- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-19
- Bylos Nr.
- e2A-238-562/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17426-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Rosita Patackienė
- Atsakovas
- I. Š.
- Ieškovas
- D. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovei I. Š. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės I. Š. priešieškinį ieškovei D. G. dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. G. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei I. Š. (toliau – atsakovė), prašydama atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovės naudai iš atsakovės priteisiant atsakovės valdomą 1/8 dalį garažo, įpareigojant ieškovę sumokėti atsakovei 300 Eur kompensaciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė kartu nuosavybės teise valdo 18 m2 garažą, esantį adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – garažas). Ieškovei priklauso 7/8 dalys, o atsakovei tik 1/8 (arba 25/200, kaip nurodyta NTR Centrinio duomenų banko išraše) dalis šio statinio. Teigė, kad atsakovė 1/8 dalį garažo paveldėjo 1994 metais. Ieškovė 1/8 dalį garažo paveldėjo 1994 m. kovo 18 d., ½ dalį garažo įgijo 2015 m. rugsėjo 28 d. notarine dovanojimo sutartimi, o ¼ dalį garažo įgijo 2016 m. gegužės 20 d. notarine dovanojimo sutartimi.
3. Taip pat nurodė, kad 1994 m. vasario 14 d. namų valdos techninės apskaitos byla Nr. 03725, namų valdos žemės sklypo ribų planas, 2018 m. liepos 16 d. žemės sklypo planas bei garažo fotonuotrauka pagrindžia, jog garažas turi bendrą sieną ir bendras stogo konstrukcijas su 18 m² ūkiniu pastatu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ūkinis pastatas Nr. 1) bei turi bendras stogo konstrukcijas su 9 m² ūkiniu pastatu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ūkinis pastatas Nr. 2). Ūkiniai pastatai Nr. 1 ir Nr. 2 taip pat priklauso ieškovei – ½ dalį šių pastatų ieškovė valdo asmeninės nuosavybės teise, o ½ dalį šių pastatų ieškovė kartu su savo sutuoktiniu V. G. valdo jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Ieškovė iš esmės nuosavybės teise vado ne tik 7/8 dalį ginčo garažo, tačiau ir 100 procentų su garažu bendromis sienų ir (ar) stogo konstrukcijomis susijusius du ūkinius pastatus. Esant tokiam garažo nuosavybės dalių pasiskirstymui, tiek ieškovė, kaip ženkliai didesnės dalies savininkė, tiek atsakovė, kaip ženkliai mažesnės dalies savininkė, neturi jokių objektyvių galimybių garažą valdyti racionaliai ir naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį.
Atsiliepimas
4. Atsakovė pateikė teismui priešieškinį, prašydama ieškinį atmesti ir atidalinti iš bendrosios nuosavybės garažo 7/8 dalies, priteisiant jas atsakovei, priteisiant ieškovei 910 Eur kompensaciją už atidalijamas 7/8 dalies garažo, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Priešieškinyje nurodė, kad atsakovė, atsakovės motina G. L. 2016 m. gegužės 20 d. sudarė dovanojimo sutartį su seserim ir atitinkamai dukra ieškove dėl dalies turto esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartis buvo inicijuota ieškovės ir perleidžiant ūkinius pastatus buvo sutarta, kad vieno ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalys lieka atsakovei, gyvenančiai su motina, naudotis. Patenkinus ieškinį ieškovei nuosavybės teise priklausys visi trys gyvenamojo namo priklausiniai, esantys žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o atsakovei, gyvenančiai su motina, nepriklausys nei vienas iš gyvenamojo namo priklausinių minėtame žemės sklype.
6. Atsakovė papildomai nurodė, jog ieškovė ir atsakovė yra bendraturtės nekilnojamojo turto, esančio adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastato-gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų inžineriniu statinių-kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
7. Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti, tenkinti ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8. Atsiliepime nurodė, kad tarp bylos šalių nėra ginčo, jog viso garažo rinkos vertė yra 1 040 Eur, atitinkamai ieškovei priklausančių 7/8 dalies garažo rinkos vertė yra 910 Eur, o atsakovei priklausiančios 1/8 dalies garažo rinkos vertė yra 130 Eur. Nagrinėjamu atveju ieškovei priklauso 7/8 dalies arba 87,50 procentų garažo, o atsakovei – 1/8 arba 12,5 procento garažo. Todėl, remiantis kasacinio teismo praktika, atsakovė laikyta valdančia gerokai mažesnę garažo dalį lyginant su ieškove. Ginčo atveju būtent atsakovei turėtų būti priteista piniginė kompensacija už jus nuosavybės teise valdomą ženkliai mažesnę garažo dalį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-22896-534/2020 ieškinį tenkino – atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės garažą; ieškovės naudai iš atsakovės priteisė jos valdomą 1/8 dalį garažo, įpareigojo ieškovę sumokėti atsakovei 300 Eur piniginę kompensaciją, priteisė 2 314 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai; priešieškinį atmetė.
10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad garažo 7/8 dalys priklauso ieškovei, garažas turi bendrą sieną ir stogo konstrukciją su kitais ieškovei priklausančiais statiniais, todėl atidalino atsakovei priklausančią garažo dalį, priteisdamas jai priklausančią 1/8 dalį ieškovei, o atsakovei už jos turto dalį kompensuojant pinigais – 300 eurų. Pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą garažo rinkos vertę garažo vertė yra 1 040 eurų, todėl, teismo vertinimu, atsakovė už jai tenkančią turto dalį gaus piniginę kompensaciją, ženkliai viršijančią jos turto dalies įkainavimą.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nėra jokių objektyvių galimybių garažą padalinti į dvi atskiras 1/8 ir 7/8 dalių patalpas bei išlaikyti tokią pačią šių dalių paskirtį. Darė išvadą, kad atidalijimas natūra nagrinėjamu atveju neįmanomas, kadangi būtų padaryta neproporcingos žalos statinio paskirčiai.
12. Teismas atsakovės atsikirtimą, kad garažas yra priklausinys, funkciškai susijęs su pagrindiniu daiktu, padalinimo metu bus neadekvačiai, neproporcingai apribotos atsakovės teisės, atmetė.
13. Nurodė, kad garažas yra skirtas laikyti transporto priemones, techniką. Jo naudoti pagal paskirtį, kai vienas bendraturtis laiko kuro atsargas žiemai, o kitas sandėliuoja mažai naudojamus buityje daiktus, rodo, kad didesnės dalies daikto bendraturčiui pagal paskirtį yra apribota galimybė naudotis daiktu, jo nuosavybės teisės yra pažeistos: transporto priemonės negali laikyti, nes kitas 1/8 dalies bendraturtis laiko mažų gabaritų daiktą, kurio įprastai vieta sandėliuke, malkinėje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės – priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas formaliai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1.
14.2. Skundžiamu sprendimu tenkinus ieškinį visi pagalbinio ūkio paskirties pastatai atiteko G. šeimai, nors pastatas-gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) lygiomis dalimis priklauso atsakovei ir G. šeimai.
14.3. Ieškovei pagal 1994 m. kovo 18 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 14-1382, 2015 m. rugsėjo 28 d. Dovanojimo sutartį Nr. NJ-4723, 2016 m. gegužės 20 d. Dovanojimo sutartį Nr. NJ-2362 (dovanotojos G. L. ir atsakovė). Atsakovė pagal 2016 m. gegužės 20 d. Dovanojimo sutartį Nr. NJ-2362 padovanojo ieškovei ūkinio pastato Nr. 1 ir ūkinio pastato Nr. 2 dalis ir nepadovanojo garažo.
14.4. Atsakovė padovanojo dalį savo turto ieškovei, o ieškovė savo veiksmais siekia apsunkinti atsakovės teises t. y. sudaryti nepalankias gyvenimo sąlygas siekiant priteisti visus pagalbinio ūkio paskirties pastatus savo šeimai.
14.5. Atsakovė, neperleidusi ieškovei pagal 2016 m. gegužės 20 d. Dovanojimo sutartį Nr. NJ-2362 garažo dalies, išreiškė aiškų poreikį naudotis garažu.
14.6. Ieškovė, nuo 1994 metu būdama garažo bendraturtė, nereiškė jokių pretenzijų ir pageidavimų kitiems bendraturčiams laikyti transporto priemonę.
Atsiliepimas
15. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais atsiliepimo į priešieškinį argumentais ir šiais papildomais argumentais:
15.1. Nagrinėjamu atveju būtent atsakovei skundžiamu sprendimu pragrįstai buvo priteista piniginė kompensacija už jos valdomą ženkliai mažesnę garažo dalį, o atitinkamai ieškovei 1/8 garažo, taip užtikrinant šiuo metu ženkliai didesnę dalį valdančio savininko galimybę garažą naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį.
15.2. Pati atsakovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, jog faktiškai naudoja didesnę garažo dalį nei jai priklauso, tuo dar labiau apsunkdama ieškovės galimybę garažą naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį.
15.3. Tiek ieškovė, tiek atsakovė, tiek jų motina G. L. 2016 m. gegužės 20 d. sudarytais notariniais sandoriais išreiškė aiškią valią, jog didinama būtent ieškovės valdoma garažo dalis, t. y. motina G. L. pageidavo būtent ieškovei padovanoti jos valdomą 1/4 dalį garažo; ieškovė sutiko priimti šią dovaną iš motinos, o atsakovė sutiko prisiimti savo motinos išlaikymą iki gyvos galvos, iš pastarosios nuosavybės teise gaudama kitą nekilnojamąjį turtą bei nesiekdama padidinti būtent valdomą garažo dalį.
15.4. Atsakovė nenurodo jokių reikšmingų argumentų, kurie leistų nesivadovauti kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos esmės.
16. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
17. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės garažą; ieškovės naudai iš atsakovės priteisė jos valdomą 1/8 dalį garažo, įpareigojo ieškovę sumokėti atsakovei 300 Eur piniginę kompensaciją, priteisė 2 314 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai; priešieškinį atmetė.
19. Skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas formaliai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1, ginčo garažas labiau reikalingas atsakovei ir kartu su ja gyvenančiai motinai G. L.. Ieškovė, nesutikdama su apeliaciniu skundu, teigia, jog skundžiamas sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas.
20. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė priešieškinyje buvo nurodžiusi savo ir ieškovės motiną G. L., kaip trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų (toliau – trečiasis asmuo). Patikrinus Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO, nustatyta, kad ieškovės ir atsakovės motina trečiasis asmuo į Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtą bylą Nr. e2-22896-534/2020 nebuvo įtraukta kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, jai nebuvo siunčiami jokie teismo pranešimai ir šalių procesiniai dokumentai susipažinimui bei atsiliepimo pateikimui.
22. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).
23. Nurodytos sąlygos lemia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).
24. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė kartu su savo motina trečiuoju asmeniu gyvena gyvenamajame name, esančiame adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, tame pačiame žemės sklype, esančiame adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), yra ginčo garažas, kuriuo naudojasi ir atsakovė.
25. Pažymėtina, jog atsakovė ir jos motina trečiasis asmuo 2016 m. gegužės 20 d. sudarė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kurios pagrindu atsakovė įgijo rentos mokėtojo statusą, o jos motina trečiasis asmuo – rentos gavėjo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.463 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rentos mokėtojas gali perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į perduotą jam mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nekilnojamąjį daiktą tik turėdamas išankstinį rašytinį rentos gavėjo sutikimą. Toks rašytinis sutikimas turi būti patvirtintas notaro. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su atsakovės motinos trečiojo asmens, gyvenančios gyvenamajame name, esančiame adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), teisėmis ir pareigomis, ir, neįtraukęs trečiojo asmens į bylą, jos neišklausęs, priėmė sprendimą, turintį įtakos atsakovės motinos trečiojo asmens teisėms. Teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai trečiojo asmens skundžiamame sprendime neminėjo, neįvardijo konkrečių jos teisių ir pareigų, tačiau iš esmės pasisakė dėl ginčo garažo, dėl kurio naudojimosi, suinteresuotumą turi ir trečiasis asmuo. Pažymėtina, kad, kaip jau konstatuota, ginčo garažu, esančiu tame pačiame žemės sklype kaip ir gyvenamasis namas, kuriame gyvena atsakovė su savo motina trečiuoju asmeniu, naudojasi ir atsakovė, kuri yra rentos mokėtoja savo motinai trečiajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės motinos trečiojo asmens suinteresuotumą ginčo garažu lemia būtent tai, kad ji yra rentos gavėja atsakovės atžvilgiu, todėl poreikį naudotis ginčo garažu turi ne tik atsakovė, bet gali turėti ir jos motina trečiasis asmuo. Pirmosios instancijos teismas, neįtraukęs trečiojo asmens į bylos nagrinėjimą ir nesiuntęs jai pranešimų bei šalių procesinių dokumentų susipažinimui ir atsiliepimų į juos pateikimui, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės atėmė iš trečiojo asmens teisę pateikti savo poziciją dėl ginčo garažo, dėl kurio nuosavybės teise priklausymo atsakovei suinteresuotumą gali turėti trečiasis asmuo.
26. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje nebuvo įgyvendintas asmens informavimas apie procesą, taip nesuteikiant galimybės pateikti savo poziciją dėl šalių procesinių dokumentų ir juose nurodytų aplinkybių. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nustatyti trūkumai vertintini kaip pagrindinių CPK principų, teisės į teismą pažeidimai (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
27. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1 kaip teisės šaltinį. Pažymėtina, jog teisės šaltiniu laikytina ne teismų praktikos apžvalga, o joje nurodytose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai (sprendimai, nutartys, nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog teismų praktikos apžvalga yra tik metodinė medžiaga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2015).
Dėl procesinės bylos baigties.
28. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
29. Kadangi apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
30. CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai – absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
31. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, neįtraukus į bylą trečiojo asmens ir nepranešus jai apie bylos nagrinėjimą, neišsiuntus jai teismo pranešimų ir šalių procesinių dokumentų susipažinimui, atsiliepimo pateikimui, nebuvo galima tinkamai įvertinti bylos aplinkybes ir tinkamai taikyti proceso teisę reglamentuojančias normas, todėl buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kurį yra pagrindas naikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
32. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
33. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti bylą nagrinėsiančiam pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.