Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. E. (M. E.), R. M. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. E. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 159 straipsnyje, 24 straipsnio 3, 4 dalyse ir 165 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 3, 4 dalyse ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 3, 4 dalyse ir 284 straipsnyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 159 straipsnį (2016 m. lapkričio 19 d. veika) – 8 mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 165 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 2 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 3 metams;

pagal BK 159 straipsnį (2016 m. lapkričio 20 d. veika) – 6 mėnesiams;

pagal BK 24 straipsnio 3, 4 dalis ir 284 straipsnį – 1 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 165 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, 284 straipsnyje, 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 3 metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – 4 metams;

pagal BK 284 straipsnį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 8 metams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų;

vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 10 metų ir 5 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pirmus trejus metus kalėjime, o likusius septynerius metus ir penkis mėnesius pataisos namuose.

R. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. ir 2017 m. gruodžio 20 d. teismo baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis 4 mėnesių laisvės apribojimo bei 12 parų arešto bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 180 straipsnio 2 dalį ir 284 straipsnį, tačiau dėl jo nuteisimo apeliacinių skundų nepaduota.

Panevėžio teritorinei ligonių kasai iš M. E., M. M. bei R. M. solidariai priteista 900 Eur ir iš R. M. 445,66 Eur turtinei žalai atlyginti.

R. J. iš M. E., M. M. bei R. M. solidariai priteista 10 000 Eur ir iš R. M. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

K. S. iš A. G., M. E., M. M. ir R. M. solidariai priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nepilnamečiui A. G. neturint turto ar uždarbio – subsidiariai iš I. S. ir S. G. po 37,5 Eur neturtinei žalai atlyginti;

R. S. iš A. G., M. E., M. M. ir R. M. solidariai priteista 55 Eur, o nepilnamečiui A. G. neturint turto ar uždarbio – subsidiariai iš I. S. ir S. G. po 6,87 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš M. E., M. M. ir R. M. solidariai priteista: J. R. 500 Eur turtinei žalai atlyginti, G. O. 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, T. P. 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. E., M. M. ir R. M. išieškota po 70,39 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. E. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 19 d. laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val., būdamas (duomenys neskelbtini), po to, kai telefoninio pokalbio metu sukonfliktavo su (duomenys neskelbtini) rajone buvusiu R. J., elektroninėmis ryšio priemonėmis pasiūlydamas A. G. dėl chuliganiškų paskatų kartu padaryti neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą R. J., į šias nusikalstamas veikas įtraukė vaiką A. G., gim. 2001 m. liepos 15 d., nesulaukusį amžiaus baudžiamajai atsakomybei už šias nusikalstamas veikas atsirasti, bei, pasitelkęs dalyvauti šiose nusikalstamose veikose M. E. prašymą pakviesti kitų asmenų įvykdžiusio A. G. surastus M. M. ir R. M., organizavo neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą R. J.

2. M. E. bei R. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su M. M., kartu su A. G., nesulaukusiu amžiaus baudžiamajai atsakomybei atsirasti, 2016 m. lapkričio 20 d. laikotarpiu nuo 1 val. iki 2 val. neteisėtai pro nerakintas duris prieš name buvusių asmenų valią atvirai įsibrovė į R. S. gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kur bendrai panaudojo fizinį smurtą prieš R. J. – ištraukė jį iš lovos, į įvairias kūno vietas sudavė smūgius beisbolo lazda, metaliniu teleskopiniu ratų raktu, kumščiais bei kojomis ir taip dėl chuliganiškų paskatų padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą: poodines kraujosruvas veide, dešinėje ausyje, šonuose ir kairiame petyje, odos nubrozdinimus nugaroje ir rankose, nosies kaulų bei dešinės akiduobės apatinės sienelės lūžius.

3. Tiesiogiai po to, kai, panaudodami specialiai žmogui sužaloti pritaikytus daiktus – medinę beisbolo lazdą ir metalinį teleskopinį ratų raktą, sumušė R. J., 2016 m. lapkričio 20 d. apie 2 val. toje pačioje vietoje – R. S. priklausančiame name, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), M. E., R. M., M. M. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, pasinaudoję smurtiniais nusikalstamais veiksmais name buvusiems žmonėms sudaryta bauginančia situacija, taip atimdami nukentėjusiesiems galimybę priešintis, R. M. pareikalavus alkoholio ir kitų vertingų daiktų bei grasinant medine beisbolo lazda ir šia lazda sudavus mažiausiai vieną smūgį K. S. į dešinį šoną, tuo jam sukeliant fizinį skausmą, M. M. pagrasinus V. U. metaliniu teleskopiniu ratų raktu ir pagrobus V. U. priklausantį 10 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „LG P-350“, iš šio namo pagrobė R. S. priklausančius daiktus: dvi 150 Eur vertės garso kolonėles, 15 Eur vertės kompiuterio klaviatūrą, 15 Eur vertės vyrišką rankinį laikrodį bei, tęsdami nusikalstamą veiką, R. M. suėmus K. S. ranka už kaklo ir vedžiojant į kitas patalpas, pro nerakintas duris įsibrovė į R. S. namą, pirtį bei garažą, esančius atskirose patalpose adresu: (duomenys neskelbtini), ir iš namo pagrobė 200 Eur bendros vertės perforatorių „Graphite“ su įrankių dėže „Bosch“, 50 Eur bendros vertės kampinį šlifuoklį „Bosch“ su įrankių dėže „Bosch“, iš pirties pagrobė 350 Eur bendros vertės DVD grotuvą „Toshiba“ su 3 garso kolonėlėmis, 30 Eur vertės lazerinį pramoginį šviestuvą bei iš garažo pasikėsino pagrobti 400 Eur bendros vertės 4 lietus automobilio ratlankius su padangomis, tačiau jų nepagrobė, nes ratai netilpo sudėti į automobilį, kuriuo jie buvo atvykę. Šiais bendrais veiksmais plėšimo metu pagrobė nukentėjusiųjų V. U. 10 Eur vertės turtą, R. S. 810 Eur bendros vertės turtą ir pasikėsino pagrobti jos 400 Eur vertės turtą.

4. Be to, M. E. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 20 d. apie 16 val., būdamas (duomenys neskelbtini), elektroninėmis ryšio priemonėmis pasiūlydamas A. G., gim. 2001 m. liepos 15 d., nesulaukusiam amžiaus baudžiamajai atsakomybei atsirasti, kartu padaryti viešosios tvarkos pažeidimą, taip į šią nusikalstamą veiką įtraukė vaiką, bei, pasitelkęs dalyvauti šiose nusikalstamose veikose M. E. prašymą pakviesti kitų asmenų įvykdžiusio A. G. surastus M. M. ir R. M., organizavo viešosios tvarkos pažeidimą.

5. M. E. bei R. M. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2016 m. lapkričio 20 d. apie 19.10 val., veikdami bendrininkų grupe su M. M., kartu su A. G., kuris nesulaukęs amžiaus baudžiamajai atsakomybei atsirasti, nuvyko į viešąją vietą – automobilių stovėjimo aikštelę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), kur M. E. ir M. M., elgdamiesi agresyviai, matant kitiems žmonėms, kartu su A. G. vijosi iš šios aikštelės bandančius pasišalinti ten kartu su R. J. buvusius asmenis, o tuo metu R. M. dėl chuliganiškų paskatų sudavė smūgius medine beisbolo lazda R. J., taip padarydamas jam muštinę žaizdą pakaušyje, linijinius momenkaulių skliautų lūžius su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairėje bei sumušimo židinius kairėje galvos smegenų momeninėje-kaktinėje skiltyje su ryškia neurologine simptomatika – sunkų sveikatos sutrikdymą.

Tęsdami nusikalstamą veiką, M. E., M. M. ir R. M. kartu su A. G. apsupo aikštelėje stovintį automobilį ,,VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį J. R., kuriame buvo G. O., T. P., U. A., M. J. ir L. R., užstojo automobiliui išvažiavimą, R. M. medine beisbolo lazda išdaužė šio automobilio stiklus, sulankstė vairuotojo dureles, stogą, bagažinės ir variklio dangčius, M. M. spyrė į priekinį žibintą, M. E. kelis kartus spyrė į vairuotojo dureles ir taip tyčia bendrais veiksmais sugadino nukentėjusiojo J. R. turtą, padarydami 500 Eur dydžio žalą; A. G. kumščiais sudavė G. O. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį ir vieną smūgį T. P. į galvos sritį, o dūžtančiais stiklais padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas G. O. (dėl odos nubrozdinimo dešinėje plaštakoje), T. P. (dėl odos įdrėskimų dešinėje plaštakoje), U. A. (dėl odos įdrėskimų kairėje plaštakoje), M. J. (dėl odos įdrėskimų dešiniame skruoste, kairiame priešausyje, abiejose plaštakose) bei L. R. (dėl odos nubrozdinimo kairėje plaštakoje). Tokiu įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais viešojoje vietoje M. E., M. M. bei R. M. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

11. Teisėjų kolegijos nuomone, M. E. bei R. M. kaltė dėl veikų, kurias jie ginčija (nuteistasis M. E. ginčija tik savo kaltę dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką), įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. A. G. skundžia tik bausmę, todėl dėl jo kaltės nepasisakoma. Teismas nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamas bausmes. Tiesa, teismas padarė rašymo apsirikimą, R. M. taikydamas BK 64 straipsnį. Teisėjų kolegija ištaiso šį apsirikimą, nekeisdama nuosprendžio, jį aptarusi šios nutarties 25.5.1 punkte.

Dėl nuteistojo M. E. apeliacinio skundo

15.3. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, ir kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.

15.4.1. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-328/2014, 2K-458/2014, 2K-267-942/2017 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Motyvuojamoji dalis

15.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai M. E., R. M. bei M. M. (plėšimo atveju ir A. G.) pripažino nusikalstamas veikas padarius bendrininkų grupe.

16. Prašydamas sušvelninti bausmę, M. E. nurodo, jog darydamas nusikaltimus nežinojo apie gresiančių bausmių dydį. Atsakydama į tokį skundo argumentą teisėjų kolegija primena, kad brandžioje visuomenėje nepateisinama bet kokia įstatymui priešinga veika nepriklausomai nuo to, kokia bausmė už ją gresia, o bausmės griežtumą sąlygoja padarytos veikos sunkumas ir kitos bausmės dydžiui reikšmingos aplinkybės. M. E. yra jaunas žmogus, tačiau pakankamo amžiaus suprasti, jog smurtas prieš kitą žmogų, įžūlus elgesys viešoje vietoje ir pan. netoleruojami, todėl už tai numatyta atsakomybė. Nebūtina susipažinti su Baudžiamuoju kodeksu, norint suvokti, kad visuomenėje nepriimtinas elgesys yra baudžiamas. Todėl BK 2 straipsnio 2 dalyje įrašyta nuostata, jog įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia, yra ne tik teisinė kategorija, bet ir visuotinai žinomas principas, nusakantis valstybės požiūrį į visuomenės narių elgesį, jei įstatymo reikalavimai yra ignoruojami.

16.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis M. E. nesupranta skirtumo tarp kardomosios priemonės ir bausmės. Tai, ką jis išvardijo apeliaciniame skunde, prašydamas jam taikyti (namų areštą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, intensyvią priežiūrą (apykoję) ir pan.), nėra bausmės už padarytus nusikaltimus. Kardomųjų priemonių paskirtis – užtikrinti, kad nebūtų trukdoma tirti nusikalstamas veikas, nagrinėti bylą teisme, įvykdyti teismo nuosprendį, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, tačiau jos neturi baudimo funkcijos. Teismas kardomąją priemonę paliko galioti tik iki nuosprendžio įsiteisėjimo, t. y. iki tol, kol apeliacinės instancijos teismas išnagrinės baudžiamąją bylą. Tuo tarpu paskyręs bausmę teismas siekia ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti jau nuteistam asmeniui galimybę vėl nusikalsti, paveikti atlikusius bausmę asmenis laikytis įstatymų. Ne mažiau svarbu nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nes nukentėjęs nuo tokios veikos asmuo turi jausti, kad valstybė jį gina ir netoleruoja nusikalstamo elgesio prieš jį. Būtent todėl įstatymas numato įvairias bausmių rūšis, o teismas taiko konkrečiam asmeniui individualią bausmę, įvertinęs daugybę bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nurodytų BK 54 straipsnyje.

Dėl nuteistojo R. M. apeliacinio skundo

I. Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ir teismo šališkumo

17.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme, pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

17.3. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas. Tai yra jo teisė bei pareiga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Jeigu apeliantas ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kuo remdamasis jį priėmė. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Priešingai, nei nurodyta apeliaciniame skunde, teismas įrodymus vertino kaip visumą ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė motyvus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų.

17.5. Skundo argumentas teismą pažeidus tiesioginio ir žodinio bylos nagrinėjimo principą neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų.

17.7. Apeliacinio skundo teiginį, jog teismas pažeidė šalių lygybės ir rungimosi principą (BPK 7 straipsnis), teisėjų kolegija atmeta kaip deklaratyvų, nes jis nepagrįstas argumentais.

17.8. Teisėjų kolegija neįžvelgia apeliaciniame skunde minimo pažeidimo, kad teismas nesivadovavo in dubio pro reo principu, kuris reiškia, jog kiekviena abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai.

17.8.1. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis.

17.9.1. Teismo nešališkumo reikalavimas yra viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje.

17.9.2. Pagal baudžiamojo proceso teisės teoriją ir teismų praktiką teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti nešališkas subjektyviai, t. y. teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ir būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo.

17.9.3. Konstatuoti nešališkumo principo pažeidimą nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių, nagrinėjamu atveju nuteistojo, nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2009, 2K-243/2009, 2K-466/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010, 2K-425/2012, 2K-491/2014 ir kt.). Šioje byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo galvoti teismą buvus šališką.

17.9.4. Kita vertus, teismų praktika suformulavo aiškias nuostatas, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai. Teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-425/2012 ir kt.).

17.9.5. Šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas, kai bylą nagrinėjęs teisėjas negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Tokių aplinkybių šioje byloje objektyviai nenustatyta. Atkreipiamas dėmesys, jog, jei abejojama dėl teismo nešališkumo, įstatymas suteikia teisę tiek kaltinamajam, tiek jo gynėjui pareikšti nušalinimą teismui (BPK 59 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje to nebuvo padaryta. Šioje byloje apeliantas suabejojo teismo nešališkumu tik apeliaciniame skunde.

17.10. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyviai nepagrįsti nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, susijusių su teisės principų nesilaikymu, teismo šališkumu, įrodymų tyrimu bei vertinimu, nuosprendžio surašymu.

II. Dėl kitų apeliacinio skundo motyvų

18. Nuteistojo R. M. nuomone, jo kaltė kartu su kitais R. J. padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pagrįsta tik spėjimais ir prielaidomis. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

18.4. Iš M. E. ir A. G. susirašinėjimo (t. 4, b. l. 144–146) akivaizdu, jog pasiruošimas vykti į Anykščius truko keletą valandų, todėl atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumentas, kad nusikaltimas (taip pat ir kitos dienos nusikalstama veika) padarytas spontaniškai.

18.5. R. M. kartu su atvykusiais vaikinais smurtavus prieš R. J. įrodo ne tik jo paties parodymai, bet ir kiti skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, t. y. kito nuteistojo M. E., teisiamajame posėdyje ištirti ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo A. G. (t. 4, b. l. 97–99, 101–108, 118–120), nukentėjusiųjų R. J., K. S., V. U. parodymai.

18.6. Specialisto išvados Nr. pG 1479/2017 (01) duomenys (t. 2, b. l. 175–178) įrodo, jog dalis R. J. nustatytų sužalojimų priskiriami nesunkaus masto sveikatos sutrikdymui. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad jie padaryti pirmą panaudoto smurto dieną.

18.7. Išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia atmesti apeliacinio skundo teiginį, jog inkriminuota veika pagrįsta tik spėjimais ir prielaidomis, bei konstatuoti, kad apelianto veika kartu su kitais bendrininkais R. J. padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

19. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apeliantas nenurodė jokių tokio teiginio argumentų, todėl teisėjų kolegija gali tik pakomentuoti skirtumą tarp šių dviejų Baudžiamojo kodekso straipsnių, komentarą papildydama baudžiamosios bylos duomenimis.

19.1. Esminis skirtumas, atskiriantis plėšimą nuo vagystės – plėšimo metu pagrobiant svetimą turtą, panaudojamas fizinis smurtas, grasinama tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimama galimybė nukentėjusiam asmeniui priešintis. Esant kvalifikuotam plėšimui, o būtent toks nustatytas nagrinėjamoje byloje, nuteistieji įsibrovė į svetimą gyvenamąjį namą (šios aplinkybės apeliantas neginčija) ir panaudojo fizinį smurtą, pasireiškusį ne tik smūgių sudavimu rankomis bei kojomis, bet ir medine beisbolo lazda bei metaliniu teleskopiniu ratų raktu. Tokie objektai, naudojami ne pagal jų tiesioginę paskirtį, bet smurtaujant, teismų praktikoje pripažįstami žmogui sužaloti pritaikytais daiktais.

19.4. Atmetami kaip neatitinkantys tikrovės ir prieštaraujantys bet kokiai logikai nuteistojo R. M. parodymai teisme, jog pasiimti iš sodybos vertingus daiktus pasiūlė pats nukentėjusysis K. S. už tai, kad atlygintų kelionės išlaidas, nes vaikinai be reikalo atvažiavo.

19.5. Dėl išdėstytų motyvų apelianto veika kartu su kitais bendrininkais padarius plėšimą teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

20.1. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia apelianto dėmesį, jog teismas neinkriminavo savanaudiškų paskatų ir veikos papildomai nekvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, todėl nepasisako dėl veikos savanaudiškumo.

20.2. Chuliganiškas paskatas vykti į Anykščių rajoną pirmą vakarą teisėjų kolegija jau aptarė šios nutarties 18.2 ir 18.3 punktuose, todėl to nekartoja. Analogiškos paskatos vykti į Anykščius buvo ir antrą vakarą.

20.5. Akivaizdu, jog pakartotinis vykimas susitikti su R. J. ir, tikėtina, kitais vaikinais, buvo vakarykščių įvykių tęsinys. Nukentėjusieji, nors ir neteisėtai panaudoję fizinį smurtą prieš L. V., reikalavo grąžinti vakar pagrobtus daiktus, priešingu atveju žadėjo kreiptis į policiją. Toks reikalavimas buvo visiškai pagrįstas. Tačiau nuteistųjų pasiryžimas važiuoti muštis niekuo nepateisinamas ir negali būti vertinamas kaip kilęs dėl asmeninių santykių, nes jokių asmeninių santykių nebuvo ir išvakarėse. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad R. M. (taigi ir kiti nuteistieji) neturėjo jokios priežasties smurtauti prieš R. J., ir tai rodo jo chuliganiškas paskatas.

20.6. Jau minėtos specialisto išvados Nr. pG 1479/2017 (01) duomenys (t. 2, b. l. 175–178) įrodo, jog, be nesunkaus masto sveikatos sutrikdymo, R. J. padarytas ir sunkaus masto sveikatos sutrikdymas. Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje aptartais įrodymais įrodyta, kad tokį sveikatos sužalojimą ne spontaniškai, bet tyčia 2016 m. lapkričio 20 d. vakare padarė R. M.

20.7. Taigi nuteistojo R. M. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

21. Nesunkiai ir sunkiai sutrikdžius R. J. sveikatą, chuliganiškos paskatos yra kvalifikuojamasis požymis, todėl jos nelaikomos R. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tačiau teismas teisingai nustatė šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte, apeliantui padarius BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kadangi nuteistieji įsibrovė į sodybą, kur buvo susirinkęs jaunimas, niekieno nekviečiami ir nelaukiami (jaunuoliai jau miegojo). Plačiau chuliganiškos paskatos aptartos šios nutarties 18.2 ir 18.3 punktuose, todėl teiginiai nekartojami.

22.1. Šios nutarties 15.1–15.4.1 punktuose atsakant į M. E. skundą, išsamiai išdėstyta, kuo pasireiškia veikimas bendrininkų grupe, todėl šioje nutarties dalyje tai nekartojama.

22.2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. M. aptariamas nusikalstamas veikas padarius bendrininkų grupe, nors, reikia sutikti su apeliantu, neišdėstė tai patvirtinančių motyvų.

22.2.1. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog visi nuteistieji, taigi ir R. M., suvokė, kad, dvi dienas iš eilės M. E. prašymu, perduotu per A. G., savo noru vykdami aiškintis santykių su nepažįstamu vaikinu (R. J.), tokiais veiksmais kėsinasi į tuos pačius objektus – būsto neliečiamumą, žmogaus sveikatą, nuosavybę, viešąją tvarką ir tais veiksmais (prieš name buvusių jaunuolių valią įsibrovę į patalpą, naudoję fizinį smurtą, pagrobę daiktus, vandališkai elgęsi viešoje vietoje) realizavo nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius. Konstatuojant esant aptariamą bendrininkavimo formą nebūtina, jog bendrininkai iš anksto detaliai aptartų nusikaltimo planą. Svarbu, kad bendrininkas suvokia veikiantis ne vienas, bet su kitu bendrininku ar bendrininkais (vykdytojais). Iš apelianto bei kitų nuteistųjų atliktų veiksmų ir vėliau duotų parodymų toks jų suvokimas akivaizdus.

23.2. Atsakydamas į teisėjo bei gynėjo klausimus, nuteistasis R. M. parodė: ,,Nemoku gerti, todėl taip ir atsitiko“, ,,Gailiuosi, kad taip padariau, viskas per gėrimą“ (t. 8, b. l. 53). Taigi apeliantas teisme pats puikiai apibūdino alkoholio įtaką savo veiksmams.

24. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys teismą padarius išvadą, jog apeliantas kaltę pripažino tik iš dalies. Priešingai, aptardamas bausmės R. M. skyrimą, nuosprendžio 28 lape teismas nustatė ir atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs visas jam inkriminuotas veikas ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tiesa, nuosprendžio 7 lape dėstant apelianto parodymus, nurodyta, jog kaltinamasis R. M. kaltu prisipažino iš dalies, tačiau tai nėra teismo išvada, o tik įrašytas kaltinamojo atsakymas į teisiamojo posėdžio pradžioje užduotą teisėjo klausimą: ,,Kuo esu kaltinamas supratau. Kaltu prisipažįstu iš dalies“ (t. 8, b. l. 16).

25. Nuteistasis be pagrindo teigia, kad teismas nepakankamai motyvavo paskirtą bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Vadinasi, pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014 ir kt.).

25.1. Teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnis) ir jas aptarė (nuosprendžio 28–29 lapai), t. y. konkrečiai įvertino padarytų veikų pavojingumą, kaltės formą (visos veikos padarytos tyčia), veikų padarymo stadiją (visos veikos baigtos), kaltininko asmenybę (keletą kartų teistas, teistumas neišnykęs; naujas veikas padarė, praėjus vos daugiau nei mėnesiui po lygtinio paleidimo, naktį, kai pagal lygtinio paleidimo sąlygas privalėjo būti savo gyvenamojoje vietoje), asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamas veikas rūšį (buvo aktyviausias visų veikų vykdytojas), atsakomybę lengvinančias (prisipažino padaręs visas jam inkriminuotas veikas ir gailisi) bei sunkinančias (veikė bendrininkų grupe; įsibrovė į gyvenamąjį namą dėl chuliganiškų paskatų; dvi veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šioms veikoms padaryti; nusikalto būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)) aplinkybes. Visa tai įvertinęs, už keturias veikas teismas R. M. paskyrė vos didesnes nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes, o pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – kiek didesnę nei minimalią laisvės atėmimo bausmę.

25.2. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija, reglamentuojanti bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi ši nuostata reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, kurio teismas laikėsi skirdamas bausmes.

25.3. Apeliantas nurodo teismą neatsižvelgus, jog procesas užsitęsė pernelyg ilgai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundo argumentas dėl pernelyg ilgo proceso nepagrįstas.

25.3.1. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę, neperžengiant atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis).

25.3.2. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys, jog tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017, 2K-225-648/2017 ir kt.).

25.3.3. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. lapkričio 20 d. (t. 1, b. l. 1–2). Kaltinamasis aktas, kuriame kaltinimai pareikšti keturiems asmenims ir yra dešimt nukentėjusių asmenų, surašytas 2017 m. rugpjūčio 7 d. (t. 7, b. l. 80–115), byla perduota Panevėžio apygardos teismui 2017 m. rugpjūčio 10 d. (t. 7, b. l. 123). Šio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 7, b. l. 137–138), o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. sausio 19 d. (t. 8, b. l. 132–163). Taigi ikiteisminis tyrimas atliktas per aštuonis mėnesius ir septyniolika dienų, o bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko keturis mėnesius ir dvidešimt šešias dienas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pernelyg ilgos proceso trukmės aspektu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie ikiteisminio tyrimo įstaigos ar teismo nepateisinamus delsimus, tiriant bylą ikiteisminio tyrimo metu ar ją nagrinėjant teisme.

25.3.4. Apeliacinės instancijos teisme bylos medžiaga (9 tomai) gauta 2018 m. vasario 12 d., byla paskirta nagrinėti 2018 m. kovo 21 d. teismo posėdyje, o nuosprendis priimtas 2018 m. gegužės 25 d. Apeliacinės instancijos teisme įvyko du teismo posėdžiai, bylos nagrinėjimas iki procesinio sprendimo priėmimo užtruko 3 mėnesius ir 13 dienų.

25.3.5. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nepateisinamų delsimų, todėl neturi pagrindo teigti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai ir dėl to, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, R. M. būtina švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

25.4. Galima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog teismas nemotyvavo bausmių subendrinimo būdo, tačiau tai reglamentuoja baudžiamasis įstatymas.

25.4.1. BK 63 straipsnio 5 dalies nuostatos numato, kokiais atvejais taikomas bausmių apėmimo būdas. Kitais atvejais bausmės visiškai arba iš dalies sudedamos. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad nagrinėjamoje byloje teismas taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatas, numatančias, jog bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius.

25.4.2. Teismas nurodė, kokio sunkumo nusikalstamas veikas apeliantas padarė, todėl akivaizdu, kad tinkamai pritaikė už nesunkius nusikaltimus paskirtoms bausmėms subendrinimo būdą, jas apimdamas su sunkiu ir labai sunkiu padarytais nusikaltimais. Likusias bausmes teismas iš dalies sudėjo, taikydamas BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas neprivalo nurodyti, kokią konkrečią paskirtų bausmių dalį prideda. Tai yra teismo pasirinkimas, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą.

25.5. Teismas R. M. pagrįstai taikė ir BK 64 straipsnio nuostatas, nes jis padarė naujas nusikalstamas veikas, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Šis Baudžiamojo kodekso straipsnis numato tik visišką arba dalinį bausmių sudėjimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartimi lygtinai paleistas iš bausmės atlikimo vietos, neatlikęs 6 mėnesių ir 12 d. bausmės (t. 6, b. l. 192). Naujas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė, praėjus vos pusantro mėnesio nuo paleidimo į laisvę. Taigi teismas pagrįstai pridėjo dalį, t. y. 5 mėnesius, neatliktos bausmės (BK 64 straipsnio 3 dalis).

25.5.1. Tiesa, taikydamas BK 64 straipsnį, teismas padarė rašymo apsirikimą nurodęs, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrina su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu, paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi. Bylos duomenys įrodo, jog Rokiškio rajono apylinkės teismas nuosprendį priėmė ne 2015 m. rugsėjo 7 d., bet 2015 m. rugsėjo 17 d. (t. 6, b. l. 183–186). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis rašymo apsirikimas neturi įtakos bausmės teisingumui.

25.6. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti skiriamos bausmės dydį yra pirmosios instancijos teismo išimtinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas sušvelninti ar pagriežtinti bausmę gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Apeliantui paskirtos bausmės už kiekvieną veiką ir galutinė subendrinta bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų, jo asmenybės pavojingumą, BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, teisingumo bei proporcingumo principus ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos. Jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

25.7. Apeliantas teisus, jog teismas, įskaitydamas į bausmę kardomojo kalinimo laiką, nenurodė teisės normos. Teisėjų kolegija paaiškina, kad tai reglamentuoja BK 66 straipsnio 1 dalis.

26. R. M. teigia teismą nenurodžius motyvų, kodėl jis pripažintas pavojingu recidyvistu. Toks skundo teiginys neatitinka tikrovės. Tiesa, teismo motyvas labai lakoniškas, bet nusako esmę. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta ir tai reglamentuojanti teisės norma.

26.1. Teisėjų kolegija paaiškina, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

26.1.1. Bylos duomenys įrodo, jog R. M., būdamas pilnametis, teistas keturis kartus už tyčinius nusikaltimus. Taigi jis jau nuo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio įsiteisėjimo tapo recidyvistu (t. 6, b. l. 129–137).

26.2. Pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą.

26.2.1. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pripažintas kaltu, be kitų nusikalstamų veikų, padaręs BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą nusikaltimą, priskiriamą prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 6 dalis). Taigi teismas, įvertinęs R. M. asmenybę, pagrįstai jį pripažino pavojingu recidyvistu.

26.3. BK 50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą.

26.3.1. Apeliantas neteisus teigdamas, jog teismas nenurodė, kodėl dalį bausmės paskyrė atlikti kalėjime. Priešingai, teismas nurodė, tiesa, lakoniškai, tokį argumentą. Tai sąlygojo apelianto pripažinimas pavojingu recidyvistu. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, įvertino kaltininko asmenybę ir padaryto labai sunkaus nusikaltimo – sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų – pavojingumą.

26.3.2. Šios nutarties 25.6 punkte jau pasisakyta, jog nustatyti skiriamos bausmės dydį yra pirmosios instancijos teismo išimtinė teisė. Taigi ir kalėjime atliktinos bausmės dalį teismas skyrė, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes – pripažinimą pavojingu recidyvistu, kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų sunkumą.

27. Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad teismas nemotyvavo proceso išlaidų priteisimo, neišsprendė klausimo dėl valstybės teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo ar nepriteisimo iš apelianto.

27.1. Skundžiamo nuosprendžio 27 lape teismas aiškiai nurodė, jog viso proceso metu nukentėjusiojo R. J. interesus atstovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) skirtas advokatas A. L. Pagal šios Tarnybos 2017 m. lapkričio 24 d. pažymą antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam išlaidos sudaro 211,17 Eur (t. 8, b. l. 70). Šią sumą teismas pripažino proceso išlaidomis ir išieškojo iš kaltinamųjų (BPK 103 straipsnio 6 punktas, 106 straipsnio 2 dalis). Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad iš M. E., M. M. ir R. M. išieškoma po 70,39 Eur proceso išlaidų. Vadinasi, iš visų pilnamečių kaltininkų proceso išlaidas, skirtas nepilnamečio nukentėjusiojo R. J. atstovavimui, teismas išieškojo lygiomis dalimis.

27.2. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistąjį gynė skirtingi gynėjai, kurių dalyvavimas pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas buvo būtinas. Teismas iš apelianto (ir kitų nuteistųjų) nepriteisė išlaidų už jų gynybą, todėl skundžiamame nuosprendyje dėl to nepasisakė ir neturėjo pasisakyti.

Dėl nuteistojo A. G. apeliacinio skundo

28. Nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde prašo švelninti bausmę motyvuodamas, jog nori mokytis, įgyti specialybę ir pradėti dirbti, kad galėtų greičiau atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Be to, yra nepilnametis ir nuoširdžiai gailisi dėl savo veikos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti argumentai nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę.

28.1. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto prisipažinimą bei gailėjimąsi ir tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl teisėjų kolegija tos pačios aplinkybės dar kartą nevertina.

28.2. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog A. G. plėšimą padarė, veikdamas bendrininkų grupe. Ši sunkinanti aplinkybė aptarta nutarties 15.1–15.5.1 punktuose, todėl nekartojama, bet atkreipiamas dėmesys, kad apeliantui taikomi argumentai, susiję tik su plėšimu, nes dėl savo amžiaus jis nebuvo tinkamas subjektas, darant kitas nusikalstamas veikas.

28.3. Teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai išdėstė bausmės skyrimo A. G. argumentus, kuriems teisėjų kolegija pritaria ir jų nekartoja. Tai, kad būdamas nepilnametis jis jau nuteistas keturis kartus, o dėl šioje nutartyje aptariamų dar trijų veikų jis negali atsakyti dėl per jauno amžiaus veikų padarymo metu, neabejotinai rodo apelianto nenorą keisti savo visuomenei priešingo elgesio. Juo labiau kad ankstesnis Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. baudžiamasis įsakymas priimtas dėl viešosios tvarkos pažeidimo, A. G. padaryto, jau nagrinėjamai bylai esant Panevėžio apygardos teisme.

28.4. Dėl išdėstytų motyvų apelianto norą mokytis, įgyti specialybę teisėjų kolegija vertina kaip nenuoširdų, nes tai daryti jis turėjo visas sąlygas anksčiau, tačiau vietoje to niekieno neverčiamas pasirinko nusikalstamą elgesį.

28.5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į A. G. charakterizuojančią medžiagą.

28.5.1. Kupiškio rajono Šimonių pagrindinės mokyklos išduota charakteristika (t. 5, b. l. 29–31) rodo jo ilgalaikį elgesį mokykloje buvus nepatenkinamą, todėl Kupiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 18 d. nutartimi leido Kupiškio rajono savivaldybės administracijos direktoriui skirti A. G. vidutinės priežiūros priemonę – atidavimą į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą šešiems mėnesiams (t. 5, b. l. 21).

28.5.2. Minėto centro pateikta informacija yra palanki apeliantui (t. 5, b. l. 32).

28.5.3. Kupiškio jaunimo centras informavo, kad A. G. dalyvavo jaunimo garantijų iniciatyvos projekte ,,Atrask save“ (t. 8, b. l. 71). Šio projekto dalyvio lankomumo grafikas rodo, jog A. G. 2017 m. rugsėjo mėnesį pradėjo dalyvauti šiame projekte (susitikimas truko pusę valandos), o spalio ir lapkričio mėnesiais iš viso įvyko keturi pokalbiai, kurių bendra trukmė aštuonios valandos (t. 8, b. l. 78–80).

28.5.4. Kita vertus, iš teismų informacinėje sistemoje ,,LITEKO“ esančio jau minėto Kupiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. baudžiamojo įsakymo (t. 9, b. l. 63–65) matyti, kad tą pačią dieną, kai A. G. pradėjo dalyvauti jaunimo garantijų iniciatyvos projekte ,,Atrask save“, tame pačiame Kupiškio jaunimo centre jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, t. y. be rimtos priežasties smurtavo prieš nepilnametį. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodyta, jog 2017 m. rugsėjo 27 d. jis padarė administracinį nusižengimą (vartojo alkoholinius gėrimus), už kurį Kupiškio rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 17 d. jį nubaudė.

28.6. Išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad A. G. elgesį lemia aplinka – patekus į Gruzdžių vaikų socializacijos centrą, kur sunkiai auklėjami vaikai turi laikytis gana griežtų reikalavimų, jo elgesys yra patenkinamas, tačiau aplinkoje, kurioje jis pats pasirenka savo elgesio modelį, elgesys akivaizdžiai prieštarauja visuotinai priimtoms normoms ir pasireiškia netoleruotinomis formomis. Tai reiškia, jog šioje byloje esanti A. G. palankiai charakterizuojanti medžiaga nesudaro pagrindo galvoti, kad bausmės už padarytą sunkų nusikaltimą paskirtis gali būti pasiekta kitaip, nei atliekant teismo paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę.

28.7. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenurodė pasiremiantis BK XI skyriuje reglamentuotais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais, tačiau skirdamas bausmę realiai neabejotinai juos pritaikė ir, įvertinęs visas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, paskyrė žymiai mažesnę, nei vidutinės trukmės bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus į bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 straipsnis), paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per griežta. Nėra pagrindo taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą.

28.8. Dėl skunde minimos kardomosios priemonės švelninimo teisėjų kolegijos 16.1 punkte išdėstyti argumentai taikytini ir A. G., todėl nekartojami.

29. Nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų M. E., R. M. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.