Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. (V. K.), trečiojo asmens T. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. (A. B.) ieškinį atsakovui V. K., tretiesiems asmenims akcinei bendrovei „Swedbank“, T. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovui A. B. iš atsakovo V. K. priteista 7 512,04 Eur skola ir 2 626,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kita ieškinio dalis atmesta. Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 31 d. papildomu sprendimu ieškovui A. B. iš atsakovo V. K. priteistas 481,74 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškinys dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

21. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų iš naujo nekartoja, o apeliantui argumentuojant, kad 2016 m. birželio 30 d. žodinis susitarimas tebuvo ikisutartiniai šalių santykiai, bet ne konkreti sutartis, pažymi, kad faktinių bylos aplinkybių, tarp šalių susiklosčiusių santykių ir šalių atliktų veiksmų kontekste galima konstatuoti šalių susitarimą buvus. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra suformulavęs ir išplėtojęs nuoseklią praktiką įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, tačiau civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

22. Šalys, sudarydamos žodinę sutartį, prisiima riziką dėl apsunkinto jos sąlygų įrodinėjimo kilus šalių ginčui, tačiau savaime tai nedaro žodinės sutarties nesudaryta, negaliojančia ir nepanaikina šalių prievolės, atsiradusios iš sutartinių santykių, o šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais leistinais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovo padarytas šalių pokalbio garso įrašas ir į bylą pateikta jo stenograma bei vertimas iš rusų kalbos iš esmės yra vienintelis šalių tarpusavio santykių įrodymas, todėl draudimas juo remtis prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokiu atveju šalių sutartinių santykių turinys turėtų būti nustatomas remiantis tik pačių šalių paaiškinimais, kurie, kaip įrodinėjimo priemonė, yra subjektyvaus pobūdžio ir dėl šalių priešingo suinteresuotumo ginčo baigtimi iš esmės taptų neįmanoma nustatyti šalis siejančių teisinių santykių turinio. Pažymėtina, jog Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-807-538/2019 konstatuota, kad slapta darytas šalių pokalbio garso įrašas yra leistinas įrodymas byloje, šalys neginčijo šį pokalbį įvykus, pripažino, kad įraše girdimi jų balsai, nurodė, kad įrašas darytas A. B. gyvenamojoje vietoje. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl pokalbio garso įrašo autentiškumo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pokalbio stenogramos įrodomąją reikšmę byloje, nes ieškovas savo reikalavimų pagrįstumą įrodinėja to paties pokalbio tarp tų pačių šalių stenograma.

23. Šalys aptariamo 2016 m. birželio 30 d. pokalbio metu susitarė, jog atsakovas atleis ieškovą nuo apytiksliai 35 000 Eur skolos pagal 2010 m. liepos 1 d. paskolos sutartį, jeigu atsakovas įsigys BUAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius keturis žemės sklypus po 100 Eur už 1 arą kainą. Įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-807-538/2019 konstatuota, jog A. B. savo įsipareigojimus pagal žodinį susitarimą įvykdė, t. y. kaip didžiausias BUAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius, turintis lemiamą balsų daugumą kreditorių susirinkime, balsavo už V. K. bankroto administratoriui 2016 m. liepos 4 d. pateiktą pasiūlymą tris žemės sklypus (0,3000 ha, 0,5000 ha ir 0,9931 ha ploto), įkeistus AB „Swedbank“, parduoti jam už 17 900 Eur ir 1,8800 ha žemės sklypą parduoti jam už 18 800 Eur. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, tam, kad įkaito turėtoja AB „Swedbank“ neprieštarautų tokiai pardavimo kainai, iki balsavimo kreditorių susirinkime ieškovas prisiėmė asmeninę 17 000 Eur prievolę bankui, o 2016 m. liepos 12 d. kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 29 kreditorių balsų dauguma nutarta pritarti pasiūlymui parduoti bendrovei priklausančius žemės sklypus atsakovui. 2016 m. liepos 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2 V. K. iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nusipirko tris žemės sklypus: 0,3000 ha, 0,5000 ha ir 0,9931 ha už 17 900 Eur kainą ir tos pačios dienos pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 3 nusipirko 1,8800 ha žemės sklypą už 18 800 Eur kainą. Pažymėtina, jog apeliantas ir Klaipėdos apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-807-538/2019 neigė buvus šalių susitarimą ir dėl A. B. prievolės pagal 2010 m. liepos 1 d. paskolos sutartį pabaigos, taip pat argumentavo, kad pokalbis tebuvo ikisutartinis, joks konkretus susitarimas nepasiektas, tačiau teismas įsiteisėjusia nutartimi konstatavo, kad pokalbio metu ieškovo (nagrinėjamoje byloje – atsakovo) valia atleisti atsakovą (nagrinėjamoje byloje – ieškovą) nuo skolos įsigijus žemės sklypus buvo išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad nebuvo sudarytas rašytinis susitarimas, savaime nepaneigia fakto, kad susitarimas buvo ir kad abi šalys atliko veiksmus, kad šis susitarimas būtų įgyvendintas. Pažymėtina, jog pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

24. Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl kitos pokalbio dalies, t. y. ieškovas teigia, jog pokalbio metu su atsakovu sutarė ne tik dėl atleidimo nuo skolos, bet ir dėl pelno, kuris bus gautas pardavus iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ įgytus žemės sklypus, pasidalijimo. Iš pokalbio įrašo stenogramos vertimo taip pat matyti, jog ieškovas sako: „tada aš balsuoju už tą, tą ir tą ir tau pereina 100 Eur už arą, tada mes dalinam daugiau nei 140 Eur už arą per pusę, o aš imu kreditą 17 000 Eur“, atsakovas patvirtina, kad panašiai ir tarėsi, o ieškovas pareikalauja: „pirmiau nei aš balsuosiu ir tarsiuosi su banku, man reikia, kad tai būtų užrašyta“, tačiau atsakovas nesutinka, nes lieka grėsmė, kad bankas ar kreditoriai nesutiks su pasiūlymu. Vėliau šalys aptaria žemės sklypų pirkimą mokant po 100 Eur už arą, pardavimą brangiau nei po 140 Eur už arą, atsakovas sako: „paskui, jeigu mes parduodame mažiausiai už 140 Eur, tada jau fiziškai padengsiu skolą“, ieškovas sutinka: „140 – tai tavo savikaina, kad grąžintum pinigus“, atsakovas: „po to mes su tavim ją parduodame. Tą pelną, mes galime sudaryti sutartį, mes daliname jį per pusę 50 ir 50. Jeigu įvyko šis sandoris, automatiškai įsijungia šitas sandoris“. Ieškovas nuogąstauja, kad atsakovas vėliau gali nepasirašyti susitarimų, atsakovas įtikinėja, kad neapgaus, kad sandoris galioja, įvykdžius dalį susitarimo, jis bus įformintas raštu po to, kai ieškovas sutars su banku. Ieškovas sako: „vaikinai, aš jums padarysiu normalų pelną. Aš mums padarysiu normalų pelną“, atsakovas patvirtina: „tai yra šansas tau ir man. Kai visa tai baigsis, per dvejus metus nebus jokių pasikartojimų, pas mus bus du žemės sklypai, kurių kaina po trejų metų išaugs, tai mes abu iš to uždirbsime“, atsakovas dar pakartoja: „A., man atrodo, čia viskas aišku, tu dirbk su tuo. Kai bus koks nors rezultatas – pasakysi. Šitas variantas lyg ir tenkina visus, su perspektyva. Pasakė, kad po 3–4 metų tas rajonas pradės vystytis. Kai jis pradės vystytis, žemė bus ne po 140 Eur (už arą), o kai ji bus po 300, mes visi uždirbsime. Gal netgi pradėsime statytis. Štai tada T., pinigus ant stalo, todėl, kad čia gali uždirbti visi. Po 3–5 metų...“. Ieškovui nuogąstaujant, kad atsakovas nesutinka iš anksto pasirašyti jokių susitarimų dėl skolos grąžinimo, nes ieškovas dar papildomai ims 17 000 Eur kreditą iš banko, atsakovas vėl pakartoja: „kame rizika? Rizika, kad aš dabar taip, o paskui pasakysiu, kad nesutinku? Paimsiu žemę? A., aš juk ne visiškai tas...“, ir teigia: „aš sužinojau, kad po penkerių metų tas rajonas eis. Ir jeigu ta žemė, kurią mes pirkome po 100 Eur (už arą) – 140 Eur (už arą), tarkim, nupirkome, ji bus po 350 ar 700, tada vėl pastatysi kokį nors auksinį skydą ant stogo, pakeisi mašiną į naują, tavo jau paseno“.

25. Pokalbio metu aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kaip nurodo ir atsakovas, kad 2016 m. birželio 30 d. šalių pokalbis buvo ne pirmas ir ne vienintelis, tačiau jo turinys ir šalių susitarimo apimtis yra aiškūs. Kaip matyti iš pokalbio stenogramos vertimo iš rusų kalbos, šalys pokalbio metu tarėsi dėl ieškovo prievolės pagal 2010 m. liepos 1 d. paskolos sutartį pabaigos ir dėl pelno pardavus žemės sklypus gavimo ir pasidalijimo. Pažymėtina, jog iš pokalbio turinio ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktinių aplinkybių kitoje civilinėje byloje matyti, jog šie susitarimai susiję – ieškovo veiksmai sudarant sąlygas atsakovui įsigyti bankrutavusios įmonės žemės sklypus bankroto procese mažesne nei rinkos kaina (t. y. ieškovo susitarimas su banku dėl įkeistų bankrutavusios įmonės žemės sklypų pardavimo ir ieškovo, kaip didžiausio kreditoriaus, balsavimas kreditorių susirinkime) ir įsigytų žemės sklypų brangesnis pardavimas buvo sąlyga, kad atsakovas atleistų ieškovą nuo prievolės pagal paskolos sutartį, o vėlesnio sklypų pardavimo kainai viršijus 140 Eur už arą reiškė atsakovo ir ieškovo pelną. Iš pokalbio turinio akivaizdu, kad, tardamiesi dėl sklypų įsigijimo ir pardavimo, tiek ieškovas, tiek atsakovas veikė išimtinai savo asmeniniais, o ne bankrutavusios įmonės ir kitų jos kreditorių interesais, tačiau tai savaime nereiškia, kad buvo pažeisti kitų kreditorių interesai ar kad atsakovas neturi vykdyti sutartų ir prisiimtų įsipareigojimų ieškovui. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas posėdžio metu išsiaiškino, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procesas baigtas, įmonė likviduota ir išregistuota dar 2016 metais, o bankroto proceso metu kitas sklypų pirkėjas neatsirado. Iš faktinių bylos aplinkybių taip pat matyti, kad žemės sklypai buvo padalyti į mažesnius sklypus ir parduoti už daug didesnę kainą, nei už juos mokėjo atsakovas, taigi šalys savo ketinimus įgyvendino ir tikslą gauti pelną pardavus žemės sklypus pasiekė, o pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo atliktus veiksmus, patirtas išlaidas ir indėlį padalijant sklypus, pakeičiant jų paskirtį ir šalims po lygiai palijo patirtas išlaidas.

26. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar panašiai, teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir panašiai. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi, teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kita (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2017). Nagrinėjamu atveju rašytinė sutartis iš viso nebuvo sudaryta, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi šalis siejusius santykius nuo 2010 m. paskolos sutarties iki žemės sklypų pardavimo, šalių turėtus siektus tikslus ir jiems pasiekti atliktus veiksmus, t. y. tinkamai atskleidė tikruosius ketinimus.

27. Apeliantui argumentuojant, kad pirmosios instancijos teismas konkrečiai neįvardijo, koks teisinis santykis siejo šalis, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalių 2016 m. birželio 30 d. sudarytas žodinis susitarimas yra mišraus pobūdžio sutartis, turinti tarpininkavimo, bendradarbiavimo, jungtinės veiklos ir susitarimo dėl atleidimo nuo prievolės įvykdymo sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo ir apelianto veikla (šalių vykdytas susitarimas, kooperuojant turimą įtaką (ieškovo) ir lėšas (atsakovo) įsigyti ir parduoti žemės sklypus, siekiant gauti pelno), ją teisiškai kvalifikuojant, yra panaši į jungtinės veiklos sutartinius teisinius santykius (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliantas pagrįstai nurodo, kad CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatytas imperatyvas, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Byloje nėra ginčo, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės sutarties, o apeliantas neigia savo valią sudaryti jungtinės veiklos sutartį su ieškovu, todėl darytina išvada, kad formaliai nėra pagrindo pripažinti, jog tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Tačiau iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių duomenų bei faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas ir apeliantas turėjo bendrą tikslą: sujungti savo turimus išteklius įsigyti žemės sklypus ir vėliau parduoti už didesnę kainą, o gautą pelną pasidalyti, tačiau jokio rašytinio susitarimo nesudarė. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, mano, kad šalys buvo sudariusios įstatymo nedraudžiamą sutartį dėl bendro žemės sklypų įsigijimo ir vėlesnio bendro jų pardavimo bei atleidimo nuo prievolės pagal paskolos sutartį vykdymo, susitarimą vykdant sutartu būdu sujungus bendrus išteklius, t. y. ieškovo teisinį statusą ir įtaką bankroto procese ir atsakovo pinigines lėšas, siekiant patenkinti bendrą interesą – padengti skolą ir gauti pelno bei jį pasidalyti iš anksto nustatyta tvarka. Asmenys turi teisę sudaryti bet kokius įstatymo nedraudžiamus susitarimus, o laisvai sudarydami sutartis bei savo nuožiūra nusistatydami tarpusavio teises bei pareigas jie sukuria, pakeičia arba nutraukia civilinius teisinius santykius, savo valia įgyja atitinkamas teises ir pareigas. Asmenys laisvi pasirinkti ir sudaryti labiausiai jų interesus atitinkančio turinio ir formos susitarimus (sandorius), kurie jiems tampa privalomi ir vykdytini tol, kol šie susitarimai nebus pakeisti ar pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovo ir apelianto sudarytas žodinis susitarimas neprieštarauja įstatymo normoms ir yra galimas. Apeliantui akcentuojant, kad nebuvo sudarytas joks rašytinės ar notarinės formos sandoris, pažymėtina, jog įstatymas įsakmiai nenurodo, kad toks sandoris negalioja dėl reikalaujamos formos nesilaikymo (CK 1.93 straipsnio 1 ir 2 dalys), o sutarties sudarymą patvirtina šalių suderinti veiksmai įsigyjant žemės sklypus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šalių sutartį buvus sudarytą, nes faktiniai teisiniai santykiai, nors ir neįgavę rašytinės išraiškos, akivaizdu, tarp šalių yra susiklostę. Būtent šios sutarties pagrindu ieškovas ir pareiškė reikalavimą dėl skolos, t. y. atsakovo gauto pelno pardavus žemės sklypus brangiau nei po 140 Eur už arą, priteisimo, o atsakovas skolą nepagrįstai susiaurina tik iki paskolos teisinių santykių.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, juo labiau kad šios išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas.

29. Kaip minėta, apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312–314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

30. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o priešingo sprendimo priėmimas ir ieškinio atmetimas nagrinėjamu atveju prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

31. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

33. Ieškovas prašo priteisti 1 294,70 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą, prašymo dėl papildomo sprendimo ir prašymo dėl išlaidų atlyginimo parengimą. Iš pateiktos išlaidų detalizacijos matyti, kad advokato teisinės paslaugos apima prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo parengimą (1 val., 110 Eur be PVM), sprendimo ir apeliacinio skundo analizę, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (6 val., 660 Eur be PVM), susipažinimą su sprendimu, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą ir koregavimą (2,5 val., 275 Eur be PVM), prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo parengimą (15 min., 25 Eur be PVM), taip pat detalizacijoje nurodyta PVM suma 224,70 Eur (21 proc.).

34. Prašymas dėl papildomo sprendimo priėmimo buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, jo parengimo išlaidos nėra susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinėje instancijoje, dėl to jų pagrįstumas plačiau neanalizuotinas ir jos nepriteistinos (iš viso 133,10 Eur, t. y. 110 Eur + PVM).

35. Kitas ieškovo prašomas priteisti išlaidas sudaro jo patirtos išlaidos atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių, išlaidos patirtos realiai, todėl priteistinas jų atlyginimas, t. y. 1 161,60 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. K. (V. K.) 1 161,60 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt vieną eurą 60 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. B. (A. B.) naudai.