123). Nuteistasis T. K. patvirtino, kad jis girdėjo, kaip S. P. rėkia, kad jį muša (t. 11, b. l. 57). Liudytoja K. T., liudytojas D. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad vienas iš buto kambarių yra pereinamasis. G. V. (t. 11, b. l. 123) pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad bute, kuriame viskas vyko, kambariai maži, o A. T. (t. 11, b. l. 120) nurodė, kad durų tarp kambarių nematė. Taigi atsižvelgus į tai, kas aptarta, bei šias aplinkybes siejant su jau anksčiau aptartais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kad buvo veikiama visame bute, t. y., S. P. buvo mušamas viename kambaryje, o daiktų buvo ieškoma po visą butą, darytina išvada, kad nuteistieji suprato, kokius veiksmus atlieka kiekvienas iš jų, jie veikė suderintai, reaguodami vienas į kito elgesį. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas iš nuteistųjų neprieštaravo bendriems veiksmams. Taigi visi nuteistieji savo konkliudentiniais veiksmais pritarė kitų nuteistųjų nusikalstamams veiksmams ir tokiu būdu veikė bendrininkų grupėje. Faktą, kad nuteistieji suprato, jog jie veikdami bendrininkų grupėje užvaldo svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą, visiškai patvirtina ir jų pačių parodymai dėl jų atliktų veiksmų bute bei nuteistųjų jau anksčiau aptarti parodymai dėl jų vėlesnio elgesio, pasišalinus iš nukentėjusiojo gyvenamosios vietos.

74. M. K. pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 48-50, 55, 56, 125) ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 42-43, 45-47) nurodė, kad, V. S. pradėjus smurtauti prieš nukentėjusįjį, jis paėmė bute buvusį nešiojamąjį kompiuterį. G. V. grįžo iš kambario, pasakė, kad rado pinigus. Jis iš kažkokios dėžutės išėmė krūvą pinigų, G. V. jam davė 50 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis M. K. taip pat nurodė, kad V. S. pradėjus mušti nukentėjusįjį S. P., kiti nuteistieji bute pradėjo ieškoti daiktų. G. V. ir jo draugas A. T. bute pradėjo ieškoti pinigų, A. T. paėmė BMW raktelius. Ukrainietiškas grivinas sau pasiėmė M. K.. M. K. asmens kratos protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuteistasis savanoriškai pateikė su savimi turėtas 50 Ukrainos grivinų, t. y., lygiai tokią pačią sumą, kuri buvo paimta nukentėjusiojo bute (t. 2, b. l. 51-57). Iš esmės šias nurodytas nuteistojo M. K. aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 11-12) ir pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 122-123) patvirtino ir nuteistasis G. V.. G. V. nurodė, kad, V. S. aiškinantis su nukentėjusiuoju, jis vaikščiojo po butą, ieškojo pinigų. Buvo rasta batų dėžutė, joje buvo 940 ar 960 Eur. Jis paėmė iš dėžutės pinigus, matė, kad dėžutėje dar yra BMW automobilio rakteliai. M. K. iš buto paėmė nešiojamąjį kompiuterį. Aplinkybę, kad M. K. paėmė nešiojamąjį kompiuterį iš buto, G. V. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo (t. 5, b. l. 24-26). Akistatos (t. 4, b. l. 50-52) tarp M. K. ir G. V. metu G. V. neneigė, kad automobilyje ant galinės sėdynės matė dėžutę su viduje esančiais pinigais, automobilio BMW rakteliu ir Ukrainos grivinomis, kurias pasiėmė M. K. (t. 5, b. l. 11-12). Nuteistasis T. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 115-116, 119-121), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 57) nurodė, kad po įvykio automobilyje matė nešiojamąjį kompiuterį, suprato, kad jis paimtas iš nukentėjusiojo buto. Nuteistasis A. T. pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 119) ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 69-70) neneigė, kad jis buto viename iš kambarių rado pinigus ir dėžutę. Šią dėžutę pernešė į kitą kambarį ir ten paliko. A. T. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jam iš nuteistojo G. V. yra žinoma, jog iš buto buvo paimtas ir nešiojamas kompiuteris (t. 11, b. l. 120). Taigi aptarti nuteistųjų T. K., M. K., G. V. ir A. T. parodymai visiškai patvirtina, kad visi nuteistieji suprato, jog veikia kartu ir kiekvienas iš jų atlieka veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiojo turto užvaldymą.

75. Pažymėtina, kad M. K. ir G. V., apklausiami pirmosios instancijos teisme, pakeitė anksčiau duotus parodymus. M. K. nurodė, kad nukentėjusiojo bute pinigų niekas iš nuteistųjų neieškojo, nė vienas iš nuteistųjų jokių daiktų iš buto nesinešė ir neturėjo (t. 11, b. l. 48-50, 55, 56, 125). G. V. aiškino, kad jis dėžutę su pinigais davė M. K., kuris nurodė, kad sau kaip skolą pasiims 500 Eur, o likusius pinigus grąžins nukentėjusiajam. Be to, jis taip pat nurodė, kad nematė, jog būtų paimtas BMW automobilio raktelis. (t. 11, b. l. 123-124) Vis tik apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į 66-68 šio procesinio sprendimo pastraipose aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesivadovauti G. V. ir M. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

76. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nuteistasis V. S. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį S. P., o kiti nuteistieji tuo metu ieškojo turto, kurį būtų galima pagrobti. Vis tik faktai, kad V. S. neieškojo bute turto, kurį būtų galima pagrobti, o kiti nuteistieji prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, nešalina nė vieno iš jų atsakomybės, nes atlikdami anksčiau nustatytus ir aptartus veiksmus visi nuteistieji realizavo dalį objektyviųjų nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnyje, požymių. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog visi nuteistieji veikė kaip bendravykdytojai, buvo pasiskirstę funkcijomis.

Žemesnės instancijos teismas

77. Nukentėjusysis S. P. protokole-pareiškime nurodė, kad jis negalėjo apsiginti nuo V. S. (t. 1, b. l. 1). Akivaizdu, kad V. S. dėl panaudoto fizinio smurto prieš nukentėjusįjį iš šio buvo atimta galimybė priešintis daromiems nusikalstamiems veiksmams. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla abejonių, kad kitų penkių nuteistųjų buvimas bute, tuo metu, kai buvo mušamas nukentėjusysis, sukūrė bauginančią aplinką, kuri taip pat padėjo nuteistiesiems įgyvendinti jų nusikalstamą sumanymą. K. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai vienas iš vaikinų liepė sėdėti ir tylėti. Ji labai išsigando, apsiverkė nuo išgąsčio (t. 1, b. l. 96-97). Pirmosios instancijos teisme liudytoja nurodė, kad jai buvo liepta sėsti ant lovos ir padėti telefoną ant stalo (t. 8, b. l. 176). Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme G. V. (t. 5, b. l. 11-12, t. 11, b. l. 122), pirmosios instancijos teisme V. S. (t. 11, b. l. 47), M. K. (t. 11, b. l. 49) patvirtino, kad K. T. verkė. A. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad G. V. ramino K. T., nes ji verkė (t. 11, b. l. 119). Taigi akivaizdu, kad A. J., T. K., M. K., A. T. ir G. V. buvimas bute sukėlė tiek nukentėjusiajam, tiek kitiems bute buvusiems asmenims nerimą, sukūrė nesaugumo jausmą.

78. Pažymėtina, kad T. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad M. K. į nukentėjusiojo namus kartu vykti pasiūlė V. S. ir G. V.. Kompanija važiavo dėl drąsos, jeigu įvyktų konfliktas (t. 4, b. l. 115-116, 119-121). V. S. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad G. V. vyko palaikyti kompanijos (t. 3, b. l. 159-160). G. V. ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad V. S. pasiūlė vykti kartu, nes su kompanija būtų tvirčiau (t. 5, b. l. 11-12). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 11-12) ir pirmosios instancijos teisme (t. 11, b. l. 122) G. V. nurodė, kad jis pasiūlė A. T. atvažiuoti, išsiaiškinti dėl skolos, paprašė A. T., kad jis taip pat užeitų į butą. T. K. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad V. S., G. V. ir A. J. į Vilnių kartu su juo ir M. K. vyko dėl drąsos (t. 4, b. l. 119-121). Taigi iš to, kas aptarta, be jokių abejonių, konstatuotina, kad nuteistieji, kurie užėjo į S. P. butą, savo kiekiu siekė sukurti bauginančią aplinką nukentėjusiajam ir kitiems bute buvusiems asmenims, palaužti galimą pasipriešinimą reikalavimams, kurie bus reiškiami.

79. Teismų praktikoje pripažįstama, kad specialiai žmogui žaloti pritaikytais daiktais gali būti laikomi ir tie daiktai, kurie nors iš anksto ir nėra specialiai paruošti, bet iš anksto parinkti kaip priemonė, kuria bus siekiama palaužti nukentėjusiojo valią, taip lengviau perimant jo turtą ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-459/2007, 2K-661/2007, 2K-701/2007, 2K-215-696/2016). Taigi darytina išvada, kad sprendžiant, ar daiktas yra specialiai pritaikytas sužaloti žmogų, nėra svarbi tokio daikto pirminė paskirtis, o yra reikšminga galimybė jį naudoti pavojingu būdu (pritaikyti jį nusikaltimo darymui), t. y. iškreipiant tiesioginę tokio daikto taikymo paskirtį. Aptariamo požymio esmė yra ta, kad konkretus daiktas yra naudojamas ne pagal savo tiesioginę paskirtį, kuri yra pakeičiama (pritaikoma) ne keičiant šio daikto savybių, o keičiant jo panaudojimo (pritaikymo), kurį laisva valia pasirenka asmuo, būdą. Taigi kiekvienu atveju yra vertintina: 1) daikto panaudojimo būdas plėšimo metu ir/ar 2) tikslas, dėl kurio tas daiktas kaltininko buvo paimtas (parinktas).???

80. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad, V. S. sudavus ranka smūgius S. P., nuteistasis paėmė kambaryje buvusią beisbolo lazdą, kuria trenkė nukentėjusiajam į nugarą ir blauzdą. Taigi nuteistasis V. S. beisbolo lazdą panaudojo tiesiogiai prieš nukentėjusįjį, sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas sužalojimus. Aplinkybę, kad nuteistajam panaudojant beisbolo lazdą S. P. buvo padaryti sužalojimai, patvirtina ir specialisto išvada. Iš išvados matyti, kad tose vietose, kur buvo suduota beisbolo lazda, buvo nustatytos kraujosruvos ir nubrozdinimai, t. y., poodinės kraujosruvos nugaros kairėje, kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimas nugaroje. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad beisbolo lazda buvo panaudota kaip fizinio smurto priemonė, užvaldant nukentėjusiajam priklausantį turtą. Objektai, taip pat ir beisbolo lazda, kurie naudojami ne pagal paskirtį, bet smurtaujant, teismų praktikoje pripažįstami žmogui sužaloti pritaikytais daiktais. (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje 1A-224-177/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186/2007, 2K-459/2007). Taigi nepagrįstas nuteistojo V. S. teiginys, kad beisbolo lazda negali būti vertinama kaip daikas, pritaikytas specialiai sužaloti žmogui.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotine medžiaga.

81. Šioje baudžiamojoje byloje nekilo ginčų dėl to, kad 2019 m. rugsėjo 17 d. 21.53 val. automobilyje „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Ozo g. 25, Vilniuje, buvo rasta 8,725 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurioje delta-9-tetrahidrakanabinolio koncentracija 14%, ši medžiaga buvo supakuota į šešis polietileninius maišelius. Šiuos faktus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 138-146), policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 148), specialisto išvadoje Nr. 140-(5226)-IS1-6319 (t. 1, b. l. 161-162) užfiksuoti duomenys bei nuteistojo M. K. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad išėjus iš PC „Akropolis“, jis pamatė, kad prie automobilio stovi daug pareigūnų, kurie automobilyje rado maišelius, kuriuose buvo „žolė“ (t. 11, b. l. 48). Nuteistieji A. J. (t. 11, b. l. 60-61) ir V. S. (t. 11, b. l. 46-47) pirmosios instancijos teisme teigė, kad automobilyje jokiais daiktais nesidalino, apie narkotines medžiagas nebuvo kalbama, narkotikų jie nematė. Vis tik šiuos nuteistųjų teiginius paneigia nuteistųjų G. V. ir M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, šių nuteistųjų akistatos metu duoti paaiškinimai, kiti baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys.

82. Ikiteisminio tyrimo metu G. V. nurodė, kad, išėję iš nukentėjusiojo S. P. buto, nuteistieji nuvažiavo į atokią vietą, kur buvo pasidalinta „žole“. Narkotinės medžiagos gavo M. K., V. S. ir A. J.. Vėliau penkiese, t. y., jis, A. J., V. S., M. K. ir T. K. nuvyko prie PC „Akropolis“ ir automobilį paliko aikštelėje. Kiek žino, pažįstami „žolę“ paliko automobilyje, kažkur užkišo (t. 5, b. l. 11-12). Ikiteisminio tyrimo metu M. K. patvirtino, kad iš nukentėjusiojo buto visi nuteistieji nuvyko ir sustojo nuošalioje jam nežinomoje vietoje šalia miškelio. Šioje vietoje dalis nuteistųjų dalinosi narkotine medžiaga „žole“, kurios gavo ir V. S. bei A. J.. Tuomet nuteistieji, išskyrus A. T., nuvyko prie PC „Akropolis“, kur, pastačius automobilį, tarėsi, kad žolės į prekybos centrą nesineš, paliks automobilyje. Ar narkotinę medžiagą paliko automobilyje, ar ją kur slėpė, nuteistasis M. K. nematė (t. 4, b. l. 42-43, 45-47). Taigi, atsižvelgus į aptartus nuteistųjų parodymus, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dalimi automobilyje „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rastos medžiagos disponavo ir A. J. bei V. S..

83. Pažymėtina, kad nuteistasis G. V. ikiteisminio tyrimo 2020 m. birželio 9 d. apklausos metu aiškino, jog V. S. žolės negavo (t. 5, b. l. 20-21). Vis tik teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai nėra pagrindas nesivadovauti nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtina M. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, akistatos (t. 4, b. l. 50-52), vykusios tarp nuteistojo G. V. ir M. K., metu abu nuteistieji nurodė, kad narkotines medžiagas gavo M. K., V. S. ir A. J.. Parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir akistatos metu, nuteistieji pirmosios instancijos teisme pradėjo neigti, aiškindami, kad nematė, jog kas iš nuteistųjų būtų dalinęsi narkotines medžiagas (t. 11, b. l. 55, 123). Vis tik, atsižvelgus į 67-68 šio procesinio sprendimo pastraipose nurodytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo nesivadovauti tarpusavyje sutampančiais ir vieni kitiems neprieštaraujančiais nuteistųjų parodymais, aptartais 82 šio procesinio sprendimo pastraipoje.

84. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš nuteistųjų V. S. (t. 3, b. l. 159-160, t. 11, b. l. 44-45), M. K. (t. 4, b. l. 42-43, 45-47, t. 11, b. l. 48), G. V. (t. 5, b. l. 11-12, t. 1, b. l. 124), T. K. (t. 4, b. l. 115-116, 119-121, t. 11, b. l. 56) ir A. J. (t. 5, b. l. 120-121, 123-124, t. 11, b. l. 60) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, matyti, kad automobilį, kuriame policijos pareigūnai rado narkotines medžiagas, vairavo T. K., priekyje keleivio pusėje sėdėjo V. S., o gale sėdėjo A. J., M. K. ir G. V.. Pažymėtina, kad narkotinės medžiagos buvo rastos būtent tose vietose, kur sėdėjo V. S., M. K. ir A. J., t. y., galinėje salono dalies sėdimoje dalyje ir dešinėje pusėje po keleivio sėdyne priekyje (t. 1, b. l. 138-146). Taigi atsižvelgus į aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra įrodyta, jog A. J., M. K. ir V. S. automobilyje „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) disponavo narkotine medžiaga.

85. Nuteistasis G. V. viso proceso metu neigė, kad dalyvavo narkotinių medžiagų dalybose. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie paneigtų G. V. teiginius, jog jis nedalyvavo narkotinės medžiagos dalybose, narkotinės medžiagos negabeno ir nelaikė. Vien nuteistojo M. K., kuris ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad narkotinių medžiagų dalyboje dalyvavo ir G. V. (t. 4, b. l. 42-43, 45-47), nepakanka paneigti G. V. teiginius. Šioje vietoje pažymėtina, kad iš specialisto išvados Nr. T-N 2482/2019 (01) (t. 5, b. l. 5) matyti, jog G. V. šlapime, paimtame 2019 m. rugsėjo 18 d. 04.00 val., buvo rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad specialisto išvadoje užfiksuotas narkotinių medžiagų vartojimo faktas, kai nėra galimybės nustatyti, kada jis tiksliai įvyko, kaip ir tai, jog nuteistasis sėdėjo automobilio gale, kuriame policijos pareigūnai rado paslėptas kanapes (antžemines dalis), nėra pagrindas konstatuoti nuteistojo kaltę dėl narkotinių medžiagų gabenimo ir laikymo, neturint tikslo jų platinti.

86. Kaip jau buvo minėta anksčiau, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčytinų duomenų, kurie leistų be jokių pagrįstų abejonių tvirtinti, jog G. V. gabeno ir laikė bent dalį narkotinė medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) automobilyje „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Paneigti nuteistojo G. V. poziciją buvo išnaudotos visos galimybės. Esant anksčiau aptartų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. V. nuteisimo pagal dėl BK 259 straipsnio 1 dalį naikintinas ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – G. V. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes neįrodyta, kad šis nuteistasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

87. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad 2019 m. rugsėjo 17 d. 21.53 val. automobilyje „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Ozo g. 25, Vilniuje, buvo 8,725 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurioje delta-9-tetrahidrakanabinolio koncentracija 14%. Tuo pačiu baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad A. J., V. S. ir M. K. automobilyje rastą narkotinę medžiagą dar iki jos gabenimo nuo pasidalinimo vietos iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Ozo g. 25, Vilniuje, bei laikymo automobilyje pasidalino. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad paminėti trys nuteistieji bendrai neteisėtai disponavo visu automobilyje rastos narkotinės medžiagos kiekiu. Šiuo atveju nustatyti, kokiomis proporcijomis buvo pasidalinta automobilyje rasta medžiaga nėra galimybės, tačiau pagal rastos narkotinės medžiagos bendrą kiekį ir jį pasidalinusių asmenų skaičių, skirtingų narkotinės medžiagos dalių laikymo vietas bei šios medžiagos kiekį (trys polietileniniai pakeliai su narkotine medžiaga, kurių bendra masė 4,372 g, buvo rasti po automobilio galine sėdyne, o trys polietileniniai pakeliai su narkotine medžiaga, kurių bendra masė 4,353 g, po autombilio priekine keleivio sėdyne) galima daryti išvadą, jog A. J., V. S. ir M. K. disponavo narkotinės medžiagos kiekiu, kuris neviršijo nedidelio šios narkotinės medžiagos kiekio, t. y. 5 g.

88. Esant aptartoms aplinkybėms, konstatuotina, kad A. J., V. S. ir M. K., neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, iki automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Ozo g. 25, Vilniuje, kiekvienas gabeno ir automobilyje ,,AUDI A4 AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2019 m. rugsėjo 17 d. 21.53 val. laikė po tiksliai nenustatytą dalį, kuri nėra didesnė nei 5 g, iš automobilio apžiūros metu policijos pareigūnų surastos 8,725 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurioje delta-9-tetrahidrakanabinolio koncentracija 14 %, supakuotos į 6 polietileninius maišelius. Tokie A. J., V. S. ir M. K. veiksmai atitinka baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, požymius. Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis yra keistinas perkvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamus veikmus bei paskirinat jiems atitinkamos normos sankcijoje numatytas bausmes. Šioje dalyje nuosprendis keistinas ir M. K., kuris nors ir nepadavė apeliacinio skundo, tačiau paminėtas nuosprendžio pakeitimas lengvina jo teisinę padėtį.

89. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia nuteistojo A. J. dėmesį į tai, kad BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Kvalifikuojant asmens veiką pagal minėtą normą, pakanka nustatyti, kad buvo padaryta bent viena iš joje nurodytų alternatyvių veikų – narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas. Taigi nagrinėjamu atveju tai, kad nebuvo įrodyta, kokiomis aplinkybėmis M. K., V. S. ir A. J. įgijo narkotinę medžiagą, nešalina šių nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės dėl narkotinės medžiagos gabenimo bei laikymo.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl nuteistiesiems skirtų bausmių ir kitų klausimų.

90. Nuteistojo A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo atveju yra nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. A. J. apysunkį nusikaltimą nuosavybei, susijusį su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Jis anksčiau penkis kartus buvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat ir už nusikalstamų veikų, susijusių su fizinio smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, padarymą (nusikaltimai, numatyti BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje), už nusikaltimo, susijusio su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar pischotropinėmis medžiagomis, padarymą, jam yra taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, nuteistasis ne kartą buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo, teisės pažeidimus, susijusius su viešosios tvarkos pažeidimu. Šių aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad A. J. iš ankstesnio savo neteisėto elgesio išvadų nepadarė, jam taikytos teisinio poveikio priemonės pageidaujamo rezultato nedavė. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistajam skirtina griežčiausia BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta baumė, t. y. laisvės atėmimas, kurios dydis neviršija paminėtos normos sankcijoje numatyto laisvės atėmimo bausmės vidurkio. Tokios išvados nekeičia aplinkybės, kad A. J. dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, sportuoja, turi sugyventinę, su kuria rūpinasi šios mažamečiu vaiku.

91. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. J. už tyčinio baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, įvertinus padarytos veikos pavojingumą, aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, aptartas šio procesinio sprendimo 90 pastraipoje, yra skirtina griežčiausia aptariamos normos sankcijoje numatyta bausmė, t. y. areštas, o jos dydis nustatytinas maženis, nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis.

92. Nuteistojo veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kvalifikavus pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, yra keistina ir nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo. Nagrinėjamu atveju A. J. paskirta bausme už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apimtina bausmė, skiriama už baudžiamojo nusižengimo padarymą, ir skirtinas laisvės atėmimas trejiems metams ir vienam mėnesiui.

93. BK 75 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu nusprendžiama, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos trys laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygos: 1) tyčinio nusikaltimo sunkumas; 2) paskirtos bausmės trukmė; 3) pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog realus laisvės atėmimas asmeniui paprastai yra skiriamas tais atvejais, kai yra būtinas nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės, nes priešingu atveju visuomenei grėstų neginčijamas pavojus, nebūtų matoma galimybės jos apsaugos užtikrinti niekaip kitaip, kaip tik realiai atėmus nuteistajam laisvę.

94. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo, t. y. A. J. padarė vieną apysunkį nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, jam skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Šiuo atveju iš esmės kyla klausimas, ar paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus jos vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, mano, kad nuteistajam skiriamos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti šios bausmės vykdymą atidedant. Akivaizdu, kad A. J., atliekant laisvės atėmimo bausmę, būtų pakankamai efektyviai užtikrinta, jog bausmės atlikimo metu jis nepadarys naujų nusikalstamų veikų, jis pajustų neigiamas savo nusikalstamų veiksmų pasekmes. Taigi realus bausmės vykdymas, be jokių abejonių, padėtų įgyvendinti BK 41 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose numatytus bausmės tikslus. Vis tik šiuo metu nėra pakankamo pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų visuma negalėtų būti įgyvendinta atidėjus skiriamos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra būtina įvertinti tai, jog nuo A. J. nusikalstamų veikų padarymo yra praėję daugiau nei treji metai, duomenų apie tai, kad nuteistasis per šį laikotarpį būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, nėra. Šis nuteistasis fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nevartojo. Nuteistajam anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, kurio sąlygų jis nepažeidė. A. J. šiuo metu yra susaistytas pozityviais socialiniais ryšiais, t. y. jis dirba (iš anksčiau jam primtų nuosprendžių matyti, kad nuteistasis anksčiau nedirbo, kas tikėtina turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui), turi sugyventinę, su kuria rūpinasi šios mažamečiu vaiku, sportuoja. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus aptartas aplinkybes, šiuo atveju bausmės tikslų (ilgalaikių) efektyviau galima pasiekti paskirtos bausmės vykdymą A. J. atidedant maksimaliam įstatyme numatytam terminui ir nustatant nuteistajam pareigas, kurios padėtų jam keisti savo elgesį bei požiūrį į vykdytinas pareigas. Čia būtina pažymėti, kad tuo atveju, jeigu nuteistasis nevykdys jam nustatytų pareigų, darys teisės pažeidimus, bausmės vykdymo atidėjimas jam privalės būti panaikintas.

95. BK 75 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad nuteistajam, kuriam atidedamas bausmės vykdymas, teismas paskiria vieną ar kelias tarpusavyje suderintas BK IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje normoje išvardytas pareigas. Atidedant paskirtos bausmės vykdymą, A. J. yra skirtinos pareigos, nurodytos BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 7 ir 10 punktuose. Pareigos dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskyrimas bei jos vykdymas užtikrins, kad nuteistasis turės pajamų, iš kurių galės tenkinti savo bei savo artimųjų būtiniausius poreikius, jį drausmins, sulaikys nuo neteisėtų veiksmų nuosavybei darymo, sudarys sąlygas atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Šios pareigos vykdymo terminas nustatytinas visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui. Pareigos dalyvauti elgesio pataisos programoje paskyrimas ir jos vykdymas padės nuteistajam koreguoti savo elgesį teigiama linkme, geriau suprasti savo veiksmų ir dėl jų galinčių kilti bei kylančių pasekmių ryšį. Šios pareigos vykdymo terminas nustatytinas vieneriems metams. Pareigos neišeiti iš namų tam tikru laiku, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, paskyrimas ir vykdymas drausmins nuteistąjį bei palengvins jo elgesio kontrolę. Šios pareigos vykdymo teminas nustatytinas vieneriems metams. Pareigos visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų paskyrimas ir vykdymas šalins prielaidas nuteistajam nusikalsti (anksčiau nuteistasis yra trauktas atsakomybėn už teisės pažeidimų, susijusių su psichotropinių ar narkotinių medžiagų, taip pat alkoholio vartojimu, padarymą). Pažymėtina, kad šios pareigos vykdymas nuteistajam kaip sportuojančiam asmeniui neturėtų sudaryti jokių didesnių nepatogumų. Aptartų pareigų paskyrimas A. J. užtikrins tiek jo paties, tiek visuomenės, tiek valstybės interesų įgyvendinimą, šios pareigos A. J. padės keisti savo elgesį, skatins laikytis įstatymų ir sudarys prielaidas efektyviai siekti visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų įgyvendinimo.

96. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Šioje baudžiamojoje byloje įrodžius, kad A. J. savo nusikalstamais veikmais kartu su kitais nuteistaisiais Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarė turtinę žalą, o nukentėjusiajam S. P. padarė turtinę ir neturtinę žalą, padarytos žalos atlyginimas buvo pagrįstai priteistas iš visų nuteistųjų solidariai. Čia pažymėtina, kad civilinių ieškovų patirtų žalų dydžiai, kurie ir nėra ginčijami, buvo nustatyti tinkamai.

97. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. S. už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

98. V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, o jo atsakomybę sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. V. S. sunkų nusikaltimą nuosavybei, susijusį su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, padarė veikdamas tiesiogine tyčia, būtent jis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir padarė jam sužalojimus, kurie vertitnini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iki aptariamos nusikalstamos veikos padarymo šis nuteistasis buvo teistas du kartus, t. y. už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Po aptariamos nusikalstamos veikos padarymo, V. S. nusikalto dar keturis kartus, t. y. padarė vieną nusikalstamą veiką, susijusią su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, vieną nusikaltimą nuosavybei (sunaikino svetimą turtą – iš pykčio išdaužė svetimo buto lango stiklą), du kartus padarė nusikaltimus žmogaus sveikatai, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje (paskutinį nuosprendį priėmė Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmai 2022 m. balandžio 21 d. (Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys)). Nuteistasis anksčiau yra baustas administracine tvarka už teisės pažeidimų nuosavybei, viešajai tvarkai, eismo saugumui padarymą ir kt. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad V. S. nėra linkęs laikytis visiems privalomų elgesio taisyklių, jis savo elgesio nekeičia, yra linkęs kartoti panašaus pobūdžio neteisėtus veiksmus, jis kelia realų pavojų aplinkiniams ir aplinkai. Iš esmės nuteistąjį V. S. galima apibūdinti kaip savo elgesio nesugebantį suvaldyti smurtautoją. Taigi šiam nuteistajam pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paskyrė vienintelę BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą, kurios dydis yra didesnis, nei paminėtos normos sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Švelninti nuteistajam paskirtą bausmę atsižvelgus į tai, kad jis šiuo metu užsiima individualia veikla, turi sugyventinę bei mažametį vaiką, nėra pagrindo, tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, į šias aplinkybes atsižvelgė. Faktas, kad V. S. motina numirė 2022 m. gegužės 10 d., niekaip nekeičia nuteistojo teisinės padėties, todėl nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

99. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. S. už tyčinio baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, įvertinus padarytos veikos pavojingumą, aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę, aptartas šio procesinio sprendimo 98 pastraipoje, yra skirtina griežčiausia aptariamos normos sankcijoje numatyta bausmė, t. y. areštas, o jos dydis nustatytinas maženis, nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis.

100. V. S. paskirta bausme už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apimtina bausmė, skiriama už baudžiamojo nusižengimo padarymą, ir skiriamas laisvės atėmimas ketveriems metams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, bendrintina ne tik su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kaip bendrino pirmosios instancijos teismas, bet ir su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. sausio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu bei Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. vasario 19 d. nuosprendžiu paskirtomis ir atliktomis bausmėmis. Į galutinės bausmės laiką įskaitytini pagal Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. sausio 19 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. vasario 19 d. nuosprendį bei Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį atliktos bausmės.

101. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad taikyti V. S. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą ar taikyti jam dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, įvertinus aplinkybių, aptartų šio procesinio sprendimo 98 patraipoje, visumą, nėra jokio pagrindo. Čia pastebėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2022 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2022 m. birželio 30 d.) V. S. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, buvo atidėtas bei šiam nuteistajam buvo nustatytos pareigos, kurias jis privalo vykdyti, taip pat ir pareiga nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad į teismą jau du kartus buvo kreiptasi dėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo. Probacijos tarnybos teikimai abu kartus buvo atmesti, tačiau teikimus nagrinėję teismai konstatavo, jog nuteistasis netinkamai vykdo pareigą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Aptartos aplinkybės tik dar labiau leidžia abejoti tuo, kad nuteistajam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus bausmės vykdymą, taip pat kyla abejonių dėl to, jog nuteistasis realiai rūpinasi savo mažamečiu vaiku.

102. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam A. T., nesilaikė BK 41 ir 54 straipsnio reikalavimų. Nuteistajam paskirtos bausmės nevertintinos kaip aiškiai per griežtos. Šios bausmės buvo tinkamai subendrintos nuteistajam palankesniu daliniu bausmių sudėjimo būdu. Kaip aiškiai per griežta nevertintina ir nuteistajam paskirta galutinė bausmė.

103. A. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra nustatyta, o jo atsakomybę nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo atveju sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi – nustatoma tik tuomet, kai egzistuoja abi jos sudedamosios dalys, t. y. ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, kaip aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės sudedamoji dalis, pagal teismų praktiką įprastai vertinamas tuomet, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tuomet, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamose bylose 2K-140-511/2018, 2K-479/2014 ir kt.). Taigi atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra nustatoma tuomet, kai kaltininkas veikia aktyviai, laisva valia bendradarbiauja su konkrečius faktus tiriančiais teisėsaugos institucijų atstovais bei (ar) teismu. Tokie kaltininko veiksmai, vertinant juos kartu su kitais faktais, rodo ir jo santykį su padaryta veika, t. y., ar jis dėl savo nusikalstamų veiksmų nuoširdžiai gailisi. Nagrinėjamu atveju A. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprisipažino esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, neigė savo kaltę, tvirtindamas, jog jis iš esmės tik buvo įvykio vietoje, tačiau nieko nusikalstamo nedarė. Taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad A. T. pripažino esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tuo pačiu nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog jis kritiškai vertina savo nusikalstamus veiksmus ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi.

104. Nuteistasis apeliaciniame skunde aiškina, kad tuo atveju, jeigu nuo pat proceso pradžios jam būtų inkriminuojamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 staipsnio 1 dalyje, padarymas, jis būtų pripažinęs savo kaltę. Akivaizdu, kad toks nuteistojo teiginys tik patvirtina, jog jis nevertina savo veiksmų kritiškai, nusikalstamų veiksmų pripažinimą sieja tik su galimybe palengvinti savo teisinę padėtį. Be to, kaip jau minėta, iš nuteistojo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nepripažino jokių savo nusikalstamų veiksmų. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui yra reikšmingas esminių faktinių veikos aplinkybių, kurias nustato bylą išnagrinėjęs teismas, pripažinimas, o nevisiškas sutikimas su tam tikrų aplinkybių teisiniu vertinimu, veikos kvalifikavimu.

105. A. T. padarė vieną apysunkį nusikaltimą nuosavybei, susijusį su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, bei nesunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotine medžiaga. Abi nusikalstamas veikas nuteistasis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Jis pats fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, grobiant turtą, nenaudojo. A. T. iki aptariamų nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas vieną kartą už pasikėsinimą padaryti vieną nesunkų nusikaltimą nuosavybei ir vieno nesunkaus nusikaltimo teisinės apyvartos funkcionalumui ir patikimumui padarymą. Vis tik nuteistasis buvo ne kartą nusikaltęs ir iki veikų, už kurias buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nuosprendžiu A. T. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 2 dalį, visos paminėtos veikos buvo padarytos 2018 metais, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 7 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, veika padaryta 2019 m. gegužės 17 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. teismo baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, veika padaryta ne vėliau nei 2019 m. liepos 4 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, veika buvo padaryta nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. vasario 9 d. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžiu A. T. buvo nuteistas už nusikaltimų, numatytų BK 189 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą, veikos padarytos nuo 2019 m. rugsėjo 17 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, abi veikos padarytos 2020 metais. A. T. yra ne kartą baustas administracine tvarka, jam paskirtų baudų nemoka, nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad A. T. nėra linkęs laikytis visiems privalomų elgesio taisyklių, jis savo priešingo teisei elgesio nekeitė, yra linkęs kartoti panašaus pobūdžio neteisėtus veiksmus, nusikalstamas veikas darė net ir žinodamas apie jam vykstančius baudžiamuosius procesus, jam taikant prievartos priemones. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiam nuteistajam paskyrė griežčiausias BK 180 straipsnio 1 dalies ir 259 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmes, t. y. laisvės atėmimus. Už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra didesnis, nei paminėtos normos sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, o už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis yra artimesnis šios bausmės minimaliai ribai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. T. paskirtosios bausmės nėra aiškiai per griežtos. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, jos buvo subendrintos nuteistajam palankesniu, t. y. daliniu bausmių sudėjimo būdu.

106. Aplinkybė, kad A. T. ilgą laiką vartojo narkotines ar psichotropines medžiagas, kuri ir lėmė nusikalstamų veikų padarymą, nėra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtas bausmes, nes yra akivaizdu, jog nusikalstamų veikų padarymą lėmė paties nuteistojo sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas, nesugebėjimas ir nenoras spręsti kylančias problemas tokiais būdais, kurie yra priimtini visuomenėje, siekis savo interesų įgyvendinimą užtikrinti nusikalstamomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, įvertino tai, jog jis pataisos namuose dalyvauja priklausomybių terapijoje, dirba, mokosi, taip pat buvo atsižvelgta į jo šeiminę padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dar labiau atsižvelgti į paminėtas aplinkybes ir švelninti nuteistajam paskirtas bausmes ar subendrintą bausmę nėra pagrindo. Pažymėtina, kad A. T. su savo vaikais turės galimybę bendrauti ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, tačiau tai privalės daryti taip, kaip numato teisės aktų nuostatos. Tuo pačiu pabrėžtina ir tai, jog dėl galimybių bendrauti su savo artimaisiais sumažėjimo yra kaltas pats nuteistasis. Nuteistojo motinos sveikatos problemos niekaip nelengvina jo teisinės padėties ir nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

107. Nepagrįstas A. T. teiginys, kad nuteistiesiems, padariusiems nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, buvo paskirtos aiškiai švelnesnės bausmės nei jam, kuris padarė lengvesnį nusikaltimą. Teigtina, kad tiek V. S., tiek G. V., tiek A. T. už jų padarytus nusikaltimus, numatytus atitinkamai BK 180 straipsnio 2 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje, buvo paskirtos bausmės, kurių dydžiai viršija atitinkamų normų sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmės vidurkius. Tuo pačiu pabrėžtina, kad kiekvienam nuteistajam bausmės yra skiriamos individualiai, t. y. atsižvelgus į bausmių skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurios kiekvienu atveju daugiau ar mažiau skiriasi, visumą, kuri ir lemia parenkamos bausmės rūšį bei dydį. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, kad skirtingiems nuteistiesiems paskirtos bausmės buvo individualizuotos netinkamai.

108. A. T. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė buvo subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme nuteistajam palankesniu daliniu bausmių sudėjimo būdu, t. y. prie griežtesnės bausmės pridedant vienerius metus ir penkis mėnesius iš skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Nuteistajam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė nevertintina kaip aiškiai per griežta bei neteisinga. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog, nuteistojo A. T. vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu jam buvo netinkamai subendrintos anksčiau paskirtos bausmės ir tokiu būdu paskirta aiškiai per griežta galutinė bausmė, nėra pagrindas vertinti paminėto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Tokio pobūdžio argumentai galėjo ir turėjo būti nurodomi apeliacine tvarka skundžiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendį. Šiuo atveju apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas neturi nei pagrindo, nei teisės revizuoti įsiteisėjusio teismo nuosprendžio.

109. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė G. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Aplinkybė, kad šis nuteistasis iš dalies pripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jis padarė, veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). G. V. sunkų nusikaltimą nuosavybei, susijusį su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Jis anksčiau yra ne kartą teistas už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikaltimų padarymą, taip pat ir už nusikaltimų nuosavybei bei nusikaltimų, susijusių su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, padarymą. G. V. anksčiau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis vėl ne kartą nusikalto. Pažymėtina ir tai, kad G. V. nusikalstamų veikų darymo metu buvo nedirbantis, baustas administracine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, įvertinus aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visumą, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas G. V. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Priešingai, būtent tokia bausmė, kokia buvo paskirta, yra tinkama BK 41 straipsnyje numatytų tikslų kompleksiniam įgyvendinimui. Tuo pačiu konstatuotina, jog ir pats nuteistasis savo apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo, kodėl jam turėtų būti švelninama paskirtoji bausmė. Aplinkybė, kad jis yra išteisinamas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ženkliai nelengvina jo teisinės padėties ir nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

110. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nuosprendžiu G. V. paskirtos bausmės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 181 straipsnio 2 dalyje ir 258 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo subendrintos su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 24 d. ir Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Taigi skundžiamu nuosprendžiu G. V. paskirta bausmė negalėjo būti bendrinama su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 24 d. ir Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Dėl šios priežasties Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria buvo subendrintos skirtingais nuosprendžiais nuteistajam G. V. paskirtos bausmės, yra naikintina. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo prašoma subendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės su G. V. kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, šios bausmės nėra bendrinamos, jos privalės būti subendrintos nuosprendžių vykdymo metu.

111. Nuteistojo M. K. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kvalifikavus pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, atsižvelgus į aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje bei aptartas skundžiamame nuosprendyje, yra skirtina bauda, kurios dydis nustatytinas artimas baudžiamajame įstatyme numatytam minimaliam baudos dydžiui, kuris gali būti paskirtas už baudžiamojo nusižengimo padarymą. M. K. paskirta bausme už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, apimtina bausmė, skiriama už baudžiamojo nusižengimo padarymą.

112. Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl teisinės pagalbos išlaidų, kuriose nurodoma, kad nuteistiesiems A. T., G. V. ir V. S. buvo suteikta teisinė pagalba, todėl iš jų valstybės naudai išieškotinos atitinkamos pažymose nurodytos pinigų sumos. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, 2K-67-697/2021). A. T. ir G. V. šiuo metu atlieka jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, o nuteistasis V. S. privalės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad G. V. apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, o V. S. apeliacinis skundas nors ir nėra tenkinamas, tačiau jo teisinė padėtis, įskaičius į jam paskirtą bausmę anksčiau atliktas bausmes, gerėja. Taigi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistųjų nėra tenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo A. J. bei jo gynėjo advokato, nuteistojo G. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nuteistųjų V. S. ir A. T. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendį pakeisti:

A. J. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti areštą dvidešimčiai parų;

V. S. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti areštą dvidešimčiai parų;

M. K. nusikalstamus veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti 30 MGL (1500 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, A. J. baumę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, ir paskirti laisvės atėmimą trejiems metams ir vienam mėnesiui.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 7 ir 10 punktais, A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant jį: 1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) vienerius metus dalyvauti elgesio pataisos programoje; 3) vienerius metus neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 4) visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, V. S. baumę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, ir paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, V. S. paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. sausio 19 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. vasario 19 d. nuosprendžiu bei Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir V. S. paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams. Į bausmės laiką įskaityti pagal Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. sausio 19 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. vasario 19 d. nuosprendį bei Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2021 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį atliktas bausmes (viena arešto bausmės para lygi vienai laisvės atėmimo bausmės dienai, dvi laisvės apribojimo dienos lygios vienai laisvės atėmimo dienai (BK 65 straipsnis)).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, M. K. baumę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą, apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą, ir paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 48 straipsniu, įpareigoti M. K. viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu: 1) būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., nebent tai susiję su darbu, mokslu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigose; 2) dirbti arba užsiregistruoti (būti registruotam) Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba mokytis; 3) dalyvauti elgesio pataisos programoje; 4) per vienerius metus nuo bausmės atlikimo pradžios išdirbti 100 (vieną šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria G. V. buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. V. išteisinti pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria G. V. buvo subendrintos bausmės, paskirtos pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. V. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė buvo subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2020 m. lapkričio 24 d. ir Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2021 m. sausio 12 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų nepriteisti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis