Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-168-557/2018

Teisėja R. Pauparienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59342-2015-4 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.4.2.8.

1.1.8.1.1.;1.1.10.1.;1.1.8.6.2.;2.4.6.1.;2.4.7.

2018 m. gegužės 24 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Remigijaus Preikšaičio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta 2018-01-24 Tauragės apylinkės teismo nuosprendžiu ir nuteistajam galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas pagal 2018-01-24 Tauragės apylinkės teismo nuosprendį, t. y. nuo 2015-12-08 iki 2015-12-10 (dvi dienos), ir suėmimo laikas nuo 2017-03-14 iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2018-03-02, laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2018-03-02.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 24 d., apie 1 val. 30 min., Tauragės rajone, Taurų kaime, Tauragės dvaro gatvėje, tarp namų, pažymėtų numeriais 8 ir 10, veikdamas kartu su J. K. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, nepilnamečiais O. V., gim. (duomenys neskelbtini), G. S., gim. 2001-05-27, kurie neturėjo amžiaus, kuriam suėjus galima baudžiamoji atsakomybė, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, E. K. sudavus vieną smūgį ranka į veidą A. K., kartu su J. K., asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, O. V., G. S., sudavė ne mažiau tris smūgius rankomis į krūtinę, į galvą, o nukentėjusiajam bandant pabėgti, O. V. pasivijo ir užšoko ant nugaros, dėl ko nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės, kartu spyrė ne mažiau keturis kartus į įvairias kūno vietas, bei O. V., užlipęs ant nukentėjusiojo nugaros šokinėjo, tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo nuosprendį pakeisti, ir neskirti jam laisvės atėmimo bausmės arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu sutinka iš dalies. Pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu visiškai prisipažino, kad yra kaltas, kad gailisi ir atsiprašo nukentėjusiųjų. Nukentėjusieji jam jokių pretenzijų neturi. Teigia, jog teismas skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai konstatavo, jog E. K. veiksmuose nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Mano, jog teismas neatsižvelgė ir nevertino, jog jis užstojo nepilnamečius asmenis nuo A. K. galimo smurto. Būtent dėl to, jog galėtų sumušti nepilnamečius asmenis, nukentėjusysis A. K. ir išbėgo iš buto. E. K. tikslas buvo apginti jaunuolius nuo išgėrusio ir agresyvaus asmens, tačiau į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Pabrėžia, kad šiuo metu laisvės atėmimo vietoje yra jau daugiau kaip metus, tai jam yra rimta pamoka, nes yra uždarytas pirmą kartą gyvenime. Teigia, jog nusikalstamas jo elgesys daugiau nepasikartos, jis nori kuo greičiau pradėti dirbti, kad galėtų grąžinti jam priteistas sumas (197,84 Eur ir 1780,60 Eur). Nurodo, jog nori pabaigti vakarinę mokyklą, tai jam leistų dieną dirbti. Jis yra automobilių remonto specialistas, todėl jam nebus sunku susirasti darbą. Jo mama yra 2 grupės invalidumą turinti ligonė, todėl jis nori apsigyventi pas ją ir jai padėti. Jei teismas taikytų bausmės vykdymo atidėjimą, tai jis laikytųsi teismo paskirtų sąlygų ir apribojimų, galėtų net dėvėti apykoję. Dėl savo veiksmų labai gailisi.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis E. K. neginčija jo padarytos nusikalstamos veikos padarymo, savo kaltės ir veikos kvalifikacijos, tačiau nurodo, kad teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, ar paskirti kitą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai nepripažino E. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir skyrė per griežtą bausmę. BK 54 str. 1 d. nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 str. 2 d. teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-6/2013).

Skirdamas bausmę E. K. teismas konstatavo, jog kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1d. 1p.). Nors apeliantas teigia, jog jo atsakomybę lengvina jo prisipažinimas ir gailestis, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo pateiktu bylos aplinkybių vertinimu. BK 59 str. 1 d. 2 p. numato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68/2013). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-7-107/2013). Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis įnešė savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, kad būtų priimtas teisingas sprendimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007).

Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu E. K. dėl jam pareikšto įtarimo neprisipažino, nurodė, jog jokių smūgių nukentėjusiajam A. K. nesudavė (t. 1, b. l. 115). Antrą kartą apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu E. K. toliau neigė, jog padarė nusikalstamą veiką, nurodė, jog visiškai neprisipažįsta, jokių smūgių nukentėjusiajam A. K. nesudavė. Matė, jog muštynės vyko tarp J. K. ir nukentėjusiojo, tačiau jis jose nedalyvavo, lauke nebuvo ir jo brolio A. K. (t. 1, b. l. 137 ). Trečią kartą apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu E. K. toliau nuosekliai neigė savo kaltę (t. 1, b. l. 142). Savo kaltę E. K. neigė ir ikiteisminio tyrimo metu atliktos akistatos metu (t. 1, b. l. 132). Bylos nagrinėjimo metu E. K. pasislėpė nuo teismo, jo atžvilgiu byla buvo išskirta, paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis. Tuo metu, kol E. K. slapstėsi nuo teismo, Tauragės apylinkės teismas 2016-12-16 nuosprendžiu dėl šios nusikalstamos veikos (A. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo 2015-10-24) pripažino kaltu E. K. bendrininką J. K.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. K. nurodė, jog dėl jam pareikšto kaltinimo visiškai prisipažįsta, tačiau neigė, jog įvykio metu bendrininkavo su A. K., jog bendrais veiksmais mušė nukentėjusį, be to, neigė, jog jis inicijavo konfliktą, nurodė, jog konfliktą išprovokavo nukentėjusysis, kuris bandė smogti nepilnamečiams asmenims, nors tokie E. K. parodymai yra visiškai paneigti tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymais.

Aptarti duomenys atskleidžia, jog E. K. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus savo kaltės nepripažino, bylos nagrinėjimo metu nuo teismo pasislėpė, į Lietuvą buvo parvežtas jau nuteisus jo bendrininką J. K., todėl be jokios abejonės suprato, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, ir jų prispaustas jis prisipažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį. Tačiau net ir prisipažindamas E. K. kategoriškai neigė jo veiką kvalifikuojančią aplinkybę – jog veikė bendrininkų grupe su A. K., taip pat menkino savo vaidmenį muštynėse, dėl jų sukėlimo kaltę versdamas nukentėjusiajam, o savo veiksmus pateikdamas kaip herojišką poelgį ginant vienoje kompanijoje buvusius nepilnamečius asmenis. Iš to, kas išvardyta, akivaizdu, jog negalima laikyti, kad E. K. pilnai pripažino visas teismo pripažintomis įrodytas bylos aplinkybes, be to, akivaizdu, jog E. K. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą (pripažindamas dalį jam inkriminuotų aplinkybių) ne savo noru, bet verčiamas įrodymų (kurie jau buvo pripažinti pakankamais pripažįstant kaltu jo bendrininką J. K.), o jo gailestis dėl padarytų nusikaltimų buvo tik formalus (kaltę dėl įvykio vis tiek vertė nukentėjusiajam). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas E. K. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu E. K. nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, jog ji yra per griežta. BK 138 str. 2 d. 8 p. numato, kad tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Apylinkės teismas už šio nusikaltimo padarymą E. K. skyrė griežčiausią savo rūšimi, tačiau mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę – 1 metus 9 mėnesius laisvės atėmimo. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į tai, kad E. K. padarė vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą, anksčiau teistas, nusikalstamą veiką padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, baustas administracine tvarka. Šioje byloje jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti – sulaikyti kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą - E. K. skirtina sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė. Teismas pažymėjo, jog nors nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, iki nusikaltimo padarymo nebuvo teistas realia laisvės atėmimo bausme, neigiamai vertina savo elgesį ir pasižada pasitaisyti, jam skirtina sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei sankcijos vidurkis.

Nuteistojo E. K. padaryta veika yra tyčinė ir smurtinio pobūdžio. Iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie E. K. nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 167–169), matyti, jog jis praeityje du kartus padarė iš esmės analogiškas smurtines veikas, kurių metu sužaloti asmenys (už jas jis nuteistas 2015-09-04 Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu). Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis E. K. tyčinį nusikaltimą padarė, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą už tyčinius nusikaltimus. BK 54 str. 2 d. 5 p. numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas ir asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Be to, iš išrašo iš Administracinių teisės pažeidimų registro matyti, kad jis praeityje taip pat ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn už įvairius nusižengimus, šiurkščius KET pažeidimus, be jų ir už nedidelį chuliganizmą (ATPK 174 str.), girto pasirodymą viešoje vietoje (ATPK 178 str.), viešosios rimties trikdymą (ATPK 183 str.), net kelis kartus už pasipriešinimą pareigūnui ar jo teisėto reikalavimo nevykdymą (ATPK 187 str.). Nuteistojo E. K. tiesei priešingas elgesys, jo daromi nusikaltimai ir administraciniai nusižengimai rodo jo dar jauname amžiuje susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimą būdą, stoti į doros kelią ir nebenusikalsti. Bylos duomenys atskleidžia tai, kad E. K. nesugeba vakaroti kompanijose ir vartoti alkoholį saikingai, nesukeldamas konfliktinių situacijų – nuo jo smurto kenčia kiti visuomenės nariai, E. K. žaloja aplinkinius žmones, niokoja jų turtą, daro pavojingus KET pažeidimus. Anksčiau nuteistajam E. K. skirtos švelnesnės bausmės jo nepataisė, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai, ir laisvės apribojimo laikotarpiu padarė naują nusikaltimą, o tai rodo, kad šio asmens antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios ir švelnesnių, su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių skyrimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų.

Iš A. K. skundo galima suprasti, jog E. K. prašo jam taikyti BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti (skunde klaidingai nurodo prašymą taikyti lygtinį paleidimą). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, numatydamas galimybę atidėti bausmės vykdymą įtvirtino esminę sąlygą, kuriai nesant asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, t. y. kai teismas, skirdamas bausmę, nenustato, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybę įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas (nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, ar yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan., tai suponuoja išvadą, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujamasi ne tik BK 75 str. nuostatomis, bet ir bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41 str., 54 str.) bei kitomis baudžiamojo įstatymo normomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles.

Nagrinėjamu atveju konstatuojama, jog taikyti E. K. bausmės vykdymo atidėjimą nėra pakankamo pagrindo. Nuteistojo E. K. padarytą veiką yra tyčinė, padaryta iš chuliganiškų paskatų, nukreipta į vieną labiausiai teisės saugomų gėrių – asmens sveikatą. Iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie E. K. nusikalstamas veikas matyti, jog šių veikų padarymas nebuvo atsitiktinis įvykis šio asmens gyvenime, jis praeityje yra teistas už smurtines veikas, be to, jis praeityje taip pat ne kartą trauktas administracinėn atsakomybėn už įvairius nusižengimus, tarp jų ir už nedidelį chuliganizmą, viešosios rimties trikdymą, pasipriešinimą pareigūnui ar jo teisėto reikalavimo nevykdymą. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad būdamas laisvėje jis gali pradėti mokytis vakarinėje mokykloje, susirasti darbą ir atlyginti savo veika padarytą žalą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šios galimybės buvo ir anksčiau, tačiau E. K. nepradėjo dirbti ar stropiai mokytis, tačiau vėl smurtavo ir taip nusikalto. Pastebėtina, jog anksčiau egzistavo ir kita nuteistojo nurodoma aplinkybė – jo neįgali mama, kuriai reikia pagalbos, tačiau net ir tai nesulaikė E. K. nuo teisei priešingo veikimo, o tai rodo, jog laisvėje esantys teigiami socialiniai ryšiai yra itin silpni, ir jie neleidžia daryti išvados, jog būdamas laisvėje nuteistasis nebenusikals. Toks nuteistojo E. K. nusikalstamas elgesys rodo jo pakankamai jauname amžiuje susiformavusį nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią. E. K. nusikalstamą veiką padarė praėjus vos daugiau kaip po mėnesio laiko, kai jam teismo nuosprendžiu už smurtines veikas buvo paskirtas laisvės apribojimas. Akivaizdu, jog anksčiau nuteistajam skirtos bausmės jo nepataisė, jis ir toliau elgiasi nusikalstamai, tai rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, ir bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam neleistų pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės tikslų.

Nors nuteistasis akcentuoja, kad bausmės vykdymo atidėjimui pagrindą duoda jo gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos bei tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė provokuojamas nukentėjusiojo, kuris puolė silpnesnius nepilnamečius, tačiau, kaip aptarta anksčiau, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam E. K. realią laisvės atėmimo bausmę, pagrįstai nenustatė, jog jis prisipažino ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Be to, iš byloje surinktų duomenų nėra pagrindo konstatuoti, jog pats nukentėjusysis buvo neatsargus, inicijavo konfliktą ar elgėsi rizikingai, tokių aplinkybių nenustatė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas. Tai, kad prieš E. K. pavartojant smurtą prieš nukentėjusįjį, buvo kilęs žodinis konfliktas, ar kad E. K. įsivaizdavo, jog A. K. kelia grėsmę jo kompanijoje buvusiems nepilnamečiams, niekaip nemažina E. K. nusikalstamos veikos pavojingumo. Anksčiau aptarti duomenys apie ankstesnį E. K. teistumą ir baustumą administracine tvarka leidžia daryti išvadą, kad jis dažnai būna agresyvus, priešinasi policijos pareigūnams, trikdo viešąją tvarką ir elgiasi chuliganiškai, todėl akivaizdu, jog E. K. padarytos nusikalstamos veikos buvo nulemtos ne nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi, bet jo paties agresyvaus ir priešiško elgesio. Taigi apeliaciniame skunde pabrėžiamas nukentėjusiojo puolamasis elgesys ir kaltininko gailėjimasis nelaikytini aplinkybėmis, paneigiančiomis anksčiau išvardytus ir aptartus byloje esančius duomenis, kurie rodo, jog bausmės tikslai nebūtų pasiekti nuteistajam atidėjus bausmės vykdymą. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog nuteistasis dėl savo smurtinių veiksmų kaltina nukentėjusįjį, susiklosčiusias įvykio aplinkybes ar kitus asmenis rodo, kad E. K. kritiškai nevertina netinkamo savo elgesio, neprisiima atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus, o tai atskleidžia tikrąjį kaltininko psichinį santykį su jo padaryta veika ir parodo, kad tokiam nesavikritiškam asmeniui bausmės tikslų pasiekimas realiai neatliekant laisvės atėmimo bausmės nėra galimas.

Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, pagrįstai nenustatė nuteistojo E. K. aplinkybę lengvinančios aplinkybės, parinkdamas nuteistajam E. K. bausmės rūšį ir dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir paties nuteistojo asmenybę, todėl tinkamai nustatė, jog jam nėra pagrindo taikyti BK 75 str. nuostatų ir atidėti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo E. K. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.