Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-06-10 · Civilinė byla Nr. 2A-730/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-07-10Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-06-10Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-10
Bylos Nr.
2A-730/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02826-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Nijolė Piškinaitė, Alė Bukavinienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Kestaja“, J. A. Č., K. Č.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“
Kategorijos
  • 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-730/2014Proceso Nr. 2-55-3-02826-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 36.2.; 42.10.; 50.10. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Kestaja“ ir J. A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1990-160/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kestaja“, K. Č. ir J. A. Č. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Hansa lizingas“ (dabartinis pavadinimas „Swedbank lizingas“, UAB) ir atsakovas UAB „Kestaja“ sudarė keturias lizingo sutartis Nr. LT034779 (2006 m. birželio 15 d.), LT051056 (2007 m. balandžio 24 d.), LT053234 (2007 m. gegužės 28 d.), LT056010 (2007 m. liepos 10 d.), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Sutarčių užtikrinimui su K. Č. buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. LT034779/L (2006 m. birželio 15 d.), LT051056/L (2007 m. balandžio 24 d.), LT053234/L (2008 m. birželio 27 d.), LT056010/L (2007 m. liepos 10 d.); su J. A. Č. sudarytos laidavimo sutartys Nr. LT034779/L (2006 m. birželio 15 d.), LT051056/L (2009 m. kovo 19 d.), LT053234/L (2009 m. kovo 19 d.).

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti solidariai iš visų atsakovų 7 244,43 Lt nesumokėtų mokėjimų, 131 462,13 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 12 277,77 Lt papildomų išlaidų, 30 692,44 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iš viso 181 676,77 Lt; iš UAB „Kestaja“ ir K. Č. solidariai 1 046,01 Lt nesumokėtų mokėjimų, 11 709,43 Lt nuostolį iš turto pardavimo, 1 671,13 Lt papildomų išlaidų, 2 710,10 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, iš viso 17 136,67 Lt; 5 proc. metinių palūkanų. Ieškovas nurodė, kad savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau UAB „Kestaja“ nuolat vėluodavo mokėti įmokas, 2009 m. rugpjūčio 6 d. atsakovui buvo išsiųsta pretenziją sumokėti įsiskolinimą per 14 dienų, tačiau atsakovas įpareigojimo neįvykdė, 2010 m. sausio 20 d. lizingo sutartys buvo vienašališkai nutrauktos, įsiskolinimo atsakovas nesumokėjo. 2010 m. gegužės 4 d. padengti įsiskolinimą, laidavimo sutarčių ribose, buvo pareikalauta iš K. Č. ir J. A. Č., tačiau ir laiduotojai įpareigojimo neįvykdė. Lizingo sutarčių dalyku buvęs turtas parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo bei papildomų išlaidų, kurie priteistini iš atsakovų.

Atsiliepimas

Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ieškovas neįrodė visų sąlygų, esančių pagrindu priteisti iš atsakovų lizingo sutarčių pagrindu reiškiamus reikalavimus. Visos ieškinyje nurodytos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, jog atsakovo patirti nuostoliai tiesioginiu priežastiniu nėra susiję su atsakovo įvykdytu lizingo sutarčių pažeidimu, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų UAB „Kestaja“ civilinei atsakomybei taikyti. Ieškovo elgesys (turto perleidimas už mažą kainą) didele dalimi prisidėjo prie to, kad ieškovas patyrė nuostolių dėl iš atsakovo UAB „Kestaja“ atsiimto turto pardavimo tretiesiems asmenims. Ieškovo reikalavimas priteisti palūkanas taip pat negali būti tenkinamas, kadangi, patenkinus šį reikalavimą, ieškovas nebūtų grąžinamas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu atsakovas UAB „Kestaja“ būtų tinkamai vykdęs su ieškovu sudarytas lizingo sutartis; reikalaujamų palūkanų priteisimo atveju ieškovo padėtis taptų netgi geresnė, nes ieškovas gautus pinigus vėl galėtų perskolinti ir gauti dvigubos naudos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl lizingo sutarčių pažeidimo patirtos išlaidos buvo būtinos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai solidariai iš atsakovų UAB „Kestaja“ ir K. Č. 17 135,67 Lt ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-12-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai solidariai iš atsakovų UAB „Kestaja“, K. Č. ir J. A. Č. 181 676,77 Lt ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-12-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą iš UAB „Kestaja“ ir K. Č. po 1 746 Lt, iš J. A. Č. 1 484 Lt.

Teismas nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Kestaja“ sudarytos keturios lizingo sutartys nutrauktos nuo 2010 m. sausio 20 d., atsakovai nepateikė argumentų ir įrodymų, kad būtų aktyviai siekę sutartis pakeisti, dėl sutarčių nutraukimo ginčo nekėlė, todėl argumentus, kad ieškinys netenkintinas dėl to, jog sutartys nutrauktos neįvertinus realios atsakovų finansinės situacijos, teismas laikė nepagrįstais. Teismas konstatavo, kad CK 6.574 straipsnio nuostatos aiškiai apibrėžia nuostolių atlyginimo apimtį – lizingo davėjas turi teisę susigražinti išlaidas, kurias turėjo perkant lizinguotą turtą ir išsireikalauti suderėtas su lizingo gavėju palūkanas, kurias lizingo gavėjas turėjo sumokėti, jei sutartį būtų vykdęs tinkamai. Tokią šios normos taikymo praktiką yra įtvirtinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Laidavimo sutartimis atsakovai K. Č. ir J. A. Č. įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Kestaja“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis pagal lizingo sutartis su visais tolimesniais sutarties pakeitimais ir papildymais, atsakyti solidariai su skolininku tomis pat sąlygomis ir apimtimi, patenkinti reikalavimus pirmumo tvarka, taigi laiduotojų atsakomybė su skolininku yra solidari iki visiško prievolės įvykdymo.

Teismas nustatė, kad atsakovai, nesutikdami su ieškovo paskaičiavimais, nepateikė įrodymų, jog susidariusios skolos ir priskaičiuotų palūkanų dydis yra kitoks, todėl pagal pateiktus ieškovo paskaičiavimus įsiskolinimas pagal lizingo sutartis yra 8 290,44 Lt, nesumokėtų palūkanų dydis yra 33 402,54 Lt. Ieškovo 2010 m. vasario 22 d. siūlymai atsakovams įsigyti autotransporto priemones už likutinę vertę tvirtina, jog atsakovams buvo žinoma, kad nepasinaudojus galimybe įsigyti autotransporto priemones, jos bus parduotos. Atsakovai nepateikė įrodymų, jog būtų pareiškę iniciatyvą dalyvauti pardavime, o ieškovas tam būtų daręs kliūtis ir dėl to autotransporto priemonės buvo parduotos už per mažą kainą. Pažymos apie analogiškų transporto priemonių vidutinę rinkos kainą nėra įrodymas, kad už tokią kainą lizinguotas turtas buvo ar turėjo būti parduotas. Todėl atsakovai pagal sutartis turi atlyginti skirtumą tarp nesumokėtų lizingo įmokų nutraukus sutartis ir gautų sumų už parduotą turtą – 143 171,56 Lt. Kiti nuostoliai – mokestis už pardavimo paslaugas bei autotransporto priemonių saugojimą, pateisinti dokumentais, todėl ieškinys bendrai 198 813,44 Lt sumai pripažintas įrodytu ir patenkintas. Prašomos priteisti 5 procentų metinės procesinės palūkanos pripažintos neviršijančiomis CK 6.210 straipsnyje nustatyto dydžio, todėl priteistos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai UAB „Kestaja“ ir J. A. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, teismas jų tinkamai neįvertino, todėl nagrinėjimo metu nebuvo atskleista bylos esmė, o tarp šalių kilęs ginčas išspręstas tik formaliai; be to, teismas klaidingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymą lizingo gavėjo atžvilgiu šiam pažeidus lizingo sutarties nuostatas. Teismas neanalizavo atsakovų argumentų, paneigiančių ieškovo reikalavimų pagrįstumą.Atsakovai nėra atsakingi už ieškovo patirtus nuostolius, nes nutraukus lizingo sutartis pasibaigė teisinis pagrindas, kuriuo lizingo gavėjas valdė ir naudojo daiktą, ir lizingo davėjas įgijo teisę jį atsiimti ir juo nevaržomai disponuoti, todėl atsakovai negalėjo įtakoti ieškovo su trečiaisiais asmenimis sudaromų sandorių, turto kainos, ir nesant priežastinio ryšio, negali būti įpareigojami atlyginti dėl sudarytų sandorių patirtus nuostolius. Pabrėžia, kad daikto vertės rinkoje pasikeitimų rizika tenka savininkui. Nesutinka su teismo išvada, kad neįrodė, jog turtas parduotas už per mažą kainą, nes atsakovų pateiktos pažymos apie vidutinę turto vertę patvirtina, kad vidutinė parduoto turto vertė net 34 338 Lt viršijo kainą, už kurią šį turtą pardavė ieškovas. Ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių galimybę parduoti turtą už vidutinę rinkos kainą. Teismas neįvertino atsakovų argumentų dėl įmanomo vėlesnio turto pardavimo; lizingo sutarčių objektų pirkimo–pardavimo sutartyse su UAB „Ivetra ir KO“ nurodyta, kad pardavėjai sutinka po 4 m. šiose sutartyse nurodytas transporto priemones atpirkti už 40 procentų pradinės vertės, todėl egzistuoja pagrindas priteistus nuostolius sumažinti iki 108 833,56 Lt, remiantis CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis.Apeliantai pripažįsta ieškovo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo dėl netinkamo sutarties vykdymo, tačiau nemano, kad sutartinės palūkanos gali būti pripažįstamos ieškovo nuostoliais sutarties nutraukimo prieš terminą atveju. Teismas netinkamai aiškino CK 6.574 straipsnio nuostatas, nes priteisus ieškovui 33 402,54 Lt sutartinių palūkanų už laikotarpį, kuriuo lizingo gavėjas lizingo objektu esančiu daiktu nesinaudojo, lizingo davėjo padėtis pagerinama lyginant su ta, kuri būtų lizingo gavėjui tinkamai vykdant sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pagal sudarytas lizingo sutartis, palūkanos nėra sankcija už sutarties pažeidimą, todėl turėtų būti skaičiuojamos tik už tą laikotarpį, kai lizingo gavėjas naudojasi suteiktu finansavimu. Todėl lizingo davėjas neturėtų reikalauti palūkanų už laikotarpį, kuriuo lizingo gavėjas nesinaudos nei lizingo dalyku buvusiu daiktu, nei lizingo davėjo finansavimu. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovų argumentus šiuo klausimu.Ieškovas neįrodė, kad papildomos išlaidos buvo būtinos ir pagrįstos. Pažymi, jog daikto saugojimo išlaidų buvo galima išvengti, patikėjus turtą saugoti lizingo gavėjui; taip pat lizingo davėjas pats galėjo organizuoti pardavimą išvengdamas su tuo susijusių papildomų išlaidų. Taip pat neįvertinta, kad tokios paslaugos galėjo būti gautos pigiau, ieškovas nesiekė sumažinti šių papildomų kaštų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Vadovaujantis CK 6.574 straipsnio bei lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 11.2.3 punktų nuostatomis, ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti lizinguotą turtą bei atlyginti tokio dydžio nuostolius, kurie grąžintų lizingo bendrovę į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu klientas UAB „Kestaja“, būtų tinkamai vykdęs sutartis; jeigu sutartys nebūtų nutrauktos, nebūtų reikėję atsiimti lizinguoto turto, rūpintis jo realizavimu, taigi nebūtų buvę nuostolių. Pažymi, kad apeliantų pateikti vertinimai ne dėl konkretaus lizinguoto ginčo turto, todėl neturi esminės reikšmės, nes nustatant ginčo turto vertę, esminę reikšmę turi jo savybės apžiūros metu. Turtas specifinis, nusidėvėjęs, be to ir daugybiniai ginčo turto trūkumai taip pat įtakojo pardavimo kainas. Byloje pateisti konkretų patirtų nuostolių dydį patvirtinantys įrodymai.Lizingo sutartyse reglamentuotos lizingo sutarčių nutraukimo prieš terminą teisinės pasekmės, analogiškos įtvirtintoms CK 6.574 straipsnyje. Šalys lizingo sutarčių 11 straipsnyje susitarė dėl palūkanų mokėjimo, kurių pagrindinė paskirtis yra mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi suteiktu finansavimu (paskolintais pinigais) lizingo sutarčių sudarymo pradžioje, ieškovas palūkanų pagrindu gauna pajamas, o negaudamas jų patiria netiesioginius nuostolius. UAB „Kestaja“ tinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, ieškovas būtų gavęs palūkanas, o dėl lizingo gavėjo kaltės nutraukus sutartis, ieškovas neteko palūkanų, todėl turi teisę reikalauti jų pavidalu negautų pajamų dydžio ir tokiu būdu bus sugrąžintas į padėtį, kuri būtų buvusi, jei lizingo sutartys būtų vykdomos tinkamai. Byloje nebuvo ginčijamas lizingo sutarčių vienašališko nutraukimo teisėtumo klausimas, taip pat apeliantai neįrodė CK 6.259 straipsnyje įvardintų atleidimo nuo atsakomybės atvejų, vadinasi nėra jokio teisinio pagrindo atleisti apeliantus nuo pareigos mokėti palūkanų įmokas už jau sutektą finansavimą, kuomet UAB „Kestaja“ jau pasinaudojo finansavimu suteikta pinigų suma. Ieškovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis tikslas – finansavimo teikimas, dėl kitų paslaugų teikimo ieškovas yra sudaręs bendradarbiavimo sutartis su paslaugų teikėjais, kurie ir suteikė saugojimo ir pardavimo paslaugas. Ieškovas tinkamai pagrindė patirtas papildomas išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-340/2011, 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2013; kt.). Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Todėl vien pats faktas, kad yra priimamas kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui nepalankus sprendimas, dar nereiškia, kad byloje esantys įrodymai įvertinti netinkamai. Iš bylos medžiagos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų bei padarė teisingas teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstas išvadas, todėl kaip nepagrįsti atmestini apeliantų argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Kestaja“ sudarė keturias lizingo sutartis Nr. LT034779, LT051056, LT053234, LT056010 (1 t., 6-11, 19-24, 32-37, 45-50 b. l. ), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš atsakovo nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti atsakovui su sąlyga, kad atsakovas sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Sutarčių užtikrinimui su K. Č. buvo sudarytos laidavimo sutartys Nr. LT034779/L, LT051056/L, LT053234/L, LT056010/L (1 t., 12-13, 25-26, 38-39, 51-52); su J. A. Č. sudarytos laidavimo sutartys Nr. LT034779/L, LT051056/L, LT053234/L (1 t., 14-15, 27-28, 40-41). UAB „Kestaja“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovas 2010 m. sausio 20 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartis (1 t., 57 b. l.), ginčo dėl to nėra; atsakovams neatsiskaitant, kreipėsi į teismą prašydamas solidariai priteisti iš skolininko ir laiduotojų skolą, palūkanas, nuostolį iš turto pardavimo bei papildomas išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino. Atsakovai apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuodami netinkamu lizingo sutarčių nutraukimo padarinių aiškinimu, neteikdami argumentų dėl laidavimo prievolės. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas pasisako tik skunde keliamais klausimais.

CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius, t. y. sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo padariniai CK 6.574 straipsnyje reglamentuojami taip, kad prioritetas suteikiamas lizingo davėjo investicijoms kompensuoti, o ne nuosavybės teise turimo daikto valdymo ir naudojimosi teisėms susigrąžinti. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus. Lizingo dalyko amortizacija yra numatoma iš anksto, šalys šią aplinkybę įtraukia į sutarties sąlygas, o lizingo gavėjas, kaip daikto naudotojas, prisiima jos padarinius, lizingo įmokomis, be kita ko, dengdamas ir mažėjančią dėl amortizacijos turto vertę. Nuo turto vertės sumažėjimo dėl amortizacijos reikia skirti jo rinkos vertės pasikeitimą, kurį sunku iš anksto prognozuoti ir kurio rizikos pasiskirstymo šalims taisyklės negali būti analogiškos daikto amortizacijos padariniams, kurie yra neišvengiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai lizingo davėjas grąžintą turtą parduoda, jo patirtų nuostolių dydį sudaro ne turto vertė lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu, o skirtumas tarp sumažėjusios dėl dalinio lizingo sutartimi prisiimtų mokėjimų įsipareigojimų vykdymo turto vertės ir gautos turto pardavimo kainos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013, 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-623/2013).

Skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovui 198 812,44 Lt nuostolius, kuriuos sudaro nepadengtas įsiskolinimas pagal sutartis, neišpirktos turto vertės pagal nurodytas lizingo sutartis ir jo pardavimo kainos skirtumas, nesumokėtos palūkanos ir papildomos išlaidos (pardavimo, saugojimo paslaugos). Nuostolius ieškovas grindė pažyma apie įsiskolinimą (1 t., 62 b. l.), transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis, lizingo sutartimi (1 t., 64-65, 67-68, 70-71, 69 b. l.), preliminariomis išvadomis dėl transporto priemonių vertės (1 t., 143-146 b. l.), palūkanų lentele (1 t., 63 b. l.), PVM sąskaitomis faktūromis (1 t., 74-78 b. l.) ir bendradarbiavimo sutartimis (1 t. 157-162, 173-178 b. l.). Kolegijos vertinimu, minėti duomenys patvirtina, kad pareigą pagrįsti nuostolių faktą ir dydį ieškovas įvykdė (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str.).

Apeliantai, nesutikdami su priteistais nuostoliais, atsiradusiais iš turto pardavimo (turto likutinės vertės ir pardavimo kainos skirtumu), iš esmės remiasi ieškovo (kreditoriaus) prisidėjimu prie nuostolių, susijusių su lizingo sutarties nutraukimu, atsiradimo (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 2 d.). Aiškindamas minėtas teisės normas, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad kreditoriaus kaltė tokiu atveju civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011, kt.). Todėl būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog turtas buvo parduotas per pigiai ir dėl to kilo nuostoliai (CPK 178 str., 185 str.). Apeliantai skunde nurodo jokiais duomenimis neparemtus ir dėl to deklaratyvius motyvus, kad ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių galimybę parduoti turtą už vidutinę rinkos kainą, kad jų pateiktos pažymos patvirtina, jog vidutinė parduoto turto vertė net 34 338 Lt viršijo kainą, už kurią šį turtą perleido ieškovas. Pažymėtina tai, atsakovai turėjo pateikti teismui objektyvius duomenis, kad lizinguotą turtą buvo įmanoma parduoti už didesnę kainą, nei tai padarė ieškovas. Atsakovų į bylą pateikta informacija apie vidutinę transporto priemonių kainą Lietuvoje (2 t., 24-27 b. l.) nelaikytina pakankamais duomenimis įrodyti šias aplinkybes, nes nustatant parduodamo turto kainą, atsižvelgiama į konkretaus turto būklę, nusidėvėjimo lygį, galimybę jį naudoti pagal paskirtį ir pan. Šiuo atveju atsakovų pateikti duomenys neįrodo, jog konkretų turtą, įvertinus jo pardavimo momentu buvusią techninę būklę, ieškovas galėjo parduoti už didesnę kainą (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad dėl parduodamo turto atsakovai būtų pateikę ieškovui potencialių pirkėjų pasiūlymus, nors prieš pradėdamas turto realizavimo tretiesiems asmenims procedūrą, ieškovas informavo atsakovus apie nustatytas turto pardavimo tretiesiems asmenims kainas bei pasiūlė atsakovams įsigyti nurodytą turtą (1 t., 147-156 b. l.). Pagal bylos duomenimis, į minėtą pranešimą atsakovai nereagavo ir šio turto neišpirko. Deklaratyviais ir teisiškai nereikšmingais laikytini apeliantų argumentai, jog atsakovai objektyviai negalėjo pasinaudoti galimybe išpirkti turtą už likutinę vertę, nes neturėjo tam lėšų, priešingu atveju nebūtų pažeidę lizingo sutarčių. Taigi, negalima nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepateikus įrodymų apie realią galimybę parduoti lizinguotą turtą už didesnę kainą, nei pardavė ieškovas, negalima konstatuoti ieškovo prisidėjimą prie nuostolių atsiradimo (CK 6.248 str. 4 d., 6.259 str. 2 d., CPK 178 str., 185 str.).

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos, nes lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi tik finansinį, bet ne nuosavybės interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013, kt.). Tokiu būdu, nepripažintini pagrįstais apeliantų argumentai dėl papildomų išlaidų nepagrįstumo. Kaip jau minėta, ieškovas papildomas išlaidas pagrindė PVM sąskaitomis faktūromis bei bendradarbiavimo sutartimis, įrodymų, kad patirtos išlaidos per didelės, kad ieškovas šias paslaugas galėjo pirkti pigiau, apeliantai nepateikė (CPK 178 str.), taip pat jokiais duomenimis (pasiūlymu lizingo davėjui ar kt.) nepagrindė argumento, kad saugojimo išlaidų buvo galima išvengti, patikėjus lizingo objektą saugoti lizingo gavėjui.

Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad lizingo sutartys ieškovo vienašališkai nutrauktos dėl atsakovo UAB „Kestaja“ kaltės. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį (CK 6.574 str.). Bylos duomenys liudija, kad šalių lizingo sutarčių 11.3 punkte įtvirtinta analogiška sąlyga. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), be to, sumokėti lizingo davėjui atlyginimą (palūkanas) už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Atsižvelgiant į tokius kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad ieškovas pagrįstai reikalavo nuostolių, išreikštų negautomis pajamomis (palūkanomis), priteisimo (CK 6.249 str.), o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį reikalavimą tenkino. Apeliantų argumentai šiuo klausimu laikytini nepagrįstais ir nepaneigiančiais teismo išvadų teisingumo.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Alė BukavinienėDanutė GasiūnienėNijolė Piškinaitė