Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kraujo donorystės centras“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valnetas“, ieškinį atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl priverstinės turto hipotekos pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo antstolis M. P.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Atsakovė per teismo nustatytą terminą byloje atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad su ieškovės reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti (e. b. l. 65–68, 80–83). Atsakovė nurodė, kad UAB „AG life“ įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybės, savivaldybių, fondų biudžetams 2015 m. spalio 27 d. sudarė 20 992,75 Eur. 2015 m. spalio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.31-08)-319-8274 nustatyti priverstinę hipoteką / įkeitimą UAB „AG life“ priklausančiam pastatui – restoranui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu 2015 m. lapkričio 11 d. hipotekos registre buvo įregistruota priverstinė hipoteka. Mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo. Priverstinės hipotekos taikymas nėra ribojamas to paties turto areštu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-68/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010). Turto disponavimo teisės apribojimo apibrėžimą atsakovė aiškina kaip reiškiantį, kad pats turto savininkas negali turto įkeisti, tačiau tai neriboja įgaliotų institucijų teisės užtikrinti priverstine hipoteka valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių teisinių santykių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nenustatęs absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovei išduoto 2015 m. kovo 25 d. vykdomojo rašto (e. b. l. 9–10) pagrindu 2015 m. gegužės 13 d. turto arešto aktu (e. b. l. 15–18) antstolis M. P. areštavo skolininkei priklausantį turtą – žemės sklypą ir pastatą su priklausiniais, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. Turto arešto aktu buvo apribota disponavimo turtu teisė, įskaitant teisę pakeisti turto teisinę padėtį, turtą perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti kitiems asmenims ar kitaip apsunkinti. Antstoliui priėmus sprendimą turtą parduoti iš varžytynių, 2015 m. rugsėjo 17 d. priimtas patvarkymas dėl turto vertės nustatymo (e. b. l. 26), turto vertė nustatyta 2015 m. rugsėjo 24 d. (e. b. l. 21). Atsakovės 2015 m. spalio 27 d. sprendimu (e. b. l. 69–70) taikyta priverstinė hipoteka pastatui – restoranui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis sprendimas hipotekos registre įregistruotas 2015 m. lapkričio 11 d. (e. b. l. 71). 2017 m. lapkričio 24 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu (e. b. l. 19–20) turtas buvo realizuotas už 12 060 Eur. Pardavus turtą buvo panaikinti jo atžvilgiu taikyti areštai ir hipoteka (e. b. l. 22–25, 72). Antstolis, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė prisijungė prie išieškojimo ir pateikė duomenis apie priverstinės hipotekos taikymą, 2017 m. lapkričio 29 d. priėmė patvarkymą dėl lėšų paskirstymo (e. b. l. 11–12), kuriuo nutarė ½ dalį gautų lėšų išmokėti hipotekos kreditorei, kitą dalį (½) išmokėti trečiosios eilės išieškotojams – ieškovei ir atsakovei.

13. Ginčas byloje kilo dėl atsakovės priimto sprendimo taikyti priverstinę hipoteką teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad turtas yra parduotas iš varžytynių, nebepriklauso skolininkei, todėl nebėra suvaržytas hipoteka (e. b. l. 22–25, 72) (CK 4.197 straipsnio 1 dalis, CPK 747 straipsnio 4 dalis). Ieškiniu nėra ginčijamas turto realizavimo teisėtumas, bylos baigtis nėra susijusi su daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą modifikavimu. Ieškinys iš esmės reiškiamas ieškovei ginant savo procesines teises į vykdymo procese realizavus turtą gautas lėšas. Kitaip tariant, nuo to, koks sprendimas bus priimtas byloje, priklauso pardavus ginčijamu priverstinės hipotekos sandoriu įkeistą turtą gautų lėšų paskirstymas: ieškinį atmetus visos lėšos, gautos realizavus ginčijama hipoteka įkeistą turtą, atitektų atsakovei; ieškinį patenkinus lėšos išieškotojoms (ieškovei ir atsakovei) būtų skirstomos vadovaujantis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis.

14. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad priverstinė hipoteka negalėjo būti taikoma turtui, iš kurio buvo vykdomas priverstinis išieškojimas ir kuriam buvo taikytas areštas. Nesutikdama su tokia išvada atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nustatydama priverstinę hipoteką atsakovė tinkamai įgyvendino įstatymu suteiktas teises.

15. Vadovaujantis CK 4.170 straipsnio 1 dalimi, hipotekos nustatymo tikslas yra užtikrinti turtinės prievolės įvykdymą. Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad turto arešto tikslas yra užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą. Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad areštas buvo pritaikytas antstoliui vykdant priverstinį išieškojimą iš turto, disponavimas turtu buvo apribotas iki turto realizavimo (pardavimo iš varžytynių), todėl nebuvo jokios grėsmės, jog turtas gali būti panaudotas kitais, nei vykdymo procesas, tikslais. Ši išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, kad hipotekos taikymas esant galiojančiam turto, kuris yra realizuojamas vykdymo procese, areštui nėra susijęs su siekiu išsaugoti turtą tam, jog jis galėtų būti panaudotas skolininko prievolėms vykdyti, t. y. neatitinka CK 4.170 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto hipotekos nustatymo tikslo.

16. Kaip nurodyta CK 4.175 straipsnio 3 dalyje, priverstinės hipotekos išskirtinumas yra tas, kad tam tikrais įstatyme numatytais atvejais hipoteka gali būti nustatoma prieš turto savininko valią. Joks savarankiškas priverstinės hipotekos nustatymo tikslas CK 4.175 straipsnyje nėra įvardijamas. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 103 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nurodoma, kad valstybės institucijos sprendimu taikomos priverstinės hipotekos tikslas yra užtikrinti turtinės prievolės įvykdymą. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad ir priverstinės hipotekos taikymas areštuotam turtui, kuris yra realizuojamas vykdymo procese, negali būti siejamas su siekiu papildomai apsaugoti turtą.

17. Priverstinės hipotekos taikymas tokiu atveju galėtų būti pateisinamas tik siekiu apsaugoti kitus objektyvius, įstatyme įtvirtintus valstybės, kaip kreditoriaus, interesus. Apeliaciniame skunde atsakovė tokiu specifiniu interesu įvardija savo, kaip mokesčių administratoriaus, privilegijuotą statusą. Įvertinusi į bylą surinktus įrodymus ir šalių pateiktus argumentus, teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. CK 4.175 straipsnyje išvardinti priverstinės hipotekos nustatymo atvejai nesuteikia prioriteto valstybės institucijoms kitų subjektų, kurių reikalavimams užtikrinti priverstinė hipoteka gali būti taikoma, atžvilgiu, išskyrus tokių institucijų teisę pačioms priimti sprendimą dėl priverstinės hipotekos nustatymo (CK 4.176 straipsnis). Dėl nurodytos priežasties valstybės institucijoms, kaip ir kitiems kreditoriams, kurių reikalavimai gali būti patenkinami priverstine hipoteka, tenka pareiga įrodyti savo reikalavimo prioritetiškumą.

18. Atsakovė akcentuoja, kad jos, kaip valstybės interesus atstovaujančios institucijos, statuso išskirtinumą lemia CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta aukštesnė atsiskaitymų eilė (trečia eilė) lyginant su kreditoriais, kuriems yra išduoti vykdomieji dokumentai (ketvirta eilė). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas apibrėžia skolininko pareigas jam vykdant finansines prievoles. Kai skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų ir dėl to pradedamas priverstinio išieškojimo procesas, atsiskaitymų eilę reglamentuoja specialios vykdymo proceso, bankroto, restruktūrizavimo ir kitais įstatymais numatytos taisyklės (CK 6.930¹ straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis CPK 754 straipsnio nuostatomis, prasidėjus vykdymo procesui prievolė valstybės biudžetui atskirai neišskiriama ir patenka į trečiąją reikalavimų tenkinimo eilę kartu su kitais neprivilegijuotais kreditoriais. Jeigu valstybinė mokesčių inspekcija prisijungia prie kito trečios eilės kreditoriaus inicijuoto priverstinio išieškojimo CPK 759 straipsnyje nustatyta tvarka, realizavus turtą gautos lėšos skiriamos abiejų kreditorių reikalavimams tenkinti, o jų nepakankant – reikalavimai tenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai (CPK 754 straipsnio 5 dalis). Vykdant išieškojimą iš juridinio asmens valstybė yra laikoma privilegijuotu kreditoriumi tik tuo atveju, kai skolininkui iškeliama bankroto byla (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis), kadangi tokiu atveju išieškojimo procesas užbaigiamas skolininko likvidavimu ir dalis skolų nurašoma. Tiek įprasto vykdymo proceso atveju (CPK 754 straipsnio 4 dalis), tiek ir įmonės restruktūrizavimo atveju (Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnis) valstybei išlieka teisė tęsti priverstinį išieškojimą, skolininko prievolė nėra paneigiama, todėl nukrypti nuo išieškotojų lygiateisiškumo principo nėra pagrindo.

19. Teisėjų kolegija reikšminga pripažįsta ir tą aplinkybę, kad priėmusi sprendimą dėl priverstinės hipotekos taikymo atsakovė neįgyvendino CPK 747 straipsnyje įtvirtintų hipotekos kreditoriaus teisių ir nekėlė klausimo dėl turto realizavimo varžytynėse teisėtumo. Ši aplinkybė, ją vertinant nutarties 15–18 pastraipose pateiktų išaiškinimų kontekste, leidžia spręsti, kad priverstinės hipotekos taikyto tikslas nagrinėjamu atveju buvo atsakovės siekis įgyti privilegijuoto išieškotojo statusą jau prasidėjusiame vykdymo procese (CPK 754 straipsnio 1 dalis). Prasidėjus priverstiniam išieškojimui atsakovė buvo praradusi išskirtinį savo, kaip valstybės atstovo išieškant mokestines prievoles, statusą, todėl priverstinės hipotekos taikymu buvo paneigtas įstatymo pripažįstamas išieškojimą iniciavusio kreditoriaus teisėtas interesas tikėtis, kad jis su mokesčių administratoriumi bus vertinamas kaip tos pačios eilės išieškotojas, šį interesą papildomai užtikrinant turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, areštu, draudžiančiu suvaržyti teises į turtą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 punktas). Priešinga išvada sąlygotų su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo, taip pat lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principais nesuderinamą situaciją, kai valstybė, žinodama apie kito kreditoriaus inicijuotą priverstinio išieškojimo procesą, savo vienašaliu sprendimu galėtų užkirsti kelią išieškojimui (CPK 747 straipsnio 3 dalis) arba perimti priverstinio išieškojimo veiksmų (bylos iniciavimo, turto arešto, ekspertizės turto vertei nustatyti ir pan.) rezultatus (CPK 754 straipsnio 1 dalis).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent nutarties 19 pastraipoje aptartais aspektais nagrinėjama byla skiriasi nuo atsakovės cituojamos teismų praktikos. Kaip teisingai nurodoma ginčijamame sprendime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-68/2013 buvo analizuojama situacija, kai mokesčių administratorius, prieš tai taikęs Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą, priėmė Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnyje numatytą sprendimą atidėti (išdėstyti) nepriemokos mokėjimą ir prievolės įvykdymą užtikrinti kita priemone – priverstine hipoteka (Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje byloje nebuvo inicijuotas priverstinis skolos išieškojimas, nebuvo kito kreditoriaus, kurio interesų kontekste turėtų būti vertinamas mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010 buvo sprendžiamas klausimas dėl dviejų kreditorių, kurių reikalavimo teisės patvirtintos teismų sprendimais, tarpusavio santykių, kai vienas iš jų prašo teismo nustatyti priverstinę hipoteką. Nurodytos aplinkybės, aptariamose bylose suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių neleidžia vertinti kaip precedentų CPK 4 straipsnio prasme.

21. Be to, priešingai nei nurodo atsakovė, 2010 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2010, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad poreikį taikyti priverstinę hipoteką paneigia arešto turtui taikymas, pažymėjo, jog nėra pagrindo nustatyti priverstinę hipoteką tais atvejais, kai neįrodomas kreditorinio reikalavimo prioritetiškumas. Šios priverstinės hipotekos taikymo sąlygos akcentuojamos ir kitose savo faktiniu pagrindu nuo nagrinėjamos bylos besiskiriančiose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361-611/2015, 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-695/2017), o Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1528-798/2017 sprendė, kad priverstinės hipotekos taikymas vienašaliu kreditoriaus sprendimu po to, kai kitas kreditorius buvo įgijęs reikalavimo teisę į skolininką ir įgyvendinant šią teisę buvo taikytas turto areštas, yra neteisėtas.

22. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad priverstinė hipoteka mokesčių administratoriaus sprendimu negali būti taikoma turtui, į kurį iki hipotekos pritaikymo yra nukreiptas priverstinis išieškojimas pagal kito kreditoriaus reikalavimą, kartu apribojant teises disponuoti turtu (jį areštuojant). Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pagrindu apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Apeliacinį skundą atmetusi, teisėjų kolegija tenkina ieškovės prašymą priteisti atstovavimo išlaidų, susijusių su atsiliepimo į skundą parengimu, atlyginimą – 862,13 Eur (e. b. l. 172–176). Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus priteistino atlyginimo dydžio. Vadovaujantis Rekomendacijų 7, 8.11 punktais, maksimali suma už 2018 m. gegužės 29 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 1 150,24 Eur (884,80 Eur * 1,3).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 862,13 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 13 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.