Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. B., atstovaujamos advokatės D. V., atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui F. B. L. dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-16118-329/2014 ir klausimą išspręsti iš esmės ir patenkinti J. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos uždrausti F. B. L. išvykti su nepilnamečiais vaikais M. B. B. ir L. B. B. už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.Civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Priteisti iš F. B. L. J. B. naudai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti civilinėje byloje dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, todėl klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo būtina spręsti vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, įvertinus, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitinka vaiko teises bei interesus. CK 3.170 str. įtvirtina skyrium gyvenančio tėvo ir motinos teisę bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant nėra absoliuti ir ja tėvai gali naudotis tiek, kiek tai nepažeidžia vaiko interesų. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeidė pareigą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, visiškai nevertino 2014 m. liepos 28 d. pateikto rašytinio įrodymo – VšĮ Kauno centro poliklinikos 2014 m. liepos 24 d. pranešimo, ko pasekoje padarė nepagrįstą išvadą, kad „byloje nėra jokių objektyviai pagrįstų duomenų, dėl kurių tėvo ir dukterų bendravimas galėtų būti ribojamas, o taip pat, kad atsakovas netinkamai auklėtų ar bendrautų su vaikais, kad bendravimas su tėvu vaikams darytų neigiamą poveikį“ bei priėmė nepagrįstą sprendimą netenkinti ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris užtikrintų galimybę teisingiau išspręsti bylą. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo būtina sužinoti nepilnamečių dukrų nuomonę dėl laikinos bendravimo su atsakovu tvarkos nustatymo. Žodinio proceso metu, vadovaujantis CPK 324 str. 3 d., teismas gali pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad jog 2013 m. spalio 28 d. Barselonos Pirmosios instancijos teismo nutarimu Nr. 676/2013-XM bendru sutarimu buvo nutraukta santuoka tarp ieškovės J. B. bei atsakovo F. B. L.. Minėto nutarimo Trečiame skyriuje „Tėvystės planas“ teismas nustatė vaikų dukters M. B. B. (gim. (duomenys neskebtini)) ir dukters L. B. B. (gim. (duomenys neskebtini)), gyvenamąją vietą su motina J. B., jai paskyrė dukrų globą. Minėto nutarimo Trečiame skyriuje „Tėvystės planas“ teismas nustatė dukterų buvimo su kiekvienu iš tėvų tvarką švenčių laikotarpiu, per atostogas bei specialiomis (Trečiojo skyriaus D dalis), tame tarpe numatydamas tėvui, gyvenančiam Ispanijoje, galimybę vaikus 15 dienų laikotarpiui pasiimti iš Lietuvos į Ispaniją ir vėl grąžinti į Lietuvą. Ieškovė ieškiniu prašydama pakeisti tam tikras 2013 m. spalio 28 d. Barselonos Pirmosios instancijos teismo nutarimu Nr. 676/2013-XM nustatytas atsakovo bendravimo su vaikais sąlygas, reikalavimo užtikrinimui prašė – iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos uždrausti F. B. L. išvykti su nepilnamečiais vaikais M. B. B. ir L. B. B. už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui – neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys yra nustatytos CPK 145 straipsnio 1 dalyje, tačiau teismas gali taikyti ir tokias priemones, kurios yra nustatytos kituose įstatymuose, t.y. nagrinėjamu atveju CK 3.65 straipsnio 2 dalyje (CPK145 str. 1 d. 13 p.). Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia šalių turtinių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas. Kartu pažymėtina, kad išimtiniais atvejais byloje prireikus laikinai sureguliuoti itin specifinę ginčo situaciją, kuriai įstatymuose neįtvirtinta tinkamos laikinosios apsaugos priemonės, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę. Tokiu atveju teismas turi tinkamai motyvuoti ir konstitucinių vertybių apsaugos požiūriu pagrįsti, kodėl buvo būtina taikyti įstatyme aiškiai neįtvirtintą laikinąją apsaugos priemonę. Be to, taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas arba iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams, taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausti išsivežti vaikus už Lietuvos Respublikos ribų taikymo aspektą, pirmiausia pažymi, kad tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė nors tiesiogiai nėra reglamentuota CPK 144 straipsnio bei CK 3.65 straipsnio nuostatose ir nėra reikalavimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, tačiau teismų praktikoje naudojama kaip kraštutinė priemonė santuokos nutraukimo bylose, esant šalių konfliktiniams santykiams, tam, kad išvengti galimos žalos saugomiems asmens (šiuo atveju vaikų) interesams. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę, kas reiškia, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės pasižymi gyvenamosios vietos – šalies aspektu, vertinant realios grėsmės pagrįstumą.

Kaip matyti, ieškovė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė tuo, kad tikėtina, jog atsakovas siekia išvykti kartu su mergaitėmis, pasinaudodamas galimybe pasiimti dukras 15 dienų išvykai pagal Bendravimo taisykles, nuolatiniam gyvenimui ir neketina jų grąžinti atgal į Lietuvą. Ieškovės nuomone, tokiu būdu, laikinai ribojant vaikų bendravimą su vienu iš tėvų, sumažinama konflikto didėjimo tarp šalių grėsmė, užkertamas kelias atsakovui nuolatiniam gyvenimui į užsienio valstybę be kito iš tėvų sutikimo išsivežti vaikus, kas neišvengiamai neigiamai paveiktų vaikų asmenybę. Taigi, galimą grėsmę vaikų neturtiniams interesams ieškovė sieja su atsakovo veiksmais be ieškovės sutikimo išsivežant vaikus į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodyta aplinkybė iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinanti realios grėsmės dėl dukterų išvežimo į Ispaniją nuolatiniam gyvenimui, t. y. ieškovė nenurodė jokių esminių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas konstatuoti, jog yra reali grėsmė, kad atsakovas ketina išvežti dukrą į užsienį ir jų negrąžinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės teiginiai grindžiami vien tik jos nepagrįstomis baimėmis, prielaidomis, nepateikiant jokių konkrečių įrodymų, apie atsakovo ketinimą nuolatinai išsivežti dukras, dėl ko remtis ieškovės teiginiais nėra pagrindo. Priešingai, byloje pateikti atsakovo aviabilietai patvirtina, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014m. rugpjūčio 3 d. vykdydamas teismo sprendimą ketino laikinai mergaites pasiimti į Ispaniją, tačiau 2014 m. rugpjūčio 16 d. grąžinti ieškovei (t. 1, b. l. 145-150).

Kaip matyti, atskirąjį skundą ieškovė iš esmės grindžia dukterų sveikatos problemomis, o ne galima dukrų išvežimo ir negrąžinimo grėsme, kaip buvo nurodžiusi prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad teismas nevertino kaip įrodymo VšĮ Kauno cento poliklinikos 2014 m. liepos 24 d. rašto, iš kurio matyti, kad nepilnametės dukros yra emociškai sutrikusios ir t. t. (b. l. 51). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pateiktas dokumentas nepagrindžia, kad emociniai mergaičių sutrikimai yra tėvo ir vaikų bendravimo pasekmė (vaikai nenori bendrauti su tėvu; tėvo bendravimas su vaikais galimai sukelia/sukels grėsmę ir daro/darys žalą vaikų interesams). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pateikti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą, kad galimai vaikų emocinių sutrikimų priežastis yra tėvų skyrybos, kadangi vaikai buvo pripratę, jog su jais būna abu tėvai, o išsituokus vaiko liko gyventi su ieškove, kuri su vaikais pakeitė gyvenamąją vietą (sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskebtini), Barselona, teismo sprendimu perkelta į (duomenys neskebtini), Kaunas), dėl to pasikeitė jų socialinė aplinka, ugdymo įstaigos ir kt.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 3 d. atsakovas buvo atvykęs į Lietuvą, tikslu mergaites pasiimti į Ispaniją 15 dienų terminui, apie tokius veiksmus 2014 m. gegužės 16 d. elektroniniu paštu informavo ieškovę (t. 1, b. l. 68), sutarė susitikti 2014 m. rugpjūčio 3 d., 8.45 val. Kauno traukinių stoty, laukė J. B. su dukromis, tačiau niekas neatvyko. Kaip nurodo atsakovas, nuvykus į J. B. gyvenamąją vietą, adresu (duomenys neskebtini), Kaunas, niekas buto durų neatidarė, paskambinus ieškovei telefonu ji pasakė, kad yra išvykusi ir su mergaitėmis grįš tik 2014 m. rugpjūčio 15 d. Dėl nurodytų ieškovė veiksmų atsakovas kreipėsi į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos PK (t. 1., b. l. 141; t. 2, b. l. 50-52). Nurodytos aplinkybės bei byloje esantys įrodymai apie atsakovo susirašinėjimus su ieškove, su vaikų ugdymo įstaigų vadovais bei mokytojais leidžia daryti išvadą, kad atsakovas siekia palaikyti ryšius su dukromis, bendrauti su vaikais bei tokiu būdu prisidėti prie vaikų auklėjimo ir tokie jo veiksmai nėra keliantys grėsmę vaikų interesams. Šiuo atveju iš bylos duomenų suprastina, kad ieškovė galimai nesudaro pakankamų sąlygų (sudaro kliūtis) atsakovui bendrauti su vaikais, tokiu būdu atitolindama vaikų bei tėvo santykius ir neužtikrindama CK 3.170 straipsnyje numatytos atsakovo teisės bendrauti su vaikais juos auklėjant.

Be to, apeliantė atskirąjį skundą argumentuoja tuo, kad byla turėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, išklausant vaikų nuomonę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutikti su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Tiek apeliantės ieškinyje, tiek prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dėstomos aplinkybės bus ištiriamos tik nagrinėjant bylą iš esmės, kur bus kviečiami šalių siūlomi liudytojai, teikiamos užklausos vaiko priežiūros tarnyboms, išsiaiškinama vaikų nuomonė ir t. t. Tik ištyrus visus šiuos įrodymus, teismas spręs nepilnamečių vaikų bendravimo tvarkos su tėvu pakeitimo klausimus. Todėl, šiuo atveju, nagrinėti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį kviečiant vaikus ir taip jiems papildomai sukeliant emocinę įtampą, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.